Vimpauto Blogas

2009/12/22

HP ištyrė, kaip spalvos veikia žmonių nuomonę

Įrašyta kategorijoje: rašleva — Vimpautas Bačkys @ 15:06
Tags: , , , ,

Dauguma žmonių į pasiūlymus, parašytus žalia spalva, reaguoja pozityviai. Tuo tarpu juoda spalva parašyti tekstai sulaukia mažiausiai pritarimo. Tai paaiškėjo 9 didžiosiose Europos ir Afrikos valstybėse atlikus tyrimą, kurį užsakė didžiausia pasaulyje spausdinimo ir vaizdų įrangos tiekėja „Hewlett-Packard“ (HP).

Daugiau nei pusė (53 proc.) respondentų pritarė teiginiams, kurie buvo užrašyti žalia spalva. Tuo tarpu juodai užrašyti teiginiai susilaukė pritarimo tik iš 36 proc. respondentų. Tyrimas buvo užsakytas siekiant suprasti, kokią įtaką sprendimų priėmimo procesui daro spalvos. Tikimasi, kad šio tyrimo rezultatai padės įmonėms geriau suprasti, kaip žmonės reaguoja į spalvas ir paskatins plačiau išnaudoti spalvų teikiamas galimybes komunikacijai įmonių viduje ir su partneriais.

Tyrėjai apklausė 2 tūkst. dirbančių 16-55 m. amžiaus žmonių iš Europos ir Afrikos valstybių, įskaitant Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Pietų Afrikos Respubliką, Rusiją, Švediją ir kt. Respondentams buvo pateikti neutralūs teiginiai, užrašyti skirtingomis spalvomis, kuriuos jie turėjo įvertinti atsakymų skalėje nuo „labai sutinku“ iki „labai nesutinku“.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad raudona spalva dažniausiai išprovokuoja radikalius atsakymus. Tyrimo metu 29 proc. respondentų teiginius, užrašytus raudona spalva vertino radikaliai: stipriai sutikdami arba nesutikdami. Tuo tarpu juoda spalva užrašytus sakinius radikaliai įvertino tik dešimtadalis apklaustųjų.

Taip pat paaiškėjo, kad mėlyna ir juoda spalvos dažniausiai sukelia abejingumą – atitinkamai 47 proc. ir 43 proc. respondentų į šiomis spalvomis užrašytus teiginius reagavo abejingai, t.y. nei sutikdami, nei nesutikdami. Tuo tarpu žalia spalva užrašyti klausimai išprovokavo 28 proc., o „raudoni“ – tik 19 proc. abejingų atsakymų.

„Jau įrodyta, kad spalvos turi įtakos vartotojų elgsenai. Šį kartą siekėme išsiaiškinti konkretų tam tikrų spalvų poveikį. Rezultatai turėtų verslininkus paskatinti atsižvelgti į spalvas, naudojamas reklamoje ar kitose komunikacijos priemonėse“, – pažymėjo Jari Rinno, HP IPG grupės vadovas Suomijai ir Baltijos šalims.

Apklausa padėjo išsiaiškinti ir tam tikrų įdomių faktų, susijusių su konkrečiomis šalimis. Pavyzdžiui, vokiečiai pasirodė esą lengviausiai pasiduodantys įtakai. Net 60 proc. respondentų iš šios šalies sutiko arba labai sutiko su žalia spalva parašytais teiginiais, tuo tarpu Nyderlanduose taip elgėsi 45 proc. apklaustųjų. 35 proc. Didžiosios Britanijos gyventojų į klausimus atsakinėjo radikaliai: visiškai sutikdami arba nesutikdami su teiginiais. Italų tarpe buvo tik 24 proc. „radikalų“.
 Analizuojant rezultatus, taip pat aptikta ir tam tikrų skirtumų tarp lyčių. Pastebėta, kad vyrai linkę radikaliau vertinti visomis spalvomis užrašytus teiginius (24 proc.) nei moterys (11 proc.). Raudona spalva išprovokavo daugiausiai radikalių atsakymų tiek tarp vyrų (34 proc.), tiek tarp moterų (24 proc.). Tuo tarpu į juoda spalva pateiktus teiginius radikaliai atsakė tik 16 proc. vyrų ir vos 3 proc. moterų.

MRU Psichologijos katedros dėstytoja, psichologė Natalija Norvilė teigia, kad tyrimo rezultatai atspindi elgesį, kurį sąlygoja psichologinės ypatybės: „Iš tiesų, spalva nesąmoningai sukelia skaitytojui tam tikrų emocijų ir asociacijų. Šis procesas priklauso ne tik nuo žmogaus asmeninės patirties, bet ir nuo šalies tradicijų.“

Anot psichologės, yra ir bendrų spalvos poveikio dėsningumų. Pavyzdžiui, daugelis žmonių raudoną spalvą sieja su ugnimi, krauju. Ji gali sujaudinti, sudirginti, net suerzinti. Geltona spalva žadina žvalumą, sukelia jaukumo įspūdį, kelia nuotaiką. Žydra spalva ramina. Žalia yra apibūdinama kaip ramybė. Be to, žalia daugeliui žmonių asocijuojasi su gamta, aplinkosauga.

Šaltos spalvos gali būti naudojamos norint perteikti skaitytojui žinią, jog aprašomas objektas yra patikimas, tradicinis, garbingas, profesionalus. O šiltas spalvas derėtų naudoti, kai norime pabrėžti kūrybiškumą, modernumą, dinamiškumą, jaunatviškumą, inovatyvumą ar madingumą.

Apie HP
HP, didžiausia pasaulyje technologijų kompanija, siūlo spausdinimo, asmeninių kompiuterių ir IT paslaugų programinę įrangą bei sprendimus ir siekia, kad naudojimasis technologijomis taptų paprastesnis tiek namų vartotojams, tiek verslo klientams. Daugiau informacijos apie HP (NYSE: HPQ) galima rasti interneto svetainėje http://www.hp.com.

HP tinklaraštis apie spalvas

 

Kviečiame apsilankyti specialiame HP IPG (vaizdų ir spausdinimo grupės) marketingo direktoriaus Europos ir Afrikos šalims Luis Casado tinklaraštyje, skirtame spalvoms versle.
Pirmasis įrašas: ar sužinojus tyrimo rezultatus verta pradėti viską spausdinti žaliai?
http://www.communities.hp.com/online/blogs/enterpriseprinting/archive/20…
 

Tinklaraštis bus pildomas mažiausiai kartą per savaitę, planuojami įrašai temomis:

- Ir ką gi verslininkai galvoja? Luis kalbina rinkodarininkus apie spalvų naudojimą. Ko galima iš jų pasimokyti?
- Spalvos reikšmingos ne tik darbo aplinkoje. Ar gali spalvos padidinti motyvaciją ar net fizinį pranašumą?
- Spalvų reikšmės skirtingose kultūrose – kaip su kultūriniais skirtumais tvarkosi verslas?

Luis Casado yra rinkodaros profesionalas, anksčiau dirbęs su tokiomis įmonėmis kaip L‘Oreal ir Modus Link.

2009/12/13

paslaptingi žmogaus psichikos reiškiniai

Įrašyta kategorijoje: copyright, info, rašleva, renginiai — Vimpautas Bačkys @ 11:13
Tags: , , , , , , , ,

Paslaptingi psichikos reiškiniai – prietarų šaltinis

Senovėje, kai mokslas apie gamtą ir žmogų žengė tik pirmuosius kūdikio žingsnius, visi nepaprasti reiškiniai atrodė žmonėms paslaptingi, mįslingi, žadino jų prietaringumą. Žmogus jautėsi esąs bejėgis, kai susidurdavo su paslapčių ir stebuklų kupina gamta. Saulės ir mėnulio užtemimai, kometos, meteorai, smarkios audros – visi savo neįprastumu bauginantys kosminiai ir meteorologiniai reiškiniai buvo laikomi artėjančių karų, bado, maro ir kitų liaudies nelaimių pranašais.
Kitas prietarų šaltinis buvo siaubingi arba nepaaiškinami biologinio pobūdžio reiškiniai. Raupsų, choleros, maro ir kitos epidemijos, kurios senovėje sunaikindavo ištisų šalių gyventojus, buvo laikomos įpykusio dievo bausme, šėtono pinklėmis arba kerėtojų ir raganų burtais. Psichologinės ligos, kartais būdamos ,,psichinių epidemijų” pobūdžio, buvo aiškinams šėtono apsėdimu, kerais, apžavais, ,,blogos akies nužiūrėjimu”, maginių operaciju rezultatu. Apytikriais duomenimis, viduramžiais ant laužų ir nuo kankinimų žuvo apie devyni milijonai žmonių, apkaltintų susidėjimu su velniu. Paskutinis inkvizacijoa laužas, ant kurio buvo sudegintas ,,burtininkas”, užgeso Ispanijoje 1780 metais.
Dar ir dabar mūsų laikraščių puslapiuose kartkartėmis pasirodo žinutės apie vienaip ar kitaip pasireiškiantį žmonių prietaringumą. Dauguma rašoma kaip burtininkais pasivadinę žmonės gydo lengvabūdžius, iš kurių lengvai išvilioja pinigus ir brangius daiktus.
Šiuo metu užsienio šalyse gana plačiai paplito savotiška mokslinės minties kryptis, vadinama parapsichologija arba metapsichologija. Ji yra užsibrėžusi uždavinį stebėjimais ir specialiais eksperimentais patvirtinti arba galutinai paneigti kai kuriuos retai sutinkamus ir atrodančius neįtikimais psichinių, greičiau net psihofiziologinius, reiškinius. Jų tarpe: kito žmogaus psichinių pergyvenimų suvokimas be kalbos arba kurių nors kitų jutimo organų pagalbos (vadinamasis betarpiškas minties arba jausmo perdavimas, kitaip – telepatija); daiktų ir reiškinių suvokimas be žinomų mums organų pagalbos (nejausminis suvokimas, telestezija, kuri anksčiau buvo vadinama aiškiaregyste); raumenų jėgos ir jų mechaninio poveikio perdavimas gyviems ir negyviems kūnams per atstumą(vadinamoji telekinezė).
Bet visų svarbiausias ir labiausiai paplitęs žmonių prietaringumo šaltinis visuomet buvo ir vis dar lieka toks žmogaus sąmonę sukrečiantis reiškinys, kaip mirtis. Mirties baimė, didžiulis skausmas, kurį sukelia artimų, brangių žmonių mirtis, sudarė sąlygas atsirasti vienam iš pagrindinių religijos ramsčių – tikėjimui dvasios nemirtingumu arba jos nuosekliu persikėlimu iš kažkokio nemirtingumo asmenybės likučio, sugebančio priminti apie save gyviesiems.

