Taigi, taigi, vaikučiai. Šiandien mokysimės gaminti “kosminį” pyragą. Turbūt jau žinote, kad šio pyrago pagrindinis ingredientas – “cannabis sativa”, žmonių paprastai vadinama tiesiog kanape arba žole, bet taip pat reikės įvairių prieskonių. Esminis prieskonis, be kurio niekas neišeitų, yra geras džiazas. Iš pradžių paklausykime Louis’o Armstrong’o atliekamą meksikiečių liaudies dainą “La Cucaracha”…
“La cucaracha, la cucaracha (Tarakonas, tarakonas
Ya no puede caminar Negali žingsnio padaryt,
Porque no tiene, porque le falta Nes jam vis trūksta, nes jis neturi
Marijuana que fumar. ” Marihuanos parūkyt )
Džiazo enciklopedijos skaitymas skirtas tikrai ne silpnų nervų žmonėms. Džiazas – ne ta meno sritis, kurią reikėtų pasirinkti, norint nugyventi ilgą, sveiką ir kilnų gyvenimą. Džiazo muzikantai keturiskart dažniau kenčia nuo nuotaikų kaitos, depresijos ar kitų nervų sistemos sutrikimų, negu ne meno žmonės. Tokias išvadas padarė buvęs profesionalus džiazmenas, būgnininkas Jeffrey Yills’as, kuris išstudijavo visų žymiausių Amerikos džiazo muzikantų psichikos būklę. Jo atradimai buvo publikuojami “British Journal of Psychiatry”.
Taigi, trimitininkas Miles’as Davis’as girdėjo įsivaizduojamus balsus ir dažnai atlikdavo programą pasisukęs nugara į publiką. Saksofonininkas Art’as Pepper’is nuolat mazgodavo rankas, nes visur matė kraują, ir paniškai bijodavo telefonų, o pianistas Thelonious’as Monk’as kartais po kelias dienas vaikščiodavo pirmyn-atgal nemeigojęs ir vartojo narkotikus. Pianistas Bud’as Powell’as gyveno sirgo šizofrenija, o Davis’as kentėjo nuo paranojos ir visąlaik ieškojo savo bute kažkokių įsivaizduojamų žmonių. Ir išvis, jei kas nors sugalvotų įtraukti džiazo muzikavimą į tam tikrą statistiką, džiazmeno profesija būtų viena pavojingiausių. Populiariausi šį amatą pasirinkusių žmonių mirties būdai: narkotikai ar girtuokliavimas, autokatastrofos ir pačios sunkiausios ligos. Bent jau taip būdavo, kol džiazas buvo tikras.
Štai kaip mąsto mūsų šiuolaikinė visuomenė, su džiazu siejanti pirmiausia tvankius XX amžiaus pradžios džiazo klubus, kai tarp šios muzikos ir narkotikų galima buvo rašyti lygybės ženklą, neva tai gali įrodyti ir biografijų studijos, ir muzikantų draugų prisiminimai, ir dienoraščiai, ir postmodernizmo literatūros kūriniai… Negi visa tai tiesa, negi mes ir dabar turime bijoti negrįžtamai įsitraukti ir nebegalėti pabėgti nuo šių dviejų taip neva glaudžiai susijusių reiškinių – džiazo ir narkotikų? Ir, pagaliau, kas mus visa tuo įtikino?
“Narkotikai yra blogis. Kodėl? Todėl, kad tai nelegalu. O kodėl tai nelegalu? Todėl, kad tai – blogis.” Šitaip sakydavo mama. Arba seimūnai. Arba 1931 metais tapęs Amerikos Federalinio narkotikų biuro vadovu Harold’as James’as Anslinger’is.
Anslinger’is buvo vienas iš tų ambicingų biurokratų, kurie įsitikinę kažkuo (kas nebūtinai yra taip baisu) ir siekdami valdžios gali padaryti bet ką. Jis buvo įsitikinęs, kad marihuana yra blogis, ir matė, kad yra labai paprastas ir patikimas būdas pasiekti didžiulės įtakos, todėl sustabdyti jį buvo beveik neįmanoma.
