HP ištyrė, kaip spalvos veikia žmonių nuomonę

Dauguma žmonių į pasiūlymus, parašytus žalia spalva, reaguoja pozityviai. Tuo tarpu juoda spalva parašyti tekstai sulaukia mažiausiai pritarimo. Tai paaiškėjo 9 didžiosiose Europos ir Afrikos valstybėse atlikus tyrimą, kurį užsakė didžiausia pasaulyje spausdinimo ir vaizdų įrangos tiekėja „Hewlett-Packard“ (HP).

Daugiau nei pusė (53 proc.) respondentų pritarė teiginiams, kurie buvo užrašyti žalia spalva. Tuo tarpu juodai užrašyti teiginiai susilaukė pritarimo tik iš 36 proc. respondentų. Tyrimas buvo užsakytas siekiant suprasti, kokią įtaką sprendimų priėmimo procesui daro spalvos. Tikimasi, kad šio tyrimo rezultatai padės įmonėms geriau suprasti, kaip žmonės reaguoja į spalvas ir paskatins plačiau išnaudoti spalvų teikiamas galimybes komunikacijai įmonių viduje ir su partneriais.

Tyrėjai apklausė 2 tūkst. dirbančių 16-55 m. amžiaus žmonių iš Europos ir Afrikos valstybių, įskaitant Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Pietų Afrikos Respubliką, Rusiją, Švediją ir kt. Respondentams buvo pateikti neutralūs teiginiai, užrašyti skirtingomis spalvomis, kuriuos jie turėjo įvertinti atsakymų skalėje nuo „labai sutinku“ iki „labai nesutinku“.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad raudona spalva dažniausiai išprovokuoja radikalius atsakymus. Tyrimo metu 29 proc. respondentų teiginius, užrašytus raudona spalva vertino radikaliai: stipriai sutikdami arba nesutikdami. Tuo tarpu juoda spalva užrašytus sakinius radikaliai įvertino tik dešimtadalis apklaustųjų.

Taip pat paaiškėjo, kad mėlyna ir juoda spalvos dažniausiai sukelia abejingumą – atitinkamai 47 proc. ir 43 proc. respondentų į šiomis spalvomis užrašytus teiginius reagavo abejingai, t.y. nei sutikdami, nei nesutikdami. Tuo tarpu žalia spalva užrašyti klausimai išprovokavo 28 proc., o „raudoni“ – tik 19 proc. abejingų atsakymų.

„Jau įrodyta, kad spalvos turi įtakos vartotojų elgsenai. Šį kartą siekėme išsiaiškinti konkretų tam tikrų spalvų poveikį. Rezultatai turėtų verslininkus paskatinti atsižvelgti į spalvas, naudojamas reklamoje ar kitose komunikacijos priemonėse“, – pažymėjo Jari Rinno, HP IPG grupės vadovas Suomijai ir Baltijos šalims.

Apklausa padėjo išsiaiškinti ir tam tikrų įdomių faktų, susijusių su konkrečiomis šalimis. Pavyzdžiui, vokiečiai pasirodė esą lengviausiai pasiduodantys įtakai. Net 60 proc. respondentų iš šios šalies sutiko arba labai sutiko su žalia spalva parašytais teiginiais, tuo tarpu Nyderlanduose taip elgėsi 45 proc. apklaustųjų. 35 proc. Didžiosios Britanijos gyventojų į klausimus atsakinėjo radikaliai: visiškai sutikdami arba nesutikdami su teiginiais. Italų tarpe buvo tik 24 proc. „radikalų“.
Analizuojant rezultatus, taip pat aptikta ir tam tikrų skirtumų tarp lyčių. Pastebėta, kad vyrai linkę radikaliau vertinti visomis spalvomis užrašytus teiginius (24 proc.) nei moterys (11 proc.). Raudona spalva išprovokavo daugiausiai radikalių atsakymų tiek tarp vyrų (34 proc.), tiek tarp moterų (24 proc.). Tuo tarpu į juoda spalva pateiktus teiginius radikaliai atsakė tik 16 proc. vyrų ir vos 3 proc. moterų.

MRU Psichologijos katedros dėstytoja, psichologė Natalija Norvilė teigia, kad tyrimo rezultatai atspindi elgesį, kurį sąlygoja psichologinės ypatybės: „Iš tiesų, spalva nesąmoningai sukelia skaitytojui tam tikrų emocijų ir asociacijų. Šis procesas priklauso ne tik nuo žmogaus asmeninės patirties, bet ir nuo šalies tradicijų.“

Anot psichologės, yra ir bendrų spalvos poveikio dėsningumų. Pavyzdžiui, daugelis žmonių raudoną spalvą sieja su ugnimi, krauju. Ji gali sujaudinti, sudirginti, net suerzinti. Geltona spalva žadina žvalumą, sukelia jaukumo įspūdį, kelia nuotaiką. Žydra spalva ramina. Žalia yra apibūdinama kaip ramybė. Be to, žalia daugeliui žmonių asocijuojasi su gamta, aplinkosauga.

Šaltos spalvos gali būti naudojamos norint perteikti skaitytojui žinią, jog aprašomas objektas yra patikimas, tradicinis, garbingas, profesionalus. O šiltas spalvas derėtų naudoti, kai norime pabrėžti kūrybiškumą, modernumą, dinamiškumą, jaunatviškumą, inovatyvumą ar madingumą.

Apie HP
HP, didžiausia pasaulyje technologijų kompanija, siūlo spausdinimo, asmeninių kompiuterių ir IT paslaugų programinę įrangą bei sprendimus ir siekia, kad naudojimasis technologijomis taptų paprastesnis tiek namų vartotojams, tiek verslo klientams. Daugiau informacijos apie HP (NYSE: HPQ) galima rasti interneto svetainėje http://www.hp.com.

HP tinklaraštis apie spalvas

 

Kviečiame apsilankyti specialiame HP IPG (vaizdų ir spausdinimo grupės) marketingo direktoriaus Europos ir Afrikos šalims Luis Casado tinklaraštyje, skirtame spalvoms versle.
Pirmasis įrašas: ar sužinojus tyrimo rezultatus verta pradėti viską spausdinti žaliai?
http://www.communities.hp.com/online/blogs/enterpriseprinting/archive/20…
 

Tinklaraštis bus pildomas mažiausiai kartą per savaitę, planuojami įrašai temomis:

- Ir ką gi verslininkai galvoja? Luis kalbina rinkodarininkus apie spalvų naudojimą. Ko galima iš jų pasimokyti?
- Spalvos reikšmingos ne tik darbo aplinkoje. Ar gali spalvos padidinti motyvaciją ar net fizinį pranašumą?
- Spalvų reikšmės skirtingose kultūrose – kaip su kultūriniais skirtumais tvarkosi verslas?

Luis Casado yra rinkodaros profesionalas, anksčiau dirbęs su tokiomis įmonėmis kaip L‘Oreal ir Modus Link.

paslaptingi žmogaus psichikos reiškiniai

Paslaptingi psichikos reiškiniai – prietarų šaltinis

Senovėje, kai mokslas apie gamtą ir žmogų žengė tik pirmuosius kūdikio žingsnius, visi nepaprasti reiškiniai atrodė žmonėms paslaptingi, mįslingi, žadino jų prietaringumą. Žmogus jautėsi esąs bejėgis, kai susidurdavo su paslapčių ir stebuklų kupina gamta. Saulės ir mėnulio užtemimai, kometos, meteorai, smarkios audros – visi savo neįprastumu bauginantys kosminiai ir meteorologiniai reiškiniai buvo laikomi artėjančių karų, bado, maro ir kitų liaudies nelaimių pranašais.
Kitas prietarų šaltinis buvo siaubingi arba nepaaiškinami biologinio pobūdžio reiškiniai. Raupsų, choleros, maro ir kitos epidemijos, kurios senovėje sunaikindavo ištisų šalių gyventojus, buvo laikomos įpykusio dievo bausme, šėtono pinklėmis arba kerėtojų ir raganų burtais. Psichologinės ligos, kartais būdamos ,,psichinių epidemijų” pobūdžio, buvo aiškinams šėtono apsėdimu, kerais, apžavais, ,,blogos akies nužiūrėjimu”, maginių operaciju rezultatu. Apytikriais duomenimis, viduramžiais ant laužų ir nuo kankinimų žuvo apie devyni milijonai žmonių, apkaltintų susidėjimu su velniu. Paskutinis inkvizacijoa laužas, ant kurio buvo sudegintas ,,burtininkas”, užgeso Ispanijoje 1780 metais.
Dar ir dabar mūsų laikraščių puslapiuose kartkartėmis pasirodo žinutės apie vienaip ar kitaip pasireiškiantį žmonių prietaringumą. Dauguma rašoma kaip burtininkais pasivadinę žmonės gydo lengvabūdžius, iš kurių lengvai išvilioja pinigus ir brangius daiktus.
Šiuo metu užsienio šalyse gana plačiai paplito savotiška mokslinės minties kryptis, vadinama parapsichologija arba metapsichologija. Ji yra užsibrėžusi uždavinį stebėjimais ir specialiais eksperimentais patvirtinti arba galutinai paneigti kai kuriuos retai sutinkamus ir atrodančius neįtikimais psichinių, greičiau net psihofiziologinius, reiškinius. Jų tarpe: kito žmogaus psichinių pergyvenimų suvokimas be kalbos arba kurių nors kitų jutimo organų pagalbos (vadinamasis betarpiškas minties arba jausmo perdavimas, kitaip – telepatija); daiktų ir reiškinių suvokimas be žinomų mums organų pagalbos (nejausminis suvokimas, telestezija, kuri anksčiau buvo vadinama aiškiaregyste); raumenų jėgos ir jų mechaninio poveikio perdavimas gyviems ir negyviems kūnams per atstumą(vadinamoji telekinezė).
Bet visų svarbiausias ir labiausiai paplitęs žmonių prietaringumo šaltinis visuomet buvo ir vis dar lieka toks žmogaus sąmonę sukrečiantis reiškinys, kaip mirtis. Mirties baimė, didžiulis skausmas, kurį sukelia artimų, brangių žmonių mirtis, sudarė sąlygas atsirasti vienam iš pagrindinių religijos ramsčių – tikėjimui dvasios nemirtingumu arba jos nuosekliu persikėlimu iš kažkokio nemirtingumo asmenybės likučio, sugebančio priminti apie save gyviesiems.