Miegas ir sapnai

Senovėje buvo manoma, kad sapnai yra dievų apreiškimas. Žmonės tikėjo, kad gerosios ir piktosios dvasios gali pereiti į miegančiojo kūną ir per sapnus gali pranešti įvairias žinias, pastumėti jį vieniems ar kitiems poelgiams, išpranašauti įvykius. Bet ir tuomet jau buvo pastebėta, kad dvasios ir dievai per sapnus pasireiškia neaiškiai, kartais simboliškai, palikdami patiems žmonėms spėti paslaptingą sapnų prasmę. Tai buvo laikoma nelengvu dalyku, prieinamu tik žyniams ir profesionaliems sapnų aiškintojams.
Toks sapnų supratimas buvo susijęs su animistinėmis (dvasiškosiomis) pažiūromis. Buvo manoma, kad miego metu dvasia laikinai galinti atsiskirti nuo kūno, judėti erdvėje, persikelti į praeitį bei ateitį, tuo pačiu metu palaikydama tam tikrą ryšį su kūnu. Klaidžiodama dvasia prisirenkati įvairių įspūdžių, ir juos miegantysis suvokia kaip sapnus, kaip neregėtų šalių vaizdus, kaip nematytų daiktų, pažįstamų arba nepažįstamų, gyvų arba mirusių asmenų paveikslus.
Viduramžiais sapnų aiškinimusi vertėsi net daugelis filosofų ir gydytojų. Jų tarpe ypatingą autoritetą turėjo gydytojas Kardanas (XVI a.). Jo aiškinimus kruopščiai perrašinėjo iki pat XX amžiaus vėlesni ,,sapnininkų” sudarytojai. Lyginant įvairius ,,sapnininkus”, lengva pastebėti, vieni tie patys sapnai įvairiu laiku įvairiai aiškinami.
Reikia dar paminėti liaudies ženklus, susijusius su sapnais. Dauguma tokių ženklų – gryniausė nesąmonė, ir vis dėl to reikia pripažinti, kad kai kuriuose iš jų tam tikra dalis liaudies išminties ir pastabumo. Štai ką apie juos yra parašęs įžymus rusų fizeologas N. Vedenskis, įžvelgęs slaptą kai kurių liaudies ženklų prasmę:
,,Įstabu yra tai, kad juo gilesnis miegas, tuo iš ankstesnio gyvenimo laikotarpio kyla asociacijos ir įspūdžių aiškinimas, tarsi negilaus miego metu paliečiamas tik paviršutinis prisiminimų sluoksnis, o gilaus miego metu iškyla vaizdai iš gilesnių, seniau susidariusių įspūdžių sferos. Mūsų valstiečių tarpe susiformavo prietaringas tikėjimas, kad, sapnuojant seniai mirusius tėvus, bus blogas oras. Čia, tur būt, yra tiesos, nes prieš blogą orą paprastai jaučiamas didesnis mieguistumas, kuriam ir būdingi pergyventų įvykių vaizdai, iškylantieji sapne”.
Atlikti stebėjimai rodo, kad sapnus `gali sukelti atsitiktinis vienų ar kitų jutimo organų dirginimas miego metu. To negana, jei miegantysis veikiamas kokio nors dirgiklio – garso, šviesos arba paliečiamas, kartais pavyksta sukelti iš anksto sumanytus sapnus, visiškai atitinkančius esamojo dirgiklio pobūdį. Tuo būdu buvo atverstas kelias eksperimentiniam sapnų tirimui. Ypač daug šioje srityje padirbėjo prancūzų mokslininkas Mori ir vokiečių mokslininkas Veigandas, paskyręs savo gyvenimą sapnus sukeliančioms priežastims tirti. Rusijoje šiuos klausimus nagrinėjo V. Bechterevas ir M. Astvacaturovas; pastarasis tas ypatybes, kuriomis pasižįmi sapnai, esant įvairių organų susirgimams, ir vienas iš pirmųjų panaudojo šį būdą ligoms nustatyti.
Mori pasakoja, kad kartą, jam miegant, panosėje buvo padėtas flakonas su odekolonu; to pakako, kad jam tuoj pat prisisapnuotų parfumerijos parduotuvė, Kairas, Rytų šalys, kur jis neseniai buvo lankęsis. Kito bandymo metu Mori apšvietė raudona šviesa miegančio veidą; tiriamasis sapnavo audrą, žaibo blykstelėjimus, griaustinį. Viename keleivių perpildytame Šveicarijos viešbutyje kartą naktį audros metu beveik visi sapnavo vieną ir tą patį sapną: esą, į kiemą su kurtinančiu triukšmu įvažiuoja karietos, vežančios naujus keliautojus, kurie dar labiau suvaržys gyvenančiuosius viežbutyje. Šie faktai rodo, kaip išoriniai dirgikliai veikia smegenų veiklą miego metu.
Įdomus yra tas sapnams įprastas faktas, kad turtingi sapnai, kurie miegančiajam atrodo ilgai trunkančiais, iš tikrųjų trunka labai neilgai-iš viso tik kelias sekundes. Laiko ir erdvės suvokimas miego metu esti smarkiai sutrikęs. Pavyzdžiui yra aprašytas toks atvėjis. Vienas įžymus dramaturgas į savo pjesės spektaklį truputi negaluodamas ir nuvargęs užmigo. Jis susapnavo visą savo pjesę nuo pradžių iki pabaigos, sekė, kaip vystomas veiksmas ir kaip jo kūrinį sutinka publika. Pagaliau uždanga nusileidžia, aidint triukšmingiems plojimams, dramaturgas prabunda ir stebėdamasis girdi, kaip scenoje tariamos dar tik pirmos replikos iš pirmos scenos. Tuo būdu visos pjesės periptijos, praslinkusios pro jo akis sapnuojant, truko tik kelias sekundes.
Nemiego būsenoje vaizdiniai ir prisiminimai gali kartais praskriesti nepaprastai greitai.
Tai patvirtino žmonės, pergyvenę mirtinio pavojaus akimirkas. Tokia akimirka tartum aprėpia beveik beveik viso gyvenimo prisiminimus
Ne retesnis sapnų šaltinis yra dirginimai, pasiekiantys smegenis ne iš išorinio pasaulio, o iš vidaus organų-skrandžio, žarnų, šlapimo pūslės, plaučių, širdies ir t.t. Visi šie organai yra jautrūs ir susiję nervais su “psichikos organu” – galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žieve. Dieną mes paprastai nepastebime “signalų” , einančių iš vidaus organų, todėl, kad sąmonę užpildo stipresni įspūdžiai iš išorinio pasaulio. Naktį aplinka pasikeičia: kuo labiau aprimsta išorinių jutimo organų veikla, tuo aiškiau jaučiami dirginimai , ateinantys iš vidaus organų,- ypač jeigu šiuos dirginimus sukelia kokie nors skausmingi procesai. Taip atsiranda sunkūs, košmariniai sapnai, bauginantys prietaringus žmones. Dažniausiai tokie sapnai prisisapnuoja , miego metu sutrikus normaliai širdies veiklai arba kvėpavimui. Mes tuomet sapnuojame, kad bėgame, sunkiai atgaudami kvapą, persekiojami laukinio žvėries arba plėšiko, kad skęstame arba trokštame ugnyje ir liepsnose. Vokiečių psichologas Berneris, darydamas bandymus, uždengdavo miegančiųjų nosį vata ir beveik visuomet matydavo, kaip miegantysis imdavo blaškytis, dejuoti, o prabudęs pasakodavo, jog sapnavęs , kad kažkokia vis didėjanti pabaisa norėjusi jį pasmaugti. “Smaugė aitvaras”, – sakydavo anksčiau valstiečiai, kai užeidavo kalba apie tokius sapnus. Didžiausia sapnų paslaptimi daug kas iki šiol laiko jų tariamai įspėjančią, pranašišką reikšmę. Prietarų dar neatsikračiusį žmogų ypač stebina fantastinio pobūdžio sapnai. Iš tikrųjų, kodėl sapnai dažnai visiškai nebūna panašūs į visa tai, ką mes prisimename iš savo patyrimo? Tai sudėtingas klausimas, bet mokslas gali išsamiai paaiškinti šį reiškinį.
Visų pirma, sapne galime pamatyti tai, ko tiesiog nepastebėjome nemiego būsenoje. Šiam teiginiui patvirtinti prancūzų mokslininkas Deliažas nurodo tokį atsitikimą. Jo buto laiptus puošė stiklo rutulys, kuris kartą buvo sudaužytas ir gana ilgą laiką nepakeistas nauju. Kartą Daliažas sapnavo, kad rutulio vietoj pastatytas varinis eglės kankorežio pavidalo papuošalas. Rytą jis papasakojo savo sapną namiškiams ir labia nustebo sužinojęs, kad prieš kelias dienas toks varinis kankorėžis buvo pastatytas sudaužyto rutulio vietoj. Be abejo, Deliažas ne kartą matė šį kankorėžį, pats to nesuvokdamas, nes jis visiškai tiksliai jį nupasakojo.
Antra, sapne gali atgyti ir tokie įspūdžiai, kurie savo metu įsiminė, o po to visai išdilo iš atminties, pavyzdžiui, vaikystės metų įvykiai. Kai tokie nepastebėti arba užmiršti vaizdai prisisapnuoja, mes jų neatpažystame, jie mums atrodo svetimi, kažkokie paslaptingi. Tą patį būtų galima teigti apie sapne matomus vaizdus, kuriuose “susilieja” keli įspūdžiai, liečiantys įvairius gyvenimo laikotarpius. Pavyzdžiui, vienas sapnų tyrinėtojas sapnavo savo pažįstamą, bet jis buvo visiškai mažo ūgio (prieš tai jis buvo sutikęs gatvėje neužaugą) ir su išsprogusiomis akimis, kaip japoniško dievuko, kurio statulėlę jis matė senų daiktų parduotuvėje). Štai kaip atsirado fantastiškas , iš tikrųjų niekuomet neegzistavęs paveikslas.
Dažnai “pranašiški sapnai” pagrįsti paprastu nesusipratimu. Beveik visi žmonės sapnuoja, kartais daug sapnų per naktį. Bet ar daug iš jų išsipildo? Žinoma, ne. Dažniausiai sapnai neišsipildo, ir tik išimtinais atvejais jie daugiau ar mažiau atitinka būsimus įvikius. Čia nieko nėra nuostabaus, bet prietaringas žmogusjau taip yra nusiteikęs, kad retiems sutapimams teikia daug reikšmės, negu įprastam jų nesutapimui.Jeigu mums pasirodo, kad matytas sapnas primena kokį įvykį, atsitikusį po dienos, po dviejų, praėjus savaitei ar mėnesiui, mes skambiname visais varpais pamiršdami, kad dešimtys ir šimtai kitų sapnų visiškai neatitiko mūsų gyvenimo įvykių.
Tikėjimas pranašiška sapnų prasme – viena iš atkakliausių žmogaus proto iliuzijų. Ją stiprina dar ir kita aplinkybė. Jau senai pastebėta, kad sapnuose dažnai išsipildo atviri arba slapti potraukiai bei norai. Vaiką vilioja daugybė saldainių parduotuvės vitrinoje, bet motina atsisako patenkinti jo prašymą. Vakare jis sunkiai užmiega, vis dar prisimindamas neišsipildžiusį norą, ir štai naktį sapne šis noras pagaliau išsipildo: vaikas mato save parduotuvėje ir ima tiek saldainių, kiek nori.Tas pats dažnai atsitinka ir su suaugusiais: stengdamiesi, kad išsipildytų karščiausias troškimas, mes sapne matome jį jau išsipildžiusį; kai pagaliau po daugelio pastangų mums pavyksta jį įgyvendinti, mes prisimename matytą sapną, stebimės, sakome jį esant pranašišką.

