Lietuviečiai – tai į krikščionybę ar judaizmą neperėję Lietuvos gyventojai iki 14 a., dabartiniai romuviečiai, o taip pat visi tie praeities ir dabarties lietuviai, kurie išsaugojo savo protėvių tikėjimą per negailestingo persekiojimo šimtmečius, nepriklausomai nuo to, kaip jie viešai atsakydavo ar atsako į klausimą „kas tu toks“.
Lietuviški dievai yra artimi latviškiesiems, o taip pat ir krikščionių jau sunaikintų prūsų, jotvingių ir kitų baltų tautų dievams, panašios buvo ir jų šlovinimo apeigos.
Taigi lietuviškieji dievai yra baltiškieji dievai, o lietuviškasis tikėjimas – lietuvietybė – yra baltiškojo tikėjimo dalis, taip pat kaip ir latviškasis tikėjimas.
Lietuvoje įsitvirtinus Romos katalikų bažnyčiai, katalikai pradėjo persekioti lietuviečius. Lietuviškųjų dievų garbinimas buvo laikomas nusikaltimu.
Lietuviečiai negalėjo netgi viešai susirinkti, apeigos buvo atliekamos naktį, nuošaliose vietose, toli nuo katalikų žynių akių.
Tokiomis sąlygomis oficialiai pripažintos lietuvietiškos bendruomenės egzistuoti iš principo negalėjo.
Dėl tų pačių priežasčių lietuvietybė negalėjo egzistuoti ir tuo metu, kai Lietuva buvo Rusijos provincija, ir Tarpukariu, kai net krikščionys evangelikai kentėdavo nuo katalikų teroro. Nebuvo galimybių legalizuotis ir tarybiniais laikais.
Tačiau lietuvietybė neišnyko. Lietuviai išsaugojo savo protėvių tikėjimą jo viešai nedemonstruodami. Tiek 15 a., tiek 18 a., tiek dabar dalis lietuvių išliko ištikimi lietuviškiesiems dievams.
Jie vadindavo save katalikais, vaikščiodavo į bažnyčią, nes kitaip nebūtų galėję išlikti – tikri katalikai nebūtų leidę jiems išgyventi. Tačiau širdyje jie garbino būtent ne svetimšalį krikščionių dievą, o lietuviškuosius dievus.
Lietuvos dievai nereikalauja ištikimybės demonstravimo, kaip krikščioniškasis dievas, kurio pasekėjai turi visko išsižadėti ir viešai nusižeminti prieš jo žynius.
Kaip ir budistams, lietuviečiams svarbu ne viešas pozavimas, o tikėjimas ir teisingumas gyvenime – švari sąžinė. Geras lietuvietis yra visų pirma doras lietuvis, kuris neišduoda Lietuvos.
Dabar Lietuva kenčia nuo katalikiškojo teroro, lietuviams tenka pasivadinti katalikais tam, kad jų neišmestų iš darbo, prie jų nesikabinėtų kaimynai ir jų vaikai galėtų ramiai mokytis katalikų neretai dominuojamose mokyklose.
Lietuviečiai, kaip ir daugelis kitų religijų atstovų, yra visaip pravardžiuojami – vadinami stabmeldžiais, pagonimis ir pan., o taip pat begėdiškai diskriminuojami dabartinės Lietuvos valstybės, pilnai pajungtos Katalikų bažnyčiai.
Tačiau ateis laikas, kai nevaržomas katalikų viešpatavimas baigsis – ir tada lietuviečiai pamirš per šimtmečius išsiugdytą įprotį slėpti savo tikėjimą nuo netolerantiškųjų katalikų.
Jau dabar dalis išsaugojusių lietuvietybę lietuvių jungiasi prie Romuvos bendruomenės ar tiesiog nieko nebijodami vadina save lietuviečiais.
Vis daugiau lietuvių nebeslepia, kurlink krypsta jų širdys.
Krikščionių dievas Jėzus Kristus šiuo metu yra populiariausias iš Lietuvos dievų, nors evangelijos vienareikšmiškai liudija, kad dievaitis Jėzus iš Nazareto buvo veidmainis, smurto kurstytojas bei pats tikriausias kriminalinis nusikaltėlis.
Oficialiai Jėzus Kristus yra populiariausias dievas tarp lietuvių
Jėzus Kristus mažai ką bendro turi su Lietuva, tačiau dauguma lietuvių oficialiai skelbiasi jo pasekėjais.
Tiktai todėl čia pateikiami pagrindiniai duomenys apie krikščionių dievaitį, nes visomis kitomis prasmėmis Jėzus vargiai laikytinas lietuvišku dievu.
Jėzus Kristus – visų kitų dievų nekentėjas ir uzurpatorius
Lietuviški dievai nepretenduoja į visagališkumą. Jie globoja kiekvienas savo Lietuvos gyvenimo sritį ir be reikalo nesikiša į kitų dievų sritis.
Tuo tarpu Jėzus nekenčia visų kitų dievų ir jų gerbėjų.
„Kas ne su manimi, tas prieš mane“, – Jėzus Kristus, – Luko evangelija, 11/23.