Miegas ir sapnai

Senovėje buvo manoma, kad sapnai yra dievų apreiškimas. Žmonės tikėjo, kad gerosios ir piktosios dvasios gali pereiti į miegančiojo kūną ir per sapnus gali pranešti įvairias žinias, pastumėti jį vieniems ar kitiems poelgiams, išpranašauti įvykius. Bet ir tuomet jau buvo pastebėta, kad dvasios ir dievai per sapnus pasireiškia neaiškiai, kartais simboliškai, palikdami patiems žmonėms spėti paslaptingą sapnų prasmę. Tai buvo laikoma nelengvu dalyku, prieinamu tik žyniams ir profesionaliems sapnų aiškintojams.
Toks sapnų supratimas buvo susijęs su animistinėmis (dvasiškosiomis) pažiūromis. Buvo manoma, kad miego metu dvasia laikinai galinti atsiskirti nuo kūno, judėti erdvėje, persikelti į praeitį bei ateitį, tuo pačiu metu palaikydama tam tikrą ryšį su kūnu. Klaidžiodama dvasia prisirenkati įvairių įspūdžių, ir juos miegantysis suvokia kaip sapnus, kaip neregėtų šalių vaizdus, kaip nematytų daiktų, pažįstamų arba nepažįstamų, gyvų arba mirusių asmenų paveikslus.
Viduramžiais sapnų aiškinimusi vertėsi net daugelis filosofų ir gydytojų. Jų tarpe ypatingą autoritetą turėjo gydytojas Kardanas (XVI a.). Jo aiškinimus kruopščiai perrašinėjo iki pat XX amžiaus vėlesni ,,sapnininkų” sudarytojai. Lyginant įvairius ,,sapnininkus”, lengva pastebėti, vieni tie patys sapnai įvairiu laiku įvairiai aiškinami.
Reikia dar paminėti liaudies ženklus, susijusius su sapnais. Dauguma tokių ženklų – gryniausė nesąmonė, ir vis dėl to reikia pripažinti, kad kai kuriuose iš jų tam tikra dalis liaudies išminties ir pastabumo. Štai ką apie juos yra parašęs įžymus rusų fizeologas N. Vedenskis, įžvelgęs slaptą kai kurių liaudies ženklų prasmę:
,,Įstabu yra tai, kad juo gilesnis miegas, tuo iš ankstesnio gyvenimo laikotarpio kyla asociacijos ir įspūdžių aiškinimas, tarsi negilaus miego metu paliečiamas tik paviršutinis prisiminimų sluoksnis, o gilaus miego metu iškyla vaizdai iš gilesnių, seniau susidariusių įspūdžių sferos. Mūsų valstiečių tarpe susiformavo prietaringas tikėjimas, kad, sapnuojant seniai mirusius tėvus, bus blogas oras. Čia, tur būt, yra tiesos, nes prieš blogą orą paprastai jaučiamas didesnis mieguistumas, kuriam ir būdingi pergyventų įvykių vaizdai, iškylantieji sapne”.
Atlikti stebėjimai rodo, kad sapnus `gali sukelti atsitiktinis vienų ar kitų jutimo organų dirginimas miego metu. To negana, jei miegantysis veikiamas kokio nors dirgiklio – garso, šviesos arba paliečiamas, kartais pavyksta sukelti iš anksto sumanytus sapnus, visiškai atitinkančius esamojo dirgiklio pobūdį. Tuo būdu buvo atverstas kelias eksperimentiniam sapnų tirimui. Ypač daug šioje srityje padirbėjo prancūzų mokslininkas Mori ir vokiečių mokslininkas Veigandas, paskyręs savo gyvenimą sapnus sukeliančioms priežastims tirti. Rusijoje šiuos klausimus nagrinėjo V. Bechterevas ir M. Astvacaturovas; pastarasis tas ypatybes, kuriomis pasižįmi sapnai, esant įvairių organų susirgimams, ir vienas iš pirmųjų panaudojo šį būdą ligoms nustatyti.
Mori pasakoja, kad kartą, jam miegant, panosėje buvo padėtas flakonas su odekolonu; to pakako, kad jam tuoj pat prisisapnuotų parfumerijos parduotuvė, Kairas, Rytų šalys, kur jis neseniai buvo lankęsis. Kito bandymo metu Mori apšvietė raudona šviesa miegančio veidą; tiriamasis sapnavo audrą, žaibo blykstelėjimus, griaustinį. Viename keleivių perpildytame Šveicarijos viešbutyje kartą naktį audros metu beveik visi sapnavo vieną ir tą patį sapną: esą, į kiemą su kurtinančiu triukšmu įvažiuoja karietos, vežančios naujus keliautojus, kurie dar labiau suvaržys gyvenančiuosius viežbutyje. Šie faktai rodo, kaip išoriniai dirgikliai veikia smegenų veiklą miego metu.
Įdomus yra tas sapnams įprastas faktas, kad turtingi sapnai, kurie miegančiajam atrodo ilgai trunkančiais, iš tikrųjų trunka labai neilgai-iš viso tik kelias sekundes. Laiko ir erdvės suvokimas miego metu esti smarkiai sutrikęs. Pavyzdžiui yra aprašytas toks atvėjis. Vienas įžymus dramaturgas į savo pjesės spektaklį truputi negaluodamas ir nuvargęs užmigo. Jis susapnavo visą savo pjesę nuo pradžių iki pabaigos, sekė, kaip vystomas veiksmas ir kaip jo kūrinį sutinka publika. Pagaliau uždanga nusileidžia, aidint triukšmingiems plojimams, dramaturgas prabunda ir stebėdamasis girdi, kaip scenoje tariamos dar tik pirmos replikos iš pirmos scenos. Tuo būdu visos pjesės periptijos, praslinkusios pro jo akis sapnuojant, truko tik kelias sekundes.
Nemiego būsenoje vaizdiniai ir prisiminimai gali kartais praskriesti nepaprastai greitai.
Tai patvirtino žmonės, pergyvenę mirtinio pavojaus akimirkas. Tokia akimirka tartum aprėpia beveik beveik viso gyvenimo prisiminimus
Ne retesnis sapnų šaltinis yra dirginimai, pasiekiantys smegenis ne iš išorinio pasaulio, o iš vidaus organų-skrandžio, žarnų, šlapimo pūslės, plaučių, širdies ir t.t. Visi šie organai yra jautrūs ir susiję nervais su “psichikos organu” – galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žieve. Dieną mes paprastai nepastebime “signalų” , einančių iš vidaus organų, todėl, kad sąmonę užpildo stipresni įspūdžiai iš išorinio pasaulio. Naktį aplinka pasikeičia: kuo labiau aprimsta išorinių jutimo organų veikla, tuo aiškiau jaučiami dirginimai , ateinantys iš vidaus organų,- ypač jeigu šiuos dirginimus sukelia kokie nors skausmingi procesai. Taip atsiranda sunkūs, košmariniai sapnai, bauginantys prietaringus žmones. Dažniausiai tokie sapnai prisisapnuoja , miego metu sutrikus normaliai širdies veiklai arba kvėpavimui. Mes tuomet sapnuojame, kad bėgame, sunkiai atgaudami kvapą, persekiojami laukinio žvėries arba plėšiko, kad skęstame arba trokštame ugnyje ir liepsnose. Vokiečių psichologas Berneris, darydamas bandymus, uždengdavo miegančiųjų nosį vata ir beveik visuomet matydavo, kaip miegantysis imdavo blaškytis, dejuoti, o prabudęs pasakodavo, jog sapnavęs , kad kažkokia vis didėjanti pabaisa norėjusi jį pasmaugti. “Smaugė aitvaras”, – sakydavo anksčiau valstiečiai, kai užeidavo kalba apie tokius sapnus. Didžiausia sapnų paslaptimi daug kas iki šiol laiko jų tariamai įspėjančią, pranašišką reikšmę. Prietarų dar neatsikračiusį žmogų ypač stebina fantastinio pobūdžio sapnai. Iš tikrųjų, kodėl sapnai dažnai visiškai nebūna panašūs į visa tai, ką mes prisimename iš savo patyrimo? Tai sudėtingas klausimas, bet mokslas gali išsamiai paaiškinti šį reiškinį.
Visų pirma, sapne galime pamatyti tai, ko tiesiog nepastebėjome nemiego būsenoje. Šiam teiginiui patvirtinti prancūzų mokslininkas Deliažas nurodo tokį atsitikimą. Jo buto laiptus puošė stiklo rutulys, kuris kartą buvo sudaužytas ir gana ilgą laiką nepakeistas nauju. Kartą Daliažas sapnavo, kad rutulio vietoj pastatytas varinis eglės kankorežio pavidalo papuošalas. Rytą jis papasakojo savo sapną namiškiams ir labia nustebo sužinojęs, kad prieš kelias dienas toks varinis kankorėžis buvo pastatytas sudaužyto rutulio vietoj. Be abejo, Deliažas ne kartą matė šį kankorėžį, pats to nesuvokdamas, nes jis visiškai tiksliai jį nupasakojo.
Antra, sapne gali atgyti ir tokie įspūdžiai, kurie savo metu įsiminė, o po to visai išdilo iš atminties, pavyzdžiui, vaikystės metų įvykiai. Kai tokie nepastebėti arba užmiršti vaizdai prisisapnuoja, mes jų neatpažystame, jie mums atrodo svetimi, kažkokie paslaptingi. Tą patį būtų galima teigti apie sapne matomus vaizdus, kuriuose “susilieja” keli įspūdžiai, liečiantys įvairius gyvenimo laikotarpius. Pavyzdžiui, vienas sapnų tyrinėtojas sapnavo savo pažįstamą, bet jis buvo visiškai mažo ūgio (prieš tai jis buvo sutikęs gatvėje neužaugą) ir su išsprogusiomis akimis, kaip japoniško dievuko, kurio statulėlę jis matė senų daiktų parduotuvėje). Štai kaip atsirado fantastiškas , iš tikrųjų niekuomet neegzistavęs paveikslas.
Dažnai “pranašiški sapnai” pagrįsti paprastu nesusipratimu. Beveik visi žmonės sapnuoja, kartais daug sapnų per naktį. Bet ar daug iš jų išsipildo? Žinoma, ne. Dažniausiai sapnai neišsipildo, ir tik išimtinais atvejais jie daugiau ar mažiau atitinka būsimus įvikius. Čia nieko nėra nuostabaus, bet prietaringas žmogusjau taip yra nusiteikęs, kad retiems sutapimams teikia daug reikšmės, negu įprastam jų nesutapimui.Jeigu mums pasirodo, kad matytas sapnas primena kokį įvykį, atsitikusį po dienos, po dviejų, praėjus savaitei ar mėnesiui, mes skambiname visais varpais pamiršdami, kad dešimtys ir šimtai kitų sapnų visiškai neatitiko mūsų gyvenimo įvykių.
Tikėjimas pranašiška sapnų prasme – viena iš atkakliausių žmogaus proto iliuzijų. Ją stiprina dar ir kita aplinkybė. Jau senai pastebėta, kad sapnuose dažnai išsipildo atviri arba slapti potraukiai bei norai. Vaiką vilioja daugybė saldainių parduotuvės vitrinoje, bet motina atsisako patenkinti jo prašymą. Vakare jis sunkiai užmiega, vis dar prisimindamas neišsipildžiusį norą, ir štai naktį sapne šis noras pagaliau išsipildo: vaikas mato save parduotuvėje ir ima tiek saldainių, kiek nori.Tas pats dažnai atsitinka ir su suaugusiais: stengdamiesi, kad išsipildytų karščiausias troškimas, mes sapne matome jį jau išsipildžiusį; kai pagaliau po daugelio pastangų mums pavyksta jį įgyvendinti, mes prisimename matytą sapną, stebimės, sakome jį esant pranašišką.

Hipnozė ir lunatizmas

Iš visų nervinių – psichinių reiškinių, kurie nuo seno sukeldavo ir tebesukialia prietaringus aiškinimus, nakties miegas ir sapnai yra patys įprasčiausi. Nepalyginamai rečiau sutinkamos kitos miego atmainos ir prieblandinės miego būsenos, pasireiškiančios daugiausiai sergantiems isterija. Jų tarpe yra letargija – nepažadinimas potologinis (liguistas) miegas, kuris gali trukti be pertraukos daug dienų, o kartais net savaičių. Jos metu ne tik laisvi judesiai, bet ir paprasti refleksai būna taip nuslopinti, kvėpavimo ir kraujo apytakos organų fiziologinės funkcijos tiek sumažėjusios, kad žmonės, mažai susipažinę su medicina, gali palaikyti miegantįjį mirusiu.
XVIII amžiuje ir XIX amžiaus pradžioje žmonės ypač bijojo, kad gyvi nebūtų palaidoti. Buvo paplitusios “Rūpinimasis mirusiaisiais taisyklės”, kuriose buvo rašoma “Kadangi yra pavyzdžių, kai isteriškos tariamai mirusios moterys net po šešių dienų vėl atgydavo… naudinga kiekvienose kapinėse statyti mirusiųjų namus. Tam tikri prižiūrėtojai privalo kasdien kūnus po keletą kartų apžiūrėti. Reikia mirusįjį palikti patale, pridengus antklode; nosies, akių ir burnos uždengti nereikia. Į kambarį dažnai įleisti tyro oro… Kambaryje prismilkyti acto, liejant jį ant įkaitintų akmenų rūgšties garai ir sveikų žmonių kūnui naudingi, nes jais geriau įelektrinamas kūnas… Atrodo, kad tokiu būdu geriausia išvengti laidojomų pirma laiko”. Kaip matome, norint nustatyti, ar žmogus mirė, ar tik užmigo letarginiu miegu, jau tada mėginta naudoti elektros srovę, kurią buvo tik ką buvo suradęs italų fizikas Volta vadinimuoju “Voltos stulpu”.
Pateiksiu vieną tipišką letarginio miego atvejį. “Daktaras Rozentelis Vienoje paskelbė transo atvejį isteriškai moteriai, kurią gydęs daktaras pripažino mirusia. Kai daktaras ją pamatė, jos oda buvo blyški ir šalta, vyzdžiai susiaurėję ir nejautrūs šviesai, pulsas neapžčiuopiamas, galūnės atpalaiduotos. Jai buvo mėginta lašinti ant odos ištirpdytą antspaudų laką, ir tai darant nebuvo pastebėta nė mažiausio judesio. Pridėjus prie lūpų veidrodį, jo paviršiuje nepastebėta drėgmės pėdsakų. Nebuvo galima išgirsti nė menkiausio kvėpavimo ūžesio, tačiau širdies srityje auskultuojant buvo išgirstas vos vos pastebimas kintantis garsas. Ligonė jau 36 valandas išgulėjo, matyt, be be gyvybės ženklo. Leisdamas trūkčiojamąją srovę, Rozentelis nustatė, kad veido ir galūnių raumenys susitraukia. Ligonė atsigavo po 12 valandų trukusio faradizavimo. Po dviejų metų ji buvo gyva ir sveika ir papasakojo daktarui, kad priepuolio pradžioje ji nieko nesuvokė, o paskui girdėjo, kad kalbama apie jos mirtį, bet niekuo negalėjo sau padėti.
Įvairios ilgalaikio, kartais ilgus metus trunkančio, miego formos dabar yra gerai ištirtos ir su jomis susiję prietarai išliko tik padavimuose.
Yra buvę atvejų, kai pats žmogus galėdavęs pasinerti į letarginį miegą. “Nors ir sunku įsivaizduoti, jog širdis arba kraujo indai gali paklusti valiai, panašiai kaip bet kuris mūsų skeleto raumuo, vis dėl to medicininėje literatūroje cituojami atvejai, matyt, rodantys, kad tokie faktai yra galimi. Literatūroje minimas vienas anglų pulkininkas Taunsendas kaip subjektas savo noru galėjęs sustabdyti širdies plakimą tokiam ilgam laiko tarpui, kad nuo to apalpdavęs; jo kūnas tokio bandymo metu atšaldavo, tarsi sustingdavo, akys pasidarydavo nejudrios, ir pagaliau sąmonė visai išnykdavo; po kelių valandų, praleistų tokioje būklėje, jis vėl pamažu atsigaudavo (panašiai kaip jogas). Ilgą laiką tokie sensai jam pasibaigdavo sėkmingai, bet kartą, prie daugelio liudininkų padaręs tokį bandymą, jis tos pačios dienos vakare mirė.
Kaip yra žinoma, anuo metu chirurgijoje paplito hipotermijos metodas. Pagal jį operuojamojo kūnas palaipsniui atšaldomas tiek, kad jo būklė darosi panaši į kai kurių gyvūnų, pavyzdžiui, švilpikų, šikšnosparnių ir t.t. žiemos miegą.
Nuo seno yra žinoma ir kita patologinio miego rūšis, vadinama lunatizmu, vaikščiojamu miegant, arba natūraliu somnambulizmu. Sveikas žmogus gali sapnuoti, kad jis kažkur išvyksta arba atlieka kokį nors darbą, bet tuo metu jis nejuda. Lunatikas tebemiegodamas išlipa iš lovos ir ima vaikščioti arba automatiškai daryti tai, ką jis sapnuoja. Baigęs savo darbą, jis grįžta į lovą ir ramiai miega iki ryto; pabudęs, jis nieko neprisimena apie savo naktinius nuotykius. Štai tikras pasakojimas apie vieną išsilavinusį žmogų, kuris sirgo somnambulizmu:
“Kartą naktį jis buvo užtiktas verčiant tekstą iš italų kalbos į prancūzų kalbą; jis rausėsi žodyne ir rinko žodžius, tarsi naudodamasis greta stovėjusios žvakės šviesa. Kai žvakė užgeso, jis surado ją ir vėl uždegė. Tuo tarpu tai buvo visiškai nereikalinga, nes kambaryje švietė dar ir kitos uždegtos žvakės, kurių jis nepastebėjo, nes nežinojo, kad jos uždegtos.
Hipnozės pradininku yra laikomas XVIII a. gyvenęs Vienos gydytojas Mesmeris. Šis, naudodamas įvairius vaizduotę veikiančius metodus, pavyzdžiui, braukdamas rankomis išilgai ligonių kūno, lyg norėdamas perduoti jiems savo magnetizmą, sukeldavo jiems “krizės” būseną – isterijos priepuolį, kuris pasireikšdavo traukuliais, konvulsijomis, veriančiais šauksmais, nesuvaldomu juoku ar verksmu.
Hipnozė – tai psichiniu poveikiu sukeliama būsena, panaši į miegą. Pagrindinis žmogaus užmigdymo būdas tebėra žodinė miego būsenos įtaiga. Žodinę miego įtaigą, kuri pati savaime yra monotoniškas garsinis dirgiklis, veikiantis tiek per pirmąją, tiek ir per pirmąją signalines sistemas, paprastai lydi dar ir kiti monotoniški ritmingi arba silpni dirginimai. Tokie dirginimai gali būti: žvilgsnio fiksavimas į blizgančius daiktus, lengvas odos glostymas arba vadinamieji pasai. Pasai – tai daug kartų kartojami migdančiojo rankų judesiai priešais migdomojo veidą ir išilgai kūno.
Medicininiu aspektu hipnozė ypatinga apsauginė funkcija. Ji padeda psichiškai atsiriboti nuo žalingos aplinkos: sumažina jautrumą, emocialumą, impulsyvumą, kritiškumą, prislopina atmintį. Hipnozė psichiškai atpalaiduoja: sumažina aktyvumą, susilpnina atsakingumo jausmą.
Kuo gi hipnozė skiriasi nuo normalaus miego? Tuo, kad hipnotizavimo procese tarp hipnotiko ir hipnotizuotojo atsiranda savotiškas tarpusavio bendravimas, vadinamu izoliuotu raportu. Ką tai reiškia? Giliai miegodamas natūraliu miegu, žmogus nejautrus išorinei įtakai. Jo sąmonė tarsi izoliuota nuo pasaulio.Bandomasis, užmigdytas giliu hipnoziniu miegu, nesupranta, kur jis yra, nereaguoja į išorinius dirgiklius, neatsako į dalyvaujančių klausimus, bet tuo pat metu jis nepaprastai stipriai reaguoja į visą tai, kas liečia hipnotizuotojo asmenybę. Užhipnotizuotasis girdi tiktai hipnotizuotojo balsą, jam vienam atsakinėja, ir, dar daugiau, kiekvienas hipnotizuotojo žodis sukelia užmigdytojo sąmonėje nepaprastai ryškius vaizdinius, kurie lengvai gali pereiti į iliuziją ar haliucinaciją. Užhipnotizuotą ilgam laikui žmogų palikus ramybėje, izoliuotasis raportas hipnotizuotojo atžvilgiu palaipsniui silpnėja ir gali nutrūkti. Hipnotikas jau nebereaguos į hipnotizuotojo dalyvavimą, nebeatsakinės į jo klausimus. Dingus raportui, hipnozinė būsena pereina į normalų miegą.
Galima stebėti grįžtamą perėjimą – nuo natūralaus miegi prie hipnozinio. Yra žinoma, kad kai kurie žmonės dažnai kliedi – miegodami taria atskirus žodžius ir ištisas frazes. Tais momentais kartais pavyksta užmegzti su miegančiu žodinį kontaktą arba raportą, atsargiai pateikus klausimus, susijusius su kliedėjimo turiniu. Kai tiktai miegantysis pradeda atsakinėti, bandymo tikslas yra pasiektas: natūralus nakties miegas perėjo į hipnozę, miegantysis tapo hipnotiku, eksperimentatorius – hipnotizuotoju, kuris gali daryti įtaigą.
Norint užhipnotizuoti bandomąjį, reikia kad jis jau nemiego būsenoje būtų pakankamai įtaigus; tiktai esant šiai sąlygai, hipnotizuotojo įteigiamas miego vaizdinys gali sukelti tikrą miegą.. Autoritetingų hipnologų duomenimis,hipnozei pasiduodančių bandomųjų yra 80 – 90 procentų. Bet uš jų tik 20 – 30 procentų gali būti užmigdyti iki gilios hipnozinės būseno stadijos, kada bandomasis visiškai neatsimena , ką hipnotizuotojas įteigė miego metu. Įdomu, kad lengviausiai užhipnotizuoti 7 – 14 metų vaikus, o sunkiausiai – senyvo.
Mokslininkai hipnozę laiko ypatingos rūšies daliniu miegu. Ribota smegenų žievės sritis, susijusi su hipnotizuotojo balso ir jo žodinės įtaigos supratimu,  toliau, lieka tarsi: budintis jaudinimo židinys”. Visus kitus žievės skyrius yra apėmęs slopinimas, kartais net gilesnis, negu natūralaus miego metu
Žymus daktaras V. Bechterevas duoda dar vieną fiziologinį pagrindinių hipnozės reiškinių aiškinimą:
“Aktyvus susikaupimas, būdamas vadinamąja dominante fiziologine prasme, tai yra išreikšdamas padidėjusį priekaktės sričių centrų jaudinimą, tuo pačiu metu slopina kitų, gaunančių impulsus iš išorinio pasaulio žievės sričių, veiklą. O nuslopinus aktyvų susikaupimą, kaip dominantę, bet koks susikaupmo nukreipimas žodiniu poveikiu (įtaiga) į vieną ar kitą – regėjimo, klausos, lytėjimo – raumenų – smegenų žievės priimamąjį aparatą sudaro tuo atveju dominantinės sąligas atitinkamame žievės centre, o tai padina pastorojo veiklumą iki haliucinacinių vaizdų ryškumo vienas atvejais ir įteigiamos veiklos realizavimo kitais atvejais.