Hipnozė ir lunatizmas

Iš visų nervinių – psichinių reiškinių, kurie nuo seno sukeldavo ir tebesukialia prietaringus aiškinimus, nakties miegas ir sapnai yra patys įprasčiausi. Nepalyginamai rečiau sutinkamos kitos miego atmainos ir prieblandinės miego būsenos, pasireiškiančios daugiausiai sergantiems isterija. Jų tarpe yra letargija – nepažadinimas potologinis (liguistas) miegas, kuris gali trukti be pertraukos daug dienų, o kartais net savaičių. Jos metu ne tik laisvi judesiai, bet ir paprasti refleksai būna taip nuslopinti, kvėpavimo ir kraujo apytakos organų fiziologinės funkcijos tiek sumažėjusios, kad žmonės, mažai susipažinę su medicina, gali palaikyti miegantįjį mirusiu.
XVIII amžiuje ir XIX amžiaus pradžioje žmonės ypač bijojo, kad gyvi nebūtų palaidoti. Buvo paplitusios “Rūpinimasis mirusiaisiais taisyklės”, kuriose buvo rašoma “Kadangi yra pavyzdžių, kai isteriškos tariamai mirusios moterys net po šešių dienų vėl atgydavo… naudinga kiekvienose kapinėse statyti mirusiųjų namus. Tam tikri prižiūrėtojai privalo kasdien kūnus po keletą kartų apžiūrėti. Reikia mirusįjį palikti patale, pridengus antklode; nosies, akių ir burnos uždengti nereikia. Į kambarį dažnai įleisti tyro oro… Kambaryje prismilkyti acto, liejant jį ant įkaitintų akmenų rūgšties garai ir sveikų žmonių kūnui naudingi, nes jais geriau įelektrinamas kūnas… Atrodo, kad tokiu būdu geriausia išvengti laidojomų pirma laiko”. Kaip matome, norint nustatyti, ar žmogus mirė, ar tik užmigo letarginiu miegu, jau tada mėginta naudoti elektros srovę, kurią buvo tik ką buvo suradęs italų fizikas Volta vadinimuoju “Voltos stulpu”.
Pateiksiu vieną tipišką letarginio miego atvejį. “Daktaras Rozentelis Vienoje paskelbė transo atvejį isteriškai moteriai, kurią gydęs daktaras pripažino mirusia. Kai daktaras ją pamatė, jos oda buvo blyški ir šalta, vyzdžiai susiaurėję ir nejautrūs šviesai, pulsas neapžčiuopiamas, galūnės atpalaiduotos. Jai buvo mėginta lašinti ant odos ištirpdytą antspaudų laką, ir tai darant nebuvo pastebėta nė mažiausio judesio. Pridėjus prie lūpų veidrodį, jo paviršiuje nepastebėta drėgmės pėdsakų. Nebuvo galima išgirsti nė menkiausio kvėpavimo ūžesio, tačiau širdies srityje auskultuojant buvo išgirstas vos vos pastebimas kintantis garsas. Ligonė jau 36 valandas išgulėjo, matyt, be be gyvybės ženklo. Leisdamas trūkčiojamąją srovę, Rozentelis nustatė, kad veido ir galūnių raumenys susitraukia. Ligonė atsigavo po 12 valandų trukusio faradizavimo. Po dviejų metų ji buvo gyva ir sveika ir papasakojo daktarui, kad priepuolio pradžioje ji nieko nesuvokė, o paskui girdėjo, kad kalbama apie jos mirtį, bet niekuo negalėjo sau padėti.
Įvairios ilgalaikio, kartais ilgus metus trunkančio, miego formos dabar yra gerai ištirtos ir su jomis susiję prietarai išliko tik padavimuose.
Yra buvę atvejų, kai pats žmogus galėdavęs pasinerti į letarginį miegą. “Nors ir sunku įsivaizduoti, jog širdis arba kraujo indai gali paklusti valiai, panašiai kaip bet kuris mūsų skeleto raumuo, vis dėl to medicininėje literatūroje cituojami atvejai, matyt, rodantys, kad tokie faktai yra galimi. Literatūroje minimas vienas anglų pulkininkas Taunsendas kaip subjektas savo noru galėjęs sustabdyti širdies plakimą tokiam ilgam laiko tarpui, kad nuo to apalpdavęs; jo kūnas tokio bandymo metu atšaldavo, tarsi sustingdavo, akys pasidarydavo nejudrios, ir pagaliau sąmonė visai išnykdavo; po kelių valandų, praleistų tokioje būklėje, jis vėl pamažu atsigaudavo (panašiai kaip jogas). Ilgą laiką tokie sensai jam pasibaigdavo sėkmingai, bet kartą, prie daugelio liudininkų padaręs tokį bandymą, jis tos pačios dienos vakare mirė.
Kaip yra žinoma, anuo metu chirurgijoje paplito hipotermijos metodas. Pagal jį operuojamojo kūnas palaipsniui atšaldomas tiek, kad jo būklė darosi panaši į kai kurių gyvūnų, pavyzdžiui, švilpikų, šikšnosparnių ir t.t. žiemos miegą.
Nuo seno yra žinoma ir kita patologinio miego rūšis, vadinama lunatizmu, vaikščiojamu miegant, arba natūraliu somnambulizmu. Sveikas žmogus gali sapnuoti, kad jis kažkur išvyksta arba atlieka kokį nors darbą, bet tuo metu jis nejuda. Lunatikas tebemiegodamas išlipa iš lovos ir ima vaikščioti arba automatiškai daryti tai, ką jis sapnuoja. Baigęs savo darbą, jis grįžta į lovą ir ramiai miega iki ryto; pabudęs, jis nieko neprisimena apie savo naktinius nuotykius. Štai tikras pasakojimas apie vieną išsilavinusį žmogų, kuris sirgo somnambulizmu:
“Kartą naktį jis buvo užtiktas verčiant tekstą iš italų kalbos į prancūzų kalbą; jis rausėsi žodyne ir rinko žodžius, tarsi naudodamasis greta stovėjusios žvakės šviesa. Kai žvakė užgeso, jis surado ją ir vėl uždegė. Tuo tarpu tai buvo visiškai nereikalinga, nes kambaryje švietė dar ir kitos uždegtos žvakės, kurių jis nepastebėjo, nes nežinojo, kad jos uždegtos.
Hipnozės pradininku yra laikomas XVIII a. gyvenęs Vienos gydytojas Mesmeris. Šis, naudodamas įvairius vaizduotę veikiančius metodus, pavyzdžiui, braukdamas rankomis išilgai ligonių kūno, lyg norėdamas perduoti jiems savo magnetizmą, sukeldavo jiems “krizės” būseną – isterijos priepuolį, kuris pasireikšdavo traukuliais, konvulsijomis, veriančiais šauksmais, nesuvaldomu juoku ar verksmu.
Hipnozė – tai psichiniu poveikiu sukeliama būsena, panaši į miegą. Pagrindinis žmogaus užmigdymo būdas tebėra žodinė miego būsenos įtaiga. Žodinę miego įtaigą, kuri pati savaime yra monotoniškas garsinis dirgiklis, veikiantis tiek per pirmąją, tiek ir per pirmąją signalines sistemas, paprastai lydi dar ir kiti monotoniški ritmingi arba silpni dirginimai. Tokie dirginimai gali būti: žvilgsnio fiksavimas į blizgančius daiktus, lengvas odos glostymas arba vadinamieji pasai. Pasai – tai daug kartų kartojami migdančiojo rankų judesiai priešais migdomojo veidą ir išilgai kūno.
Medicininiu aspektu hipnozė ypatinga apsauginė funkcija. Ji padeda psichiškai atsiriboti nuo žalingos aplinkos: sumažina jautrumą, emocialumą, impulsyvumą, kritiškumą, prislopina atmintį. Hipnozė psichiškai atpalaiduoja: sumažina aktyvumą, susilpnina atsakingumo jausmą.
Kuo gi hipnozė skiriasi nuo normalaus miego? Tuo, kad hipnotizavimo procese tarp hipnotiko ir hipnotizuotojo atsiranda savotiškas tarpusavio bendravimas, vadinamu izoliuotu raportu. Ką tai reiškia? Giliai miegodamas natūraliu miegu, žmogus nejautrus išorinei įtakai. Jo sąmonė tarsi izoliuota nuo pasaulio.Bandomasis, užmigdytas giliu hipnoziniu miegu, nesupranta, kur jis yra, nereaguoja į išorinius dirgiklius, neatsako į dalyvaujančių klausimus, bet tuo pat metu jis nepaprastai stipriai reaguoja į visą tai, kas liečia hipnotizuotojo asmenybę. Užhipnotizuotasis girdi tiktai hipnotizuotojo balsą, jam vienam atsakinėja, ir, dar daugiau, kiekvienas hipnotizuotojo žodis sukelia užmigdytojo sąmonėje nepaprastai ryškius vaizdinius, kurie lengvai gali pereiti į iliuziją ar haliucinaciją. Užhipnotizuotą ilgam laikui žmogų palikus ramybėje, izoliuotasis raportas hipnotizuotojo atžvilgiu palaipsniui silpnėja ir gali nutrūkti. Hipnotikas jau nebereaguos į hipnotizuotojo dalyvavimą, nebeatsakinės į jo klausimus. Dingus raportui, hipnozinė būsena pereina į normalų miegą.
Galima stebėti grįžtamą perėjimą – nuo natūralaus miegi prie hipnozinio. Yra žinoma, kad kai kurie žmonės dažnai kliedi – miegodami taria atskirus žodžius ir ištisas frazes. Tais momentais kartais pavyksta užmegzti su miegančiu žodinį kontaktą arba raportą, atsargiai pateikus klausimus, susijusius su kliedėjimo turiniu. Kai tiktai miegantysis pradeda atsakinėti, bandymo tikslas yra pasiektas: natūralus nakties miegas perėjo į hipnozę, miegantysis tapo hipnotiku, eksperimentatorius – hipnotizuotoju, kuris gali daryti įtaigą.
Norint užhipnotizuoti bandomąjį, reikia kad jis jau nemiego būsenoje būtų pakankamai įtaigus; tiktai esant šiai sąlygai, hipnotizuotojo įteigiamas miego vaizdinys gali sukelti tikrą miegą.. Autoritetingų hipnologų duomenimis,hipnozei pasiduodančių bandomųjų yra 80 – 90 procentų. Bet uš jų tik 20 – 30 procentų gali būti užmigdyti iki gilios hipnozinės būseno stadijos, kada bandomasis visiškai neatsimena , ką hipnotizuotojas įteigė miego metu. Įdomu, kad lengviausiai užhipnotizuoti 7 – 14 metų vaikus, o sunkiausiai – senyvo.
Mokslininkai hipnozę laiko ypatingos rūšies daliniu miegu. Ribota smegenų žievės sritis, susijusi su hipnotizuotojo balso ir jo žodinės įtaigos supratimu,  toliau, lieka tarsi: budintis jaudinimo židinys”. Visus kitus žievės skyrius yra apėmęs slopinimas, kartais net gilesnis, negu natūralaus miego metu
Žymus daktaras V. Bechterevas duoda dar vieną fiziologinį pagrindinių hipnozės reiškinių aiškinimą:
“Aktyvus susikaupimas, būdamas vadinamąja dominante fiziologine prasme, tai yra išreikšdamas padidėjusį priekaktės sričių centrų jaudinimą, tuo pačiu metu slopina kitų, gaunančių impulsus iš išorinio pasaulio žievės sričių, veiklą. O nuslopinus aktyvų susikaupimą, kaip dominantę, bet koks susikaupmo nukreipimas žodiniu poveikiu (įtaiga) į vieną ar kitą – regėjimo, klausos, lytėjimo – raumenų – smegenų žievės priimamąjį aparatą sudaro tuo atveju dominantinės sąligas atitinkamame žievės centre, o tai padina pastorojo veiklumą iki haliucinacinių vaizdų ryškumo vienas atvejais ir įteigiamos veiklos realizavimo kitais atvejais.