Todėl ir dauguma Jėzaus Kristaus garbintojų negerbia kitų dievų, visaip pravardžiuoja ir žemina jų pasekėjus. (Pavyzdžiui, netgi kitais atžvilgiais visiškai padorūs ir tolerantiški Lietuvos katalikai nesivaržydami vadina lietuviškus dievus „stabais“, o juos garbinančius – „stabmeldžiais“ ar pagonimis.)
Juk dar ne taip seniai krikščionys persekiodavo, kankindavo ar netgi žudydavo visus, kurie nenusižemindavo prieš Jėzų Kristų ir jo žynius.
Jėzus iš tikrųjų gyveno
Kitaip nei kiti Lietuvos dievai, Jėzus Kristus greičiausiai buvo istorinė asmenybė – mūsų eros pradžioje Palestinoje gyvenęs žydas vardu Jėšuja Ga Nocri arba Jėhuja iš Nazareto. Patikimų istorinių duomenų apie jį nėra, tačiau pagrindiniai Jėzaus gyvenimo faktai atskleisti jo gyvenimo aprašymuose – vadinamosiose evangelijose.
Visos keturios pagrindinės evangelijos (Morkaus, Mato, Luko ir Jono) nedviprasmiškai liudija, kad Jėzus Kristus buvo smurtinis nusikaltėlis, visiškai pelnytai nubaustas mirties bausme.
Savo karjeros pradžioje Jėzus Kristus apeliavo į kilniausius žmonių jausmus
Jaunystėje Jėzus ramiai gyveno savo šeimoje, kol į jį atkreipė dėmesį vienas tuo metu žymus pranašas, vadintas Jonu Krikštytoju. Jonas iškilmingai išmaudė Jėzų Jordano upėje ir, matyt, apmokė jį pranašo profesijos pagrindų. (Kai kurie istorikai mano, kad Jėzus Kristus palaikė ryšius su žydų esenų religine organizacija ir greičiausiai buvo jos nariu.)
Trisdešimties metų amžiaus pradėjęs savarankiškai pamokslauti ir burti pirmuosius pasekėjus, Jėzus daugiausiai kalbėjo apie artimo meilę, prievolę atleisti skriaudas ir pan., faktiškai atkartodamas žymiųjų žydų išminčių mokymą.
Evangelijos nemažai dėmesio skiria Jėzaus tuo metu atliktiems vadinamiesiems „stebuklams“ – standartiniams daugumos žydų pranašų rodytiems fokusams (tokiems kaip vandens pavertimas vynu, numirėlio atgaivinimas ir pan.), taip pat jo pretenzijoms į dievišką kilmę.
Bėgant laikui, Jėzus palinko į smurtą
Vėlesniuose pamoksluose Jėzus Kristus pasidarė kur kas kategoriškesnis, pradėjo reikalauti beatodairiškos pagarbos sau (Pavyzdžiui, Luko evangelija, 9/59-60), pradėjo įžeidinėti žydų tikėjimą ir papročius (Luko evangelija, 11/37-52) ir kviesti savo pasekėjus į kovą.
„Nuo Jono Krikštytojo laikų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia…“ (Mato evangelija, 11/12)
Iš pradžių taikus filantropas, į gyvenimo pabaigą Jėzus Kristus tapo smurtininku ir kriminaliniu nusikaltėliu
(…) Jėzus pasijuto alkanas. Pamatęs pakelėje vieną figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė: „Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ Ir figmedis bemat nudžiūvo. (Mato evangelija, 21/18-19; tas pats epizodas aprašytas ir Morkaus evangelijoje, 11/13-14 ir 20-21)
Galų gale krikščionių dievaičio pyktis prasiveržė smurtu. Su gauja savo pasekėjų Jėzus įsiveržė į Jeruzalės šventyklą ir rimbu primušė tenai dirbusius pinigų keitėjus bei kitus šventyklos darbuotojus, turėjusius palengvinti aukojimą iš toli atvykusiems piligrimams, bei suniokojo jų darbo vietas.
„Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus“. (Jono evangelija, 2/15)
Pagaliau įniršęs Jėzus išvadino Jeruzalės šventyklą „plėšikų lindyne“. (Mato evangelija, 11/17)
Taigi Jėzus Kristus smurtavo švenčiausioje žydams vietoje ir iš jos tyčiojosi – Jėzus ir žodžiais, ir veiksmais išniekino pagrindinę viso pasaulio žydų šventovę. Tai akivaizdžiai buvo sunkus kriminalinis nusikaltimas – už panašius nusikaltimus daug kur gresia mirties bausmė ir šiais laikais.
Prieš pat mirtį Jėzus prasitarė apie savo mokymo veidmainiškumą
Išniekinęs Jeruzalės šventyklą žydas nebegalėjo tikėtis išgyventi to meto Palestinoje. Jėzus Kristus suprato, kad neišvengs atsakomybės už savo šventvagystę.
Likęs vienas su savo mokiniais ant Alyvų kalno, Jėzus prisipažino, kad visi jo pamokymai apie artimo meilę, skriaudų atleidimą ir visos kitos humanistinės idėjos tebuvo gudri veidmainystė – tikrasis jo tikslas buvo įkvėpti pasekėjus kruvinoms žudynėms.
„Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą.“ (Mato evangelija, 10/34,35)
„Kalbėsite, kas tą valandą bus jums duota, nes kalbėsite nebe jūs, o Šventoji Dvasia. Brolis išduos nužudyti brolį, o tėvas – savo vaiką. Vaikai pakels ranką prieš gimdytojus ir juos žudys. (Morkaus evangelija, 13/11-12)
Matyt, toks atviras savo klastos prisipažinimas buvo netikėtas netgi krikščionių dievaičio mokiniams. Iki tol vienas labiausiai atsidavusių Jėzaus Kristaus apaštalų – Juda iš Karijato, matyt, pasipiktinęs begėdiška veidmainyste savo mokytojo, siekusio susikurti sau autoritetą ir patraukti pasekėjus gražiai skambančiais, tačiau nenuoširdžiais pamokslais, pats įdavė jį šventyklos išniekintojo ieškojusiai Jeruzalės valdžiai.
Turbūt Juda vienintelis iš Jėzaus mokinių dar nebuvo persismelkęs dievaičio klastingumu ir nuoširdžiai išsigando supratęs, kiek kraujo ir kančių žmonijai nešė Jėzaus veidmainystė.
Jėzus Kristus buvo nubaustas pagal nuopelnus
Jėzus buvo teisiamas pagal to meto įstatymus, ir jam buvo paskirta aukščiausioji bausmė. Akivaizdu, kad bet kas, išniekinęs švenčiausią žydų tautos šventovę, smurtavęs ten ir kurstęs smurtui kitus, nebegalėjo tikėtis pasigailėjimo.
Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas, kaip ir kiekvienas kitas mirčiai pasmerktas to meto kriminalinis nusikaltėlis – kryžius tuometinėje Romos imperijoje buvo iš principo tas pats, kas kartuvės Viduramžių Europoje.
Jėzaus pasekėjai išvystė jo filosofiją ir moralę iki universalaus mokymo
Jėzaus Kristaus bendrininkai tikėjo, kad jų dievaitis prisikėlė praėjus trims dienoms po nukryžiavimo ir tuo būdu bandė įrodyti jo dieviškumą.
Judą iš Karijato pakeitęs Paulius iš Tarso su Petro bei kitų mokinių pagalba iš Jėzaus pamokymų sukonstravo unikalią teologinę-filosofinę doktriną, apimančią ne tik religiją, bet ir moralę, politinį, socialinį bei asmeninį gyvenimą.
Išskirtiniai šios doktrinos bruožai:
- Klastingumas – viešai kalbama apie gražiausius ir kilniausius dalykus, o tikrovėje pateisinami patys šlykščiausi nusikaltimai, jei tik jie tarnauja aukščiausiųjų šventikų ar krikščioniškų valdovų interesams.Kaip ir prieš beveik du tūkstančius metų, taip ir dabar, žudydami šimtus tūkstančių musulmonų ir negailestingai niokodami ir plėšdami Iraką bei kitas musulmoniškas šalis, krikščionių lyderiai viešumoje kalba apie žmogaus teises, demokratiją ir panašius kilnius dalykus. Apie „kryžiaus žygius prieš kitatikius“ prasitariama tik retkarčiais, intymioje aplinkoje – lygiai taip pat, kaip prieš du tūkstantmečius gudravo Jėzus Kristus.
- Dvigubų standartų moralė – krikščionių šventikams ir jų rėmėjams bei išlaikytojams valdžioje neegzistuoja jokie moraliniai suvaržymai, jie gali meluoti, seksualiai išnaudoti vaikus, žudyti ir pan. su vienintele išlyga – turi slėpti savo nusikaltimus nuo plačiosios visuomenės ar sugalvoti jiems gražiai skambančius pateisinimus.Tuo tarpu žemiausiems sluoksniams – vadinamajai „bandai“ – primetami griežčiausi moraliniai suvaržymai, kartais priartėjantys prie absurdo, skatinamas nusižeminimas, savinieka ir neapykanta viskam, kas netarnauja krikščioniškųjų bažnyčių interesams. Bandos avinai turi klusniai vykdyti bažnyčios hierarchų bei valdžios vyrų įsakymus ir guostis mazochizmo teikiamais malonumais bei svajonėmis apie pomirtinį gyvenimą.
- Panieka kitiems tikėjimams – kiti dievai laikomi netikrais, „stabais“ ir pan., jų garbintojai vadinami „stabmeldžiais“, „pagonimis“ (kaimiečiais-tamsuoliais) – tuo būdu savo religijos rėmuose krikščionys susikūria „teisę“ visaip persekioti ir netgi žudyti visus kitatikius (su nedidele išimtimi žydams, kaip iš esmės garbinantiems tą patį dievą).
Klastos moralė padėjo Jėzaus pasekėjams užkariauti pasaulį
Panaikinę bet kokius moralinius ir teisinius apribojimus kitatikių atžvilgiu ir išaukštinę klastą, krikščionys įgijo didelį pranašumą prieš visus kitus tikėjimus, kurių pasekėjai gerbdavo ir kitų žmonių tikėjimą bei teisę į savo kultūrą ir religiją.