Įtaiga ir savitaiga nemiego būsenoje

Šiuo metu gamtos mokslas visiškai atskleidė įtaigos ir savitaigos reiškinių nervinį mechanizmą. Ankstesniais laikais šie reiškiniai būdavo laikomi stebuklu. Seniai yra žinoma, kad asmenims, kuriuos apimdavo religinė ekstazė ir kurie gyvai įsivaizdavo Kristaus kryžiaus kančias, ant rankų ir kojų atsirasdavo kraujuojančios žaizdos, vadinamos “stigmos”, ir kaip tik tose vietose, kurios atitikdavo nukryžiuotojo Kristaus žaizdas. N. Vendeskis savo paskaitose kalba apie vieną tokį palyginus neseniai įvykusį atsitikimą su mergaite valstiete vardu Lato: “Belgijos mokslų akademija sudarė ypatingą komisiją šiam atsitikimui ištirti. Viena mergaitės ranka buvo kruopščiai apvyniota tvarsčiu ir net užantspauduota. Didįjį penktadienį, Kristaus kryžiaus kančių valandomis, antspaudai buvo nuimti, tvarstis pašalintas, ir paaiškėjo, kad rankoje atsirado vietinė kraujo sruva’. “Tuo būdu, baigia savo pasakojimą Vendenskis, – ir nemiego būsenoje (ne tiktai hipnozės) savotiškos savitaigos būdu galima daryti vietinę įtaką kraujo indus reguliuojančiai sistemai ir vietiniams augimo procesams.
Panašius silpniau pasireiškiančius reiškinius kartais tenka stebėti ir kasdieniniame gyvenime. Pavyzdžiui, pateiksiu tokį įvykį. Vienas jaunuolis, išėjęs iš smarkiai prikūrentos kaimiškos pirties, pastebėjo anksčiau jam nematytą bjaurų vabzdį – žnyplį. Bjaurėdamasis jis paėmė vabzdį dešiniosios rankos pirštais, norėdamas jį apžiūrėti iš arčiau.Žnyplys susirietė ir bandė savo žnyplėmis sugriebti jį laikiusį pirštą; tai jam nepavyko, nes jaunuolis, šūktelėjęs iš netikėtumo, staigiu rankos judesiu numetė vabzdį ant žemės. Vis dėlto tose pirštų odos vietose, kurios lietė vabzdį, netrukus atsirado aiškiai matomos tamsiai raudonos dėmės – viena ant didžiojo piršto ir dvi ant smiliaus. Kokio nors peršėjimo ar skausmo paraudonavusiose vietose jaunuolis nejautė; nuplauti šių dėmių taip pat nepavyko. Be abejo, tai buvo vietinis odos kraujo indų išsiplėtimas, kurį sukėlė įteigtas vaizdinys apie tariamą įkandimą ir ryšium su tuo pergyventas išgąstis. Galimas dalykas, kad buvimas prieš pirtyje, kur smarkiai keitėsi karšto ir šalto vandens poveikis odai, padidino kraujo indus reguliuojančio aparato refleksinį reaktyvumą ir tuo pačiu padėjo atsirasti aprašytam reiškiniui.
Tais laikais, kai buvo paplitę religiniai prietarai, savitarpio įtaigos ir savitaigos reiškiniai nemiego būsenoje kartais kartai vienu metu apimdavo labai daug žmonių, įgaudavo tarsi užkrečiamą pobūdį ir pavirsdavo vadinamosiomis psichinėmis epidemijomis. Vienoje savo knygoje V. Bechterevas apibūdino įvairiu laiku ir skirtingose vietose kilusias įvairias psichines epidemijas, tokias, kaip kolektyvinės haliucinacijos, masiniai isteroidinių konvulsijų priepuoliai, visuotinis tikėjimas šėtono apsėdimu arba užbūrimu ir t.t.
Dažniau pasitaiko vienatinės savitaigos atvejų, kurie sukekia vieną ar kitą “psichologinę” ligą. Nuolatos galvojant apie kurio nors organo susirgimą, nors šis organas iš tikrųjų yra visiškai sveikas, jo funkcijos tikrai gali sutrkti.Tai atsitinka ne tik mažiau raštingiems žmonėms, bet ir išsilavinusiems, net gydytojams.
Gydomosios įtaigos paslaptis buvo žinoma daugeliui iš paprastos liaudies kilusių asmenų. Ji buvo perduodama iš lūpų į į lūpas per šimtmečius kaip burtininkavimas, žyniuoniavimas, užkalbėjimas ir t.t. Greta įtaigos neretai veikia ir savitaiga, kai žmogus ir pats ima tikėti stebuklinga kokios nors priemonės jėga. Antai savitaiga paaiškinamas veikimas daugelio vadinamųjų “simpatinių” priemonių, kurios neretai turi vienokios ar kitokios gydomosios galios. Ferausas išgydydavo karštligę popierėliu, ant kurio buvo parašyti du žodžiai: “Prieš karštligę”; nuo jo ligonis turėdavo kiekvieną dieną atplėšti po vieną raidę.Yra žinoma atsitikimų, kai gydančiai veikdavo “duonos piliulės”, “Nevos vanduo”, tiesiog “rankų pridėjimas” ir t.t. Tai paaiškinama tuo, kad kai kurios žmones dėl jų nepaprasto įtaigumo, vienu žodžiu, ištartu pakankamai įtaigiu tonu, galima padaryti paralyžiuotais, raišais, konvulsijų traukomais ir velnio apsėstais. Žodžiu, tokiais, kokių taip gausi senųjų ir ypač vidurinių amžių istorija, nes tuomet buvo labai paplitęs tikėjimas velnio galia. Todėl tokius asmenis nesunku įtaiga ir išgydyti vienokiomis ar kitokiomis, iš esmės nesvarbu kokiomis, priemonėmis.
Pažvelkime dabar, kokią prozišką formą įgavo iš esmės tas pats daug kartų kartojamos savitaigos būdas šiuolaikinėje psichoterapijoje. Pagal Bechterevą, kiekvienam atskiram atvejui reikia iš anksto paruošti tam tikrą savitaigos formulę, kuri turi atitikti šį atvejį ir būti sakoma savo vardu teigiama forma esamuoju, o ne būsimuoju laiku. Tarkime, kad žmogus, įpratęs gerti vyną, nori savitaigos būdu išsigydyti nuo šios ligos. Jis turi kalbėti tokią savitaigos formulę: “Aš pats pasižadėjau ne tik negerti, bet ir negalvoti apie vyną; dabar aš visiškai atsikračiau šiuo pražūtingu įpročiu ir apie jį visiškai negalvoju”. Tokią savitaigos formulę reikia pusbalsiu kartoti daug kartų, geriausiai prieš miegą ir rytą, tuoj pat prabudus, ir, be to, visiškai sutelkus į ją dėmesį. Daugeliu atvejų tokia savitaiga gali būti veiksminga, jeigu tiktai pavyksta sutelkti į ją dėmesį.

Automatiški judesiai

1848 metais amerikiečio Fokso šeimoje atsitiko įvykis, kuriam buvo lemta tapti labiausiai stebinčios naujųjų laikų psichinės epidemijos pradžia. Ši psichinė epidemija paaiškinama progresuojančia visuomenės krize, dėsningu misticizmo (tikėjimo į tai, kas paslaptinga) ir įvairiausių prietarų augimu joje.
Ročesterio miestas, kuriame gyveno ši šeima, tapo spiritizmo tėvyne. Spiritizmas – prietaras, kuris greitai paplito Amerikoje, o po to persimetė ir į Europą. Reiškinys, sukėlęs susidomėjimą spiritizmu, buvo toks: kai minėto šeimos nariai – tėvas, motina ir trys mažametės dukros – susėsdavo aplink stalą ir padėdavo ant jo rankas, stalas imdavo judėti, siūbuoti į šalis, jame pasigirsdavo kažkoks tarškėjimas ir bildėjimas, be to, jeigu seanso dalyviai skaitydavo abėcėlę, tai iš raidžių, kurių tarimas sutapdavo su šiais bildesiais, susidarydavo žodžiai ir ištisos frazės. Prietaringi tokių seanso dalyviai juos laikydavo pranešimais “ano pasaulio”. Pasklido gandas, kad mirusiųjų sielos (jas imta vadinti dvasiomis) pagaliau gavo galimybę bendrauti su gyvaisiais dėka stebuklingo Fokso mergaičių sugebėjimo būti tarpininkėmis – mediumais – tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulio. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad “mediumų sugebėjimai” ne tokia jau retenybė. Mediumų atsirado visur, “stalo kraipymasis” tapo mada, kuri patraukė iš pradžių šimtus, o po to tūkstančius ir šimtus tūkstančių žmonių. Tarp susižavėjusiųjų šiuo nauju tais laikais prietaru buvo net pasaulinio garso mokslininkų.
Tačiau netrūko ir skeptikų. Pirmieji prieš spiritizmo beprotiškumą pasisakė garsus austrų chemikas Ševrelis, dar labiau pagarsėjęs anglų fizikas Faradėjus, jau minėtas anglų chirurgas Bredas – šiuolaikinio hipnotizmo pradininkas, – jo tėvynainis Karpanteris, o rusijoje – Tarchanovas. Jie atkreipė pasaulio mokslininkų dėmesį į vadinamuosius ideomotorinius aktus ir įrodė, kad būtent šiais aktais galima paaiškinti visus spiritistinių stalelių judesius, o kartu ir daugelį paslaptingų, tokio pobūdžio reiškinių.
Kas gi yra ideomotorinis aktas? Parodysime tai keliai pavyzdžiais.
Mes mąstome, nepalydėdami savo mąstomosios veiklos jokiais matomais judesiais. Bet tai dar nereiškia, kad judesių tuo tarpu visai nebūna. Juos galime pastebėti, panaudojus ypatingus stebėjimo būdus. Pavyzdžiui, bandomajam siūloma laikyti rankoje virvutę, prie kurios galo pririštas koks nors lengvas svarelis; gaunama savotiška švytuoklė. Po to bandomajam siūloma įtemptai galvoti apie kokį nors judesį, pavyzdžiui, apie švytuoklės sukimąsi laikrodžio rodyklės kryptimi. Netrukus svarelis, paties bandomojo nuostabai, pardeda judėti ta pačia kryptimi, darydamas ratą. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad, susijęs su kokio nors judesio vaizdiniu, žievės jaudinimo procesas verčia mus automatiškai daryti atitinkamus judesius. Tai ir vadinama ideomotoriniu aktu. Šiuo atveju bandomasis nesąmojingai daro ranka vos pastebimus akiai sukamuosius judesius, kurie ir išjudina ta pačia kryptim pakabintą prie rankos svarelį. Kiekvieno žmogaus ideomotorinio akto intensyvumas, kaip ir reikėjo tikėtis, yra skirtingas, bet pats sugebėjimas jį atlikti yra būdingas visiems be išimties.
Šį reiškinį dar pastebėjo senovės romėnai ir naudojo jį kai kurių būrimų metu. Pateiksiu vieną tokio būrimo būdą. Virš lėkštutės, kurios pakraščiuose išdėstytos raidės, buriantis ištiestoje rankoje laiko siūlą su pririštu prie jo žiedu. Žiedas pamažu ima siūbuoti, ir kaip tik ta kryptimi, kurios laukia buriantysis. Jeigu jis slapčiomis apie ką nors galvoja, tai žiedas, liesdamas raides, sudarys to žmogaus vardą. Šiuo atveju tikrasis veiksnys yra jau ne pašalinė įtaiga, o savitaiga. Tas pats vyksta, ir buriant su lėkštute. Keli buriantieji ima didelį lakštą popieriaus ir toliau viena nuo kitos surašo jame abėcėlės raides. Ant lakšto dedama į viršų dugnu apversta arbatinė lėkštelė, ant kurios buriantieji uždeda rankų pirštus ir į mintimis užduotą klausimą, savo nuostabai, gauna daugiau ar mažiau tinkantį atsakymą; lėkštelė, stumdoma nesąmojingai tų pačių buriančiųjų judesių, nuosekliai sustoja tų abėcėlės raidžių, kurios sudėtos duoda jų laukiamą žodį ir ištisas frazes. Prietaringi žmonės tokiu atveju tarsi apgauna patys save: jie tiki, kad gauna atsakymą iš juos globojančios “dvasios”, tuo tarpu iš tikrųjų jie patys nesąmojingai atsako į savo klausimą.
Žymiai dažniau spiritizmo seansai pavirsta pačių begėdiškiausių, apgaulingiausių išdaigų arena. Jas atlieka koks nors pokštininkas arba profesionalus mediumas, gaunantis už seansą solidų užmokestį. Praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje, kai susižavėjimas spiritizmu buvo labai plačiai paplitęs, įžymus rusų chemikas D. Mendelejevas pasiūlė Fizikų draugijai prie Peterburgo universiteto sudaryti specialią komisiją mediuminiams reiškiniams nagrinėti. Buvo pakviesti pagarsėję užsienyje mediumai. Seansus rengdavo tokiomis sąlygomis, kad apgaudinėti nebuvo galimybių. Tam tikslui pagal Mendelejevo projektą buvo pagamintas manometrinis stalas, tiksliai registruojantis kiekvieną, net patį menkiausią, seanse seanse dalyvaujančių rankų spaudimą į jį. Tačiau dvasios bėga nuo mokslo, kaip velnias, anot liaudies priežodžio, pamatęs kryžių. Įžymūs mediumai tuojau nusiminė, o kai pamėgino kažką parodyti, buvo išaiškinta, kad jie apgaudinėja. Komisija paskelbė pragaištingą spiritizmui išvadą, kuri baigėsi šiais žodžiais: “Spiritizmo reiškinius sukelia nesąmojingi judesiai arba sąmojinga apgaulė, o spiritizmo mokymas (tikėjimas dvasiomis) yra viso labo prietaras”.