Įtaiga ir savitaiga nemiego būsenoje

Šiuo metu gamtos mokslas visiškai atskleidė įtaigos ir savitaigos reiškinių nervinį mechanizmą. Ankstesniais laikais šie reiškiniai būdavo laikomi stebuklu. Seniai yra žinoma, kad asmenims, kuriuos apimdavo religinė ekstazė ir kurie gyvai įsivaizdavo Kristaus kryžiaus kančias, ant rankų ir kojų atsirasdavo kraujuojančios žaizdos, vadinamos “stigmos”, ir kaip tik tose vietose, kurios atitikdavo nukryžiuotojo Kristaus žaizdas. N. Vendeskis savo paskaitose kalba apie vieną tokį palyginus neseniai įvykusį atsitikimą su mergaite valstiete vardu Lato: “Belgijos mokslų akademija sudarė ypatingą komisiją šiam atsitikimui ištirti. Viena mergaitės ranka buvo kruopščiai apvyniota tvarsčiu ir net užantspauduota. Didįjį penktadienį, Kristaus kryžiaus kančių valandomis, antspaudai buvo nuimti, tvarstis pašalintas, ir paaiškėjo, kad rankoje atsirado vietinė kraujo sruva’. “Tuo būdu, baigia savo pasakojimą Vendenskis, – ir nemiego būsenoje (ne tiktai hipnozės) savotiškos savitaigos būdu galima daryti vietinę įtaką kraujo indus reguliuojančiai sistemai ir vietiniams augimo procesams.
Panašius silpniau pasireiškiančius reiškinius kartais tenka stebėti ir kasdieniniame gyvenime. Pavyzdžiui, pateiksiu tokį įvykį. Vienas jaunuolis, išėjęs iš smarkiai prikūrentos kaimiškos pirties, pastebėjo anksčiau jam nematytą bjaurų vabzdį – žnyplį. Bjaurėdamasis jis paėmė vabzdį dešiniosios rankos pirštais, norėdamas jį apžiūrėti iš arčiau.Žnyplys susirietė ir bandė savo žnyplėmis sugriebti jį laikiusį pirštą; tai jam nepavyko, nes jaunuolis, šūktelėjęs iš netikėtumo, staigiu rankos judesiu numetė vabzdį ant žemės. Vis dėlto tose pirštų odos vietose, kurios lietė vabzdį, netrukus atsirado aiškiai matomos tamsiai raudonos dėmės – viena ant didžiojo piršto ir dvi ant smiliaus. Kokio nors peršėjimo ar skausmo paraudonavusiose vietose jaunuolis nejautė; nuplauti šių dėmių taip pat nepavyko. Be abejo, tai buvo vietinis odos kraujo indų išsiplėtimas, kurį sukėlė įteigtas vaizdinys apie tariamą įkandimą ir ryšium su tuo pergyventas išgąstis. Galimas dalykas, kad buvimas prieš pirtyje, kur smarkiai keitėsi karšto ir šalto vandens poveikis odai, padidino kraujo indus reguliuojančio aparato refleksinį reaktyvumą ir tuo pačiu padėjo atsirasti aprašytam reiškiniui.
Tais laikais, kai buvo paplitę religiniai prietarai, savitarpio įtaigos ir savitaigos reiškiniai nemiego būsenoje kartais kartai vienu metu apimdavo labai daug žmonių, įgaudavo tarsi užkrečiamą pobūdį ir pavirsdavo vadinamosiomis psichinėmis epidemijomis. Vienoje savo knygoje V. Bechterevas apibūdino įvairiu laiku ir skirtingose vietose kilusias įvairias psichines epidemijas, tokias, kaip kolektyvinės haliucinacijos, masiniai isteroidinių konvulsijų priepuoliai, visuotinis tikėjimas šėtono apsėdimu arba užbūrimu ir t.t.
Dažniau pasitaiko vienatinės savitaigos atvejų, kurie sukekia vieną ar kitą “psichologinę” ligą. Nuolatos galvojant apie kurio nors organo susirgimą, nors šis organas iš tikrųjų yra visiškai sveikas, jo funkcijos tikrai gali sutrkti.Tai atsitinka ne tik mažiau raštingiems žmonėms, bet ir išsilavinusiems, net gydytojams.
Gydomosios įtaigos paslaptis buvo žinoma daugeliui iš paprastos liaudies kilusių asmenų. Ji buvo perduodama iš lūpų į į lūpas per šimtmečius kaip burtininkavimas, žyniuoniavimas, užkalbėjimas ir t.t. Greta įtaigos neretai veikia ir savitaiga, kai žmogus ir pats ima tikėti stebuklinga kokios nors priemonės jėga. Antai savitaiga paaiškinamas veikimas daugelio vadinamųjų “simpatinių” priemonių, kurios neretai turi vienokios ar kitokios gydomosios galios. Ferausas išgydydavo karštligę popierėliu, ant kurio buvo parašyti du žodžiai: “Prieš karštligę”; nuo jo ligonis turėdavo kiekvieną dieną atplėšti po vieną raidę.Yra žinoma atsitikimų, kai gydančiai veikdavo “duonos piliulės”, “Nevos vanduo”, tiesiog “rankų pridėjimas” ir t.t. Tai paaiškinama tuo, kad kai kurios žmones dėl jų nepaprasto įtaigumo, vienu žodžiu, ištartu pakankamai įtaigiu tonu, galima padaryti paralyžiuotais, raišais, konvulsijų traukomais ir velnio apsėstais. Žodžiu, tokiais, kokių taip gausi senųjų ir ypač vidurinių amžių istorija, nes tuomet buvo labai paplitęs tikėjimas velnio galia. Todėl tokius asmenis nesunku įtaiga ir išgydyti vienokiomis ar kitokiomis, iš esmės nesvarbu kokiomis, priemonėmis.
Pažvelkime dabar, kokią prozišką formą įgavo iš esmės tas pats daug kartų kartojamos savitaigos būdas šiuolaikinėje psichoterapijoje. Pagal Bechterevą, kiekvienam atskiram atvejui reikia iš anksto paruošti tam tikrą savitaigos formulę, kuri turi atitikti šį atvejį ir būti sakoma savo vardu teigiama forma esamuoju, o ne būsimuoju laiku. Tarkime, kad žmogus, įpratęs gerti vyną, nori savitaigos būdu išsigydyti nuo šios ligos. Jis turi kalbėti tokią savitaigos formulę: “Aš pats pasižadėjau ne tik negerti, bet ir negalvoti apie vyną; dabar aš visiškai atsikračiau šiuo pražūtingu įpročiu ir apie jį visiškai negalvoju”. Tokią savitaigos formulę reikia pusbalsiu kartoti daug kartų, geriausiai prieš miegą ir rytą, tuoj pat prabudus, ir, be to, visiškai sutelkus į ją dėmesį. Daugeliu atvejų tokia savitaiga gali būti veiksminga, jeigu tiktai pavyksta sutelkti į ją dėmesį.

Automatiški judesiai

1848 metais amerikiečio Fokso šeimoje atsitiko įvykis, kuriam buvo lemta tapti labiausiai stebinčios naujųjų laikų psichinės epidemijos pradžia. Ši psichinė epidemija paaiškinama progresuojančia visuomenės krize, dėsningu misticizmo (tikėjimo į tai, kas paslaptinga) ir įvairiausių prietarų augimu joje.
