Ar yra tiesioginis ryšys tarp drąsos ir gyvenimo pasiekimų? Ryšys tiesioginis! Jei nuolat elgsimės taip, kaip esame įpratę, ribosime savo augimą, nes nevystysime naujų įpročių. O šiame pasaulyje galioja universalus dėsnis; jei tu neaugi, vadinasi mažėji – nes niekas nestovi vietoje. Dauguma žmonių susikuria įprastą aplinką, kurioje jaučiasi komfortiškai ir daro viską, kad ją išsaugoti. Kuo toliau, tuo prireikia daugiau drąsos, kad priimti pokyčius.
Viskas pasaulyje nuolat kinta, vienintelis pastovus dalykas, tai pokyčiai. Tikroji drąsa – tai įprotis nuolat kurti ir priimti pokyčius.
Pradėjote teikti Lietuvoje unikalią asmeninio koučingo paslaugą. Kas tai per metodas ir ką jis duoda?
Koučingas (coaching) tai naujausia asmeninio efektyvumo vystymo metodika, kuri padeda žmogui kurti savyje pokyčius. Koučingas tai sintezė: mentoriaus, kuris tiki Jūsų potencialu ir padeda išsikelti didesnius tikslus…..vadovo, kuris padeda išskaidyti didelį tikslą į tarpinius tikslus…..asmeninio trenerio, kuris padeda sėkmingai judėti pasirinktu keliu…. ir kolegos, kuris Jums duoda grįžtamąjį ryšį, padedantį nuolat tobulėti. Tiek sėkmingiausi pasaulio sportininkai, tiek didžiulių korporacijų vadovai vis dažniau kreipiasi į koučingo specialistus.
Ar pastebėjote, kad įkvepiantis tikslas mobilizuoja jūsų vidinius resursus? Ar pažįstamas jausmas, kai intensyviai beieškant problemos sprendimo – jis ateina netikėčiausiu metu netikėtoje formoje? Jei galėtume sąmoningai valdyti šias būsenas – įspūdingai padidėtų mūsų darbo efektyvumas, rezultatai bei pasitenkinimas atliekamu darbu.
Vaikystėje mes visi jautėmės ypatingi, turėjome begales svajonių. Jei vaikų darželio grupei užduosi klausimą “kas mokate šokti?” arba kas “mokate dainuoti?” – visa grupė džiaugsmingai pakels rankytes. Jei tą patį klausimą užduosi mokykloje dešimtokams – sulauksi žymiai mažiau entuziazmo ir pasitikėjimo. O jei būsi neatsargus ir paklausi gelžbetonio gamyklos cecho darbuotoją – gali sulaukti rimtų nemalonumų…Kur dingsta visi mūsų įgimti talentai? Mums taip dažnai kartodavo, kad gyvenimas yra sudėtingas, kad realybė yra kitokia ir ne visiems skirta būti sėkmingais ir laimingais, kad dauguma mūsų tuo patikėjo. O jei kartais tyliai prabyla sąžinės balsas, tai atsivertų pirmą pasitaikiusį laikraštį mes tvirtai įsitikinam: šiandien netikusi diena optimizmui. Tvirtai suspaudi rankose vokelį su 1500Lt ir skubi ten kur jauku ir saugu: namo ant sofutės valgyti bulvių traškučių ir žiūrėti publicistinių TV laidų, kuriose rasi daug patvirtinimų savo brangiems įsitikinimams – “aukštai šoksi, žemai krisi”, “sąžiningais būdais daug pinigų neuždirbsi”, “nuo paprastų žmonių niekas nepriklauso”. Tikrų tikriausia hipnozė.
Ir kuo ilgiau išbūname šioje hipnozės būsenoje, tuo sunkiau sukaupti drąsos, kad pralaužti savo komforto zonos sienas ir pažvelgti į akis įspūdingoms galimybėms. Viskas, kas už komforto zonos ribų – mums tampa nežinoma teritorija ir mes
išsiugdome įprotį bijoti ir vengti pokyčių – nes už kiekvieno pokyčio slypi nežinomybė.
Koučingo profesionalas padeda žmogui pažvelgti už jo komforto zonos ribų ir vizualizuoti norimus pokyčius – supažindinti su ta nežinoma teritorija ir pripratinti žmogų prie to naujo vaizdo. Koučingo techniką dėka, žmogus, lyg vaikišką dėlionę, pats sudėlioja naują ateities vaizdelį, panaudodamas esamos realybės gabalėlius. Po to, kai aiškiai vizualizuojame ateitį, tai nebėra nežinoma teritorija ir išnyksta baimė žengti pirmyn. Su specialisto pagalba mes ne tik mintyse sukuriame naują pasaulį, bet ir parsinešame iš jo strategijas ir instrumentus jį iš tikrųjų realizuoti. Koučingo šaknys yra didžiajame sporte. Pavyzdžiui, vizualizacijos techniką plačiai naudoja Kinijos olimpinė rinktinė.
Tačiau dažnai neužtenka sėkmingos vizualizacijos.
Per ilgą laiką mūsų viduje susiformuoja subasmenybės, kurios rūpinasi mūsų saugumu ir kurios nuolat aplinkoje ieško patvirtinimų mūsų įsitikinimams. Ir tuomet atsitinka baisiausias dalykas – net jei mumyse atgimsta sena svajonė ar netikėtai pamatome patrauklią galimybę ir išsikeliam tikslą – šios subasmenybės trukdo mums link jo eiti, nes jos susiformavo tam, kad ginti mus nuo pokyčių ir saugoti mūsų komforto zoną. Iš esmės tai reiškia, kad privalai perlipti per dalį savės, norėdamas judėti pirmyn link tikslo, o kovoti su savimi nėra lengva…ir taip pat nėra sveika. Mūsų subasmenybės ištikimai saugo savo šeimininką – todėl, jausdamos, kad nepaisome jų balso, stato mūsų kelyje vis sunkesnes kliūtis. Ar esate pastebėję, kad yra tam tikrų užduočių, kurias pradėjus atlikti, staiga apima tingulys, atsiranda išsiblaškymas, o kartais net netikėtai užklumpa peršalimas? Ir tai gali būti užduotys, kurios veda link norimo tikslo – tačiau jumyse jau yra “kareivėlių”, kurie tiki, kad jus reikia nuo to saugoti, nes kyla pavojus komforto zonai.
Labiausiai patyrę koučingo profesionalai valdo “giluminės transformacijos” techniką, kuri leidžia žmogui aptikti šias subasmenybes ir su jomis “susitarti”. Tai specialių įgūdžių reikalaujantis procesas, tačiau rezultatai stulbinantys. Šios technikos dėka per pusvalandį galima pasiekti rezultatų, kuriems tradiciniam psichoanalitikui pasiekti prireikia bent pusmečio ir tai yra faktas. Jokios hipnozės – tiesiog teisingi klausimai, kurie kreipiasi tiesiai į mūsų pasąmonę.
