Pasakojimą apie psichologinę manipuliaciją norėčiau pradėti nuo kelių pavyzdžių:
Pavyzdys 1.
Dukra prašo mamos padėti išspręsti matematikos uždavinį. Mama ramiai dukrai paaiškina uždavinio atlikimo sąlygas, tačiau po penkių minučių dukra vėl užduoda klausimą, mama vėl paaiškina, tačiau dukra nerimsta ir vėl klausia. Taip tęsiasi tol, kol sprogsta mamos kantrybė ir ji pati išsprendžia tą nelemtą uždavinį. Tuo tarpu dukra yra labai patenkinta, kad taip greitai pavyko susitvarkyti su namų darbais.Pavyzdys 2.
Esate labai geras savo srities specialistas. Kolegos labai dažnai į jus kreipiasi patarimų spręsdami įvairius klausimus, atlikdami vienokius ar kitokius uždavinius. Jie dažnai pabrėžia, kad jūs esate pats geriausias ir nepakeičiamas ir be jūsų pagalbos jie nebūtų išsivertę. Nejučiom pastebėjote, kad dalindamas patarimus kolegoms nespėjate atlikti savo tiesioginių pareigų, esate priversti sėdėti viršvalandžius, jaučiatės nepatenkintas ir nusivylęs.Pavyzdys 3.
Kiekvieną kartą, kai vaikinas bando pasakyti merginai apie jų santykių nutraukimą, ji pradeda stipriai rauduoti, skųstis, kad yra niekam nereikalinga, o nutraukus santykius gyvenimas apskritai nebeteks prasmės. Ir kiekvieną kartą vaikinas pasijunta kaltas, kad pradėjo apie tai kalbėti…
Šiuos pavyzdžius galima būtų tęsti iki begalybės. Ar buvote kada nors atsidūrę panašiose situacijose? Jei taip, tai buvote įkliuvę į psichologinės manipuliacijos pinkles. Apie ją ir eis toliau kalba.
Manipuliacija yra priskiriama prie psichologinio poveikio priemonių. Manipuliacija – sąveika, kurioje manipuliuojantysis kontroliuoja kitus, dažniausiai prieš jų valią arba jų norus. Manipuliaciją taip pat galima apibrėžti kaip paslėptą psichologinis poveiką bendravimo partneriui, kuriuo siekiama pastumėti jį daryti naudingą poelgį jums. Manipuliuojame mes visi, kartais net sąmoningai to nepastebėdami. Ir manipuliacija ne visada yra vien tik neigiamą atspalvį turintis reiškinys. Manipuliacija yra ir tam tikra savisaugos forma, kuri padeda mums apsisaugoti nuo įvairių neigiamų reiškinių (kaip kad per didelių viršininkų reikalavimų, įkyrių pažįstamų ir giminaičių. ir pan.). Nemaloniausia yra tuomet, kai pats atsiduri manipuliatoriaus aukos vaidmeny ir pradedi suvokti, kad tai, ką darai yra visai ne tai, ką norėtum. Tuomet pradeda kauptis pyktis, susierzinimas, kyla nusivylimas savimi ir aplinkiniais.
Kaip atpažinti ankstyvuosius manipuliacijos požymius? Galima eiti dviem keliais. Pirmas kelias – tai stebėti, kaip pasikeitė situaciją dėl manipuliacinio poveikio. Antras kelias – analizuoti manipuliacijos poveikio mechanizmus.
Kokie galėtų būti situacijos pokyčiai, liudijantys apie galimą manipuliavimą jūsų atžvilgiu?
a) Atsakomybės už savo veiksmus ir sprendimus disbalansas. Tai yra tokie atvejai, kai mes staiga pastebime, kad kažką „turime“ padaryti arba už kažką esame atsakingi, tačiau nelabai suprantame, iš kur tas įsiskolinimas ir atsakomybė atsirado. Arba atvirkščiai, staiga mums patiems netikėtai ir dėl nesuprantamų priežasčių mes elgiamės labai neatsakingai.
b) Santykio išlošis – mokestis deformacija pasireiškia tuo, kad gaunamas rezultatas neatitinka mūsų visų įdėtų pastangų. Taip gali atsitikti ir dėl to, kad padarėme klaidų planuodami arba realizuodami savo sprendimus, bet tai gali būti ir kieno nors manipuliacijos pasekmė.