Akivaizdų Jėzaus nusikaltimą – švenčiausios visos žydų tautos šventyklos išniekinimą – krikščionys aukština vos ne kaip žygdarbį.
Anksčiau ar vėliau, jei ne jėga, tai klasta ir apgaule, krikščionys užkariavo didžiąją dalį pasaulio, išžudydami ar kitaip išnaikindami daugelio kitų religijų išpažintojus – dabar Jėzus Kristus garbinamas kiekviename kontinente.
Lietuvoje Jėzus Kristus irgi įsitvirtino klastos bei lietuvių persekiojimo pagalba
Kelią krikščionybei Lietuvoje irgi atvėrė niekšybė – klastingas Kęstučio nužudymas. Vos tik įsitvirtinę Lietuvoje, katalikai pradėjo persekioti kitų tikėjimų lietuvius, niekinti lietuviškąsias šventoves, kirsti ąžuolynus…
Taigi Jėzus Kristus atėjo į Lietuvą taip, kaip ir gyveno bei mokė savo apaštalus – iš pradžių pirmųjų „misionierių“ graudūs pamokslai, o po to – smurtas, šventyklų išniekinimas, pagieža bei persekiojimas visų, kurie nenorėjo garbinti smurtingojo krikščionių dievo.
Buvimas krikščioniu nebūtinai rodo žmogaus amoralumą
Vis dėlto, tarp Jėzaus pasekėjų yra ir daug padorių žmonių. Dauguma jų nėra rimtai studijavę evangelijų ir apie savo dievą žino tik tiek, kiek yra girdėję iš lūpų jo žynių, paprastai vaizduojančių Jėzaus nusikaltimus žygdarbiais.
Garbinantys nusikaltėlį nebūtinai ir patys yra nusikaltėliai – tiesiog Jėzaus Kristaus dvasininkai vaizduoja jį geru, moraliu ir gailestingu, o krikščionys nuo pat vaikystės mokomi aklai tikėti viskuo, ką sako jų srovės žyniai.
Daugelis krikščionių tampa gerais žmonėmis ir visą gyvenimą nuoširdžiai meldžiasi savo dievui, netgi neįtardami, kad pagal evangelijų tekstus Jėzus Kristus buvo ne tik klastingas veidmainis, bet ir pats tikriausias kriminalinis nusikaltėlis.
Esame girdėja apie tokius veikėjus ne vienas , daugeliui jie asocijuojasi su mistiškais ritualais , bet kaip ten yra iš tikrųjų ?
Žodis ‘šamanas’ kilęs iš Šiaurės – Centrinės Azijos, Tungu kalbos. Į kitas kalbas jis pateko per rusų kalbą.
Šiuolaikinėje, istorinėje ar tradicinėje šamaniškoje veikloje, šamanas kartais gali atlikti šventiko, mago, metafiziko ar gydytojo vaidmenį. Svarbiausias šamano padėtį nulemiantis veiksnys yra asmeninė patirtis. Šamaniškos perspektyvos bei galios pagrindas yra kitų būties bei sąmonės sričių žinojimas bei jų kosmologija. Šis žinojimas įgalina šamaną būti tiltu tarp pasaulietinio, aukštesniojo bei žemesniojo pasaulių. Dauguma žmonių suvokia, kad šamanas gyvena prie pat realybės ribos, ir apskritai prie pačios visuomenės ribos. Kai kurie iš tiesų yra ištvermingi ir gali pasinerti į šias sritis bei ištverti išorinius sunkumus ir asmenines krizes, apie kurias pasakoja arba kurias pastebi dauguma šamanų.
Antropologai šamanizmą priskiria prie archainių maginių – religinių fenomenų, kuriuose šamanas yra ekstazės meistras. Mircea Eliade apibrėžė šamanizmą kaip ekstazės techniką. Šamanas gali pademonstruoti ypatingas magines galias (tokias kaip ugnies, vandens kontrolė ar magiškas skrydis). Pati bendriausia specializacija yra gydytojas. Išskirtinė šamanizmo ypatybė yra susitelkimas į ekstazišką transo būseną, kurios metu, kaip tikima, šamano siela palieka kūną ir pakyla į dangų (dausas) ar nusileidžia į žemę (požemio karalystę). Yra pavyzdžių, susijusių su dvasių apsėdimu, tačiau tai greičiau išimtis, o ne taisyklė. Taip pat svarbu pažymėti, jog nors tradicinėse visuomenėse dauguma šamanų yra vyrai, tačiau šamanu tapti gali ir vyras, ir moteris.
Tradiciniame šamanizme yra palyginti daug bendrų veiklos bei patirties bruožų, kuriuos tyrinėja šiuolaikiniai mokslininkai. Kai kurie mokslininkai nekreipia dėmesio į senesnius tradicinius užsiėmimus, o kiti pradeda tyrinėti būtent juos. Naujos “sąmonės antropologijos” srities atsiradimas bei transpersonalinės psichologijos kaip “ketvirtosios galios” psichologijoje įkūrimas atvėrė naujus kelius (iki tol jie buvo negalimi) tyrinėti gamtą bei sąmonės istoriją. Vis daugiau pašalinių, nepriklausančių akademinei sričiai, žmonių pradėjo rimtai gilintis į senovines šamaniškas technikas, siekdami patekti į pakitusios sąmonės būseną.