Neseniai teko bendrauti su kompanijos vadovu, kurio didžiausia problema yra ta, kad jo vadybininkai nenori uždirbti daugiau, nei bazinis 1.500Lt atlyginimas, nors apmokėjimo sistema numatyto agresyvų premijavimą už pardavimo rezultatus be jokių “lubų”. Visi aplink tik ir kalba, kaip trūksta pinigų ir kokie maži atlyginimai – kodėl yra žmonių, kurie nenori pasinaudoti galimybe gauti neriboto dydžio uždarbį? Pasirodo todėl, kad tam reikia įdėti daugiau pastangų – o 1500Lt užtenka tam, kad sėkmingai palaikyti esamą gyvenimo stilių, kuris pilnai tenkina. Kitaip sakant – susikurta komforto zona tekainuoja 1500Lt į mėnesį ir nėra vidinės motyvacijos dėti pastangas, kad uždirbti daugiau.
Kaip įveikti pasipriešinimą pokyčiams? Kaip išsiugdyti drąsą sugriauti komforto zonos sieną? Stebint tūkstančius žmonių, kuriems pavyko pasiekti ekstraordinarių asmeninių pokyčių – pastebėta, kad jie pasižymėjo trimis savybėmis:
Didžiulis nepasitenkinimas esama situacija – sprendimas ilgiau to netoleruoti;
įkvepianti vizija – aiškus matymas idealios situacijos.
Pirmų žingsnių aiškumas – žinojimas nuo ko pradėti.
Koučingo profesionalas padeda įsisąmoninti esamą situaciją, išsigryninti įkvepiantį tikslą bei surasti teisingausių kelių ir priimti sprendimą juo eiti. Galite pasakyti, o kuris iš jų gali žinoti tą teisingausią kelią? Koučingas tiki, kad žmogaus potencialas yra neribotas ir iš tikrųjų savo pasąmonėje mes turime visus reikalingus atsakymus ir sprendimų variantus – tik mums reikia pagalbos, kad juos surasti. Koučingo metodai remiasi naujausiais psichoanalizės bei neurolingvistinio programavimo atradimais, kurių dėka, specialistas padeda žmogui pažvelgti į savo pasąmonės vidų ir panaudoti ten esančią informaciją.
Ar tikrai būtina siekti ambicingų tikslų, kad jaustis laimingu? Ką apie tai sako koučingas?
Kaip atsakymas – atskira koučingo sritis – gyvenimo balanso koučingas (life balance coaching). Tai efektyviausių metodikų visuma, kurios dėka žmogui padedama įvertinti situaciją svarbiausiose gyvenimo srityse, kaip fizinė būklė, asmeniniai santykiai, profesiniai pasiekimai, laisvalaikis,.. bei pasirinkti efektyvias strategijas subalansuotam šių sričių vystymui. Labai dažnai dėl šio tipo koučingo kreipiasi aukštas pareigas užimantys vadovai ar verslininkai, kurie besirūpindami finansinių ar karjeros tikslų siekimu, visiškai apleido kitas, aukščiau minėtas, gyvenimo sritis – prarado gyvenimo balansą. Esmė ta, kad mūsų nepadarys laimingais nei pinigai, nei karjera ir net ne geležinė sveikata – laimingi tampame esant geram balansui tarp visų svarbiausių gyvenimo sričių: mums pakanka pinigų, esame sveiki, turime mums svarbių žmonių pripažinimą, mylimus žmones ir pilnavertį laisvalaikį. Gyvenimo balanso koučingas padeda tiek įvertinti esamas būsenas, tiek sukurti geresnį balansą – kad mūsų gyvenimas veiktų 100%.
Šiuo metu yra daug prieinamos informacijos apie koučingą, tačiau bandyti atlikti koučingą vien perskaičiuos apie tai knygą – tas pats, kaip bandyti atlikti sudėtingą operaciją, pavarčius medicinos enciklopediją. Mano pareiga paskatinti skaitytojus nepasitikėti savamoksliais ekspertais, nes kalbama apie darbą su Jūsų pasąmone. Juk net mėgstamo kompiuterio nepatikite remontuoti kaimynui santechnikui.
Kai pirmą kartą išgirdau apie “koučingą”, prisiminiau seną filmą pagal Bernardo Šo pjesą “Pigmalionas” – tą, kuriame vaidina gražioji Odrė Hepbern. Atsimenate – profesorius Higinsas iš prasčiokės Elizos per palyginti trumpą laiką padaro aukštuomenės ledi? Kalbant madingai, Higinsas “užsiėmė koučingu”. Žinoma, pats to nežinodamas. Ir tik tam tikra prasme.
“Koučerio” (angl. personal coach), arba asmeninio efektyvumo trenerio, profesija pasaulyje atsirado vos prieš aštuonerius metus. Tačiau pagal paklausą ir honorarų dydį jau taikosi pralenkti teisininkus bei gydytojus. Taip yra Amerikoje. Anksčiau šioje šalyje žodžiu “coach” buvo vadinami žmonės, kurie į šlovės Olimpą padėdavo įkopti sportininkams ir dainininkams. Iki tol, kol toks Tomas Leonardas iš Kolorado valstijos suprato, jog tokia pat pagalba labai praverstų ir verslininkams, politikams ir apskritai visiems, kurie turi nepanaudoto potencialo ir per palyginti trumpą laiką gali padaryti nemažą šuolį į priekį. Tiek versle, tiek asmeniniame gyvenime.
“Mūsų laukia tikras bumas. Artimiausius 20 metų niekas nepasakys, kad rinkoje per daug asmeninių trenerių”, – teigė T. Leonardas. Per aštuonerius asmeninio trenerio profesijos egzistavimo metus Amerikoje atsirado daugiau kaip 2000 specialistų ir kasmet jų skaičius padvigubėja. Tačiau paklausa vis tiek keleriopai viršija pasiūlą, mat šiai profesijai keliami itin dideli reikalavimai.
Į nematomą taikinį nešaudoma
Sertifikuotas Kalifornijos (JAV) instituto “Firewallking Institute of Research and Education” (F.I.R.E) instruktorius ir praktikuojantis asmeninio efektyvumo treneris Darius Čibonis teigia, jog žodis “koučingas” spėjo tapti madingas ir mūsų šalyje, tik ne visuomet pavartojamas pagal paskirtį.
Taigi JAV atsiradusi naujovė jau plinta ir Lietuvoje?
Lietuvoje “koučingas” žengia pirmuosius žingsnelius, bet terminas vartojamas jau keleri metai tarp įvairių mokymo kompanijų. Drįstu teigti, jog didžioji dalis šio termino vartotojų turi iškreiptą jo supratimą.
Lietuvoje dar nėra nusistovėjusi sertifikavimo procedūra, nėra objektyviai vertinamas profesionalumas, todėl, manau, atsiras nemažai po šalį klajojančių “leitenanto Šmito sūnų”. Mūsų tikslas dar šiais metais Lietuvoje įkurti tarptautinei šios srities specialistų federacijai atstovaujančią jų rengimo mokyklą ir pasirūpinti, kad Lietuvoje jau nuo pat pradžių ši veikla atitiktų pasaulinius standartus, kurie išties yra labai aukšti.
Viename Jūsų interviu skaičiau intriguojantį teiginį, jog pusvalandis bendradarbiavimo su asmeniniu treneriu prilygsta pusmečiui darbo su psichoterapeutu. Ką tokio sugeba “koučeris”, ko negali padaryti psichoanalitikas?