Ročesterio miestas, kuriame gyveno ši šeima, tapo spiritizmo tėvyne. Spiritizmas – prietaras, kuris greitai paplito Amerikoje, o po to persimetė ir į Europą. Reiškinys, sukėlęs susidomėjimą spiritizmu, buvo toks: kai minėto šeimos nariai – tėvas, motina ir trys mažametės dukros – susėsdavo aplink stalą ir padėdavo ant jo rankas, stalas imdavo judėti, siūbuoti į šalis, jame pasigirsdavo kažkoks tarškėjimas ir bildėjimas, be to, jeigu seanso dalyviai skaitydavo abėcėlę, tai iš raidžių, kurių tarimas sutapdavo su šiais bildesiais, susidarydavo žodžiai ir ištisos frazės. Prietaringi tokių seanso dalyviai juos laikydavo pranešimais “ano pasaulio”. Pasklido gandas, kad mirusiųjų sielos (jas imta vadinti dvasiomis) pagaliau gavo galimybę bendrauti su gyvaisiais dėka stebuklingo Fokso mergaičių sugebėjimo būti tarpininkėmis – mediumais – tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulio. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad “mediumų sugebėjimai” ne tokia jau retenybė. Mediumų atsirado visur, “stalo kraipymasis” tapo mada, kuri patraukė iš pradžių šimtus, o po to tūkstančius ir šimtus tūkstančių žmonių. Tarp susižavėjusiųjų šiuo nauju tais laikais prietaru buvo net pasaulinio garso mokslininkų.
Tačiau netrūko ir skeptikų. Pirmieji prieš spiritizmo beprotiškumą pasisakė garsus austrų chemikas Ševrelis, dar labiau pagarsėjęs anglų fizikas Faradėjus, jau minėtas anglų chirurgas Bredas – šiuolaikinio hipnotizmo pradininkas, – jo tėvynainis Karpanteris, o rusijoje – Tarchanovas. Jie atkreipė pasaulio mokslininkų dėmesį į vadinamuosius ideomotorinius aktus ir įrodė, kad būtent šiais aktais galima paaiškinti visus spiritistinių stalelių judesius, o kartu ir daugelį paslaptingų, tokio pobūdžio reiškinių.
Kas gi yra ideomotorinis aktas? Parodysime tai keliai pavyzdžiais.
Mes mąstome, nepalydėdami savo mąstomosios veiklos jokiais matomais judesiais. Bet tai dar nereiškia, kad judesių tuo tarpu visai nebūna. Juos galime pastebėti, panaudojus ypatingus stebėjimo būdus. Pavyzdžiui, bandomajam siūloma laikyti rankoje virvutę, prie kurios galo pririštas koks nors lengvas svarelis; gaunama savotiška švytuoklė. Po to bandomajam siūloma įtemptai galvoti apie kokį nors judesį, pavyzdžiui, apie švytuoklės sukimąsi laikrodžio rodyklės kryptimi. Netrukus svarelis, paties bandomojo nuostabai, pardeda judėti ta pačia kryptimi, darydamas ratą. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad, susijęs su kokio nors judesio vaizdiniu, žievės jaudinimo procesas verčia mus automatiškai daryti atitinkamus judesius. Tai ir vadinama ideomotoriniu aktu. Šiuo atveju bandomasis nesąmojingai daro ranka vos pastebimus akiai sukamuosius judesius, kurie ir išjudina ta pačia kryptim pakabintą prie rankos svarelį. Kiekvieno žmogaus ideomotorinio akto intensyvumas, kaip ir reikėjo tikėtis, yra skirtingas, bet pats sugebėjimas jį atlikti yra būdingas visiems be išimties.
Šį reiškinį dar pastebėjo senovės romėnai ir naudojo jį kai kurių būrimų metu. Pateiksiu vieną tokio būrimo būdą. Virš lėkštutės, kurios pakraščiuose išdėstytos raidės, buriantis ištiestoje rankoje laiko siūlą su pririštu prie jo žiedu. Žiedas pamažu ima siūbuoti, ir kaip tik ta kryptimi, kurios laukia buriantysis. Jeigu jis slapčiomis apie ką nors galvoja, tai žiedas, liesdamas raides, sudarys to žmogaus vardą. Šiuo atveju tikrasis veiksnys yra jau ne pašalinė įtaiga, o savitaiga. Tas pats vyksta, ir buriant su lėkštute. Keli buriantieji ima didelį lakštą popieriaus ir toliau viena nuo kitos surašo jame abėcėlės raides. Ant lakšto dedama į viršų dugnu apversta arbatinė lėkštelė, ant kurios buriantieji uždeda rankų pirštus ir į mintimis užduotą klausimą, savo nuostabai, gauna daugiau ar mažiau tinkantį atsakymą; lėkštelė, stumdoma nesąmojingai tų pačių buriančiųjų judesių, nuosekliai sustoja tų abėcėlės raidžių, kurios sudėtos duoda jų laukiamą žodį ir ištisas frazes. Prietaringi žmonės tokiu atveju tarsi apgauna patys save: jie tiki, kad gauna atsakymą iš juos globojančios “dvasios”, tuo tarpu iš tikrųjų jie patys nesąmojingai atsako į savo klausimą.
Žymiai dažniau spiritizmo seansai pavirsta pačių begėdiškiausių, apgaulingiausių išdaigų arena. Jas atlieka koks nors pokštininkas arba profesionalus mediumas, gaunantis už seansą solidų užmokestį. Praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje, kai susižavėjimas spiritizmu buvo labai plačiai paplitęs, įžymus rusų chemikas D. Mendelejevas pasiūlė Fizikų draugijai prie Peterburgo universiteto sudaryti specialią komisiją mediuminiams reiškiniams nagrinėti. Buvo pakviesti pagarsėję užsienyje mediumai. Seansus rengdavo tokiomis sąlygomis, kad apgaudinėti nebuvo galimybių. Tam tikslui pagal Mendelejevo projektą buvo pagamintas manometrinis stalas, tiksliai registruojantis kiekvieną, net patį menkiausią, seanse seanse dalyvaujančių rankų spaudimą į jį. Tačiau dvasios bėga nuo mokslo, kaip velnias, anot liaudies priežodžio, pamatęs kryžių. Įžymūs mediumai tuojau nusiminė, o kai pamėgino kažką parodyti, buvo išaiškinta, kad jie apgaudinėja. Komisija paskelbė pragaištingą spiritizmui išvadą, kuri baigėsi šiais žodžiais: “Spiritizmo reiškinius sukelia nesąmojingi judesiai arba sąmojinga apgaulė, o spiritizmo mokymas (tikėjimas dvasiomis) yra viso labo prietaras”.