Tradiciniai šamanai lavinosi sapnų valdymo (lucid dreaming) technikas. Šiandien tai vadinama out-of-the-body (oobe) patirtimi. Šiuos būdus tyrinėti vidinį pasaulį nagrinėja daugybė žmonių. Kai kurie yra mokslininkai, kai kurie – kilę iš tradicinių visuomenių, o likusieji yra šiuolaikiniai netradicinio šamanizmo arba neo-šamanizmo praktikuotojai. Šamaniškoje praktikoje bei tūkstantmečio pradžioje svarbų vaidmenį suvaidino ne tik šios technikos, bet ir near-death-experience (NDE), priešmirtinė patirtis. Etnografinės šamanizmo studijos tam pateikia daugybę patvirtinimų. Atsinaujina susidomėjimas šiomis senomis tradicijomis; vis didesnio dėmesio susilaukia šamaniniai darbo su sapnais būdai bei buvimas sąmoningu ir budriu sapnuojant.
Ypatingas tradicinio šamanizmo bruožas yra galimybė sąmoningai judėti esant už fizinio kūno ribų. Šios sielos kelionės gali šamaną perkelti į požemio gelmes, aukštus egzistencijos lygmenis, paralelinius pasaulius ar kitas šio pasaulio sritis. Daugeliu atveju šamaniškas skrydis yra ne vidinio pasaulio patirtis. Jis laikomas skrydžiu už fizinio kūno ribų.
Kaip paminėta šiame straipsnyje, pašaukimas užsiimti šamaniška veikla dažnai būna tiesiogiai susijęs su numatyto šamano priešmirtine patirtimi. Tradiciniai pavyzdžiai yra žaibo trenkimas, kritimas iš aukštai, rimta ir kelianti pavojų gyvybei liga, ‘ryškaus sapno’ patyrimas, kuriuose pretenduojantis tapti šamanu miršta arba kai kurie jo organai sunaikinami bei pakeičiami, tokiu būdu jis tarsi iš naujo atgimsta. Išlikimas per šiuos pirminius vidinius bei išorinius susirėmimus su mirtimi suteikia šamanui asmeninės patirties, stiprinančios jos ar jo gebėjimą efektyviai dirbti su kitais žmonėmis. Kažką patyręs šamanas greičiau supras, ką reikia daryti norint pataisyti kažkieno būklę ar pakeisti susiklosčiusią padėtį.
Po-šamanizmas. Lengva šamanizmą atrasti visuomenėse, kuriose žmonės verčiasi medžiokle, rankiojimu ar gyvulių ganymu. Tačiau labiau susisluoksniavusiose visuomenėse, kuriose vyrauja žemės dirbimas ar gamyba, nustatyti grupes ar individus, kurie galėtų būti vadinami šamanais, yra sudėtinga. Visuomenė laikoma po-šamanine tada, kai jos folklore yra šamaniškų motyvų arba kai dvasinės praktikos parodo aiškių pavyzdžių, susijusių su pakilimu į dangų ar nusileidimu į požemio pasaulius, judėjimu tarp šio ir paralelinio jam Kito pasaulio (Otherworld). Visa tai turi būti jos istorijoje. Tokia visuomenė ar tradicija gali būti tapusi labai specializuota ar derinanti misticizmo, pranašavimo ir šamanizmo aspektus į tai, kas gali būti pavadinta “visiškai išplėtota praktika” arba priskirti visa tai specializuotiems asmenims.
Tiksliau sakant, visuomenė gali būti laikoma po-šamanine kai ji patenkina bent jau 6 iš 8 tokių sąlygų:
1. Vis dar egzistuoja šamaniška ekstazė, tačiau lengvo transo metodai taip pat naudojami siekiant priartėti prie Kito pasaulio.
2. Medžioklę bei rinkimą, buvusius bendruomenės ekonominio gyvenimo pamatu, pakeitė žemdirbystė ir kai kurios gamybos bei amatų rūšys.
3. Visuomenės socialinė struktūra aiškiai stratifikuota, ryški darbo specializacija.
4. Religija ir dvasinė metodologija pilnai išsivysčiusi ir nebegali būti vadinama “archaiška”. Tai ypatingai svarbu ritualams, apeigoms ir ekstaziniams būdams, tradiciškai esantiems šamanų sritimi.
5. Dvasiniame bendruomenės gyvenime mistinė ekstazė ir vizijos tapo tokiais svarbiais ezoteriniais patyrimais ir doktrinomis kaip ir šamaniškoji ekstazė, pakilimai ir nusileidimai.
6. Šamanas nebėra svarbiausias mirusių sielų lydėtojas į gretimą pasaulį. Šis vaidmuo arba atitenka dvasininkams, kai tai atliekama ritualo metu bei yra individualios arba grupinės maldos objektas, arba tikima, jog tai atlieka dievai, sielų sergėtojai, angelai ar demonai.