Tradicinė sveikatos apsaugos sistema yra sena ir nepaslanki. Lyg gigantiškas krovininis laivas, kuriam sunku atlikti staigų posūkį. Pasaulyje kiekvieną dieną atrandami ir tobulinami nauji, aukščiausio efektyvumo metodai, kurie sunkiai randa pritaikymą tradicinėje medicinos sistemoje. Kita vertus, geras psichoanalitikas dirba panašiai kaip “koučeris”. Lieka vienas svarbus skirtumas – gydytojai dirba su ligoniais, tam tikrų patologijų turinčiais žmonėmis, o asmeninio efektyvumo treneris – su sveikais žmonėmis, kurie tiki, kad jų potencialas yra daug didesnis nei esami rezultatai, kurie turi ambicingų tikslų. “Koučeris” padeda mobilizuoti vidinį žmogaus potencialą, išsikelti didesnius tikslus, išskaidyti didžiausią tikslą į tarpinius ir sėkmingai judėti pirmyn.
Ar realu per trumpą laiką “strateginėmis” priemonėmis pakeisti žmogų? Na, Bernardo Šo herojė Eliza persimainė, bet tai dramaturgija… Be to, ji buvo iki ausų įsimylėjusi profesorių, o tai galingas stimulas.
Taip, tame, ką darė Higinsas, galima aptikti ir “koučingo” elementų, – šypsosi. – Bet realybėje “koučingas” nekeičia žmogaus. Jis padeda jam keistis pačiam. Tai esminis šios sistemos ypatumas. Ir visai nenuostabu, jei moteris įsimyli “koučerį”: juk jis sugeba sukurti abipusio pasitikėjimo atmosferą, paskatina atvirumą, įsiklauso, nuoširdžiai domisi jos vidiniu pasauliu. Tokius pašnekovus mėgsta ne vien moterys.
Vadinasi, bendradarbiavimas tam tikra prasme “pavojingas”… O jei rimtai, tai noriu paklausti apie kitokį pavojų. Spaudoje esate minėjęs, jog vienas iš pagrindinių efektyvumo trenerių naudojamų būdų – pateikti klausimus taip, kad jie pataikytų į dešimtuką, kitaip tariant, – mėtyti akmenukus į pasąmonę.
Žmogus turi pakankamai potencialo pasiekti bet kuriems tikslams, ir tas potencialas glūdi mūsų pasąmonėje, o su pasąmone mes bendraujame klausimų – atsakymų forma. Jei mokėsi užduoti sau teisingus klausimus – sulauksi teisingų atsakymų. Išties visų “koučingo” technikų pagrindą sudaro klausimai. Kas čia pavojinga?
Yra toks A. Hičkoko filmas: pradedantysis psichoterapeutas ateina pas žmogų, kuris bandė nusižudyti ir įtikina jį neslopinti savo troškimų. Tas padėkoja psichoterapeutui, o paskui nužudo savo žmoną ir jos meilužį, dėl kurių pats ir norėjo nusižudyti. Na, aš čia sutirštinau spalvas, bet vis dėlto… Intervencija į pasąmonę ir pan.
Jei yra pagrindo manyti, kad žmogus turi psichinių problemų, mūsų etikos kodeksas reikalauja nukreipti jį pas atitinkamą specialistą. “Koučingas”, kaip minėjau, skirtas sveikiems žmonėms. Be to, “koučeris” neragina ir neduoda patarimų. Bet koks patarimas yra išorinis įsikišimas, kuris riboja žmogaus potencialą.
O kaipgi jis išskleidžia tą potencialą?
“Koučeris” padeda žmogui pačiam surasti reikiamus atsakymus. Kiekvienas pasąmonėje turime daugiau nei pakankamai informacijos, kurios reikia tikslui pasiekti arba problemai išspręsti. Asmeninis treneris atveria duris į pačių turtingiausių – žmogaus vidinę biblioteką.
Įdomu. Tomas Leonardas, “koučingo” išradėjas, buvo buhalteris.
Nesvarbu, koks tavo išsilavinimas – svarbu, ką tu sugebi. Mes visi žinome begales pavyzdžių, kai tarp išsilavinimo ir asmeninių pasiekimų nėra tiesioginio ryšio. Jei T. Leonardas būtų buvęs psichologas, jis tikriausiai būtų sėkmingai papildęs gretas diplomuotų psichologų, kurie dirba su žmonėmis, kamuojamais nervinių sutrikimų ir krizių. Dabar jo dėka mes turime unikalų metodą, padedantį sveikiems ir sėkmingiems žmonėms tapti dar sėkmingesniems ir išsaugoti sveikatą.
Kam sėkmingiems dar didesnė sėkmė?
Žmonės, kurie nemažai pasiekė, nori dar efektyviau išnaudoti savo vidinius resursus. Jeigu žmogus nežino, negali aiškiai suformuluoti tikslo arba pokyčio, kurį norėtų pasiekti, mes negalime bendradarbiauti. Nes tai yra esminis dalykas, nuo kurio prasideda procesas.
Aiškiai suformuluoti tikslą?
Juk negali pataikyti į taikinį, kurio nematai. Būna, kad žmogus tiesiog nori pasikalbėti, padejuoti dėl savo problemų, bet pats nėra pasiruošęs pokyčiams. Su tokiais lankytojais mes nedirbame.
Skaičiau, kad asmeniniai treneriai naudojasi principais, pagrįstais neurolingvistiniu programavimu (NLP). Jūs tikite, jog kiekvienas gali patobulėti pamėgdžiodamas savo herojų? Manote, įmanoma tapti Bilu Geitsu laikantis jo gyvenimo principų?
Bet kokie žmogaus rezultatai yra jo mąstymo ir elgesio padarinys. NLP specialistai tiki, kad jei kažkam tai pavyko padaryti, vadinasi, ir kiti gali tai pakartoti, tereikia suprasti, kurie to žmogaus mąstymo ir elgesio ypatumai padėjo jam tai padaryti. Tai vadinama sėkmingų žmonių elgesio modeliavimu.
Visuomenėje priimta modeliuoti daugumos elgesį, t.y. elgtis “normaliai” – kaip dauguma. Todėl nenuostabu, kad mūsų rezultatai irgi prilygsta daugumos rezultatams. Sam Walton (“Wal-Mart” įkūrėjas) yra pasakęs: “Jei nori išskirtinių pasiekimų – pažiūrėk, kaip elgiasi dauguma, ir tu žinosi kaip nereikia elgtis.” Kieno elgesį modeliuojame, to rezultatus ir atkartojame. Pasaulyje viskas dėsninga ir atsitiktinumų nebūna – visuomet yra priežastis ir pasekmė. Sėkmingiausi žmonės yra sėkmingesni nei dauguma, kadangi jie mąstė ir elgėsi kitaip nei dauguma. Jei tau imponuoja kurio nors žmogaus laimėjimai – pamėgink suprasti, ką jis darė kitaip nei dauguma, kas leido jam pasiekti tokių rezultatų. O tada savės paklausk: ko galėčiau iš jo pasimokyti? Kaip turėčiau pakeisti savo mąstymą ir elgesį? Jei tau pavyks tai padaryti – tavo rezultatai irgi priartės prie jo.