Ar yra “smegenų radijas”

Tikėjimas šio reiškinio būvimu yra nepaprastai paplitęs. Beveik visų laikų ir visų šalių grožinės literatūros kūriniuose, įžymių žmonių biografijose, istoriniuose memuaruose, žurnalų straipsniuose ir laikraščių informacijose galima rasti įvairių atsitikimų iš kasdieninio gyvenimo aprašymų, ir tie atsitikimai apibūdinami žodžiais “telepatija”, “betarpiškas minties perdavimas”, “įtaiga mintimis”, “smegenų radijas” ir t.t. Apskritai, šie atsitikimai gali būti nusakyti taip: jeigu koks nors A šiuo momentu miršta arba jį ištinka mirties pavojus, arba su juo atsitinka koks nors svarbus, jaudinantis įvykis, tai neretai kitas asmuo (pavadinsime jį B), susijęs su pirmuoju giminystės, meilės arba draugystės ryšiais ir esantis toli nuo pirmojo, tuo pat metu pergyvena psichinę būseną, kuri vienaip ar kitaip atspindį įvykį, vyksiantį su asmeniu A.
Tokių atsitikimų aprašymai labai dažnai apgaubiami mistine forma ir yra aiškinami kaip paslaptingas “pranešimas” arba “pranešimas iš anksto”, kad artimo žmogaus “siela” ruošiasi pereiti į “geresnį pasaulį”. Todėl nenuostabu, kad telepatija ilgą laiką buvo laikoma ne mokslo, o tikėjimo objektu. Tiktai XIX amžiaus antroje pusėje šiuo klausimu pradeda domėtis mokslo žmonės, ir tai nelabai kas.
Aprašyti šimtai tokių atsitikimų. Štai pateiksiu vieną atsitikimą, paimtą iš Londono draugijos dokumentų; “Savo mirties dieną mano tėvas, kaip paprastai, pusę trijų išėjo iš namų pasivaikščioti po sodą ir po laukus. Nepraėjus nė septynioms ar aštuonioms minutėms, kalbėdamas su žmona bei seserimi, staiga pajutau, kad labai noriu eiti pas tėvą. Įsitikinimas, kad aš turiu eiti pas jį, pasidarė neįveikiamas. Aš pareikalavau, kad visi, kas buvo namuose, eitų ieškoti tėvo. Man prieštaravo, kad mano nerimas visiškai nepagrįstas, tačiau ieškoti išėjo. Ir iš tikrųjų tėvas buvo rastas negyvas.
Yra aprašytų atsitikimų, kai, esą, telepatija perduodamos pačios banaliausios, visiškai netragiškos kasdieninio gyvenimo smulkmenos.
Štai pateiksiu vieno eksperimento atvejį, kai bandomąja sutiko būti viena moteris. Ji nerodė jokių parapsichinių sugebėjimų.Todėl mokslininkai pamėgino dirbtinu būdu juos padidinti Meksikos kaktuso pejotlio ekstraktu, kuriame yra labai daug meskalinio, o pastarasis smarkiai padidina didžiųjų pusrutulių žievės, ypač jų regėjimo zonos, jautrumą. Praėjus dviem valandom po to, kai buvo išgertas ekstraktas, vos tik bandomoji užmerkdavo akis, jos regėjimo lauke atsirasdavo, kaleidoskopiškai keisdami vienas kitą, nepaprastai ryškūs ir spalvingi reginiai, kurie sukeldavo entuziastingą pakilią būklę. Tokio pejotlio veikimo įkarštyje ir buvo padaryti bandymai, tiriant telepatinį suvokimą.
Į dešimt juodų užsukamais dangteliais plastmasinių dėžučių buvo įdėti įvairūs smulkūs daiktai (į kiekvieną po vieną), standžiai apdėti iš viršaus ir apačios balta higroskopine vata. Iš dalyvavusių bandyme niekas nežinojo, kokie daiktai įdėti į vieną ar kitą dėžutę. Štai bandymo rezultatai:
Bandymų Nr. Daiktų Nr. Daiktai buvę dėžutėse Bandomosios atsakymai
1 10 Vieno rublio vertės pašto ženklas su Centinio pašto pastato Maskvoje atvaizdu Mūrinis namas. Kaip jūs įsigudrinote paslėpti čia namą?
2 6 Trys raudono koralo šakelės Raudona dėmė
3 4 Varinė moneta Visa, ko norite: kolonėlė, mėlyni karoliai, plunksnakotis
4 5 Sausas geltonas mimozos žiedas Raudonas švitulys, žalias stalas, apskritas stalas, minkštas
5 7 Kompasas Geltonas, ovalus, kietas, oranžinis, skamba
6 2 Nafta mėgintuvėlyje su kamščiu Nieko nėra
7 9 Šviežias augalo lapas Kažkas ilga, gyvatė, žiedas, mėlyna. Šalta. Užteks!
8 8 Mažytė varlė (spirite) Balta vata, taip, vata, kažkas gyvo
9 3 Ametistas Skarelė (bandomoji dainuoja)
10 1 Dėžutė tuščia – vien vata Baltas uždangalas. Oi, įkyrėjo, ten gyvena, minkštas žmogus

Mokslininkų nuomone, iš dešimties bandymų pirmas visiškai pavykęs, o penktas ir aštuntas, galime sakyti, – iš dalies pavykę, ypač todėl, kad dvi kontrolinės bandymų serijos su ta pačia bandomąja, atliktos diena anksčiau iki pejotlio panaudojimo ir penkioms dienoms praėjus po jo panaudojimo, nedavė tokių rezultatų.
Visa, kas išdėstyta šiame skyriuje, rodo, kad iki šio laiko pasiekti rezultatai, tiriant įtaigos mintimis faktus ir juos aiškinant elektromagnetinės vienų smegenų įtakos kitoms smegenims požiūriu. Tačiau tarkime, kad ateityje pavyks tai padaryti, bus galima parodyti, kad, esant tam tikroms – nors ir retai pasitaikančioms – palankioms sąlygoms, vienos smegenys gali tapti elektromagnetinių arba kokių nors kitų, dar nežinomų bangų siuntimo stotimi, o kitos – šių bangų priėmimo stotimi. Tarkime, toliau, kad priimtos bangos galės sukelti smegenų žievėje jas atitinkančius nervinus – psichinius procesus. Kyla klausimas: ar padarys tai kokios nors žalos materialistinei pasaulėžiūrai, visų pripažintiems fiziologijos mokslo teiginiams? Aišku, ne. Priešingai, fiziologiniams tyrimams atsivers nauja faktų sritis, o prieš kai kuriuos sunkiai išgyvendinamus mistinius įsivaizdavimus bus rastas aštrus, triuškinantis mokslinės – materialistinės analizės ginklas.

tiesa apie pikčiurnas

Įrašyta kategorijoje: games, info, nesamones, piešinukas, rašleva, renginiai — Vimpautas Bačkys @ 10:57
Tags: ,

Ar jums kada nors teko nukentėti dėl aplinkinių žmonių pykčio protrūkių arba tapti tokių protrūkių šaltiniu? Jei taip – tuomet šis straipsnis skirtas būtent jums. Įdėmiau pažvelkite į save ir artimuosius – ar tarp jų nėra pykčioholikų. Ir sužinokite, kaip kovoti su agresyvumu.