c) Jėga, spaudimas tarpasmeniniuose santykiuose – taip pat gali būti vienu iš galimos manipuliacijos indikatorių.
d) Situacijos elementų pusiausvyros sutrikimas. Tokiu atveju dėmesį gali atkreipti sąveikos situacijoje neįprastumas:
- sąveikos taikinių neįprastumas (pokalbių temos, pan.). Pvz., jūsų bičiulio vakarėlio metu jus supažindina su nauju žmogumi ir jis, neaišku dėl kokių priežasčių, didžiąją laiko dalį praleidžia su jumis. Arba kažkas jums staiga pasidarė itin paslaugus ir malonus, kas taip pat yra labai neįprasta ir netikėta toje situacijoje.
- Informacijos pateikimo neįprastumas, pvz. nereikšmingų, antraeilių detalių akcentavimas.
e) Partnerio elgesio nenuoseklumas – kai skirtingi kanalai perduoda prieštaringą informaciją. Tai yra tokie atvejai, kai pašnekovo žodžiai prieštarauja jo neverbalinei kūno kalbai. Pvz., pokalbio metu jis žiūri jums ne į akis, o kažkur į viršų („kabina makaronus?“) arba žemyn (pačiam gėda dėl savęs?). Kartais labai įtikinami žodžiai kontrastuoja su įvairiais neramiais rankų judesiais: traukia už sagos, nesąmoningai kažką dėlioja ant stalo, „laužo“ pirštus ir pan.
f) Siekis stereotipizuoti manipuliacijos aukos elgesį. Tai yra tokie atvejai, kai kažkas tikisi, jog mes elgsimės pagal tam tikrus priimtus visuomenėje gajus stereotipus, nepaisant to, ar mes patys pritariame tiems stereotipams ar ne.
Jeigu norėsime analizuoti manipuliacinio poveikio mechanizmus, tai pagrindinis mūsų tikslas būtų atidžiai stebėti manipuliacijos poveikio adresato reakcijas. Svarbu atpažinti tuos momentus, kai įsijungia (arba pradeda dirbti kitu režimu) tam tikri mechanizmų komponentai. Padėti atpažinti juos gali šie indikatoriai:
a) labai dažnas arba ryškus psichinių automatizmų pasireiškimas poveikio adresato elgesyje. Psichinio automatizmo pavyzdys – viešajame transporte klausimas „Jūs išeinate?“ dažniausiai suprantamas kaip „Prašau praleisti“ (adresatas praleidžia pašnekovą nors tiesioginis klausimas „Prašau praleisti“ ir nebuvo užduotas).
b) regresija iki infantilių reakcijų – verksmas, agresija, ilgesys, vienišumo jausmas ir t.t.
c) laiko, kuris būtų skirtas priimti tam tikrą svarbų sprendimą, deficitas. Šiuo atveju labai svarbu išsiaiškinti, kas yra atsakingas už šį laiko trūkumą. Jeigu ne tas, kuris patiria tą laiko trūkumą, tuomet galima būtų įtarti manipuliaciją.
d) sąmonės susiaurėjimo būsena, kuri pasireiškia tuo, kad susiaurėja aptariamų idėjų ratas, atsiranda rigidiškos formuluotės (pvz., nekeičiamos formuluotės, grįžimas prie tų pačių temų), keliami tik situaciniai (ne perspektyvūs) tikslai.
e) netikėti foninių būsenų pasikeitimai: įtampa, agresija, nerimas, kurie atsiranda kaip reakcija į tam tikrą nuostolį, kurį jaučia poveikio adresatas (nebūtinai sąmoningai). Signalizuoti apie nuostolio grėsmę arba apie jau įvykusį nuostolį gali manipuliacijos aukos emocinė reakcija – nuotaikos pablogėjimas, stiprus įsiskaudinimas arba kitos išgyvenamos neigiamos emocijos. Ypatingai turėtų suneraminti tie nuotaikos arba emocijų pokyčiai, kuriuos sunku paaiškinti išgyvenamos situacijos kontekste.