7. Egzistuoja profesionali dvasininkystė, reguliuojanti religinį bendruomenės gyvenimą.
8. Egzistuoja kiti gydymo, pranašavimo bei patarimo būdai, pakeičiantys pradinį šių dalykų šaltinį – šamanus.
Po-šamanizmo motyvų randama tarp Indoeuropiečių, Azijos, Afrikos bei kai kurių Šiaurės Amerikos žmonių.
Šamaniškoji ekstazė
Iš graikų kalbos kilęs žodis ekstasis pažodžiui reiškia ‘būti padėtam išorėje’ ar ‘būti padėtam’. Tai dvasinio pakilimo būsena, kuomet žmogus peržengia save, yra už savo ribų. Ekstazė gali aprėpti ir tai, kai kūną užgrobia dvasia, ir kai asmenį apima dieviškumas; ji apima ir maginę transformaciją bei sąmonės skrydžius, ir psichiatrinius gydymo būdus.
Literatūroje išskiriamos 3 ekstazės rūšys:
1. Šamaniškoji ekstazė
2. Pranašiškoji ekstazė
3. Mistinė ekstazė
Šamaniškąją ekstazę paskatina šamano sielos pakilimas į dausas ar nusileidimas į požemio pasaulį. Šios ekstazinės dvasinio pakylėtumo būsenos paprastai pasiekiamos po įtempto lavinimosi ir iniciacijos, dažnai kankinančiomis aplinkybėmis. Kontakto su aukštutinėmis, žemutinėmis sferomis ir jų gyventojais, gamtos dvasiomis rezultatas įgalina šamaną atlikti tokius darbus kaip lydėti mirusių žmonių dvasias į atitinkamą vietą kitame pasaulyje, rūpintis, kad sergančiųjų savijauta taptų geresnė bei išreikšti jų vidinių kelionių grįžtant prie kosminės išminties istoriją.
Šamano pasakymai bei kalbos yra priešingi išraiškoms pranašų bei esančių mistinėje ekstazėje. Pranašas pažodžiui kalba Dievo vardu, o mistikas pasakoja apie visaapimančią dieviškąją būtį. Misticizme tiesioginis žinojimas ar esminės dieviškosios būties patyrimas įmanomas dviem būdais: emociniu ir intuityviu. Šios trys ekstazinės patirties rūšys naudingos analizei bei diskusijai, tačiau nėra neįprasta, jei individualiai patirčiai būdinga daugiau nei vienas ekstazės būdas.
Tačiau galima teigti, jog, apskritai kalbant, yra trys ekstazės suvokimo lygmenys:
1. Fiziologinis atsakas, kai protas patraukiamas ir susikoncentruoja ties vyraujančia idėja, dėmesys atitraukiamas ir nervų sistema yra iš dalies atskirta nuo fizinių pojūčių. Kūnas rodo inertiškus refleksus, nevalingus nervinius atsakus, nepaprastą susijaudinimą.
2. Emocinis ekstazės suvokimas remiasi tokiais visaapimančiais jausmais kaip baimė, nerimas, džiaugsmas, liūdesys, nuogąstavimas, nuostaba, aistra ir kitais.
3. Intuityvus suvokimas perduodamas tiesiogine patirtimi ir viršasmeninio patyrimo bei išplėstos sąmonės ar žinojimo būsenomis.
Fiziologinis atsakas visuomet yra, tačiau emocinis gali būti arba nebūti žymus, o intuicija yra vienas esminių ekstazinio suvokimo būdų. Kai kurie teigia, jog už intuityvios dar yra ketvirtoji būsena, kurioje visuminis suvokimas peržengia protines bei emocines ribas bei supratimą.
Šamano ekstazinė patirtis siekia toliau nei šventų, demoniškų ar gamtos dvasių jutimas ar suvokimas. Ji tiesiogiai ir aktyviai įtraukia šamaną į transcendentines tikroves ar žemesnes būties sritis. Šie patyrimai gali būti arba sapno būsenoje, arba nemiegant, netgi abejose. Sapnai, ypač valdomi, dažnai vaidina reikšmingą vaidmenį šamano arba kandidato į šamanus gyvenime.
Transo būsenos
Šios parengtos ištraukos iš Joseph Bearwalker Wilson darbo, parengto 1978m., apibūdina kai kurias transo būsenos teorijas, kadangi tai liečia šamanizmą.
Tam, kad galėtų keliauti į kitus egzistencijos lygmenis, šamanas sukuria pakitusią sąmonės būseną, kuri panaši į savihipnozę. Tol, kol yra šamaniškame transe, jis visiškai kontroliuoja tokius dalykus: gali perkelti savo sąmonę ir subtiliuosius kūnus į nefizinį pasaulį, kur lanko būties dausas ir pragarus, bendrauti su dvasiomis ir jas valdyti, gauti informacijos, sugrąžinti sielas ir subtiliai keisti tikrovę, galinčią įtakoti fizinį pasaulį.