Išeitų, jog galima “klonuotis” į genijų…
Nematau čia nieko bloga, – juokiasi. – Reikia mokytis iš geriausių pavyzdžių.
Iš ko mokotės Jūs?
Esu dėkingas savo mokytojui Anthonny Robbins’ui, kuris mane ir įkvėpė mokytis iš geriausių, kad ir kiek man tai kainuotų. Nes tik mokydamasis iš geriausiųjų gali tikėtis išskirtinių rezultatų. Bet kad ir kokie būtų mano pasiekimai šiandien, tikiu, kad išnaudoju mažąjį dalelį savo potencialo, todėl siekiu tobulėti, kasmet apsilankau vidutiniškai penkiuose seminaruose asmeninio efektyvumo tema skirtingose pasaulio šalyse, kas mėnesį perskaitau mažiausiai po 3 knygas. Be to, kiekvienas seminaro dalyvis irgi yra mano mokytojas.
Jūsų interneto svetainėje rašoma, kad jų, seminaro dalyvių, būta 6 500.
Taip, vedu lyderystės ir pardavimo seminarus Lietuvoje ir užsienyje jau trylika metų. Kiekvieną mėnesį surengiu 12-20 seminarų ir nemažai individualių sesijų.
Ar tai ne sekinantis darbas?
Daryk tai, kas suteikia tau malonumo, ir tai nebus sekinantis darbas. Atvirkščiai. Po kiekvieno seminaro jaučiuosi įgavęs dar daugiau energijos ir pasitikėjimo. Matydamas kitų žmonių pokyčius, aš ir pats augu.
Jūs visą laiką minėjote žodį “potencialas”. Kaip atskirti, kur potencialas, o kur puikybė ir savitaiga?
Mary Kay Ash yra pasakiusi “Jei manai, kad tu gali, – vadinasi, iš tikrųjų gali. Bet jei manai, kad negali – tu irgi esi teisus.” Tuo viskas pasakyta – žmogus gali tiek, kiek jis mano, kad gali. Jei manysi, kad gali daugiau, tu ir elgsiesi taip, kad pasiektum daugiau – todėl pasirink manyti tai, kas tau naudingiau.
Emersonas yra pasakęs, jog labiausiai gyvenime mums stinga žmogaus, kuris verstų mus daryti tai, ką sugebame. Jeigu nėra to žmogaus, kaip tapti “koučeriu” pačiam sau?
Susigrąžink įgimtą sugebėjimą svajoti, apsispręsk, kokio iš tikrųjų gyvenimo norėtum, ir prisiimk atsakomybę to siekti. Kiekvieną rytą pateik sau klausimą: ką šiandien nuveiksiu, kas bent per žingsnelį priartins mane prie svajonės? įprotis kas rytą pateikti sau šitą klausimą gali pakeisti gyvenimą.
“Laikykis atokiau nuo žmonių, kurie siekia sumenkinti tavo tikslus, svajones. Taip elgiasi menkaverčiai žmonės, o didieji – padeda tau patikėti, kad ir tu gali būti sėkmingas.” Markas Tvenas
Idėja
“Koučingo” pradininkas Tomas Leonardas (1955-2003) savo knygoje “Coaching. Q&A” rašo: “Aš pradėjau dirbti treneriu 9-ojo dešimtmečio pradžioje, gerokai iki tol, kol atsirado trenerio instrumentarijus. Daugiau nei 10 metų aš užsičmiau finansiniu planavimu. Kartą atsidūriau būryje jaunų klientų, kurie samprotavo, kaip padaryti karjerą, kiek vaikų kiekvienas iš jų norėtų turėti, kokių mašinų derėtų pirkti… Ir aš supratau, kad jie neturi su kuo pasitarti. Jų reikalai klostėsi neblogai tiek darbe, tiek šeimoje. Jiems nereikėjo padėti išsikapstyti iš finansinės arba emocinės krizės. Tačiau jiems reikėjo palaikymo planuojant savo Didžiąją Ateitį. Jie patikėjo, kad aš galiu jiems padėti įgyvendinti jų svajones. Ilgainiui aš supratau, kad mane veikiausiai reikėtų vadinti asmeniniu treneriu nei finansų planuotoju.”
Orientyrai
Asmeninis treniravimas ypač suklestėjo tada, kai Amerikoje atsirado metodika, pagrįsta neurolingvistiniu programavimu (NLP). Ją pavadino “Genijų strategija”. Psichologas Robertas Diltsas yra parašęs veikalą tokiu pat pavadinimu. Jame jis išdėstė Aristotelio, Leonardo da Vinčio, Mocarto, Disnėjaus, Froido, Einšteino ir daugelio kitų didžiųjų pasaulio žmonių darbo principus. R. Diltsas pabandė sukurti modelius, pagal kuriuos kiekvienas norintysis galėtų rekonstruoti savo veiklą orientuodamasis į aukštuosius pavyzdžius. Vadovaujamas trenerio, jis nustato tikslus ir priemones jiems pasiekti, o vėliau juos realizuoja.
Reikalavimai
Tomo Leonardo įkurtame asmeninių trenerių universite keliami tokie reikalavimai: asmeninis treneris turi būti vyresnis nei 30 metų, turėti aukštąjį išsilavinimą, bazinių psichoterapijos ir NLP žinių, sėkmingą asmeninį gyvenimą, lyderio įgūdžių, sugebėjimą atvirai bendrauti, smalsumo ir žavesio, empatinę mąstymo metaprogramą (sugebėjimą atjausti klientą ir būti nuoširdžiai suinteresuotam jo tobulėjimu).
Iki pradėdamas dirbti asmeninio trenerio darbą, žmogus turi būti pasiekęs puikių rezultatų kurioje nors iš sričių, pavyzdžiui, reklamos, pardavimo, sporto, pedagogikos etc. Jeigu žmogus pats nėra buvęs kurios nors veiklos Olimpe, jis negali to išmokyti kitų.
Kodėl vieni traukia turtus lyg magnetas, o kiti, nežiūrint to ką darytų – pasmerkti vidutinio dydžio pajamoms ar egzistavimui nuo algos iki algos?
Turtingiausių pasaulyje žmonių stebėjimai parodė, kad finansinė sėkmė net 80% įtakoja žmogaus įsitikinimai ir nuostatos, o tik 20% – žinios ir įgūdžiai apie pinigų uždirbimo būdus. Esant klaidingoms nuostatoms nepadeda jokios žinios, nes žmogus tiesiog jų neįgyvendina.
Destruktyvūs įsitikinimai pinigų atžvilgiu, tokie, kaip “ne piniguose laimė” ar “sąžiningais būdais pinigų neuždirbsi”, tūno mūsų pasąmonėje ir užkerta didžiausias galimybes juos turėti. Mes galime to net neįtarti, bet iš tiesų vadovaujamės tais įsitikinimais ir aišku sulaukiame atitinkamų rezultatų, nes mūsų įsitikinimai tiesiogiai įtakoja mūsų elgesį.
O kas padeda praturtėti?