Paskutinis kriterijus yra labai svarbus subjektyvios diagnostikos mechanizmas, besiremiantis jausminiais indikatoriais. Plačiau apie šią diagnostikos priemonę rašė Dinkmeyer & McKay (1976). Jie teigė, kad mūsų jausmai ir reakcijos atspindi nesąmoningą informacijos, ateinančios iš išorinio pasaulinio, rezultatą. Ankstyvuose sąveikos etapuose mūsų emocijos išreiškia nesąmoningą atsaką į partnerio poveikio pobūdį.
Pvz., jeigu mes jaučiame susierzinimą bendraudami su pašnekovu ir mums norisi juo kuo greičiau atsikratyti, galbūt, tai vyksta ne todėl, kad jis mums yra labai nemalonus, o dėl to, kad jis siekia didesnio mūsų dėmesio, nei mes patys tą dėmesį norime jam suteikti. Greičiausiai mums kyla negatyvi reakcija į jo ketinimus, kurie kažkokiais būdais jau pasireiškė jo elgesyje.
Jeigu jaučiame savo autoriteto nuosmukį ir mums labai norisi pademonstruoti savo pranašumą partnerio atžvilgiu, tai gali būti ir taip, kad pastarasis nori valdyti mūsų elgesį, mums vadovauti. Arba jeigu pagavome save ties tuo, kad jaučiame labai stiprią ir nepaaiškinamą nuoskaudą, mums labai norisi įskaudinti partnerį, už kažką jam atkeršyti – tai gali liudyti apie jo paties ketinimus mums atkeršyti.
Kita situacija yra tuomet, kai dirbdami su kolega arba pavaldiniu, staiga pajutome bejėgiškumą, mūsų pastangų bergždumą ir mums kilo didžiulis noras numoti ranka ir paties atlikti visą darbą, tai verta pagalvoti, ar tik partneris taip nesiekia įrodyti savo netinkamumo šiam darbui. Kam? Galbūt tam, kad visą atsakomybę užkrauti mums patiems ant pečių
Be abejonės, mes, net jei ir nesame labai įpratę reflektuoti savo išgyvenimus, kasdieniame gyvenime jaučiame šiuos jausminius indikatorius. Verta susimąstyti, apie ką jie liudija kiekvienu konkrečiu atveju. Ar tik kažkas mumis ne manipuliuoja?
Remtasi:
Docenko J.L. Manipuliavimo psichologija: fenomenai, mechanizmai ir gynybos-MGU Leidykla, 1997.
Autorė :
Rima Breidokienė
klinikinė psichologė
Kopijuota iš :
http :// psyvirtual. lt /straipsniai /psichologines_manipuliacijos . html
Prisiminkime, kad manipuliacija yra viena iš psichologinio poveikių formų. Šiuo poveikiu siekiama pastūmėti auką daryti tai, kas yra naudinga pačiam manipuliatoriui. Tačiau tai gali visiškai nesutapti su paties asmens – manipuliatorius aukos siekiais, norais ir vertybėmis. Pagrindinis manipuliatoriaus tikslas yra kontroliuoti, valdyti kito žmogaus elgesį. Įdomu yra tai, kad agresorius elgiasi taip meistriškai, kad aukai susidaro įspūdis tarsi ji/jis pats valdo savo elgesį.
Dažnai manipuliatoriai priklausomai nuo jų aktyvumo lygio ir pasirinktų manipuliacijos strategijų skirstomi į keturias pagrindines grupes:
1. Aktyvūs manipuliatoriai valdydami kitų žmonių elgesį naudoja aktyvius metodus. Santykiuose jie paprastai mėgsta demonstruoti savo pranašumą, stiprybę, jėgą. Manipuliuodami dažnai apeliuoja į savo užimamą padėtį visuomenėje (Aš esu tėvas, vyresnis brolis, mokytojas, viršininkas). Naudodamiesi savo padėtimi jie pradeda kontroliuoti kitus asmenis ir dažnai naudojasi kitų žmonių bejėgiškumu ir žemesne padėtimi.
2. Pasyvūs manipuliatoriai naudoja kitas manipuliacijos strategijas. Jie nusprendžia, kad patys negali ir/ar nenori kontroliuoti savo gyvenimo ir atsisako visų pastangų. Apsimeta bejėgiais ir kvailiais, „vaidina“ aukas. Jie yra visiškai pasyvūs ir neveiklūs – visą darbą už juos atlieka kiti asmenys. Tai irgi yra savotiška manipuliacijos strategija – priversti kitus padaryti darbą už tave.