Iš pradžių jis paskelbė, kad marihuana – didžiausias agresijos šaltinis iš visų narkotikų, žinomų žmonijai. Daugelis to meto autoritetingų Amerikos laikraščių ir rimtų medicininių žurnalų teigė, kad iš tikrųjų “žolės” poveikis yra visiškai kitoks. Bet Anslinger’is visų jų autorius vadino “keistais ir pavojingais” bei grasino jiems kalėjimu. Tiesa, vėliau jis pakeitė problemos formuluotę ir pareiškė, kad, jei marihuana ir atpalaiduoja, tai ji yra dar baisiau, nes ja gali pasinaudoti komunistai ir pan.
Bet pati linksmiausia istorija, kurios pagrindiniai veikėjai marihuana ir kovotojas su ja – Anslinger’is – atsitiko 1947-1948 metais. Tuomet jis mėgino sunaikinti… ne, ne visą marihuaną, ir netgi ne visas narkotikų užeigas. Jis pamėgino išvaduoti Ameriką nuo džiazo muzikos. Galutinai ir negrįžtamai.
Viename vėlesnių interviu jis pareiškė: “Blogiausi tais laikais [XX amžiaus 4-5 dešimtmečiai] buvo džiazo muzikantai. Nesakysiu, kiek iš jų vartojo marihuaną, bet tikrai daugiau negu pusė.” Nuo ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Anslinger’is kaupė įvairią kompromituojančią medžiagą apie džiazistus, tokius kaip Louis‘as Armstrong‘as (1930 metais pasodintas į kalėjimą už marihuaną), Count‘ą Basie, Jimmy Dorsey, Duke‘ą Ellington‘ą, Lionel‘į Hampton‘ą, Cab‘ą Calloway, Fats‘ą Waller‘į – ir tai tik keletas vardų iš storų aplankų su bylomis.
1947 metų spalio pabaigoje Anslinger’is išsiuntė visiems savo agentams tokį laišką: “Prašau, paruoškite visus darbus, susijusius su muzikantais, nesilaikančiais įstatymų prieš marihuaną. Vieną gražią dieną mes areštuosime juos visus kartu. Datą aš paskelbsiu vėliau.” Bet ne viskas buvo taip jau lengva – agentai pradėjo siųsti laiškus Anslinger’iui sakydami, kad tokią užduotį labai sunku arba išvis neįmanoma atlikti. Pavyzdžiui, Holivude dirbęs agentas teigė, kad džiazo muzikantai jo apylinkėje yra tokie susitelkę, kad prie jų neįmanoma įtaisyti jokio informatoriaus. Bet Anslinger’is kaip tikras maniakas nenorėjo nieko girdėti ir rašė savo žmonėms: “Gerbiamas agente, aš džiaugiuosi, kad Jūs negailite jėgų, stengdamas vykdyti mano 1947 metų spalio nurodymus. Mes būtinai masiškai areštuosime muzikantus, kurie nesilaiko įstatymų prieš marihuaną. Nesijaudinkite, datą aš paskelbsiu.” Žinoma, kai kurie džiazo ir svingo muzikantai 5 dešimtmečio pabaigoje buvo areštuoti, tačiau jokių areštų “visų kartu ir tą pačią dieną” taip ir nebuvo.
1948 metais Anslinger’į iškvietė į Senatą. Jis pareiškė, kad jam reikia daugiau agentų. Senatoriai, aišku, paklausė, kam. “Todėl kad lieka žmonių, nesilaikančių įstatymų prieš marihuaną,” – atsakė Anslinger’is. “Kas jie?” – paklausė senatoriai. “Muzikantai,” – rimčiausiai atsakė Anslinger’is ir pridūrė dar didesnę nesąmonę – “Aš neturiu omeny gerų muzikantų. Aš kalbu apie tuos… džiazmenus!”
Kas čia prasidėjo… Žinoma, šie jo žodžiai iškart pateko į žiniasklaidą. Kitą dieną net 76 laikraščiai ir labiausiai tuo metu populiarūs džiazo leidiniai visokiais būdais tyčiojosi iš narkotikų biuro vadovo ir niekino jį. Bet tai dar ne viskas.