Tomas Dž. Stenlis atliko apklausą, kurioje buvo apklausti 733 multimilijonieriai. Apklausos metu jis paprašė respondentų išvardinti 30 veiksnių, kurie, jų nuomone turėjo didžiausią įtaką jų pasiekimams. Apibendrinus duomenis – svarbiausių veiksnių pirmas penketukas atrodė taip (skliausteliuose nurodytas respondentų procentas, kurie įvardino šį veiksnį):
- Sąžiningas elgesys su kitais žmonėmis (57%)
- Savidisciplina (57%)
- Mokėjimas sutarti su žmonėmis (56%)
- Gyvenimo draugas ar draugė, kurie tave supranta ir palaiko (49%)
- Gebėjimas dirbti labiau atsidavus nei kiti žmonės (47%)
Kai kurie dabar pagalvojote: “Nesąmonė – sėkmę lemia visai kiti dalykai: reikia turėti pradinį kapitalą, turtingus gimines, naudingas pažintis ir dar sugebėti lipti per kitų galvas”!? Jeigu taip manote – turiu Jums blogų žinių! Jės patenkate į tą grupę žmonių, kurie tiki, kad sėkmės formulė yra Turėti – Daryti – Būti: jei turėčiau (pradinį kapitalą, įtakingus draugus, gerų idėjų, t.t.) – tuomet daryčiau (kurčiau verslą, investuočiau, gaminčiau, užpatentuočiau, t.t.) – o tada ir būčiau (turtingas, laimingas, sėkmingas, mylimas, t.t.), bet kadangi viso to neturiu, tai ir nesu toks koks norėčiau būti. Kas gi čia yra ne taip? O gi tai, kad tai yra didžiausias visų laikų mitas: tiesiog Jūsų formulė yra apversta aukštyn kojomis.
Tikrovėje viskas vyksta priešingai: pirmiausia turi būti (pasitikintis savimi, atsakingas, ambicingas, atkaklus, t.t.), tuomet darysi (kursi, tobulėsi, rizikuosi, judėsi į priekį, t.t.) ir galų gale turėsi (aukštus rezultatus, pasisekimą, gerovę, pripažinimą, t.t.)
Yra vienas paprastas būdas įsitikinti savo dabartiniais sugebėjimais pritraukti ir išlaikyti pinigus:
- Pradžioj įvertinkite savo esama kapitalą (nekilnojamas, kilnojamas turtas, pinigai sąskaitoje, vertybiniai popieriai);
- Atimkite visus turimus įsiskolinimus (paskolos, lizingas, t.t.);
- Gautą sumą padalinkite iš metų skaičiaus, kiek dirbate apmokamą darbą;
- Gautą rezultatą padalinkite iš 12.
Gautas skaičius parodo kiek ištikrųjų vidutiniškai į mėnesį uždirbdavote iki šiol. Visa kitą Jūsų uždarbio dalį pasidalindavo kiti (restoranai, parduotuvės, kelionių agentūros, bankai, benzino kolonėlės, t.t.)
Žmonės Lietuvoje dažnai skundžiasi, kad nepakankamai uždirba. Ar Jūsų manymu ištikrųjų mūsų darbdaviai per mažai moka?
Ar pažįstama situacija, kai atrodo, kad turėtumėte daugiau pinigų jei tik Jums pakeltų atlyginimą? Tačiau padidėjus atlyginimui reikalai iš esmės nepasikeičia. Kodėl? Todėl, kad dauguma žmonių paklūsta Parkinsono dėsniui. Parkinsono dėsnis sako: “Išlaidos auga tol, kol pasiekia pajamų dydį”. Pirmoji finansinės sėkmės sąlyga – išsiugdyti įprotį nuolat laužyti Parkinsono dėsnį.
Kiek metų jau dirbate apmokamą darbą? Kiek kartų Jums kėlė atlyginimą? Kiek smarkiai per tą laiką priartėjote prie finansinės laisvės? O gal nutolot? Gal augant pajamoms augo ir Jūsų įsiskolinimai? Gal dabar esate suvaržytas kaip niekad anksčiau ir bijote “pajudinti uodegą”, imtis drąsesnių žingsnių, nes negalite sau leisti net trumpam susimažinti pajamas, kadangi į duris pasibels bankai ir lizingo bendrovės?
Jei taip – vadinasi kalti ne darbdaviai, kurie Jums nepakankamai moka – o Jūsų pačių įpročiai, kurie patalpino Jus tiesiai į “žiurkių ratą”, kuriame nuolat privalote bėgti ir sukti ratelį, nes jei ratelis nustos suktis bent sekundei – visas Jūsų gyvenimas subyrės lyg kortų namelis.
Kokia yra finansinės sėkmės formulė?
Tikroji finansinės sėkmės formulė paprasta: išleisk mažiau nei uždirbi ir investuok skirtumą. Nuolat reinvestuok gautų pajamų prieaugį.
Atrodytų taip paprasta, bet kodėl tuomet dauguma žmonių neturtingi? Gal nežino kaip ir kur protingai investuoti? Ar todėl, kad jiems niekas nėra rekomendavęs taupyti? Netiesa – visi esame girdėję patarimų apie taupymą, tačiau vos pabandę nusivylėme: dar viena teorija, kuri visiškai nepritaikoma mano praktikoje. Kaip galiu taupyti, jei man vos užtenka pinigų iki kito atlyginimo?
Nepriklausomai nuo to kiek uždirbame – mūsų sugebėjimą didinti savo kapitalą parodo suma pinigų, kuri lieka mėnesio gale. Iš tikrųjų tiek mes ir uždirbome, o tai ką mes išleidome – uždirbo kiti. Galima su tuo nesutikti – bet geriausias argumentas – sukaupto kapitalo vertė atėmus įsiskolinimus. Jei Jums atrodo kad uždirbate “padoriai”, bet atėmus įsiskolinimus mažai kas lieka – vadinasi kažkas kitas sėkmingai naudojasi Jūsų uždirbamais pinigais.
Ar Jūsų manymu labiau verta turėti gerai apmokamą samdomą darbą ar kurti nuosavą verslą?
Dirbti kitam ar kurti savo verslą priklauso ir nuo žmogaus individualių poreikių. O kalbant apie pajamas – jos būna aktyvios ir pasyvios. Aktyvios pajamos: kai tau mokama už pradirbtą laiką. Dirbi – gauni, nedirbi – negauni. Pasyvios pajamos: kai tavo laikas ir pastangos, įdėtos į darbą apmokamos daug kartų. Pavyzdžiui – bestselerio rašytojas du metus rašė knygą, tačiau knygai tapus bestseleriu – jis daug metų gaus pajamas už savo dviejų metų darbo indėlį. Investavimas taip pat sukuria pasyvias pajamas. Aktyvias pajamas protingai investavus – jos gali sukurti pasyvių pajamų srautą.