„Mano panelė negali pakęsti, kai jai prieštaraujama – iškart pradeda cypti.“

Įtūžio priepuoliai visuomet būna netikėti: iš pirmo žvilgsnio tikrai rimti įvykiai jos gali visai nesujaudinti, o įvairios smulkmenos, kurias iš esmės net pastebėti sunku, jai sukelia neigiamų emocijų audrą. Aš gyvenu lyg ant ugnikalnio, noriu pabėgti, bet bijau, kad taip patrauksiu į save jos pyktį“.

„Mano vyras gali netekti savitvardos dėl pačių menkiausių priežasčių, visą laiką bijau ką nors ne taip pasakyti ar padaryti“.

Jei jums pažįstami panašūs dalykai, jei privalote nuolat derintis prie savo partnerio, kad jis nepradėtų kelti skandalų, vadinasi, bendraujate su pykčioholiku.

Įtūžio priepuolių pasitaiko visiems žmonėms ir galima manyti, kad tai yra normalus emocijų pasireiškimas. Taip pat daugelis mūsų yra pažeidžiami streso, dėl to kartkartėmis netenkame savitvardos.

Bet jei įtūžio priepuoliai vyksta ganėtinai dažnai, o pats pyktis yra visiškai nelygiavertis jį sukėlusiems įvykiams, tuomet situacija tampa nevaldoma ir netgi pavojinga.

Kas tai: į išorę besiveržiantis karštas temperamentas ar vidinių problemų ženklas?

Pasiaiškinkime, kokios yra agresyvaus ir isteriško elgesio priežastys, išspręskime svarbiausią klausimą: kodėl būtent jūs atsidūrėte greta to „sunkaus“ žmogaus?

Kodėl pasireiškia nemotyvuota agresija?

Manipuliacija
Psichologinis nesuderinamumas
Emocinis vakuumas
Kodėl jie tokie?
Kodėl pykčioholikas jus valdo
Kaip išvengti pykčio?
Pykčio valdymas

Manipuliacija

Žmogaus įtūžis ir isterija, kaip manipuliacijos priemonė, naudojama įvairiausiose gyvenimo srityse.

Neseniai parduotuvėje teko stebėti tokią sceną: maždaug ketverių metų mergaitė krito ant žemės, šaukė visa gerkle ir verkė, reikalaudama, kad tėvai jos aktorinį talentą įvertintų, nupirkdami jai naują lėlę.

Tėvams dėl dukters elgesio buvo taip gėda, kad jie, raudonuodami lyg burokai, paskubėjo prie kasos, tikėdamiesi įsisiautusią furiją nuraminti nauju žaislu.

Tuomet pagalvojau apie tai, kad tikriausiai būtent tokiu būdu kai kuriems žmonėms išsivysto įprotis gauti tai, ko norima.

Jums gyvenime, be jokios abejonės, yra tekę stebėti tokią pačią mergaitę, tik vyresnę: pavyzdžiui, restorane ji gali tiesiog pašokti nuo kėdės, griebti lėkštę ir trenkti ją į supykdžiusio žmogaus galvą.

Jei ji įpyksta kiek mažiau, tuomet ji gali paprasčiausiai išbėgti iš restorano garsiai raudodama ir nustebusiems žiūrovams taip pranešdama, kad likimas suvedė ją su visišku niekšu.

Jei žmogus sugeba įsižeisti tyliai, niekam to neparodyti, tai isterijos, kaip ir ylos maiše, nepaslėpsi – jai reikalingi žiūrovai.

Dar vienas dalykas: įsižeisti galima ant bet ko, kad ir ant prezidento, ir jis niekuomet apie tai nesužinos, dėl to nenusimins.

O isterija įmanoma tik esant aplinkiniams žmonėms, kuriuos pats isterikas mano esant patikimais ir patikrintais.

Kitaip tariant, tas, kam skiriama isterija, būtinai sureaguos taip, kaip dera – dėl stipraus isterikuojančios poreikio arba dėl savo minkštakūniškumo. Tai svarbu.

Jei isterija nesusilaukia pageidaujamo atgarsio, ji yra bevertė ir greitai baigiasi.

Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, savo vadovui jokia moteris be priežasties nekels isterinių scenų. O taip pat ji niekada taip nedarys su žmogumi, kurio dėmesio ji siekia.

Tačiau vyras tikrai gali tapti žmonos isterijos taikiniu. Ir meilužis, ir vaikai, ir samdyti darbininkai, ir kirpėja… Apskritai, isterija skirta visiems, kuriuos ji gali paveikti pageidaujamu būdu.

Kai bet kokie nuomonių ir norų skirtumai suvokiami kaip stiprus įžeidimas, prasideda isterijos arba pykčio priepuoliai.

Nesugebėjimas nedelsiant gauti norimo dalyko veržia žmogų nervintis, todėl užplūsta emocijos.

O po to tik itin stiprios psichikos žmogus nepasijus kaltas ir su viskuo sutinkantis.

Būtent tokiu būdu drabužių spintoje atsiranda kai kurie kailiniai, žiedai ant pirštų ir netgi santuokos registravimo liudijimas.

Vienos mano klientės vyras ilgus metus savo žmoną prie savęs išlaikydavo tuo, kad kaskart jai panorėjus jį palikti jis iškeldavo baisiausius skandalus ir nusiaubdavo namus. Ilgą laiką jis kartu su šiuo žmogumi gyveno verčiama kaltės ir baimės jausmo.

Kad galėtų visais atžvilgiais galutinai nutraukti šiuos sunkius ryšius, jai prireikė kelerių metų konsultavimosi su profesionaliu psichologu.

Bet ne tik kova už dėmesį ir dovanas yra isterijos priepuolių priežastis. Neretai panašių pykčio priepuolių tikslas yra motyvacijos, produktyvumo didinimas.

Kartą teko stebėti siaubingą pirtį, kurią savo darbuotojams užkūrė vienos įmonės vadovas. Jis pavaldinius vadino visais įmanomais ne itin maloniais epitetais, savo kabinete lakstė iš vieno kampo į kitą ir staugė visa gerkle.

Pasirodo, taip jis elgdavosi dažnai, be jokios svarios priežasties – tiesiog dėl to, kad tuomet, kai kolektyve viskas būdavo ramu, jam būdavo nuobodu.

Ką nors aprėkęs viršininkas pasijusdavo puikiai ir netrukus pradėdavo juokauti, linksmintis siekdamas pagerinti savo darbuotojų nuotaiką.

Galbūt tokiu būdu jis bandė parodyti savo įtaką ir galią. Savo problemų išliejimas ant kitų žmonių galvų vyksta pagal principą „Prikiaulinau – pajutau malonumą“.

Neretai tokius žeminimo metodus pykčioholikai naudoja norėdami išsaugoti partnerius.

Taip vyksta dėl to, kad jie labai nepasitiki savimi ir tokiu būdu stengiasi išsaugoti situacijos bei partnerio kontrolę.

Psichologinis nesuderinamumas

Suderinamumo, tarpusavio supratimo ir bendrų interesų nebuvimas bei nuobodulys – tai priežastys, dėl kurių žmonės gali kalbėti skirtingomis kalbomis.

Netrukus prieinama iki tokios situacijos, kad bet kokio klausimo aptarimas sukelia sudirgimą ir skandalą (juk sutarimo bet kokiu atveju nebūna) arba apskritai nebelieka apie ką kalbėtis.

Tokiu atveju isterijos ir skandalai tampa vieninteliu būdu užpildyti vakuumą ir pagyvinti santykius. Staiga atsiranda priežastis įsižeisti, o po to – ir tema pokalbiui.

Būna ir taip, kad partneris, kurį kankina santykių nuobodulys, pats skandalų nekelia, o provokuoja kitą – jo emocijų sprogimas tarnauja tam pačiam tikslui.

Ir vienu, ir kitu atveju taip tik patiriamos emocijos, kurių trūksta.

Emocinis vakuumas

Tai labiau būdinga moterims. Užstrigimas santykiuose su vyru įvyksta tuomet, kai moteris neturi savo tikslų ir interesų.

Dėl to jos gyvenimas būna tuščiais, emociškai nykus, pasitikėjimas savimi svyruoja ir visiškai priklauso nuo mylimojo dėmesio.

Ir visko, ko jai trūksta, ji tikisi gauti iš vyro. Jei tai dėl kokių nors priežasčių neįvyksta, atsiranda pretenzijos, įsižeidimas.

Neišlietos emocijos kaupiasi ir atsiradus netgi pačiai menkiausiai priežasčiai kyla isterija.

Objektas ne visuomet būna pats vyras. Tai gali būti po ranka pasitaikęs padavėjas, vairuotojas. Svarbiausia – kad greta būtų mylimasis.

Teko būti tokios nemotyvuotos agresijos restorane liudininke. Padavėjas porai, sėdinčiai prie gretimo staliuko, atnešė butelį brangaus vyno.

Staiga moteris pradėjo rėkti ir reikalauti, kad restorano darbuotojas pakeistų butelį.

- Jis ką, mano, kad mes mulkiai, – seilėmis besitaškydama šaukė įsiutusi dama.

- Kodėl? Juk vynas tai pats geriausias, – norėjo paprieštarauti jos palydovas.

- Va būtent! Pats brangiausias! Jis nusprendė, kad mums galima prakišti viską, ką tik įmanoma, – moteris nuo piktumo tapo net violetine.