Visi gerai žinojo, kad Anslinger’is buvo paskirtas savo giminaičio Andrew Mellon’o, kuris 1921-1931 metais buvo finansų ministras. Mellon’as mirė 1937 metais, bet būtent į šią ministeriją žmonės per tris dienas prisiuntė 15 tūkstančių laiškų, daugumą kurių ten dirbę valdininkai net nebandė skaityti. Pats tipiškiausias skambėtų taip:
“Gerbiamas direktoriau Anslinger’i, Jūsų noras išgelbėti Ameriką nuo narkotikų yra sveikintinas, tačiau jei Jūs šią sritį išmanote taip pat blogai, kaip ir muziką, Jums niekada nepasiseks.”
Aišku, šiuose laiškuose buvo daug mažiau cenzūrinių žodžių ir daug daugiau paniekos. Visa tai sunervino tikrąjį finansų ministrą ir po penkių dienų Anslinger’is jau buvo jo kabinete “ant kilimėlio”, kur turbūt išgirdo daug naujo apie save. Kaip ten bebūtų, jis jau niekada daugiau nebekalbėjo apie masinį visų džiazo muzikantų areštą…
Sunku prognozuoti, kas būtų, jei šis atvirai fašistinių – “sunaikinti!” – pažiūrų žmogus pasiektų savo tikslą. Ir tai tik jo kova su marihuanos mylėtojais, jau nekalbant apie tai, ką jis galėtų padaryti sunkesnių narkotikų gerbėjams, grojusiems džiazą, tokiems, kaip Charlie Parker’is… “Anksčiau būdavo, kad tu tik nusižengei. Bet metams bėgant “nusi” dingo, o tu vis žengi į blogį”, – kartą kandžiai pastebėjo Louis’as Armstrong’as.
Vienas Amerikos valdininkas 1974 metais (likus metams iki Anslinger’io mirties) interviu sakė, kad iki “kol nepasirodė Anslinger’is, visuomenė nieko nežinojo apie marihuaną”. O kadangi žmonės taip jau sutverti, kad pačią pirmą informaciją apie nežinomą dalyką priima kaip neginčijamą tiesą, jie paklusniai patikėjo Anslinger’io žodžiais, kad kanapės sukelia agresiją ir kad džiazo klubuose dėl piktnaudžiavimo šiuo narkotiku nuolat vyksta įvairūs nesusipratimai bei muštynės, kurios neretai baigiasi kraujo praliejimu…
Jeffrey Yills’as, paskelbęs savo genialias išvadas apie muzikantų psichiką “British Journal of Psychiatry”, aišku, neteigia, kad visos džiazo žvaigždės – bepročiai arba vartoja narkotikus. “Visiškai įmanoma būti psichiškai normaliu žmogumi ir didžiuoju džiazo muzikantu, – sako jis, – bet statistika rodo, kad psichikos sutrikimai labai dažnai pasitaiko tiems, kas groja džiazą.”
Iškart prisimenu absurdišką istoriją, kai tėvas nenorėjo atiduoti savo sūnaus mokytis groti saksofonu, nes bijojo, kad tai gali būti pavojinga. Bet juk šiuolaikiniai džiazmenai išsivadavo nuo niūraus savo pirmtakų likimo! Šiandieninis džiazas jį klausantiems žmonėms padaro visiškai laimingos ir sveikos dvasiškai muzikos įspūdį – keista net, kaip dar niekas nesugalvojo pardavinėti džiazo muzikos plokštelių vaistinėse? Tipiškas Amerikos džiazo muzikantas šiandien ne tai kad neliečia narkotikų, bet tikriausiai net nerūko ir negeria.
Tai kodėl gi mes galvojame kitaip? Ar kalti mūsų stereotipai, ar kitokios informacijos stygius, ar tiesiog nenorėjimas ją priimti ir suvokti? Kodėl mes tebebijome visko, kas mums nėra visiškai suprantama ir atsiribojame nuo neaiškių ir gal net pavojingų reiškinių, net nepabandę įsigilinti ir suprati? Juk gyvenime reikia išbandyti viską. Ir kitų mes nesustabdysime, net jei tai mūsų vaikai.
Stop, stop…
Ne, aš visai nenoriu ir neskatinu vaikučių rūkyti, gerti ar, neduok Dieve, vartoti narkotikų ir mokyklose kepti “kosminius” pyragus per darbų pamokas. Bet… Tegul jie geriau klausosi džiazo ir groja jį į valias!
jazz.scene.lt