Nuosavas verslas irgi gali duoti pasyvias pajamas – bet tik tuo atveju, jei Jums pavyks sukurti verslo sistemą, kuri ilgainiui veikia be Jūsų tiesioginio įsikišimo. Nes dauguma įkūrę verslą, tiesiog sukuria sau darbo vietą, t.y. dirba ne verslui, o versle. Taip pat nereikia pamiršti, kad 80% smulkių įmonių per pirmuosius 5 gyvavimo metus bankrutuoja…
Nematantiems ilgalaikės perspektyvos samdomam darbe bet nenorintiems smarkiai rizikuoti ar neturintiems originalių verslo idėjų yra galimybę prisijungti prie jau egzistuojančių verslo sistemų, tokių kaip tinklinis marketingas. Tai dar vienas visiems prieinamas būdas sukurti pasyvių pajamų šaltinį. Tik reikia pasirinkti organizaciją, kuri yra patikima, turi gerą reputaciją ir sėkmingos veiklos istoriją, bei gerą mokymo sistemą, kuri leis Jums mokintis iš lyderių, o ne iš eilinių teoretikų. Žymus autorius finansinės sėkmės tema Robert Kiyosaki tinklinį marketingą vadina XXI amžiaus asmenine frančize.
Kodėl toks dėmesys pasyvioms pajamoms?
Nes jos gali jus išlaisvinti.
Ką reiškia išlaisvinti?
Sąvoka “laisvė” turi daug apibrėžimų. Mano mėgstamiausia laisvės formulė: Laisvė = laikas + pinigai. Jei turi laiko, bet neturi pinigų – tu nesi laisvas pasirinkti ką nori veikti ir kur nori būti. Turi pinigų, bet neturi laiko – vėlgi tu nesi laisvas.
Vienintelis kelias į tikrąją laisvę – Finansinė laisvė. Finansinė laisvė yra pasiekta, kai tavo pasyvios pajamos tau leidžia gyventi norimų gyvenimo stilių. Tuomet Jūs galite dirbti tik tuo atveju, jei patys to norite – argi tai nenuostabu?
Bėda, kad dagumai tai atrodo nerealu. Dažniausiai todėl, kad mes stokojame savidisciplinos. Gyvenime kaip savitarnos užkandinėje – visi tie, kurie šiandien stovi eilės pradžioje – kažkada pradėjo nuo to, kad atsistojo į eilės galą. Dauguma žmonių per dažnai keičia eiles, nesulaukę net eilės vidurio – tuomet jie niekad ir nepasiekia eilės priekio, kur sudėti skaniausi desertai.
Finansinės sėkmės sąlyga paprasta – kuo anksčiau išsiugdysi kapitalo auginimo įpročius – tuo anksčiau mėgausies finansinės sėkmės vaisiais.
Nuo ko pradėti?
Viena iš priežasčių, kodėl dauguma žmonių netampa turtingi – jie neturi aiškaus apibrėžimo, kas jiems yra turtas. Tai yra neturi aiškiai apibrėžto tikslo. Sutikite, labai sunku pasiekti kažką, ko aiškiai neįsivaizduoji. Todėl pradėti reikėtu nuo ilgalaikių tikslų. Kokie bus Jūsų ilgalaikiai finansiniai tikslai? Kokį gyvenimo stilių norėsite gyventi kai juos pasieksite? Svarbu aiškiai sau atsakyti į abu klausimus, nes mūsų galingiausias kompiuteris – pasąmonė nesupranta skaičių, jai reikia aiškios vizualizacijos. Neveltui žinomas multimilijonierius Donald Trump yra pasakęs: “Jei mano vaizduotė gali aiškiai tai matyti – vadinasi turi būti galimybė tai padaryti”.
Tačiau prieš pradedant judėti ilgalaikių tikslų link kiekvienas sąmoningas ir bent minimaliai atsakingas žmogus turėtų pasirūpinti finansiniu saugumu. Finansinio saugumo pagrindą sudaro du dalykai: gyvybės ir invalidumo draudimas bei “finansinis buferis”. Kas yra “finansinis buferis”? Tai saugioje vietoje laikoma pinigų suma, kuri prireikus galėtų padengti būtiniausias Jūsų šeimos išlaidas 6 – 24 mėnesių, staiga netekus pajamų šaltinio. Visi galvoja, kad tai niekad nenutiks man – bet dažniausiai nutinka būtent tiems, kurie mažiausiai apie tai galvoja. Be to, įsivaizduokite, kiek ramiau žmogus jaučiasi psichologiškai, kai žino, jog reikalui esant jis turės laiko ramiai susirasti kitą darbą ar net visiškai pakeisti profesinę sritį. Šie pinigai neliečiami, jais nerizikuojama – bet geriausia laikyti ne kojinėje, o banko sąskaitoje ar saugiame taupomajame indėlyje. O gyvybės bei invalidumo draudimas yra tiesiog būtinas, kad apsaugoti Jūsų artimiausius žmones. Tai turėtų būti pirmieji Jūsų finansiniai tikslai.
Ar ištikrųjų taupymas padės praturtėti jei žmogus sutaupys tik nedidelį dalį savo pajamų?
Pasirūpinus finansiniu saugumu – galima priiminėti sprendimus apie kapitalo didinimą.
Pirmas sprendimas kurį būtina priimti – kokią dalį savo pajamų sumokėsiu sau, tai yra – kokią dalį kas mėnesį sutaupysiu. Bet čia iškyla problema -kaip galiu žinoti kiek man liks kiekvieną mėnesį, nes juk lieka skirtingai, o kartais ir nieko nelieka? Atsakymas – gavęs atlyginimą pirmiausia sumokėk SAU – tai yra tik “įkritus” pajamoms į sąskaitą, dalį, skirtį taupymui nukreipk į specialią taupymui skirtą sąskaitą.
Tačiau ir to negana – nes dauguma žmonių nepajėgia atsispirti silpnybei, pažeidžia discipliną ir “tik šį mėnesį” nesumoka sau, tikėdami, kad kitą mėnesį sutaupys dvigubai. Kitą mėnesį istorija pasikartoja ir ateina laikas, kai žmogus pasijunta bejėgis toliau laikytis užsibrėžto plano.
Kaip to išvengtių Automatizuoti šį procesą! Pavyzdžiui, jei atlyginimą gaunate iki 10 mėnesio dienos – sukurkite automatinų pinigų pavedimą į taupymo sąskaitą mėnesio 11 dieną. Ir taip kiekvieną mėnesį.
Pažiūrėkime, kas būtų jei 19 metų jaunuolis aštuonerius metus iš eilės kiekvieną mėnesį sumokėtų sau 250Lt, tai sudarytų 3000Lt į metus – ir neišsiimtų šių pinigų iki 65 metų amžiaus. Jei šiuos pinigus investuotų į finansinius instrumentus, kurie vidutiniškai į metus duoda 10% prieaugą? (žinome pavyzdžių, kai praeitais metais kai kurių besivystančių rinkų visiems prieinami investicinai fondai augo 60%-80%) – tai spėkite, kokio dydžio kapitalą jis sukauptų būdamas 65-erių? Atsakymas: 1.500.000Lt. Galima tą patį scenarijų pražaisti su eurais, galima didinti sumas – bet jei laikotarpis pakankamai ilgas ir vidutinis metų prieauglis teigiamas – galutinis rezultatas visuomet bus įspūdingas, nes tuomet pasireiškia suminių palėkanų efektas (compound interest).