Ar yra “smegenų radijas”

Tikėjimas šio reiškinio būvimu yra nepaprastai paplitęs. Beveik visų laikų ir visų šalių grožinės literatūros kūriniuose, įžymių žmonių biografijose, istoriniuose memuaruose, žurnalų straipsniuose ir laikraščių informacijose galima rasti įvairių atsitikimų iš kasdieninio gyvenimo aprašymų, ir tie atsitikimai apibūdinami žodžiais “telepatija”, “betarpiškas minties perdavimas”, “įtaiga mintimis”, “smegenų radijas” ir t.t. Apskritai, šie atsitikimai gali būti nusakyti taip: jeigu koks nors A šiuo momentu miršta arba jį ištinka mirties pavojus, arba su juo atsitinka koks nors svarbus, jaudinantis įvykis, tai neretai kitas asmuo (pavadinsime jį B), susijęs su pirmuoju giminystės, meilės arba draugystės ryšiais ir esantis toli nuo pirmojo, tuo pat metu pergyvena psichinę būseną, kuri vienaip ar kitaip atspindį įvykį, vyksiantį su asmeniu A.
Tokių atsitikimų aprašymai labai dažnai apgaubiami mistine forma ir yra aiškinami kaip paslaptingas “pranešimas” arba “pranešimas iš anksto”, kad artimo žmogaus “siela” ruošiasi pereiti į “geresnį pasaulį”. Todėl nenuostabu, kad telepatija ilgą laiką buvo laikoma ne mokslo, o tikėjimo objektu. Tiktai XIX amžiaus antroje pusėje šiuo klausimu pradeda domėtis mokslo žmonės, ir tai nelabai kas.
Aprašyti šimtai tokių atsitikimų. Štai pateiksiu vieną atsitikimą, paimtą iš Londono draugijos dokumentų; “Savo mirties dieną mano tėvas, kaip paprastai, pusę trijų išėjo iš namų pasivaikščioti po sodą ir po laukus. Nepraėjus nė septynioms ar aštuonioms minutėms, kalbėdamas su žmona bei seserimi, staiga pajutau, kad labai noriu eiti pas tėvą. Įsitikinimas, kad aš turiu eiti pas jį, pasidarė neįveikiamas. Aš pareikalavau, kad visi, kas buvo namuose, eitų ieškoti tėvo. Man prieštaravo, kad mano nerimas visiškai nepagrįstas, tačiau ieškoti išėjo. Ir iš tikrųjų tėvas buvo rastas negyvas.
Yra aprašytų atsitikimų, kai, esą, telepatija perduodamos pačios banaliausios, visiškai netragiškos kasdieninio gyvenimo smulkmenos.
Štai pateiksiu vieno eksperimento atvejį, kai bandomąja sutiko būti viena moteris. Ji nerodė jokių parapsichinių sugebėjimų.Todėl mokslininkai pamėgino dirbtinu būdu juos padidinti Meksikos kaktuso pejotlio ekstraktu, kuriame yra labai daug meskalinio, o pastarasis smarkiai padidina didžiųjų pusrutulių žievės, ypač jų regėjimo zonos, jautrumą. Praėjus dviem valandom po to, kai buvo išgertas ekstraktas, vos tik bandomoji užmerkdavo akis, jos regėjimo lauke atsirasdavo, kaleidoskopiškai keisdami vienas kitą, nepaprastai ryškūs ir spalvingi reginiai, kurie sukeldavo entuziastingą pakilią būklę. Tokio pejotlio veikimo įkarštyje ir buvo padaryti bandymai, tiriant telepatinį suvokimą.
Į dešimt juodų užsukamais dangteliais plastmasinių dėžučių buvo įdėti įvairūs smulkūs daiktai (į kiekvieną po vieną), standžiai apdėti iš viršaus ir apačios balta higroskopine vata. Iš dalyvavusių bandyme niekas nežinojo, kokie daiktai įdėti į vieną ar kitą dėžutę. Štai bandymo rezultatai:
Bandymų Nr. Daiktų Nr. Daiktai buvę dėžutėse Bandomosios atsakymai
1 10 Vieno rublio vertės pašto ženklas su Centinio pašto pastato Maskvoje atvaizdu Mūrinis namas. Kaip jūs įsigudrinote paslėpti čia namą?
2 6 Trys raudono koralo šakelės Raudona dėmė
3 4 Varinė moneta Visa, ko norite: kolonėlė, mėlyni karoliai, plunksnakotis
4 5 Sausas geltonas mimozos žiedas Raudonas švitulys, žalias stalas, apskritas stalas, minkštas
5 7 Kompasas Geltonas, ovalus, kietas, oranžinis, skamba
6 2 Nafta mėgintuvėlyje su kamščiu Nieko nėra
7 9 Šviežias augalo lapas Kažkas ilga, gyvatė, žiedas, mėlyna. Šalta. Užteks!
8 8 Mažytė varlė (spirite) Balta vata, taip, vata, kažkas gyvo
9 3 Ametistas Skarelė (bandomoji dainuoja)
10 1 Dėžutė tuščia – vien vata Baltas uždangalas. Oi, įkyrėjo, ten gyvena, minkštas žmogus

Mokslininkų nuomone, iš dešimties bandymų pirmas visiškai pavykęs, o penktas ir aštuntas, galime sakyti, – iš dalies pavykę, ypač todėl, kad dvi kontrolinės bandymų serijos su ta pačia bandomąja, atliktos diena anksčiau iki pejotlio panaudojimo ir penkioms dienoms praėjus po jo panaudojimo, nedavė tokių rezultatų.
Visa, kas išdėstyta šiame skyriuje, rodo, kad iki šio laiko pasiekti rezultatai, tiriant įtaigos mintimis faktus ir juos aiškinant elektromagnetinės vienų smegenų įtakos kitoms smegenims požiūriu. Tačiau tarkime, kad ateityje pavyks tai padaryti, bus galima parodyti, kad, esant tam tikroms – nors ir retai pasitaikančioms – palankioms sąlygoms, vienos smegenys gali tapti elektromagnetinių arba kokių nors kitų, dar nežinomų bangų siuntimo stotimi, o kitos – šių bangų priėmimo stotimi. Tarkime, toliau, kad priimtos bangos galės sukelti smegenų žievėje jas atitinkančius nervinus – psichinius procesus. Kyla klausimas: ar padarys tai kokios nors žalos materialistinei pasaulėžiūrai, visų pripažintiems fiziologijos mokslo teiginiams? Aišku, ne. Priešingai, fiziologiniams tyrimams atsivers nauja faktų sritis, o prieš kai kuriuos sunkiai išgyvendinamus mistinius įsivaizdavimus bus rastas aštrus, triuškinantis mokslinės – materialistinės analizės ginklas.

tiesa apie pikčiurnas

Ar jums kada nors teko nukentėti dėl aplinkinių žmonių pykčio protrūkių arba tapti tokių protrūkių šaltiniu? Jei taip – tuomet šis straipsnis skirtas būtent jums. Įdėmiau pažvelkite į save ir artimuosius – ar tarp jų nėra pykčioholikų. Ir sužinokite, kaip kovoti su agresyvumu.

„Mano panelė negali pakęsti, kai jai prieštaraujama – iškart pradeda cypti.“

Įtūžio priepuoliai visuomet būna netikėti: iš pirmo žvilgsnio tikrai rimti įvykiai jos gali visai nesujaudinti, o įvairios smulkmenos, kurias iš esmės net pastebėti sunku, jai sukelia neigiamų emocijų audrą. Aš gyvenu lyg ant ugnikalnio, noriu pabėgti, bet bijau, kad taip patrauksiu į save jos pyktį“.

„Mano vyras gali netekti savitvardos dėl pačių menkiausių priežasčių, visą laiką bijau ką nors ne taip pasakyti ar padaryti“.

Jei jums pažįstami panašūs dalykai, jei privalote nuolat derintis prie savo partnerio, kad jis nepradėtų kelti skandalų, vadinasi, bendraujate su pykčioholiku.

Įtūžio priepuolių pasitaiko visiems žmonėms ir galima manyti, kad tai yra normalus emocijų pasireiškimas. Taip pat daugelis mūsų yra pažeidžiami streso, dėl to kartkartėmis netenkame savitvardos.

Bet jei įtūžio priepuoliai vyksta ganėtinai dažnai, o pats pyktis yra visiškai nelygiavertis jį sukėlusiems įvykiams, tuomet situacija tampa nevaldoma ir netgi pavojinga.

Kas tai: į išorę besiveržiantis karštas temperamentas ar vidinių problemų ženklas?

Pasiaiškinkime, kokios yra agresyvaus ir isteriško elgesio priežastys, išspręskime svarbiausią klausimą: kodėl būtent jūs atsidūrėte greta to „sunkaus“ žmogaus?

Kodėl pasireiškia nemotyvuota agresija?

Manipuliacija
Psichologinis nesuderinamumas
Emocinis vakuumas
Kodėl jie tokie?
Kodėl pykčioholikas jus valdo
Kaip išvengti pykčio?
Pykčio valdymas

Manipuliacija

Žmogaus įtūžis ir isterija, kaip manipuliacijos priemonė, naudojama įvairiausiose gyvenimo srityse.

Neseniai parduotuvėje teko stebėti tokią sceną: maždaug ketverių metų mergaitė krito ant žemės, šaukė visa gerkle ir verkė, reikalaudama, kad tėvai jos aktorinį talentą įvertintų, nupirkdami jai naują lėlę.

Tėvams dėl dukters elgesio buvo taip gėda, kad jie, raudonuodami lyg burokai, paskubėjo prie kasos, tikėdamiesi įsisiautusią furiją nuraminti nauju žaislu.

Tuomet pagalvojau apie tai, kad tikriausiai būtent tokiu būdu kai kuriems žmonėms išsivysto įprotis gauti tai, ko norima.

Jums gyvenime, be jokios abejonės, yra tekę stebėti tokią pačią mergaitę, tik vyresnę: pavyzdžiui, restorane ji gali tiesiog pašokti nuo kėdės, griebti lėkštę ir trenkti ją į supykdžiusio žmogaus galvą.

Jei ji įpyksta kiek mažiau, tuomet ji gali paprasčiausiai išbėgti iš restorano garsiai raudodama ir nustebusiems žiūrovams taip pranešdama, kad likimas suvedė ją su visišku niekšu.

Jei žmogus sugeba įsižeisti tyliai, niekam to neparodyti, tai isterijos, kaip ir ylos maiše, nepaslėpsi – jai reikalingi žiūrovai.

Dar vienas dalykas: įsižeisti galima ant bet ko, kad ir ant prezidento, ir jis niekuomet apie tai nesužinos, dėl to nenusimins.

O isterija įmanoma tik esant aplinkiniams žmonėms, kuriuos pats isterikas mano esant patikimais ir patikrintais.

Kitaip tariant, tas, kam skiriama isterija, būtinai sureaguos taip, kaip dera – dėl stipraus isterikuojančios poreikio arba dėl savo minkštakūniškumo. Tai svarbu.

Jei isterija nesusilaukia pageidaujamo atgarsio, ji yra bevertė ir greitai baigiasi.

Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, savo vadovui jokia moteris be priežasties nekels isterinių scenų. O taip pat ji niekada taip nedarys su žmogumi, kurio dėmesio ji siekia.

Tačiau vyras tikrai gali tapti žmonos isterijos taikiniu. Ir meilužis, ir vaikai, ir samdyti darbininkai, ir kirpėja… Apskritai, isterija skirta visiems, kuriuos ji gali paveikti pageidaujamu būdu.

Kai bet kokie nuomonių ir norų skirtumai suvokiami kaip stiprus įžeidimas, prasideda isterijos arba pykčio priepuoliai.

Nesugebėjimas nedelsiant gauti norimo dalyko veržia žmogų nervintis, todėl užplūsta emocijos.

O po to tik itin stiprios psichikos žmogus nepasijus kaltas ir su viskuo sutinkantis.

Būtent tokiu būdu drabužių spintoje atsiranda kai kurie kailiniai, žiedai ant pirštų ir netgi santuokos registravimo liudijimas.

Vienos mano klientės vyras ilgus metus savo žmoną prie savęs išlaikydavo tuo, kad kaskart jai panorėjus jį palikti jis iškeldavo baisiausius skandalus ir nusiaubdavo namus. Ilgą laiką jis kartu su šiuo žmogumi gyveno verčiama kaltės ir baimės jausmo.

Kad galėtų visais atžvilgiais galutinai nutraukti šiuos sunkius ryšius, jai prireikė kelerių metų konsultavimosi su profesionaliu psichologu.

Bet ne tik kova už dėmesį ir dovanas yra isterijos priepuolių priežastis. Neretai panašių pykčio priepuolių tikslas yra motyvacijos, produktyvumo didinimas.

Kartą teko stebėti siaubingą pirtį, kurią savo darbuotojams užkūrė vienos įmonės vadovas. Jis pavaldinius vadino visais įmanomais ne itin maloniais epitetais, savo kabinete lakstė iš vieno kampo į kitą ir staugė visa gerkle.

Pasirodo, taip jis elgdavosi dažnai, be jokios svarios priežasties – tiesiog dėl to, kad tuomet, kai kolektyve viskas būdavo ramu, jam būdavo nuobodu.

Ką nors aprėkęs viršininkas pasijusdavo puikiai ir netrukus pradėdavo juokauti, linksmintis siekdamas pagerinti savo darbuotojų nuotaiką.

Galbūt tokiu būdu jis bandė parodyti savo įtaką ir galią. Savo problemų išliejimas ant kitų žmonių galvų vyksta pagal principą „Prikiaulinau – pajutau malonumą“.

Neretai tokius žeminimo metodus pykčioholikai naudoja norėdami išsaugoti partnerius.

Taip vyksta dėl to, kad jie labai nepasitiki savimi ir tokiu būdu stengiasi išsaugoti situacijos bei partnerio kontrolę.

Psichologinis nesuderinamumas

Suderinamumo, tarpusavio supratimo ir bendrų interesų nebuvimas bei nuobodulys – tai priežastys, dėl kurių žmonės gali kalbėti skirtingomis kalbomis.

Netrukus prieinama iki tokios situacijos, kad bet kokio klausimo aptarimas sukelia sudirgimą ir skandalą (juk sutarimo bet kokiu atveju nebūna) arba apskritai nebelieka apie ką kalbėtis.

Tokiu atveju isterijos ir skandalai tampa vieninteliu būdu užpildyti vakuumą ir pagyvinti santykius. Staiga atsiranda priežastis įsižeisti, o po to – ir tema pokalbiui.

Būna ir taip, kad partneris, kurį kankina santykių nuobodulys, pats skandalų nekelia, o provokuoja kitą – jo emocijų sprogimas tarnauja tam pačiam tikslui.

Ir vienu, ir kitu atveju taip tik patiriamos emocijos, kurių trūksta.

Emocinis vakuumas

Tai labiau būdinga moterims. Užstrigimas santykiuose su vyru įvyksta tuomet, kai moteris neturi savo tikslų ir interesų.

Dėl to jos gyvenimas būna tuščiais, emociškai nykus, pasitikėjimas savimi svyruoja ir visiškai priklauso nuo mylimojo dėmesio.

Ir visko, ko jai trūksta, ji tikisi gauti iš vyro. Jei tai dėl kokių nors priežasčių neįvyksta, atsiranda pretenzijos, įsižeidimas.

Neišlietos emocijos kaupiasi ir atsiradus netgi pačiai menkiausiai priežasčiai kyla isterija.

Objektas ne visuomet būna pats vyras. Tai gali būti po ranka pasitaikęs padavėjas, vairuotojas. Svarbiausia – kad greta būtų mylimasis.

Teko būti tokios nemotyvuotos agresijos restorane liudininke. Padavėjas porai, sėdinčiai prie gretimo staliuko, atnešė butelį brangaus vyno.

Staiga moteris pradėjo rėkti ir reikalauti, kad restorano darbuotojas pakeistų butelį.

- Jis ką, mano, kad mes mulkiai, – seilėmis besitaškydama šaukė įsiutusi dama.

- Kodėl? Juk vynas tai pats geriausias, – norėjo paprieštarauti jos palydovas.

- Va būtent! Pats brangiausias! Jis nusprendė, kad mums galima prakišti viską, ką tik įmanoma, – moteris nuo piktumo tapo net violetine.

- O jei jis būtų atnešęs pigaus vyno, būtum sakiusi, kad jis mus už elgetas laiko? – bandė sumažinti įtampą vyriškis. Matyt, jis buvo taip pripratęs prie panašių pokštų, kad netgi tokioje situacijoje galėjo pokštauti.

- O tu kaip visuomet. Tau ant manęs nusispjauti! Tu… – ir prasidėjo, nusirito sniego lavina.

Po kurio laiko moteris nusiramino. Bet vėliau jai kilo noras suvalgyti kažkokių brangių pyragaičių.