Klasikinis ir gana tikslus hipnozę apibūdinantis apibrėžimas yra: “hipnozė – išskirtinio pasidavimo įtaigai būsena, kuri individui sukeliama tam tikromis psichologinėmis ar psichinėmis manipuliacijomis”. Pagrindiniai žodžiai čia yra “išskirtinis pasidavimas įtaigai”. Hipnotizuotojas tai naudoja siekdamas paskatinti trokštamus individo pokyčius. Iš kitos pusės, asmuo, užsiimantis šamanizmu, naudoja šią būseną tam, kad nuskaidrintų savo pojūčius ir keliaudamas kituose pasauliuose galėtų išraiškingiau matyti, girdėti, jausti ir užuosti.
Lengvesnės transo būsenos panašios į tokius momentus, kai jūs taip įsigilinę skaitote knygą, žiūrite televizorių ar kino filmą, jog nesuvokiate, kas vyksta aplinkui. Gilesnio transo būsena panaši į pati pirmą jūsų jausmą pabudus ryte: suprantate, kad atsibudote, regite viską ryškiai ir tai primena sapną, esate atsipalaidavę, jaučiatės gerai ir ramiai.
Sugebėjimas pasiekti ir kontroliuoti transą yra tam tikrų priemonių bei psichinio lavinimosi rezultatas.
Sunkumų kilnotojas treniruojasi kasdien. Jis pradeda pakeldamas palyginti nedidelį svorį ir pereina prie vis sunkesnių. Ilgainiui jis gan lengvai pajėgia pakelti 200 svarų virš savo galvos. Taip dirbdamas jis ištreniravo raumenis, jog šie elgtųsi atitinkamai pagal jo valią. Jeigu jis visiškai nustos treniruotis, raumenys palaipsniui praras savo galią ir po kiek laiko jis nebegalės pakelti tokio svorio. Pradėdamas vėl tuo užsiiminėti, jis atstatys savo buvusius sugebėjimus.
Toks pat principas tinka ir transo būsenai. Jūs treniruojate protą ir valią veikti darniai tam, kad būtų galima pasiekti gilų transą. Tai įmanoma kasdien praktikuojantis. Gali užimti šiek tiek laiko bei pastangų atstatyti šį sugebėjimą, tačiau kartą tai pasiekus ir norint išlaikyti, užteks praktikuotis kartą ar du per savaitę. Jei visiškai nustojate tuo užsiiminėti, šis gebėjimas palaipsniui sumažės. Norint jį atstatyti, reikės elgtis taip, kaip ir svorio kilnotojui – praktikuotis reguliariau.
Įėjus į bet kokią transo būseną, jūs palaipsniui progresuojate nuo įprastinio sąmonės lygmens iki gilesnių. Patogu yra turėti tam tikrus matmenis, leidžiančius nustatyti jūsų transo gilumą, taigi toliau esančios pastraipos bendrais bruožais apibūdina, kas yra būdinga įvairiam transo gilumui. Tam, kad būtų patogiau, aš suskirsčiau transo gilumą į 4 pagrindines dalis ir naudodamas iš hipnozės mokslo pasiskolintus pavadinimus pavadinau jas hipnozine, lengva, vidutine ir gilia transo būsenomis.
Hipnoziniame/hipnodiniame transe nuo įprastinės sąmonės pereinate tokiomis pakopomis: jaučiatės fiziškai atsipalaidavęs, mieguistas; atsipalaiduoja protas, todėl galite jaustis apatiškas ar abejingas, jūsų rankos ir kojos pasidaro sunkios, galite tuščiai spoksoti į priekį, nenorėti judinti galūnių. Peržengęs tai, įeinate į lengvo transo būseną. Kvėpavimas sulėtėja ir pagilėja, pulsas irgi suretėja.
Lengvo transo būsenoje nebenorite judėti, kalbėti, galvoti ar veikti. Galite patirti nevalingą burnos ar žandikaulio (kartais akių) trūkčiojimą. Jausite sunkumą visame savo kūne ir dalinį atsiskyrimo jausmą. Galite matyti vizijas. Peržengęs tai ir perėjęs į vidutinio transo būseną suvokiate, kad esate transe, tačiau jums sunku apibūdinti tą jausmą.
Vidutinio transo būsenoje neabejotinai suvokiate, kad esate transe, ir galite patirti dalinę amneziją, kol to sąmoningai neatsisakote. Naudodami tinkamą įtaigą galite padaryti taip, kad jokia jūsų kūno dalis nejautų skausmo, taip pat galite patirti lietimo, ragavimo bei uostymo iliuzijas. Tapsite jautresnis atmosferos slėgio bei temperatūros kitimams. Peržengęs tai ir patekęs į gilią transo būseną, galite patirti visišką galūnių arba kūno katalepsiją. Kitaip tariant, jeigu jūsų kūno ar galūnių padėtis pakeičiama, jūs ir liksite tokioje padėtyje tol, kol jos vėl nepakeis.