Jei neturite patirties investavime – apsilankykite savo banke ir pabendraukite su investicinių produktų prekybos vadybininku. Ieškokite tokio vadybininko, kuris nepuls Jums siūlyti vienokių ar kitokių fondų – prieš tai neišsiaiškinės Jūsų ilgalaikių investavimo tikslų. Geras vadybininkas turėtų Jums padėti ruošiant asmeninę investavimo strategiją, kuri geriausiai tinka prie Jūsų tikslų ir asmeninių savybių, tokių kaip rizikos toleravimo laipsnis.
Deja, šiandien dauguma bankų vadybininkų elgiasi kaip eiliniai pardavėjai: turi produktą ir siekia bet kokia kaina jį parduoti. Tačiau tai ne priežastis netaupyti. Tiesiog neverta skubėti – skirkite laiko ir pastangų, kad surasti tinkamą specialistą, kuris sugeba orientuotis į Jūsų, kaip kliento poreikius.
Reziumuojant:
- Priimk sprendimą kokią dalį pajamų sumokėsi sau.
- Pirmiausia sumokėk sau, po to kitiems.
- Automatizuok tai.
Ar tai reiškia, kad mūsų sąlygomis, kiekvienas panorėjęs gali tapti turtingas?
Jei viską reikėtų sudėti į vieną vienintelį sakinį – pasakyčiau, kad dauguma žmonių niekad netampa turtingi, nes nesugeba organizuoti savo gyvenimo kaip verslo, kuris kiekvienų metų gale turi duoti pelną.
Mes nesigilinome į specialių įgūdžių reikalaujančius kapitalo didinimo būdus kaip aktyvi prekyba akcijų biržoje, prekyba opcionais bei kitus. čia didžiausių dėmesį skyrėme įsitikinimams ir įpročiams, už kuriuos kiekvienas esame atsakingi ir kiekvienas asmeniškai galime keisti. Pasikeitus įpročiams atversime kelią didesniems pinigams ir būsime pasiruošę naujiems išbandymams. O kai mokinys pasiruošęs – visada pasirodo mokytojas!
“Jei nori tapti čempionu – privalai tikėti, kad esi pats geriausias. O jei toks nesi – įsivaizduok save tokiu!”
- Mohhamad Ali, sunkiasvorių bokso legenda.
Mus įkvepia žmonės, kurie pasitiki savimi, ištisos tautos seka lyderiais, kurie tvirtai pasitiki savimi. Tiek versle, tiek sporte tiek visur kitur šiandieniniame pasaulyje pasitikėjimas savimi padeda išlikti ir iškilti. Kodėl pasitikėjimas savimi yra lyderių privilegija? Kodėl tiek daug žmonių nepasitiki savimi?
Pradėkime nuo to – ar pasitikėjimas savimi yra Dievo duotas ar gali būti išugdytas?
Kurią nuomonę bepalaikytumėt – Jūs esate teisūs. Kiekvienas kūdikis ateina į pasaulį su įgimtu pasitikėjimu – užtenka pažiūrėti, kaip maži vaikai mokosi vaikščioti. Ar esate matę vaiką, kuris žengės pirmus žingsnius taip nei sykio ir nepargriuvo? O teko matyti tokį, kuris kartą pargriuvęs nusprendė toliau nebesimokinti vaikščioti? Su kokiu pasitikėjimu maži vaikai bando pažinti pasaulį: tiesia rankutes link visko, kas kelia susidomėjimą, išmokę kalbėti uždavinėja pačius įvairiausius ir drąsiausius klausimus. Visa tai rodo 100% pasitikėjimą savimi, bet kas gi nutinka mums beaugant? Su kiekvienu išgirstu draudimu ar sulaukta kritika mūsų pasitikėjimas savimi mažėja. Amerikiečių psichologai suskaičiavo, kad vidutinis paauglys iki savo paauglystės amžiaus jau šimtus tūkstančių kartų būna išgirdęs žodį “NE” įvairiose šio žodžio formose. Tai vadinama “išmoktu bejėgiškumu” – taigi mes praeiname fantastišką nepasitikėjimo savimi mokyklą. Su kiekviena išmokta taisykle ar apribojimu mūsų pasitikėjimas mažėja, o daugelis apribojimų virsta mūsų gyvenimą valdančiais ribojančiais įsitikinimais. “Turėti daugiau nei kiti yra nuodėmė”, “aukštai kilsi r žemai krisi”, “nešok aukščiau bambos”, “džiaugtis tuo metu, kai visas pasaulis liūdi – nevalia”, ir dar šimtai kitų visiems puikiai žinomų “gyvenimo taisyklių”. Taigi Dievas nėra atsakingas už mūsų nepasitikėjimą – mes patys iššvaistėme jo suteiktą dovaną.
Ar galima grąžinti prarastą pasitikėjimą savimi?
Ką gi – gera žinia ir tiems, kurie tiki, kad pasitikėjimą savimi galima išugdyti. Kad ir kaip giliai mes būtume jį užspaudę – pasitikįjimo savimi “raumuo” mumyse yra likęs – o čia jau kaip sporte: kuo dažniau treniruosi, tuo labiau raumenys augs ir stiprės. Kas stiprina pasitikėjimą savimi? Yra bent keletas visiems prieinamų būdų. Pradėkime nuo pirmo būdo: sėkmingai pasiekti tikslai. Mažai kas didina pasitikėjimą savimi taip, kaip suvokimas, kad sugebi sėkmingai pasiekti užsibrėžtus tikslus. Visa bėda, kad daugelis žmonių sau tikslų net nekelia. Tam kad sėkmingai pasiekti, visų pirma reikia tikslus turėti. O kad pasiekęs jaustumeisi sėkmingas – tikslai turi būti konkretės ir apibrėžti laike. “Šiek tiek artimiausiu metu padidinti savo pajamas” – nėra tikslas, kadangi neaišku kaip sužinoti kada jis pasiektas. Pradėti siūlyčiau nuo mažesnių tikslų, kitaip sakant “realistiškų”, o vėliau didinti ambicingumą. Nes ambicingi tikslai žymiai labiau motyvuoja ir jau pats siekimo procesas didina pasitikėjimą. Vadybininkas, pasakęs sau “iki x datos parduosiu 30 kartų daugiau nei dabar” – pats savaime yra vaikščiojantis “misteris pasitikėjimas savimi”. Mėgstu cituoti Mary Kay Ash “Jei manai, kad gali tai padaryti – vadinasi tikrai gali. Bet jei manai, kad negali – irgi esi teisus”. Žmogaus resursai beribiai, o galimybės neribotos – ribas mes sukuriame patys. Todėl ir esu didžiulis ambicingų tikslų šalininkas – nes ambicingu tikslų siekimas maitina žmogų pasitikėjimu savimi ir padeda išnaudoti turimą potencialą. Walt Disney gavo neigiamą atsakymą iš kelių dešimčių bankų, kol gavo finansavimą savo naujai studijai. Jo pasitikėjimą savimi palaikė tikrai ambicingas tikslas – sukurti pramogų vaikams imperiją. Pastaruoju metu į mane kreipiasi patarimų būsimi verslininkai po to kai juos “prameta” vienas bankas. O Lietuvoje juk ne tiek jų ir daug, kad nebūtų galima, pasimokius iš Walt Disney, visus juos aplankyti.