Jos palydovas, prisimindamas pirmosios isterijos priežastį, mestelėjo, kad tie pyragaičiai labai brangūs.

Bet jis taip pasakė visai be reikalo, nes jo dama tučtuojau pašoko nuo staliuko, šveitė į jį savo rankinę ir apsiašarojusi išlėkė iš restorano.

Tiesą sakant, pakęsti tokios moters buvimą greta buvo sunku netgi tas 20 minučių.

Visiškai nesuvokiama, kokiu būdu tam nelaimingam vyriškiui pavyksta su ja leisti valandas ir netgi dienas. Kyla įtarimas, kad jis dažnai važinėja į komandiruotes ir iki vėlumos užsibūna darbe.

Kodėl jie tokie?

Kodėl žmonės tampa pykčioholikais ir isterikais? Kodėl visas kylančias problemas jie sprendžia būtent tokiu būdu? Ar jie tokie tapo dėl charakterio savybių, ar tokiais juos pavertė gyvenimas?

Yra keletas polinkio į agresiją priežasčių.

Pirmoji priežastis

Agresijos priežastimi gali tapti meilės vaikystėje trūkumas. Gali būti, kad žmogus išaugo ne pilnoje šeimoje – tėvai buvo išsiskyrę ar vienas jų buvo miręs.

Tuomet žmogus gali bandyti savo partneriui „atsilyginti“ už tą meilę, kurios nepatyrė vaikystėje. Tai susiję su baime prarasti partnerį taip pat, kaip vieną iš savo tėvų.

Neretai toks žmogus yra nepatiklus ir visur įžvelgia juodą spalvą. Bet kokią kitų žmonių nuomonę, nesutampančią su jo paties, jis sutinka atstatęs durtuvus.

Galima teigti, kad jis visą laiką ginasi, netgi tuomet, kai pavojaus nė ženklo nėra.

Kitų žmonių gerų norų jis tiesiog nepastebi, visuose veiksmuose ieško blogio. Prisimenate situaciją restorane, kuomet padavėjas atnešė brangaus vyno butelį?

Antroji priežastis

Žmonės vaikystėje patyrė prievartą. Nebūtinai fizinę.

Despotiški tėvai galėjo pernelyg griežtai kontroliuoti vaiką, vertė jį daryti tai, ko šis nenorėjo. Tokia prievarta taip pat gali būti ir žodinė.

Suaugęs toks žmogus nesąmoningai keršija savo skriaudėjams.

Trečioji priežastis

Vaikystėje žmogus jautėsi visiškai bejėgis. Pavyzdžiui, tėvai girtavo, o jis nieko negalėjo padaryti. Arba jam teko stebėti šeimynines muštynes ir skandalus, o pakeisti nieko negalėjo.

Gali būti, kad vaikui netgi nebuvo leidžiama parodyti savo užuojautos. Suaugęs toks vaikas bando kompensuoti buvusį bejėgiškumą, despotiškai besielgdamas su partneriu.

Jei jums aišku ir suprantama, kad isterija ir pyktis – tai blogai ir negražu, tuomet kodėl atsiranda žmonių, kurie pykčio kupinose situacijose išgyvena ilgus metus?

Netgi po išsiskyrimo jie sugeba surasti sau kitą, bet lygiai tokį patį pykčioholiką.

Kodėl pykčioholikas jus valdo?

Pirmoji priežastis

Tipinis nuolatinis isteriko ir pykčioholiko klientas – žmogus, linkęs į priklausomybes. Pavyzdžiui, jam gyvenime gali stigti adrenalino arba jis serga depresija

Gyvenimas nuolat aiškinantis santykius vis sužadina jo nervų sistemą, jis patiria susijaudinimą.

Taip atsitinka dėl to, kad organizmas patiria šoką, todėl į kraują išskiriamas itin didelis kiekis adrenalino.

Būtent adrenalinas sukelia euforiją. Jei grumiatės su depresija, tuomet nesąmoningai ieškote situacijų, kurios palaikytų jus budrios būklės.

Beje, panašus sukrėtimas yra viena iš dažnų isterijų priežasčių.

Jei žmogus jokiais kitais būdais nesugeba patirti emocijų, tuomet jis jas patiria būtent per isterijas, per pykčio ar agresijos protrūkius.

Galima būtų pasakyti, kad vyrai ir moterys, kuriems nuolat „sekasi“ susirasti isterišką ar agresyvią antrąją pusę, ir patys būna linkę į isterijas.

Tokioje poroje abu partneriai yra vienas nuo kito priklausomi, nes abu tiesiog nemoka kitaip patirti emocijų. Ką daryti, jei meilės, džiaugsmo ir laimės kupinas gyvenimas harmonijoje jų tiesiog netenkina? Tegu sau linksminasi kaip moka!

Tragedija įvyksta tuomet, kai tokio tipo žmogus staiga susiduria su normaliu, ramiu partneriu. Tuomet jis nesąmoningai pradeda partnerį provokuoti.

Isterija – tai kontrolės netekimas, o jei kontrolė prarandama, tuomet valdžią galima griebti į savo rankas – būtent taip svarsto žmonės, linkę į kitas priklausomybes.

Dėl to jie stengiasi kurti santykius, naudodamiesi būtent tokiomis manipuliacijomis.

Antroji priežastis

Prie tokių šeimyninių santykių pripratote nuo vaikystės. Pavyzdžiui, kuris nors iš tėvų buvo linkęs į pykčio priepuolius ir „parodomuosius išsišokimus“.

Jei yra taip, tuomet jums toks elgesys atrodo normalus. Ir netgi jeigu nesąmoningai jums kas nors nepatinka, tai sąmoningai jūs tokį žmogų pripažįstate ir juo pasitikite.

Dar labiau – manote, kad visi santykiai yra tokie bei visada galite pateisinti savo partnerį.

Pavyzdžiui, jo agresyvumą galite pavadinti karštu temperamentu arba sakyti, kad „visų galvos sukasi savaip“.

Iš tikrųjų nėra nieko bendro tarp temperamento ir agresijos, o daugelyje šeimų žmonės bendrauja ramiai – ir netgi patiria iš to malonumą.

Trečioji priežastis

Jūs nepasitikite savimi ir esate pasirengęs imtis aukos vaidmens.

Šiuo atveju komentarai nereikalingi – jei jaučiatės bejėgis, nieko nesugebantis žmogus, tuomet agresyvius žmones prie jus lyg magnetu trauks.

Pamokanti Liudos, kuriai tėvai nuo vaikystės sakė, kad moteris turi būti bejėgė ir visais gyvenimo atvejais pasikliauti vyrais, istorija.

Dėl to atsitiko taip, kad pasyvi mergina įsimylėjo agresyvų ir netgi labai pavydų vyrą, kuris visus ginčytinus tarpusavio santykių klausimus spręsdavo šantažu ir isterijomis.

Agresiją suvokdama kaip audringą temperamentą ir aktyvumą, ji penkerius metus negalėjo išsiskirti su šiuo vyru.

Kiekvienas jos bandymas nutraukti santykius baigdavosi jo persekiojimais ir grasinimais nusižudyti.

Ketvirtoji priežastis

Jums sunku išreikšti savo jausmus. Labai dažnai mes traukiame savo pasąmonės oponentus – tokiu būdu mes tartum kompensuojame savo vidinį disbalansą.

Emociškai uždaras žmogus yra linkęs sujungti savo likimą su žmogumi, kuris yra emociškai nestabilus.

Pavyzdžiui, santūrus vyras dažnai draugauja su isteriška moterimi, kuri jam kelia scenas dėl bet kokios priežasties.

Moteris, pratusi niekada nerodyti savo jausmų, traukia į agresiją linkusius vyrus.

Kitaip tariant, partneris jums reikalingas tam, kad išreikštų jausmus, kurių patys išreikšti nesugebate. Jei jums būdinga užgniaužti savo vidinę agresiją ir pyktį, tuomet vakuumą užpildo jūsų partneris.

Jei išsiaiškinsite, kuri emocinė programa verčia jus susidėti su panašaus tipo žmonėmis, tai galėsite atsisakyti šios priklausomybės, pakeisti savo santykį su pasauliu ir atrasti vidinį balansą.

Kaip išvengti pykčio?

Praktika įrodo, jog kartais tam, kad ištrūktume iš ydingo rato, pakankama išmokti…

1. Išreikšti savo emocijas

Kalbama ir apie teigiamas, ir apie neigiamas emocijas, išreiškiamas jums priimtinu būdu iškart, kai tik jos užgimsta. Sakyti „ne“, nebijoti sugadinti santykių, ginti savo požiūrį.

2. Nebijoti konfliktų

Dažnai žmonės, kurie susieja savo gyvenimą su pykčioholikais, kaip tik vengia atvirų konfliktų, ieškodami kompromiso arba prisitaikydami prie partnerio.

Tokia taktika – neefektyvi, nes tai yra agresyvaus žmogaus elgesio skatinimas. „Jei tai suveikia – vadinasi, elgiuosi teisingai“, – pamanytų agresyvus žmogus, kuriam nusileidžiama.

Jei žmogus isterijomis pasiekia to, ko nori, o būtent jūsų emocijos ir kaltės jausmas yra tokio elgesio priežastis, tai būkite tikri, kad kitą kartą isterijos ir skandalai bus dar triukšmingesni.

Jei jūs nedelsiant išreiškiate savo emocijas (socialiai priimtinu būdu), kitaip tariant, mokate aiškiai parodyti, kas jums patinka arba nepatinka kito žmogaus elgesyje, jei mokate parodyti kantrybę ką nors išaiškinant, jei mokate apginti savo poziciją, niekuomet nesiteisinate, tuomet pyykčioholikui tiesiog bus neįdomu isterikuoti ir plūstis.

3. Išsiaiškinti, kokia yra jūsų emocinė programa

Išsiaiškinkite, kodėl jus taip traukia agresyvūs žmonės. Tai padės jums kitaip įvertinti susidariusią situaciją ir, keičiant save, pakeisti santykius.

Pykčio valdymas

Deja, kontroliuoti agresyvų elgesį nėra taip lengva. Keisti situaciją įmanoma tik išanalizavus pačią agresijos ir isterijų priežastį.

Šiuo atveju būtina profesionali pagalba, kurią sudaro ne tik individualus pokalbis su psichologu bet ir specialus psichologinio išsikrovimo kursas, padedantis išmokti kontroliuoti agresiją ir nukreipti ją teigiama linkme.

Galbūt jums teko matyti amerikietišką komediją „Anger management“, kurioje Jackas Nicholsonas vaidina psichiatrą, kaip tik dirbantį su panašios būklės pacientais. Jis jiems įsiūlo visą priemonių kompleksą, kuris iš pradžių atrodo lyg pasityčiojimas ir lazdos perlenkimas.

Bet iš tiesų tas sadizmas yra skirtas tam, kad jo pacientas išmoktų išreikšti savo emocijas žodžiais. Juk jo nevaldomos agresijos priežastis buvo ta, jog jis užgniauždavo jausmus, šie kaupdavosi ir išsiverždavo pykčio priepuolių metu.

Todėl jei jums būdinga agresyvi emocijų išraiška, kreipkitės pagalbos į profesionalus. Svarbiausia – pripažinti tokios problemos egzistavimą.

Štai keletas patarimų, kurie padės įveikti agresiją.

1. Sudarykite pykčio būsenos privalumų ir trūkumų sąrašą. Kokius privalumus ir trūkumus teikia pykčio priepuoliai? Apsispręskite, kas yra svarbiau – privalumai ar trūkumai? Kas pasikeistų, jei liautumėtės emocijas išlieti tokiu būdu?

2. Užrašykite mintis, kurios jumyse skatina agresiją ir pyktį. Kitame stulpelyje užrašykite racionalų ir objektyvų jus erzinančių žmonių elgesio paaiškinimą. Atraskite jus erzinančių žmonių elgesio teigiamus tikslus.

3. Vietoj to, kad įsivaizduotumėte, kaip susidorojate su kokiu nors jus įžeidusiu piktadariu, įsivaizduokite jį kokiu nors juokingu pavidalu. Pyktis išsisklaidys, kai tik nusijuoksite.

4. Atraskite užsiėmimą, kuris padės jums atsikratyti agresijos. Pasidomėkite šuoliais su parašiutu, lenktynėmis, imtynėmis ir panašiai. Kita vertus, subalansuoti vidinę būklę padeda ramūs užsiėmimai: joga, kvėpavimo gimnastika, ušu.

www.delfi.lt

psichodrama

Psichodrama ( iš graik. Psyche „siela“) – tai sielos veiksmas, metodas, gydymas bei mokymasis būti savimi, būti su kitais. Tai grupinė psichoterapija, savęs ir savo artimo supratimas, keičiantis vaidmenimis. Psichodramoje individas kartu su kitais žmonėmis atkuria svarbiausius kadaise patirtus savo gyvenimo įvykius ir juos išgyvendamas patiria jausminį katarsį. Jis gali tarsi iš šalies išvysti, kas vyksta jo, jo šeimos, draugų ir bendradarbių gyvenime. Galiausiai jis gali sukurti ir įšgyventi tokia ateitį, kokios norėtų.

Švietimo sistema neskiria dėmesio vaikų patyrimo mokymui. Ir visai be reikalo. Sociodrama ir vaimenų žaidimai labai padėtų mokiniams geriau suprasti savo jausmus ir suvokti, kodėl tokių jausmų kyla. Tokie žaidimai ugdo vaikų empatiją ( t.y. gebėjimą įsijausti į kito padėtį, emocinę būsena, skaityti kito jausmus), padeda vaikams mokytis naujo elgesio modelių, prisiimti naujus vaidmenis. Vaidmenmenų žaidimais galima mokyti vaikus prisiimti socialinius vaidmenis, megzti ir kurti santykius su kitais žmonėmis, padėti vaikams ruoštis gyvenimui, o ne tik suteikti formalų išsilavinimą. Jie padeda lavinti psichomotorinius gūdžius, intelektinius sugebėjimus, skatina kūrybiškumą ir vaizduotę. Kitaip sakant, naudodamiesi įvairiomis psichodramos priemonėmis vaikai mokosi mokytis.

Psichodramos ir vaidmenų žaidimų praktika 

 

Pasiruošimas 

Taikant sociodramą ir vaidmenų žaidimus klasėje, labai svarbu sukurti tinkamą atmosferą.

Svarbu, kad atmosfera klasėje būtų saugi ir nevertinanti. Už vaikų atliekamus vaidmenis neturi būti rašomi pažymiai.

Vaikams reikia paaiškinti, kad nėra „teisingų“ ir „klaidingų“ tam tikrų atlikimo būdų, tiesiog tu būdų yra įvairių.

Esminis dalykas dalykas tinkamai atmosferai klasėje sukurti – paties mokytojo dalyvavimas veikloje. Mokytojas neturi bijoti atrodyti kvailai, nebijoti kartu su vaikais atsisėsti ant grindų, išsipurvinti drabužius užsiėmimo metu ir pan.

Patalpa kurioje vyksta sociodramos užsiemimai, turi būti pritaikyta laisvai judėti. Joje neturi būti dūžtamų daiktų, arba daiktų kurių vaikai negalėtų liesti, kurie jiems trukdytų arba kuriuos liesdami galėtų susižeisti. Įvairūs draudimai ( „šito neliesk“, „Čia negalima“ ir pan. ) gerokai mažina vaikų kūrybiškumą ir tikrai neprisideda prie tinkamos atmofferos kūrimo.

 

Apšilimas 

Paprastai psichodrama pradedama apšilimo pratimais. Apšilimo pratimuose būna nemažai lietimo, nes lietimas mažina nerimą, ypač naujų žmonių grupėje. Lietimasis neturi būti tiesmukas, automatinis, nes kai kurie vaikai gali pradėti stumdytis ir tapti agresyvūs. Todėl liesti reikia mokyti. Tai ypač svarbu paaugliams, kurie kiekviename prisilietime įžvelgia daug seksualiniu kanotacijų. Apšilimo pratimai ugdo grupės narių pasitikėjimą, saugumo ir bendrumo jausmą, kas yra labai svarbu imantis sociodramos ir apsikeitimo vaidmenimis.