3. Rungtyniaujantiems manipuliatoriams visas gyvenimas atrodo kaip kovos laukas, kur galima arba laimėti, arba pralaimėti, trečios būsenos nėra. Visi žmonės yra priešininkai, oponentai. Paprastai šio tipo manipuliatoriai naudoja kaip aktyvius, taip ir pasyvius metodus.
4. Abejingi manipuliatoriai naudoja kitokio pobūdžio strategijas, nei pirmieji trys. Jie elgiasi labai abejingai, tarsi nieko nesitiki, vengia kontakto su savo partneriu. Jų pagrindinė frazė: „Man tas pats“. Tačiau visa esmė yra tame, kad jiems toli gražu ne tas pats, kitaip jie netęstų savo manipuliuojančių veiksmų. Dažnai tokio pobūdžio santykius galima aptikti šeimoje bendravime tarp žmonos ir vyro. Pvz., žmona grasinasi skyrybomis, nors iš tikrųjų nori ne išsiskirti, o pririšti prie savęs sutuoktinį.
Psichologinės manipuliacijos yra labai dažnai naudojamos verslo struktūrose siekiant priversti partnerį/pašnekovą priimti sprendimus, kurie būtų palankūs manipuliatoriui. Pašnekovo manipuliacijos bandymus galima atpažinti iš tokių ženklų:
• Pašnekovas nuolat pažeidžia jūsų asmeninės erdvės ribas – tai pernelyg prie jūsų prisiartina, tai, atvirkščiai, atsitolina taip, kad sunku su juo palaikyti adekvatų kontaktą.
• Jo akių kontaktas yra neadekvatus: arba žiūri į jūs veriančiu žvilgsniu, arba nuolat nusuka akis.
• Nepaisant to, kad norite palaikyti tik darbinį, oficialų kontaktą, jis labai daug dėmesio skiria jūsų asmeniniam gyvenimui, arba nuolat kalba apie jūsų darbinę patirtį (tai liudija apie tai, kad jis labai gerai išstudijavo jūsų gyvenimo istoriją).
• Bendraudamas daug filosofuoja, kalba abstrakčiai, o tuo pačiu metu stengiasi perprasti jūsų vertybes, nuostatas.
• Labai dažnai jus giria, sureikšmina jūsų žodžius, veiksmus.
• Nuolat siūlo savo paslaugas.
• Naudoja „veidrodinio efekto“ techniką (prisitaiko prie jūsų kalbos, pozos, elgesio).
• Reikiamu momentu stengiasi nukreipti pokalbį į kitą pusę, kurį yra labiau palanki jam pačiam, o ne jums.
• Staiga prieš svarbaus sprendimo priėmimą pradeda skubinti jus.
• Bėga nuo tiesių atsakymų, pvz., jo dažnas atsakymas gali būti „O ką jūs pats darytume?“, „O ką jūs apie tai manote?“ ir pan.
• Pašnekovo neverbalinė kalba prieštarauja jo verbalinei kalbai (pvz., pašnekovas kalba apie tai, kad jumis pasitiki, o pats vengia akių kontakto, pan.).
• Bendraudamas su jumis užsiima pašaliniais reikalais (pvz., kažką piešia, žaidžia su tušinuku, pan.).
Kokios yra galimybės apsiginti nuo manipuliatoriaus? Paprastai psichologinė gynyba yra apibrėžiama kaip psichologinės priemonės, kurias taiko subjektas siekdamas išvengti arba susilpninti grėsmę, kurią jam sukelia agresorius. Psichologinės gynybos strategijų yra labai daug. Dažniausiai yra išskiriamos šešios bazinės psichologinės gynybos strategijos, kurios tarsi apjungia visas kitas smulkesnes. Tai yra išėjimas, išvarymas, užblokavimas, valdymas, sustingimas ir ignoravimas. Aptarsime kiekvieną iš jų detaliau.
Išėjimas – didesnės distancijos sukūrimas, kontakto nutraukimas, pasitraukimas į agresoriui nepasiekiamą vietą. Kraštutinė šios strategijos išraiška yra atsiribojimas, visiškas užsidarymas savyje, atsisakymas kontaktuoti su kitais žmonėmis. Paprastai ši gynybos strategija pasireiškia tokiomis formomis, kaip pokalbio temos pakeitimas, pokalbio nutraukimas pasinaudojus palankia dingstimi, kontakto su nemaloniais žmonėmis nutraukimas.