Manės per seminarus dažnai klausia – o kaip žinoti koks tikslas teisingas, kaip nesuklysti, kaip išmokti priiminėti teisingus sprendimus? Nori išmokti priiminėti teisingus sprendimus? Dažniau priiminėk sprendimus!
Kitas būdas – sąmoningai atsiriboti nuo negatyvios informacijos. Pavartykite mūsų populiariausią dienraštį. Kas anksčiau buvo 5 puslapyje, šiandien išplito ir į viršelį. Užteks jei peržvelgsite pirmo puslapio antraštes ir nuotraukas. Kai peržvelgsite suprasite: šiandien nėra priežasčių džiaugtis. O pasitikėti savimi išvis būtų kvaila, nes pilnas laikraštis nuotraukų ir istorijų apie tai, kas buvo tiems, kurie pasitikėjo. Aš nesu prieš laikraščius – aš už tai, kad rinktis tą informaciją, kuri mums padeda būti sėkmingesniems ir laimingesniems. Trumpiausias testas, padėsiantis nustatyti ar straipsnis ar TV laida pozityvi ar negatyvi: užduokite sau klausimą “ar norėčiau save matyti herojaus vietoje?”. Jei atsakymas neigiamas – vadinasi ši informacija jokiu būdu nesustiprins Jūsų pasitikėjimo savimi. Kodėl gi masinio informavimo priemonės taip mėgsta skandalus ir žiaurias istorijas? Todėl, kad žmonės noriai tai skaito ir žiūri. Kas skatina sąmoningai maitinti savo smegenis visu šiuo šlamštu? Dabar rizikuoju, kad daug kam nepatiks likusi pastraipos dalis. Pagrindinis dalykas – nesąmoningas noras nuolat gauti patvirtinimus savo destruktyviems įsitikinimams: “pasaulyje tikrai nėra teisybės”, “ne visiems lemta būti sėkmingais”, “nuo mūsų niekas nepriklauso”. Nuolat matydamas patvirtinimus šiems įsitikinimams žmogus malšina giliai esantį sąžinės balsą, kuris priekaištauja už tai, kad veltui nyksta neišnaudojami didžiuliai įgimti rezervai ir talentai. O pripažinti, kad tu pats tai sukūrei ir iš tikrųjų viskas gyvenime nuo tavės priklauso – reikštų pripažinti, kad neišnaudojai masės galimybių, susitaikei su vidutiniais pasiekimais ir…. išdavei ne vieną vaikystės svajonę. Tie, kam norisi nesutikti ir prieštarauti – paklauskit savės, ar tai nėra noras nutildyti minėtąją sąžinės balsą?
Tas pats liečia ir žmones – aš sąmoningai vengiu žmonių, kurie nuolat viskuo nepatenkinti, kaltina aplinką ir vengia patys prisiimti atsakomybę. Kodėl vengiu? Nes tai užkrečiama, o aš vertinu sveiką gyvenimo būdą. Tai ką gi darytių Apsupti save sėkmingais ir savimi pasitikinčiais žmonėmis. Nepažįstat? Aš pasakysiu, kur jie renkasi – jų pilna knygyne: skaitykite sėkmingų žmonių biografijas.
Trečias būdas, kuris ne tik stiprina pasitikėjimą savimi, bet ir ugdo daug kitų puikių savybių. Tai reguliarus išėjimas iš “komforto zonos”. Kas yra komforto zona? Tai mums įprasta aplinka, elgesys ir darbo metodai, kai mes galime lengvai prognozuoti rezultatą, nes mes nuolat tai darome. Pvz. važiuoti į darbą kas rytą tuo pačiu keliu, pravesti susirinkimą kiekvieną kart tuo pačiu būdu, kiekvieną darbo dienos vakarą praleisti ant tos pačios sofos, valgant tuos pačius čipsus, t.t. Ilgainiui kiekvienas žmogus susikuria savo komforto zoną, kurioje ir gyvena. Bet ne kiekvienas vienodai reaguoja į pasitaikančias galimybes ir iššūkius, kurie mus skatina palikti šią komforto zoną. Pagal reakciją į naujas galimybes ar iššūkius galima sutikti trijų tipų žmones: vieni, kurie visais būdais priešinasi ir bando išvengti naujo iššūkio ar galimybės – kad likti komforto zonoje; kiti – kurie atsiradus galimybei ja pasinaudoja, dėl to jiems tenka palikti komfortą ir išmėginti kažką naujo ir neįprasto; ir treti, kurie nelaukia, kol pasirodys nauja galimybė ar iššūkis – o sąmoningai tokius iššūkius planuoja ir priima.
Kas vyksta su vienais ir su kitais? Išėjimas iš komforto zonos dažnai reikalauja įveikti vidinę baimę dėl nežinomybės, kartais tai reikalauja keisti senus įpročius. Pirmieji, kurie tai daryti vengia, iš esmės vengia pokyčių, jie nedaro to, ko bijo – ir per savo gyvenimą susirenka didžiulę kolekciją vidinių baimių (nes baimė išnyksta tik drąsiai pažvelgus jai į akis). Kuo daugiau baimių, tuo siauresnę komforto zona – tuo mažesnis pasitikėjimas savimi.
Kiti – kurie reguliariai palieka komforto zoną, kad priimti naujus iššūkius ir galimybes – žymiai daugiau gyvenime pasiekia, nes įpranta matyti geras galimybes ir jomis pasinaudoja. Jie lengvai kyla sėkmės laiptais, o su kiekvienu laipteliu jų pasitikėjimas savimi stiprėja (pamenat, kaip veikia sėkmingai pasiekti tikslai?), tai kas kažkada buvo iššūkis- tampa įprasta realybe, tokiu būdu išsiplečia ir jų komforto zona. Pvz. pirmas šuolis parašiutu normaliems žmonėms sukelia stresą. Tačiau profesionaliems kaskadininkams tai komforto zona – nes jiems tai tapo įprasta. O svarbiausia – trečiasis žmonių tipas nebebijo pokyčių ir todėl pats pasaulis jiems padeda judėti dideliu greičiu į priekį. Kodėl? Nes pokyčiai verčia pasaulį suktis, o tie, kurie pokyčiams priešinasi – priešinasi svarbiausiam visatos dėsniui. Tai labiau beprasmis užsiėmimas, nei Don Kichoto dvikovos su vėjo malūnais. XXI amžiaus donkichotai – štai Jums dar vienas dėsnis: “su kuo kovosi, tai tik dar labiau augs!”
Šokinėjimas parašiutu, vaikščiojimas karštomis žarijomis ir stiklų šukėmis – kartą pabandęs, mažai kas gali sustoti. Kodėl? Nes tai stiprina pasitikėjimą savimi, praplečia suvokimą apie savo ribas o tai yra nepakartojamas jausmas! Bet svarbiausia – kuo tu bebūtum, šie užsiėmimai didina tavo rezultatus. Nes tavo rezultatai tiesiogiai proporcingi tavo pasitikėjimui savimi – ir tai yra dėsnis!