Giliame transe galite atmerkti akis, ir tai visiškai nepaveiks transo. Taip pat turėsite galimybę kontroliuoti tokias kūno funkcijas kaip širdies plakimas, kraujospūdis, virškinimas ir temperatūra. Galite padaryti taip, kad jūsų kūnas ir galūnės taptų visiškai nelankstūs. Galėsite susigrąžinti prarastus prisiminimus ir patirti jaunėjimą (amžiaus sumažėjimą), ryškius lengvumo, plaukiojimo ar skraidymo pojūčius. Ir transe, ir sugrįžus iš transo (tinkamai panaudojus įtaigą) galima patirti ir pozityvias, ir negatyvias regimąsias bei girdimąsias vizijas. (Pozityvi haliucinacija yra tuomet, kai jums pasako, jog matote kažką, ko iš tiesų nėra, ir jūs tai pamatote. Negatyvioji haliucinacija yra kai jums liepiama nematyti kažko, kas yra, ir jūs to nematote). Šioje būsenoje taip pat galima paskatinti bei sužadinti sapnus bei vizijas ir esant transe, ir vėliau natūraliai miegant (tam reikalinga tinkama įtaiga).
Kiekvienas transo būsenos gylis yra naudingas. Pavyzdžiui, lengvame ir vidutiniame transe jūs galite išmokti pradėti praktines šamaniškas keliones, tam, kad pasauliuose, besiribojančiuose su mūsų, sugebėtumėte matyti, girdėti, liesti ir uostyti. Tose transo būsenose šios kelionės atrodys kaip fantazija ar svajonės, ir galite stebėtis, ar tai yra tikra, ar tik jūsų vaizduotės vaisius. Kai treniruojatės ir gilinate transą, kelionės tampa vis ryškesnės, ir giliame transe jos atrodo taip, tarsi vyktų fizinėje tikrovėje.
Šamanizmo ekstazės technikos nėra įtrauktos į daugybę ekstazių, minimų religijų istorijoje. Tai yra ypatingai sukoncentruota ties transpersonaliniu šamano sąmonės judėjimu į aukštesniuosius ar žemesniuosius sąmonės bei egzistencijos lygmenis. Dar vienas šamanizmo aspektas yra tai, kad palyginus su kitomis dvasinėmis tradicijomis, jis yra kelias, kuriuo individas eina vienas. Šamanizmas yra visuotinis reiškinys, nesusijęs su tam tikra kultūra ar regionu, nors didžioji šamanizmo studijų dalis susijusi su Šiaurės ir Centrinės Azijos šamanizmu.
Tapimas šamanu
Kai kuriems gali būti įdomu ar šamaniškosios ekstazės arba skrydžio patyrimas padaro žmogų šamanu. Apskritai, dauguma atsakytų “ne”. Šamanas yra šiek tiek daugiau nei žmogus su patirtimi. Visų pirma, jis ar ji yra parengtas ir inicijuotas žmogus. Dažniausiai prieš tampant šamanu svarbūs būna enkultūracijos metai ir treniravimasis su mokytoju. Antra, šamanas nėra tik inicijuotas žmogus, kuriam suteiktas ir vidinis, ir išorinis mokymas, tačiau yra ir šamaniškų kelionių bei metodų (šamaniškoji ekstazė) mokytojas. Tai nėra atsitiktinis susipažinimas su tokiais sugebėjimais, tame yra tam tikras jų įvaldymo lygmuo. Galų gale, šamanas yra tarsi tarpininkas ar tiltas tarp šio pasaulio ir kito. Tai šventa atsakomybė ir tarnavimas bendruomenei. Kartais bendruomenė, kuriai tarnauja šamanas, yra gana maža. Kitais atvejais tai gali būti visa tauta. Daug kas priklauso nuo socialinių ir kultūrinių veiksnių.
Šamanu tampama vienu iš trijų būdų:
1. Paveldėtas perdavimas
2. Spontaniškas parinkimas, “pašaukimas”, “išrinkimas”
3. Asmeninis pasirinkimas ir siekimas (šis paskutinis būdas yra retesnis ir tradiciškai toks šamanas laikomas mažiau galingesniu nei tapęs šamanu vienu iš aukščiau paminėtų būdų)
Šamanas nepripažįstamas teisėtu, kol nepatyrė dviejų būdų treniravimo:
1. Ekstazinis (sapnai, transai)
2. Tradicinis (šamaniškosios technikos, dvasių vardai ir funkcijos, genties ar giminės mitologija ir genealogija, slapta kalba ir t.t.).
Dvejopas apmokymas, kurį suteikia dvasios ir vyresni šamanai, yra lygiavertis iniciacijai. Taip pat įmanoma, jog visas procesas vyktų sapne ar ekstazės potyrio metu.
Taigi, norint tapti šamanu reikia daugiau nei vieno patyrimo. Tam reikalingas mokymas, atkaklumas ir tarnavimas.
Įprastinis patyrimas, susijęs su pašaukimu tapti šamanu yra fizinė ar dvasinė krizė, dažnai lydima medicininės krizės, kurią išsigydo pats šamanas. Tai įprastinis įvykis visiems trims tapimo šamanu būdams. Šamaną dažnai ženklina ekscentriškas elgesys, toks kaip melancholijos laikotarpiai, vienatvė, vizijos, dainavimas miegant ir t.t. Tradiciniai būdai bejėgiai išgydyti pretenduojantį tapti šamanu, ir reikšmingas epizodas šamano ugdyme yra laipsniškas savęs gydymas. Esminis šios patirties aspektas yra šamano gebėjimas spręsti problemas.