Apšilimo pratimai 

„Pasitikėjimo žaidimas“ Vaikai pasiskirsto poromis ir pasidalija vaidmenimis, vienas vaikas gaudo, o kitas krenta. Vaikai atsistoja per metra viens už kito, // // kad priekyjestovintis vaikas, nematytų stovinčio už jo. Vaikas turi nesidairybamas ir nebandydamas apsisaugoti kristi atgal, o už jo stovintysis jį pagauti. Tada vaikai pasikeičia vietomis. Vėliau iš naujo skirstomąsi poromis.

„Vedlys“ Vaikai pasiskirsto poromis ir pasidalyja vaidmenimis. Vienas vaikas „vedlys“ kitas „sekėjas“. Vaikai susitaria dėl ženklų kalbos ir žodžių reikšmės ( pvz: „hei“ reiškia eiti, o „hou“ sustoti, paplekšmojimas per kairį petį, reiškia pasisukti į kairę pusę, o paplekšnojimas per dešinį petį – į dešinę ). „Sekėjas“ turi užsimerkti ir klausydamasis „vedlio“ eiti pagal jo instrukcijas aplenkiant kliūtis. Vėliau vaikai keičiasi vietomis.

„Sugauk pirštą“ Vaikai sustoja ratu viens greta kito, veidu į rato vidurį.Vienas vaikas arba mokytojas turi likti rato viduryje. Kiekvienas vaikas (išskyrus stovinti viduryje) ištiesia šalia stovinčiui vaikui dešinę ranka, atverstą delnu į viršų, o kairiosios rankos vieną pirštą (smiliu) uždeda ant dešiniojo kaimyno ištiestos rankos delno. Viduryje rato stovintis vaikas pasako sutartinį žodį, kuris reiškia startą. Vaikai stovintys ratu, turi stengtis vienu metu sučiupti kaimyno pirštą ir stengtis, kad nesugautų jo.

Psichodrama

Kai grupė gerai apšyla, mokytojas gali pakviesti vaikus pasirinkti vaidmenis. Svarbu, kad tai būtų savanoriškas procesas, o ne mokytojo primesta valia, nes kitaip vaikas gali išsigąsti jam primesto vaidmens ir iš viso atsisakyti toliau dalyvauti psichodramoje. Kad vaikai galėtų pasirinkti vaidmenis ir į juos įsijausti, mokytojas turi trumpai nupasakoti situaciją ir apibūdinti veikėjus. Vaidmenų atlikimas prasideda nuo trumpų instrukcijų, kurios turi būti pakankamai aiškios ir tikslios. Po to veikėjai išeina į „sceną taip, kad būtų gerai matomi likusiai „auditorijai“. Veikėjai kuo tiksliau apibūdina savo aplinką, t.yjie turi susirasti ir atsinršti į „sceną“ reikalingus daigtus, juos sustatyti, apibūdinti metų, paros laiką ir t.t. Visa tai daroma tam, kad veikėjai ir žiūrovai geriau įsijaustų ir pajustų veiksmo atmosferą. Jeigu mokiniasms sunku patiems apibūdinti vaidinamąją sceną, mokytojas gali padėti užduodamas klausimus: „ Koks dabar dienos metas? Ar gali apibūdinti kambarį? ir pan. Po to pagrindiniai veikėjai prisistato žiūrovams. Prisistatymas turi būti trumpas, po to atlikėjai pasiruošę vaidinti ir turi elgtis kaip jų vaidinami personažai. Vaidinimo metu mokytojas turi atsitraukti į šalį, nepamiršdamas keleto svarbių dalykų: kreiptis į vaiką, ne tikruoju vardu, o personažo, o taip pat mokytojas neturi leistipasikartoti į aklavietę vedančioms scenoms – jas reikia pradėti su naujais veikėjais arba tiesiog tų scenų atsisakyti.

Vaidmenų žaidimai

Vaidinimo metu dėstytojas gali taikyti įvairius specialius metodus metodus, tokius, kaip pasikeitimas vaidmenimis ar dubleris.

Pasikeitimas vaidmenimis. Šis metodas ypač tinka empatijai ugdyti. Įsivaizduokite mokinį, ateinantį į klasę ir pradedanti skųstis santykiais su klasės auklėtoja, su kuria susipyko šį rytą. Užuot klausęsi jo skundų, galite pasiūlyti jam suvaidinti šią situaciją kartu su kitu mokiniu, kuris vaidintų klasės auklėtoją. Vaidinant kartkartėmis siųloma apsikeisti vaidmenimis su „klasės auklėtoja“. Tai mokynį priverčia pažvegti į incidentą jos akimis. Ypač tinkama situacija pasikeisti vaidmenimis, kai veikėjas užduoda kitam veikėjui esminį klausimą. Pavyzdžiuimokinys klausia „auklėtojos“: „kodėl jūs nuolat išsirenkate mane auka?“ Mokytojas paprašo apsikeisti vaidmenimis. Dabar mokinys turiatsakyti į savo iškeltą klausymą ir yra priverstas suprasti, kodėl klasės auklėtoja taip elgiasi. Taigi apsikeitimas vaidmenimis atlikėjui gali suteikti tokios informacijos, kokios jis nežino.

Dubleris. Šis metodas labiausiai naudingas tada, kai veikėjas neatskleidžia tikrųjų savo jausmų ar minčių. Mokytojas gali paprašyti savanorį, kuris gerai supranta veikėją, atsistoti šalia ir būti jo savotišku alter ego , t.y.atkartoti jo kūno kalbą ir, svarbiausia, pasakyti tai, ko, dublerio manymu veikėjas nepasako. Vaidinant mokinio ir klasės auklėtojos konfliktą mokinio dubleris gali pasakyti: „Aš jaučiuosi blogai, kai pasirenka mane auka, ir noriu jums atkeršyti“

Veiksmo metodai. Jie skirti kofliktams arba santykiams tarp veikėjų išryškinti. Pavyzdžiui, paprašyti aukštesnio statuso veikėją atsistoti ant kėkės. Arba pasiųlyti vidinio konflikto draskomą veikėją temti už rankų į skirtingas puses. Jeigu vienas iš veikėjų nesiklauso, kas jam yra sakoma, galima paprašyti jį nusisukti ir užsikimšti ausis.

Geriausia vaikams duoti suvaidinti tokias situacijas, kurios aktualios jų pačių gyvenime, arba sugalvoti situaciją, kuri padėų visapusiškai aptarti ir suprasti aktualias visuomenės problemas. Taip pat galima patiems vaikams pasiūlyti situacijas iš jų gyvenimo kurias jie norėtų aptarti ir suvaidinti.

Aptarimas

Tai labai svarbus etapas. Jo tikslas suteikti mokiniams galimybę išsakyti vaidinimo metu kilusias mintis ir jausmus, pasidalyti jais su kitais ir suteikti galimybę žiūrovams išsakyti savo jausmus, kuriuos sukėlė vaidinimas. Jei kuris nors žiūrovas mano, jog veikėjas turėjo pasielgti kitaip, galima iš naujo suvaidinti sceną, vaidinti pasikvietus tą žmogų. Aptarimas skiriamas ne vaidinimui įvertinti, todėl mokytojas turi vengti bet kokios vaidmenų atlikėjų kritikos. Po vaidinimo mokytojas sukviečia mokinius į ratą ir pradeda aptarimą klausimu: “Ar ši situacija kuo nors primena jūsų gyvenimą?“ tai skatina grupę kalbėti apie save, o ne apie patį vaidinimą. Iš pradžių savo patyrimu dalijasi vaidmenų atlikėjai, o po to visa grupė. Jeigu vaidinimas buvo susijęs su dėstomu dalyku, aptarimo metu stengiamasi sutelkti dėmesį į išvadas, kurias galima būtų padaryti, bet ryšys tarp mokinių asmeninio patyrimo ir vaidinimo situacijos vis tiek išlieka reikšmingas.

Kas yra meilė?

Keldami tokį klausimą, ieškome ne vien kokio nors bendro paaiškinimo. Norime žinoti, kaip su meile susitinkame, ką ji mums duoda.
Jau nuo seno žmones domino meilės tema: menininkai savo kūriniuose yra išreiškę kitų žmonių meilės džiaugsmus ir kančias, taip pat savo pačių išgyvenimus.
Meno kūriniuose įkūnyta meilė veikia mūsų jausmus, skatina susimąstyti, nuolat ieškoti kelių į tai, kas tauru ir gražu.
meile paprastai laikome taurų asmenybės jausmą, kuris yra prigimties duotų ir kultūros sukurtų žmogiškųjų savybių vientisumo išraiška.
Meilė yra fizinio, dvasinio ir dorovinio prado vienovė.
Meilė būdinga visiems žmonėms, tik kiekvienas žmogus ją išgyvena skirtingai. Žmogaus meilė atitinka jo dvasinės kultūros lygį.
Estetinis neišprusimas, savininkiška psichologija, pareigos, savigarbos, užuojautos, gėrio, grožio, jausmų skurdumas yra didžiausi ir pagrindiniai draugystės ir meilės priešai.
Reikia atsisakyti senojo meilės supratimo, kai vienas žmogus buvo visiškai pavaldus kito užgaidoms ir norams. “Jei myli – klausys”, – tai pasenusi pažiūra į meilę. Darosi aišku, jog jei mes nesieksime pažinti ir suprasti vienas kito pasaulį, negalvosime, ar kito partnerio pasaulis tilps mūsų pasaulyje, ar netaps jis pančiais, varžančiais mums kurti ir tobulinti savąjį pasaulį. Priešingu atveju vargu ar galima bus sukurti tikrąją laimę.
Ilgam patraukti kuris nors žmogus gali tik tada, jei jis mums patinka kaip visa asmenybė ir atrodo vertas meilės. Meilė didžiausia dalimi yra bičiulystė. Kai tarp žmonių įsigali tvirta ir gili bičiulystė, jie vienas prie kito veržiasi laisva valia. Į tokios bičiulystės sąvoką įeina draugiški santykiai, abipusis atvirumas, asmenybės gerbimas, pasaulėžiūrų atitikimas, tarpusavio užuojauta, rūpinimasis, pakantumas. Svarbus bičiulystės požymis visuomenėje – abiejų partnerių stengimasis tobulinti savo asmenybę. Meilė be bičiulystės neįmanoma. Jei visame kame, taip pat lytiniuose ryšiuose, rūpinimasis partnerio gerove, vidinio poveikio verčiami dalinasi su juo gyvenimo rūpesčiais ir džiaugsmais, stengiamasi įveikti savo nerangumą jo labui, tada atsiranda pasitenkinimas savimi ir galima apibrėžti: tai tikra meilė.
Iš to seka išvada, kad reikia mokėti suprasti tikrąjį žmogaus grožį, artimame žmoguje atrasti vis naujų ir naujų bruožų bei savybių. Pravartu nevengti bendravimo su kitais žmonėmis: jie duos naujų įspūdžių, sudarys sąlygas palyginimui, sugretinimui. Neverta tikėti pasakomis, kad meilė trokšta vienumos. “Uždaryta meilė nyksta, dūsta.”
Įvairūs autoriai meilę sieja su žmonių bendravimu, su tokiomis žmogiškomis problemomis, kaip simpatija, abipusis supratimas, pasitikėjimas, atvirumas, artumas, interesų bendrumas ir t.t. Dažnai sakoma, kad bendravimas su žmonėmis – tai prabanga, bendravimas su draugais – tai šventė. Tad vienas kitą mylėdami ieškome bendrų draugų, branginame jų norą bendrauti.
Meilė – tai kai du žmonės, du skirtingi dvasiniai pasauliai, skirtingos mintys ir charakteriai, vienas su kitu susiderina. Svarbu susiderinti, bet ne užgožti vienas kitą, nebūti vienas kito šešėliu. Susiderinimas reikalauja laiko, atsakomybės ir abipusių pastangų. Menkiausias netaktas, abejingumas kurio nors atžvilgiu ne tik suteikia skausmą, bet taip pat griauna tiltus į vienas kitą. Tačiau kita vertus, negalima ir su viskuo sutikti, viską atleisti. Toks neprincipingas elgesys neišsaugos meilės, priešingai, artins prie bedugnės. Dvasios vergų negalima mylėti.
Meilė yra tikra ir stiprėja tarp tokių žmonių, kurie vienas kitam neleidžia suklupti, // // atsilikti, sustoti kelio nelygumuose, kurie diena iš dienos nuolat siekia užkariauti vienas kitą ne apsimetinėjimu ar melu, bet nuoširdumu, tiesa, šiluma.