Išvarymas – tai yra distancijos padidinimas, agresoriaus išvarymas. Ši gynybos strategija dažnai pasireiškia kaip agresoriaus atleidimas iš darbo, išvarymas iš namų, pasmerkimas, kandžios pastabos, pašiepimas (tai yra lyg dalinai yra panaikinama kokia nors agresoriaus dalis – įprotis, charakteris ir kt.). Deja, kraštutinė šios strategijos išraiška gali pasireikšti labai tragiškai kaip agresoriaus nužudymas.
Užblokavimas – tai yra poveikio kontrolė, kliūčių agresoriaus ir manipuliatoriaus kelyje sukūrimas. Kraštutiniu atveju ši gynyba pasireiškia, kaip visiškas savęs izoliavimas nuo aplinkos, o kasdienybėje ji dažnai pasireiškia kaip įvairūs prasminiai ir semantiniai barjerai („Aš nesuprantu apie ką jūs kalbate“, „Aš nieko nesuprantu šioje srityje“ ir pan.) arba vaidmeniniai barjerai („Aš esu darbe“, „Aš turiu šeimą“ ir pan.).
Valdymas – tai agresoriaus poveikio kontrolė, agresoriaus įtakavimas. Kraštutiniu atveju pasireiškia diktatorišku elgesiu, o kasdienybėje dažnai pasireiškia tokiomis gynybomis kaip skundai, verksmas, papirkimas, bandymas susidraugauti, išprovokuoti norimą elgesį. Šiai gynybos strategijai galima priskirti ir gynybinės kilmės manipuliuojantį elgesį.
Sustingimas – tai informacijos apie patį subjektą kontrolė, tikslingas jos iškreipimas arba apribojimas. Kraštutinė šios strategijos forma – sustingimas. Dažniausiai ji pasireiškia kaip jausmų slėpimas arba melas. Pvz., pavaldinys, gindamasis nuo viršininko manipuliacijų priversti jį daugiau dirbi, meluoja, kad jo šeimoje kas nors serga ir jam reikia skubėti į ligoninę ir pan.
Ignoravimas yra informacijos apie agresorių kontrolė, iškreiptas manipuliatoriaus arba grėsmės iš jo pusės suvokimas. Kraštutinė jos forma pasireiškia kaip neadekvatus suvokimas, iliuzija, kontakto su realybe praradimas. O gyvenime dažniausiai tai yra įvairūs stereotipai („Ji tik kvailioja“, „Juk visi vyrai taip elgiasi“ ir pan.). Arba manipuliatoriaus poelgiai yra motyvuojami jo teigiamais ketinimais („Jis tik linki man gero“, „Ji juk norėjo man padėti“ ir pan.).
Iš pasyvumo – aktyvumo pozicijų visas šias bazines gynybines strategijas galima suskirstyti poromis. Išeina tokios poros: išėjimas – išvarymas, užblokavimas – valdymas, sustingimas – ignoravimas. Kiekviena pora turi savo poveikio sritį. Išėjimas – išvarymas sukuria distanciją su agresoriumi, užblokavimas – valdymas kontroliuoja agresoriaus poveikį, o sustingimo – ignoravimo atveju dirbama su informaciniu kanalu.
Svarbu prisiminti, kad visos šios bazinės strategijos tik nukreipia gynybines reakcijas tam tikra linkme. Gyvenime jie dažnai pasirodo kartu ir persipina tarpusavyje. Pvz., dažna moterų gynybinė reakcija yra „verkdama išbėgo iš namų“. Šioje gynyboje persipina ir išėjimas (išbėgo iš namų), ir valdymas (verksmas). Šių gynybos strategijų efektyvumas labai priklauso nuo konkrečios situacijos ypatumų, taip pat agresoriaus ir aukos charakteristikų ir galimybių.
Remtasi:
Доценко Е. Л. Психология манипуляции: феномены, механизмы и защита.— М.: ЧеРо, Издательство МГУ, 1997.
Autorė :
Rima Breidokienė
klinikinė psichologė
Kopijuota iš :
http :// psyvirtual. lt /straipsniai /psichologines_manipuliacijos2. html