Ar meilė – menas?
Žmonės niekada negalvojo, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos, bet vargu ar galvoja, jog mylėti galima mokytis.
Keista, tačiau taip jau yra, kad daugelis mąsto ir sprendžia, kaip tapti mylimu, bet ne mylinčiu. Kiekvienas nori būti mylimas, stengiasi tapti meilės objektu. O kaip tai pasiekti? Dažniausiai siekiama labiausiai paplitusiais metodais, būtent: išmokstant ir laikantis gerų, malonių manierų, būti įdomiu pašnekvu, atkreipiant į save priešingos lyties dėmesį mandagumu, paslaugumu, linksmumu, sugebėjimu bendrauti. Tačiau tai tik populiarumo troškimas, bet jokiu būdu ne meilė.
Antra vertus, žmonės įsitikinę, jog meilėje svarbu yra meilės objektas, t.y. ką mylėti ar kieno meilės siekti, o mylėti, atseit, yra paprasta.
Patraukli mergina vyrui, patrauklus vyriškis merginai – tai tikslas, kurio jie siekia. “Patrauklus” paprastai reiškia visą glėbį tam laikmečiui populiarių savybių.
Pavyzdžiui: trečiajame dešimtmetyje patrauklia buvo laikoma išgerianti, rūkanti, seksuali mergina; šiandien mada reikalauja daugiau šeimyniškumo, kuklumo, vidinio grožio; taip pat ir vyrai: XIX a. pab. XX a. pr. turėjo būti agresyvūs, kai tuo tarpu dabartinį patrauklumą lemtų tolerantiškumas.
Atrodo, tarsi vyrautų rinkos sąlygos santykiuose tarp dviejų vienas kito geidžiančių objektų, tai yra, jokiu būdu nenorima nuvertinti savęs ir dėl užslėptų ar akivaizdžių privalumų renkamasis objektas turi atitikti tam tikras nuostatas, kurias peržengus jis tampa nebeįdomus.
Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių meilės ryšiai tik atkartoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinką.
Štai dar vienas aspektas, kurio nederėtų pamiršti – neišskirta riba tarp pradinio “įsimylėjimo” ir ilgalaikės meilės. Du žmonės, susižavėję vienas kito savybėmis, leidžia sugriūti sienoms, iki atitinkamo momento saugojusioms nuo “pašalinio” įsiveržimo, pasijunta artimi. Tai ypač keista ir nuostabu tiems, kurie iki tol nepripažino egzistuojant meilę, buvo užsidarę savyje.
Taigi, šis jausmų pliūpsnis sukelia daugybę malonių, iki šiol nepatirtų išgyvenimų. Tačiau monotoniškumas, nuobodulys pirmąjį susižavėjimo jausmą paverčia begaline kančia, kuri numarina viską, kas iki tol žavėjo. Atrodo, jog tik sulaukus, kol pirmieji imtymumo santykiai atbunka, jie sugeba suvokti, kad vienas kito “žavesį” palaikė meile, nors tai buvo tik jų vienišumo įrodymas.
Įsitikinimą, kad nieko nėra lengvesnio už meilę, sugriauna akivaizdus priešingas reiškinys. Kažin, ar atrastume kitą tokią veiklą, kuri prasidėtų su tokiomis viltimis bei lūkesčiais ir kuri taip greitai ir skausmingai baigtųsi.
Kai žmogus gimsta, jis tarsi yra išmetamas į atvirą erdvę, kurioje gali būti tikras tik dėl to, kas jau praėjo, ir dėl savo mirties.
Žmogus apdovanotas protu, jis suvokia pats save, savo gyvenimą. Savo paties suvokimas kaip visumos, savo gyvenimo suvokimas kaip trumpo švystelėjimo ir to, kad ne savo valia gimęs ir mirs prieš savo valią ir, kad, galbūt, mirs anksčiau už tuos, kuriuos myli ar, juo prasčiau, jam artimi žmonės paliks jį šiame kančios kupiname pasaulyje, jo vienišą egzistenciją padaro nepakeliamu kalėjimu. Ir tik savęs paties, savo proto suvienijimas su išorinio pasaulio žmonėmis, palieka jam sveiką suvokimą, protą.
Baimė būti atskirtam nuo pasaulio ir nepanaudoti savo žmogiškųjų galių padaro žmogų bejėgį, negalintį pasipriešinti pavojams.
Paniška vienatvės baimė nukreipė žmogaus galios polinkius į prabangą, asketišką gyvenimą, į meilę žmogui, galiausiai – meilę Dievui.
Skirtingai nuo mazochizmo ar radizmo meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvioji žmogaus galios išraiška.
Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu.
Aukščiausia aktyvumo rūšis – tai jo sielos veiklumas, kuris įmanomas tik įgijus vidinę laisvę ir nepriklausomybę.
Išeitų, kad žmogaus aktyvumas yra orientuotas į žmogaus vidinių jėgų panaudojimą.
Spinoza skyrė dvi aktyvumo koncepsijas: aktyviąją – “veiksmą” ir pasyviąją – “aistrą”.
Taigi, aktyvaus vidinio postūmio poveikyje žmogus lieka savo veiksmų šalininkas, o pasyvaus objekto būsenoje, t.y. aistrų vedamas, jis tampa pavaldus savo aistroms, tampa jų vergu, negalinčiu patirti meilės, kaip tikrojo, neiškreipto jausmo. Kadangi meilė – žmogaus galios išgyvenimas, kuris gali būti tik žmogui, turinčiam valią savo jausmams, o ne vedinam aklų poreikių ar aistrų.
Meilė – tai veikla, aktyvus veiksmas, o ne poveikio buvimas. Meilė gali būti apibūdinta tik kaip davimas, bet jokiu būdu ne gavimas. Priėjus šią išvadą tenka nukrypti ir į davimo bei gavimo sąvokas. Materialios, t.y. medžiaginės orientacijos žmogus visuomet suprastų davimą kaip savo nuosavybės netekimą; jeigu mainais už tai nieko nėra gaunama, šis atidavimas yra kaip jo paties skurdinimas. Ir, priešingai, žmogus, kuriam neegzistuoja materijos ribos, kuris sugeba pažvelgti ir į savo gyvybinių galių šaltinį, visuomet pastebės, kad davimas – tai aukščiausia pajėgumo išraiška.
Davimas labiau džiugina nei gavimas ne todėl, kad tai yra netekimas, bet kad duodant yra išreiškiamas savas vidinis gyvybingumas.
Iš to seka išvada, kad ne tas yra turtingas, kuris daug turi, bet tas, kuris daug turėdamas ne mažiau duoda.
Galima paminėti ir Markso šia tema išreikštą mintį:
“Laikykite žmogų žmogumi, o jo santykį su pasauliu – žmogišku, tokiu atveju, jūs galite gauti meilę tik už meilę, pasitikėjimą už pasitikėjimą ir t.t.” “… Jei jūsų meilė nesukelia meilės, jei jūsų pastangos parodyti savo meilę nepadaro jūsų mylimu, tai jūsų meilė yra jūs bejėgiškumas, jūsų nelaimė.”
Be davimo, rūpestis būtų dar vienas aspektas, kuriuo žmogus išreiškia savo nuširdumą ir taip pat įrodo meilės jausmą. Meilė – tai aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime.
Meilės esmė yra veikti vardan kažko ir “suteikti gyvenimą kažkam”. Kiekvienas myli tai, ką jis sukuria, ir kiekvienas dirba vardan to, ką jis myli.
Rūpinimasis žmogumi iššaukia atsakomybę už mylimą žmogų. Tačiau tam, kad atsakomybė neperaugtų į savininkiškumą, reikalinga pagarba. Štai tokioje dirvoje įmanomas asmenybės vystymasis, iš kitos pusės negniuždoma lygybė, laisvė, vienybė ir kartu nepriklausomybė. Nes juk meilė yra laisvės, o ne išnaudojimo kūdikis.
Juk ir mes negalėtume mylėti žmogaus, nepažindami jo, kaip visumos dalelės ir kaip atskiro individo; negalėtume sakyti, jog mylime žmogų, nežinodami jo trūkumų, asmeninių savybių, visuomet trokštame sužinoti “žmogaus paslaptį” – kodėl? Meilė yra vienintelis pžinimo būdas. meile mes atiduodame save, kartu įsiskverbdami į kitą asmenį, kuriame atrandame save ir atskleidžiame mus abu, t.y. atskleidžiame dar vieną paslaptį. Meilė – tai galia, kurios nė už ką negalima sulyginti su prievarta.
Prievarta net ir vėjas negali nuplėšti nuo žmogaus apsiausto, jis tik priverčia pastarąjį dar labiau susisupti. Saulė gi, atvirkščiai, kaip švelnumo simbolis, turi galią savo šiluma išrengti žmogų, o tam neprireikia jokių prievartos galių.
Meilės objektą bandyta aiškinti kaip žmogaus norą išsivaduoti iš vienatvės, tačiau juk “niekada mylintysis nepasieks meilės, jei jo mylimasis nesieks jos taip pat”, kaip ir “viena ranka nesukelia plojimų be kitos”.
Be abejo, tikra meilė negali apsiriboti vienu žmogumi, kitaip, jei jis mylės tik vieną žmogų, o likusiems bus abejingas, tai bus ne meilė, o vienpusis ryšys arba išplėstas egoizmas.
Kad ir kiek mes baidytumėmės, vistiek egzistuoja meil sau. Daugelis tuoj pat sušuktų, jog tai egoizmas, atseit, jei aš myliu save, vadinasi nemyliu kitų, o tai jau savanaudiškumas. Meilė sau būdinga visiems, kurie geba mylėti kitus. Jei individas gali mylėti produktyviai, jis myli ir save; – jei jis myli tik kitus, jis iš viso nesugeba mylėti.

Žmonės per amžius ieškojo atsakymo, kas yra Meilė.
Jei mes laikysime ją kaip vieną iš savo emocijų, jausmų, mes labai klysime, kadangi ji dar niekuomet nebuvo kam nors iš žemės gyventojų pavaldi.
Meilė – tai vienijantis ryšys, tai – kieno dalimi mes esame, ji apima visą visatą. Meilė ir gyvenimas yra mums duoti, ir mes neturime teisės kėsintis į juos.

MEILĖ TARP TĖVŲ IR VAIKO

Augdamas ir vystydamasis vaikas mokosi suvokti daugelį dalykų – skirtingų ir turinčių savo būtį, mokosi juos įvardinti, taip pat jais naudotis. Sužino, kad motinos kūnas yra šiltas ir malonus. Jis mokosi elgtis žmonėse, žino, kad motina šypsosis, kai aš valgysiu, kad ji paims mane ant rankų, kai aš verksiu, kad pagirs, kai aš tuštinsiuos. Visi šie išgyvenimai išgrynina ir susivienija patirtyje: aš esu mylimas. Šis patyrimas, kad esi motinos mylimas, yra pasyvus. Čia nėra nieko, ką aš turėčiau daryti, kad būčiau mylimas – motinos meilė yra besąlygiška. Viskas, ką aš turiu daryti – tai būti, būti jos vaiku. Motinos meilė yra palaima, ramybė, jos nereikia išsikovoti, nereikia užsitarnauti. Bet čia yra ir negatyvioji pusė, būtent, tas besąlygiškumas. Jos ne tik kad nereikia pelnyti, – ji ir negali būti tokiu būdu gauta, sukelta, kontroliuojama. jei ji yra, tai lyg Dievo dovana, jei jos nėra, tai pats gyvenimas praranda žavesį ir aš nieko negaliu padaryti, kad jį grąžinčiau.

Daugumai vaikų iki aštuonerių ar devynerių su puse metų svarbiausia yra būti mylimam, koks esi. Pats vaikas iki to amžiaus dar nemyli, bet džiaugsmingai reaguoja į tai, kad yra mylimas. Šiuo laikotarpiu atsiranda naujų jausmų, kyla noras pačiam įkvėpti kitų meilę. Pradžioje vaikas galvoja duoti kažką motinai (ar tėvui), sukurti eilėraštį, piešinį ar dar ką. Pirmą kartą vaiko gyvenime meilės idėja transformuojasi nuo geismo būti mylimu į gebėjimą mylėti, meilės kūrimą. Daug metų praeina nuo pirmųjų tokių mėginimų iki meilės brandos. Pagaliau vaikas, gal jau paauglystėje, peržengia savo egocentrizmą, kitas asmuo nebeatrodo vien tik priemonė patenkinti poreikius. Kito asmens reikmės tampa tokios pat svarbios, kaip ir jo paties; gal net svarbesnės. Duoti tampa maloniau, negu gauti, mylėti – svarbiau negu būti mylimu. Per meilę vaikas išsivaduoja iš vienišumo ir izoliacijos kalėjimo – iš narcisizmo ir egocentrizmo pagimdytos būsenos. Jis išgyvena naują sąryšio, bendrumo jausmą. Dar daugiau, jis pajunta galįs sužadinti meilę mylėdamas pats, daugiau nebepriklausyti nuo meilės, pelnytos už tai, kad esi bejėgis, mažas, silpnas, t.y. geras. Infantiliška meilė grindžiama principu: “Aš myliu, nes esu mylimas”. Subrendusi meilė orientuojasi į kitą principą: “Aš esu mylimas, nes pats myliu”. Nesubrendusi meilė teigia: “Aš myliu tave, nes tu man esi reikalingas”. Brandi meilė sako: “Tu man esi reikalingas, nes aš myliu tave”.

Kartu su galia mylėti vystosi meilės objektas. Pirmaisiais mėnesiais ir metais vaikas labiausiai yra prisirišęs prie motinos. Šis prisirišimas visai natūralus. Gimimas daug ką keičia, bet ne tiek daug, kaip gali atrodyti. Dabar vaikas gyvena nebe motinoje. Kad deramai įvertintume posūkį nuo motinos prie tėvo, turime aptarti esminius, kokybinius skirtumus tarp motinos ir tėvo meilės. Motinos meilė pačia savo prigimtimi yra besąlygiška. Motina myli savo kūdikį, nes tai yra jos vaikas, o ne dėl to, kad jis turėtų kažkokių nepaprastų savybių ar pateisintų ypatingus jos lūkesčius. Nieko nuostabaus, kad mes visi – vaikai ir suaugę – siekiame ryšio, prilygstančio motinos meilei. Daugelis vaikų yra pakankamai laimingi, patirdami motinišką meilę.
Santykis su tėvu yra visiškai kitoks. Motina yra namai, iš kurių mes visi išėjome, ji yra gamta, žemė, okeanas; tėvas negali nė vieno iš jų atstoti. Jis mažai teturi ryšių su vaiku pirmaisiais gyvenimo metais, jo reikšmė šiuo ankstyvuoju periodu negali prilygti motinos reikšmei. Nors tėvas neatstovauja natūraliam pasauliui, jis atstovauja daiktų, įstatymo ir tvarkos, drausmės, kelionių ir nuotykių pasauliui. Tėvas moko vaiką, nurodo jam kelią į pasaulį. Gali būti ir sąlygota tėvo meilė. Jos principas – “Aš myliu tave, nes tu atliepi mano lūkesčius, tinkamai atlieki pareigas, esi toks, kaip aš”. Sąlygotoje tėvo meilėje esama neigiamų ir teigiamų pusių. Neigiama yra tai, kad tėvišką meilę reikia užsitarnauti, kad ją galima prarasti, jei nevykdysi to, ko iš tavęs laukiama. Tėviškoji meilė labiausiai vertina paklusnumą, o nepaklusnumas tampa svarbiausia nuodėme, bausmė už ją – tėvo meilės praradimas. Teigiama pusė taip pat svarbi. Kadangi ši meilė yra sąlygota, vadinasi, aš galiu kažką daryti, kad ją užsitarnaučiau, galiu jos siekti, ta meilė nėra kažkas, kas nuo manęs nepriklauso, kaip kad motinos meilė.

Motinos ir tėvo santykiai su vaiku atitinka paties vaiko reikmes. Kūdikiui reikia su niekuo nesaistomos motinos meilės ir rūpesčio, fiziologinio bei psichologinio. Nuo šešerių metų vaikas ima siekti tėvo meilės, jo autoriteto ir vadovavimo. Motinos paskirtis yra saugoti jo gyvybę, tėvo paskirtis – vadovauti, mokyti įveikti sunkumus, būdingas tai visuomenei, kurioje vaikas gimė. Idealiu atveju motinos meilė nesiekia stabdyti vaiko augimo, nepabrėžia jo bejėgiškumo. Tėvo meilė turėtų būti rami ir pakanti, o ne grėsminga ir autoritariška. Ji turėtų diegti augančiam vaikui pasitikėjimo savimi jausmą ir pagaliau leisti jam pasijusti autoritetu pačiam sau, nebesiorientuoti į tėvą.

Viena iš neurotinio vystymosi priežasčių gali būti tai, kad berniukas turi mylinčią, bet pernelyg slopinančią ar valdingą motiną, ir silpną, nesidomintį juo tėvą. Šiuo atveju jis gali visiškai prisirišti prie motinos ir išaugti bejėgiu, bevaliu žmogumi su visomis receptyvios asmenybės savybėmis, kuris gali tik imti, kurį reikia ginti, globoti, kuriam trūksta tėvo savybių: drausmės, nepriklausomybės, gebėjimo savarankiškai kurti savo gyvenimą. Jis gali mėginti ieškoti “motinų” kiekviename – kartais moteryse, kartais vyruose – nuolat pasigesti jų autoriteto ar jėgos. Jei motina yra šalta, abejinga ir valdinga, vaikas gali perkelti savo motiniškos globos poreikį į tėvą arba jį pakeičiantį asmenį – šiuo atveju rezultatas bus beveik toks pat kaip ir pirmuoju – arba vienpusiškoje tėvo įtakoje jis išsivystys į aklai paklusnų įstatymo raidei, tvarkai ir autoritetui asmenį, netikintį, kad galima būtų besąlygiškai jį mylėti. Šitokia charakterio raida dar labiau tikėtina, jei tėvas yra valdingas ir tuo pat metu stipriai prisirišęs prie sūnaus. Visoms šioms neurozėms būdinga tai, kad vienas principas – motiniškasis ar tėviškasis – neišsivystė arba (o tai yra dar aštresnės neurozės priežastis) motinos ir tėvo vaidmenys susikeitė vietomis ir išoriškai, ir asmens viduje. Tolesnis tyrimas gali parodyti, kad tam tikri neurozės tipai (pvz., manijos neurozė) vystosi labiau dėl vienašališkos tėvo įtakos, kitos neurozės (isterija, alkoholizmas, nesugebėjimas savęs įvertinti ir realistiškai žvelgti į gyvenimą, depresiją) kyla iš vienašališkos motinos įtakos.

MOTINOS MEILĖ

Motinos meilė yra besąlygiškas vaiko gyvenimo ir jo reikmių įtvirtinimas. Vaiko gyvenimo įtvirtinimas turi du bruožus: pirmasis – rūpestis ir atsakomybė, kurie yra būtini norint išsaugoti vaiko gyvybę ir jį auginti. Antrasis bruožas siekia toliau nei globa. Tai yra nuostata, skiepijanti vaiko meilę gyvenimui. Kitas motiniškos meilės žingsnis – išmokyti vaiką jausti. Iš tiesų nesunku atskirti tarp vaikų ir tarp suaugusių – tuos, kurie iš motinų gavo tik pirmąjį bruožą ir tuos, kurie gavo pirmąjį bei antrąjį bruožus kartu.

Ryšys tarp motinos ir vaiko pačia savo prigimtimi reiškia nelygybę, čia vienam reikia visokeriopos pagalbos, kitas ją teikia. Dėl savo altruizmo ir nesavanaudiškumo motinos meilė gali būti laikoma aukščiausia meilės išraiška ir švenčiausiu emociniu ryšiu. Atrodo, tačiau, kad tikras motiniškos meilės laimėjimas – tai ne jos meilė mažam kūdikiui, bet augančiam vaikui. Iš tikrųjų didžiuma motinų myli savo vaiką tol, kol jis yra mažas ir dar visiškai nuo jos priklausomas. Daugelis moterų nori vaiko, džiaugiasi naujagimiu ir trokšta juo rūpintis. Ir taip yra nepaisant to, kad pačios nieko negauna iš kūdikio, išskyrus gal šypseną ir pasitenkinimo išraišką veide. Panašu, kad šis meilės santykis iš dalies pagrįstas instinktu ir gyvulių patelėms pasireiškia lygiai taip pat, kaip ir moterims. Nors instinktyvumo čia apstu, motinos meilę lemia išskirtinai žmogiški psichologiniai veiksniai. Bejėgis ir visiškai priklausantis nuo motinos valios vaikas natūraliai patenkina į valdingumą ir savininkiškumą linkusios moters savimeilę.

Transcendencijos (savęs pažinimo) poreikis yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių. Yra daug būdų pasiekti savęs pažinimo pasitenkinimą; natūraliausias ir lengviausias – tai motinos rūpinimasis ir meilė savo vaikui. Ji perkelia save į kūdikį, ši meilė teikia jos gyvenimui prasmę ir reikšmingumą. (Kadangi vyrai negali patenkinti savo transcendencijos poreikio nešiodami vaikus, to paties jie siekia kurdami idėjas).

Motinos meilėje du žmonės, sudarę vieną, tampa du. Motina ne tik neturi trukdyti, bet turi norėti ir skatinti vaiko savarankiškumą. Kaip tik šioje pakopoje motinos meilė tampa ypač sunkiu uždaviniu, nes reikalauja nesavanaudiškumo, gebėjimo duoti viską ir nereikalauti nieko, linkėti tik laimės mylimam. Šioje pakopoje motinos neretai suklumpa ir nesugeba įgyvendinti motiniškos meilės paskirties. Narciziška, valdinga, savininkiška motina sėkmingai gali būti mylinčia motina tik tol, kol vaikas yra mažas. Tik iš tiesų mylinti moteris, kuri yra laimingesnė duodama, negu imdama, kuri tvirta savo egzistencijoje, gali likti mylinčia motina, kai vaikas pradeda nuo jos tolti.

Motinos meilė augančiam vaikui, meilė, kuri nieko netrokšta sau, iš tiesų yra sunkiausiai pasiekiama ir labiausiai apgaulinga meilės forma, turint omeny, kaip lengva buvo motinai mylėti mažą kūdikį. Tik įveikdama šį sunkumą, moteris gali tapti iš tiesų mylinčia motina, jei tik ji gali mylėti; jei gali mylėti savo vyrą, kitus vaikus, nepažįstamuosius, visus žmones. Moteris, kuri negali taip mylėti, gali būti nuostabi motina tik tol, kol vaikas mažas, ir negali būti tokia mylinčia motina, kuri siekia vaiko atsiskyrimo ir net po atsiskyrimo sugeba jį toliau mylėti.

BROLIŠKA MEILĖ

Čia galima įžvelgt atsakomybę, rūpestį, pažinimą, pagarbą kiekvienam žmogui, norą padėti jam gyvenime. Broliškoji meilė yra meilė visiems žmonėms. Čia nėra išimčių. Broliška meilė – tai ryšio su visais žmonėmis, žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas. Ši meilė remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi. Broliškoji meilė yra meilė tarp lygių: bet, aišku, net ir lygūs nėra visada “lygūs”; tik tiek, kad visi mes esame žmonės.

Meilė bejėgiui, meilė vargšui ir svetimam yra broliškos meilės pradžia. Bejėgis myli savo gelbėtoją, nes jo gyvenimas priklauso nuo jo; vaikas myli savo tėvus, nes jam reikia jų pagalbos. Tik ten, kur meilė nesiekia kokios nors naudos, ji ima skleistis.

MEILĖ SAU

Termine “meilė sau” – paradoksalūs meilės sau elementai akivaizdūs. Daugelis yra įsitikinę, kad dora – mylėti kitus, o save mylėti – nuodėmė. Manoma, jei aš myliu save, vadinasi nemyliu kitų, taigi meilė sau yra savanaudiškumas. Šis požiūris turi senas tradicijas Vakaruose. Kalvinas kalba apie meilę sau kaip apie “piktžaizdę”. Froidas kalba apie meilę sau psichiatrijos terminais, bet ją vertina taip pat kaip Kalvinas. Jam meilė sau yra tas pats, kas narcisizmas, libido nukreipimas į save. Narcisizmas yra ankstyviausia žmogaus vystymosi stadija ir, jei asmuo vėlesniame gyvenime grįžta prie narcisizmo, jis nesugeba mylėti, o kraštutiniu atveju tampa bepročiu. Froidas manė, kad meilė yra libido pasireiškimas, ir jei libido yra nukreiptas į kitus – tai meilė, o kai į save – meilė sau. Tuo pačiu tai reiškė, kad meilė kitiems ir meilė sau yra priešingi dalykai, kuo daugiau vieno, tuo mažiau kito. Jei meilė sau yra blogis, tai nesavanaudiškumas yra gėris.

Meilė kitiems ir meilė sau yra vienas kitam prieštaraujantys dalykai, loginė klaida. Jei mylėti savo artimą kaip žmogų yra dorybė, tai turėtų būti vertybė (o ne yda) meilė sau. Meilė sau yra neatsiejami nuo pagarbos, meilės ir supratimo kito žmogaus individualybei, neatskiriamai susijusi su meile bet kuriai kitai būtybei.

Meilė kitiems ir meilė sau nėra priešybės. Atvirkščiai, meilė sau būdinga visiems, kurie geba mylėti kitus. Meilė iš esmės yra nedaloma, nes negalima padalinti ryšio tarp savo savasties ir objektų. Tikroji meilė yra produktyvumo išraiška ir apima rūpestį, pagarbą, atsakomybę, žinojimą. Tai ne kieno nors sukeltas “susijaudinimas”, bet veiklus augimo ir laimės mylimam asmeniui siekimas, slypintis kiekvieno gebėjime mylėti.

Meilė kam nors yra meilės galios įgyvendinimas ir susitelkimas. Besąlygiškas teigimas, esantis meilėje, nukreipiamas mylimajam, kaip esminių žmogiškų galių įkūnijimas. Meilė vienam žmogui tuo pačiu reiškia meilę žmogui apskritai. Bet kuris iš mūsų gali būti savo paties meilės objektu. Jei individas gali mylėti produktyviai, jis myli ir save; jei jis gali mylėti // // tik kitus, jis iš viso nesugeba mylėti.

Laikydami, kad meilė sau ir meilė kitiems iš esmės yra susijusios, kaip galėtume paaiškinti savanaudiškumą, akivaizdžiai atsiribojantį nuo bet kokio rūpesčio kitais? Savanaudiškas žmogus domisi tik savimi, nori visko tik sau, nejaučia jokio pasitenkinimo duodamas, o tik gaudamas. Ar tai neįrodo, kad rūpestis kitais ir rūpestis savimi yra priešybės? Savanaudiškumas ir meilė sau ne tik kad netapatūs, bet iš tikrųjų vienas kitam priešingi dalykai. Savanaudis žmogus myli save ne per daug, o per mažai, tiesą sakant, jis neapkenčia savęs. Tai jį sekina ir slopina..Savanaudžiai žmonės iš tiesų nėra pajėgūs mylėti kitų, bet jie lygiai taip pat nepajėgūs mylėti ir savęs (pvz.: motina pernelyg globoja vaiką ne todėl, kad per daug jį myli, bet todėl, kad jai reikia paslėpti nesugebėjimą mylėti iš tikrųjų). Jos tikisi, kad vaikai patirs, ką reiškia būti mylimam ir išmoks patys mylėti. Tačiau jie pasidaro neramūs, įsitempę, bijo motinos atitolimo ir stengiasi gyventi taip, kad pateisintų jos lūkesčius. “Nesavanaudiškos” motinos poveikis net pavojingesnis, nes neleidžia vaikui jai priešintis. Jis jaučia pareigą neliūdinti jos, mokomi nemėgti gyvenimo.

EROTINĖ MEILĖ

Ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Savo prigimtimi ji yra išskirtinė ir neuniversali, tai, ko gero, pati apgaulingiausia meilės rūšis. Pirmiausia, ji dažniausiai painiojama su staigiu “įsimylėjimu”; staigiu visų barjerų, egzistavusių iki tol tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimu. Bet šis staigus išgyvenimas esti trumpalaikis. Po to, kai svetimi pažįsta vienas kitą intymiai, nebelieka barjerų, kuriuos reikėtų veikti, nebeįmanoma pasiekti staigaus suartėjimo. “Mylimas” asmuo tampa tiek pat mažai žinomas kaip ir aš pats. Jei čia būtų siekiama didesnio kito žmogaus pažinimo, jei būtų suvoktas kito žmogaus asmenybės neaprėpiamumas, jis niekada netaptų neįdomus ir barjerų įveikimo stebuklas būtų galimas kasdien iš naujo. Bet daugumai žmonių jų pačių asmenybė, lygiai kaip ir kitų, yra labai greitai perprantamos ir greitai išsemiamos. Jiems intymumas pasiekiamas tiesiogiai per seksualinį kontaktą. Kadangi jie kito asmens atskirtumą supranta kaip fizinį atskirtumą, tai fizinis susiliejimas jiems reiškia atskirtumo įveikimą.
Yra dar keli būdai atskirtumui įveikti. Daugelis žmonių pasakoja apie savo paties asmeninį gyvenimą, viltis ir rūpesčius, nevengdami vaikiškumo – visa tai naudoja atskirtumui įveikti. Net rodyti savo pyktį, neapykantą ar nesusivaldymą yra laikoma nuoširdžiu artumu, ir tai paaiškina iškreiptą potraukį tarp tokių vedusių porų, kurioms intymumas atrodo pasiekiamas tik lovoje arba kai jie duoda valią abipusei neapykantai ir pykčiui. Bet visi šie artumo būdai ilgainiui vis labiau silpnėja. Tada jau siekiama meilės kitam asmeniui, naujam, nepažįstamajam. Ir vėl svetimas yra paverčiamas “artimu” asmeniu, ir vėl įsimylėjimo jausmas tampa įkvepiančiu ir intensyviu, ir vėl jis ima silpnėti ir baigiasi troškimu naujos pergalės, naujos meilės. Viską lydi iliuzija, kad nauja meilė iš esmės skirsis nuo ankstesniųjų. Šias iliuzijas labai stiprina seksualinio potraukio apgaulingumas.

Seksualinis potraukis siekia susijungimo. Tai anaiptol nėra vien tik fizinis apetitas, skausmingos įtampos pašalinimas. Seksualinį potraukį gali sužadinti vienatvės nerimas, noras valdyti ar būti valdomu; tuštybė, noras žeisti ar net sunaikinti “iš meilės”.
Seksualinis potraukis daugumai žmonių yra susijęs su meile, jie dažniausiai mano, kad myli vienas kitą, jei jaučia vienas kitam fizinį potraukį. Meilė gali sužadinti troškimą suartėti lytiškai; šiuo atveju fizinis ryšys neturi ydingo godumo, noro valdyti ar būti valdomam, o yra kupinas švelnumo. Jei lytinis potraukis nėra įkvėptas meilės, tai tegali būti trumpalaikis orgazminis ryšys. Lytinis suartėjimas trumpam sukuria vienybės iliuziją, nors be meilės ši “vienybė” palieka du svetimus žmones tokius pat svetimus, kokie jie buvo anksčiau. Kartais tai verčia juos gėdytis ar net neapkęsti vienas kito, nes, kai iliuzijos išsisklaido, jie dar labiau pajunta savo svetimumą. Šis erotinis meilės pobūdis reikalauja aptarimo. Dažnai erotinės meilės išskirtinumu klaidingai vadinamos savininkiškumo apraiškos. Neretai galima stebėti du žmones, “mylinčius” tik vienas kitą ir nieko daugiau. Jų meilė iš tiesų yra egoizmas. Jie jaučiasi įveikę vienišumą, bet kadangi lieka atskirti nuo likusios žmonijos, lieka atskirti ir vienas nuo kito, susvetimėję sau; jų bendrumo jausmas tėra tik iliuzija. Erotinė meilė pasirenka vieną, bet myli tame žmoguje visą žmoniją, visa kas gyva. Čia renkamasi tik ta prasme, kad galima atsiduoti visiškai ir visa esybe tik vienam asmeniui.
Meilė iš esmės turėtų būti valios aktas, sprendimas skirti visą savo gyvenimą vienam žmogui. Tai yra iš tiesų logiškas daugelio tradicinių vedybų patvarumo pagrindas, tradicinių vedybų, kur du partneriai niekada nesirenka vienas kito, bet yra parinkti vienas kitam, ir vis dėlto tikisi abipusės meilės.

Šiuolaikinėje Vakarų kultūroje meile laikoma tai, kas kyla iš spontaniškos, emocinės reakcijos kaip staigus paskendimas nesuvaldomuose jausmuose. Nesiskaitoma su svarbiu erotinės meilės veiksniu – valia. Meilė kai kam nėra vien stiprus jausmas; tai pasiryžimas, sprendimas, pažadas. Jei meilė būtų tik jausmas, tai nebūtų pagrindas pasižadėti – mylėsiu amžinai. Jausmas ateina, bet gali ir praeiti. Kaip aš galiu tikėtis, kad tai truks amžinai, jei mano veiksmų nelemia mąstymas, apsisprendimas.
Taip galvodami, galime prieiti prie išvados, kad meilė yra išskirtinai valios ir sprendimo aktas, todėl iš esmės nėra skirtumo, kas tie du žmonės. Ar vedybos yra kitų sukurtos, ar tai asmeninis pasirinkimas,- jei jau nuspręsta vesti, valios aktas turėtų garantuoti meilės buvimą ir tęstinumą. Šitoks požiūris nesiskaito su žmogaus prigimties ir erotinės meilės paradoksalumu. Kadangi visi esame skirtingi, erotinė meilė reikalauja ypatingų, labai individualizuotų elementų, kurie egzistuoja tik tarp šių žmonių, bet ne tarp visų.

Taigi abu požiūriai: vienas – erotinė meilė yra visiškai individualus, nepasikartojantis potraukis tarp dviejų išskirtinių asmenų ir antras – erotinė meilė yra ne kas kita, o valios aktas. Klaidinga yra mintis, kad ryšys gali lengvai iširti, jei nėra sėkmingas ir tai, kad ryšys neturėtų iširti jokiomis aplinkybėmis.

MEILĖS OBJEKTAI

Meilė – tai ne ryšys su tam tikru žmogumi; tai yra santykis, charakterio nuostata, lemianti visuminį žmogaus sąryšį su visu pasauliu, taigi ne vien su meilės objektu. Jei asmuo myli tik vieną žmogų ir yra abejingas kitiems, tai bus ne meilė, o simbolinis ryšys, arba išplėstas egoizmas. Vis dėlto dauguma žmonių yra įsitikinę, kad meilėje svarbiausia – objektas, o ne gebėjimas mylėti. Jie net tiki, jog jų meilės stiprumo įrodymas yra tai, kad jie nemyli nieko kito, tik “mylimą” asmenį. Kadangi asmuo nesuvokia, kad meilė yra aktyvumas, sielos galia, jis tiki, kad svarbiausia yra rasti tinkamą objektą, o po to viskas eis savaime. Tai gali būti palyginta su žmogumi, kuris norėdamas tapyti nesimoko šio meno, o pareiškia ieškąs tinkamo objekto, kai atras jį, tada puikiai tapys. Jei aš iš tiesų myliu žmogų, aš myliu visus žmones, aš myliu pasaulį, aš myliu gyvenimą. Jei aš kažkam sakau: “Aš tave myliu”, turiu būti pasirengęs sakyti: “Aš tavyje myliu visus, aš per tave myliu visą pasaulį, aš tavyje myliu ir save”.

Tai, kad meilė yra nuostata, liečianti viską, ne tik išskirianti žmogų, nereiškia, žinoma, kad nėra skirtumų tarp įvairių meilės tipų, priklausomai nuo objekto, kuris yra mylimas.