- O jei jis būtų atnešęs pigaus vyno, būtum sakiusi, kad jis mus už elgetas laiko? – bandė sumažinti įtampą vyriškis. Matyt, jis buvo taip pripratęs prie panašių pokštų, kad netgi tokioje situacijoje galėjo pokštauti.

- O tu kaip visuomet. Tau ant manęs nusispjauti! Tu… – ir prasidėjo, nusirito sniego lavina.

Po kurio laiko moteris nusiramino. Bet vėliau jai kilo noras suvalgyti kažkokių brangių pyragaičių.

Jos palydovas, prisimindamas pirmosios isterijos priežastį, mestelėjo, kad tie pyragaičiai labai brangūs.

Bet jis taip pasakė visai be reikalo, nes jo dama tučtuojau pašoko nuo staliuko, šveitė į jį savo rankinę ir apsiašarojusi išlėkė iš restorano.

Tiesą sakant, pakęsti tokios moters buvimą greta buvo sunku netgi tas 20 minučių.

Visiškai nesuvokiama, kokiu būdu tam nelaimingam vyriškiui pavyksta su ja leisti valandas ir netgi dienas. Kyla įtarimas, kad jis dažnai važinėja į komandiruotes ir iki vėlumos užsibūna darbe.

Kodėl jie tokie?

Kodėl žmonės tampa pykčioholikais ir isterikais? Kodėl visas kylančias problemas jie sprendžia būtent tokiu būdu? Ar jie tokie tapo dėl charakterio savybių, ar tokiais juos pavertė gyvenimas?

Yra keletas polinkio į agresiją priežasčių.

Pirmoji priežastis

Agresijos priežastimi gali tapti meilės vaikystėje trūkumas. Gali būti, kad žmogus išaugo ne pilnoje šeimoje – tėvai buvo išsiskyrę ar vienas jų buvo miręs.

Tuomet žmogus gali bandyti savo partneriui „atsilyginti“ už tą meilę, kurios nepatyrė vaikystėje. Tai susiję su baime prarasti partnerį taip pat, kaip vieną iš savo tėvų.

Neretai toks žmogus yra nepatiklus ir visur įžvelgia juodą spalvą. Bet kokią kitų žmonių nuomonę, nesutampančią su jo paties, jis sutinka atstatęs durtuvus.

Galima teigti, kad jis visą laiką ginasi, netgi tuomet, kai pavojaus nė ženklo nėra.

Kitų žmonių gerų norų jis tiesiog nepastebi, visuose veiksmuose ieško blogio. Prisimenate situaciją restorane, kuomet padavėjas atnešė brangaus vyno butelį?

Antroji priežastis

Žmonės vaikystėje patyrė prievartą. Nebūtinai fizinę.

Despotiški tėvai galėjo pernelyg griežtai kontroliuoti vaiką, vertė jį daryti tai, ko šis nenorėjo. Tokia prievarta taip pat gali būti ir žodinė.

Suaugęs toks žmogus nesąmoningai keršija savo skriaudėjams.

Trečioji priežastis

Vaikystėje žmogus jautėsi visiškai bejėgis. Pavyzdžiui, tėvai girtavo, o jis nieko negalėjo padaryti. Arba jam teko stebėti šeimynines muštynes ir skandalus, o pakeisti nieko negalėjo.

Gali būti, kad vaikui netgi nebuvo leidžiama parodyti savo užuojautos. Suaugęs toks vaikas bando kompensuoti buvusį bejėgiškumą, despotiškai besielgdamas su partneriu.

Jei jums aišku ir suprantama, kad isterija ir pyktis – tai blogai ir negražu, tuomet kodėl atsiranda žmonių, kurie pykčio kupinose situacijose išgyvena ilgus metus?

Netgi po išsiskyrimo jie sugeba surasti sau kitą, bet lygiai tokį patį pykčioholiką.

Kodėl pykčioholikas jus valdo?

Pirmoji priežastis

Tipinis nuolatinis isteriko ir pykčioholiko klientas – žmogus, linkęs į priklausomybes. Pavyzdžiui, jam gyvenime gali stigti adrenalino arba jis serga depresija

Gyvenimas nuolat aiškinantis santykius vis sužadina jo nervų sistemą, jis patiria susijaudinimą.

Taip atsitinka dėl to, kad organizmas patiria šoką, todėl į kraują išskiriamas itin didelis kiekis adrenalino.

Būtent adrenalinas sukelia euforiją. Jei grumiatės su depresija, tuomet nesąmoningai ieškote situacijų, kurios palaikytų jus budrios būklės.

Beje, panašus sukrėtimas yra viena iš dažnų isterijų priežasčių.

Jei žmogus jokiais kitais būdais nesugeba patirti emocijų, tuomet jis jas patiria būtent per isterijas, per pykčio ar agresijos protrūkius.

Galima būtų pasakyti, kad vyrai ir moterys, kuriems nuolat „sekasi“ susirasti isterišką ar agresyvią antrąją pusę, ir patys būna linkę į isterijas.

Tokioje poroje abu partneriai yra vienas nuo kito priklausomi, nes abu tiesiog nemoka kitaip patirti emocijų. Ką daryti, jei meilės, džiaugsmo ir laimės kupinas gyvenimas harmonijoje jų tiesiog netenkina? Tegu sau linksminasi kaip moka!

Tragedija įvyksta tuomet, kai tokio tipo žmogus staiga susiduria su normaliu, ramiu partneriu. Tuomet jis nesąmoningai pradeda partnerį provokuoti.

Isterija – tai kontrolės netekimas, o jei kontrolė prarandama, tuomet valdžią galima griebti į savo rankas – būtent taip svarsto žmonės, linkę į kitas priklausomybes.

Dėl to jie stengiasi kurti santykius, naudodamiesi būtent tokiomis manipuliacijomis.

Antroji priežastis

Prie tokių šeimyninių santykių pripratote nuo vaikystės. Pavyzdžiui, kuris nors iš tėvų buvo linkęs į pykčio priepuolius ir „parodomuosius išsišokimus“.

Jei yra taip, tuomet jums toks elgesys atrodo normalus. Ir netgi jeigu nesąmoningai jums kas nors nepatinka, tai sąmoningai jūs tokį žmogų pripažįstate ir juo pasitikite.

Dar labiau – manote, kad visi santykiai yra tokie bei visada galite pateisinti savo partnerį.

Pavyzdžiui, jo agresyvumą galite pavadinti karštu temperamentu arba sakyti, kad „visų galvos sukasi savaip“.

Iš tikrųjų nėra nieko bendro tarp temperamento ir agresijos, o daugelyje šeimų žmonės bendrauja ramiai – ir netgi patiria iš to malonumą.

Trečioji priežastis

Jūs nepasitikite savimi ir esate pasirengęs imtis aukos vaidmens.

Šiuo atveju komentarai nereikalingi – jei jaučiatės bejėgis, nieko nesugebantis žmogus, tuomet agresyvius žmones prie jus lyg magnetu trauks.

Pamokanti Liudos, kuriai tėvai nuo vaikystės sakė, kad moteris turi būti bejėgė ir visais gyvenimo atvejais pasikliauti vyrais, istorija.

Dėl to atsitiko taip, kad pasyvi mergina įsimylėjo agresyvų ir netgi labai pavydų vyrą, kuris visus ginčytinus tarpusavio santykių klausimus spręsdavo šantažu ir isterijomis.

Agresiją suvokdama kaip audringą temperamentą ir aktyvumą, ji penkerius metus negalėjo išsiskirti su šiuo vyru.

Kiekvienas jos bandymas nutraukti santykius baigdavosi jo persekiojimais ir grasinimais nusižudyti.

Ketvirtoji priežastis

Jums sunku išreikšti savo jausmus. Labai dažnai mes traukiame savo pasąmonės oponentus – tokiu būdu mes tartum kompensuojame savo vidinį disbalansą.

Emociškai uždaras žmogus yra linkęs sujungti savo likimą su žmogumi, kuris yra emociškai nestabilus.

Pavyzdžiui, santūrus vyras dažnai draugauja su isteriška moterimi, kuri jam kelia scenas dėl bet kokios priežasties.

Moteris, pratusi niekada nerodyti savo jausmų, traukia į agresiją linkusius vyrus.

Kitaip tariant, partneris jums reikalingas tam, kad išreikštų jausmus, kurių patys išreikšti nesugebate. Jei jums būdinga užgniaužti savo vidinę agresiją ir pyktį, tuomet vakuumą užpildo jūsų partneris.

Jei išsiaiškinsite, kuri emocinė programa verčia jus susidėti su panašaus tipo žmonėmis, tai galėsite atsisakyti šios priklausomybės, pakeisti savo santykį su pasauliu ir atrasti vidinį balansą.

Kaip išvengti pykčio?

Praktika įrodo, jog kartais tam, kad ištrūktume iš ydingo rato, pakankama išmokti…

1. Išreikšti savo emocijas

Kalbama ir apie teigiamas, ir apie neigiamas emocijas, išreiškiamas jums priimtinu būdu iškart, kai tik jos užgimsta. Sakyti „ne“, nebijoti sugadinti santykių, ginti savo požiūrį.

2. Nebijoti konfliktų

Dažnai žmonės, kurie susieja savo gyvenimą su pykčioholikais, kaip tik vengia atvirų konfliktų, ieškodami kompromiso arba prisitaikydami prie partnerio.

Tokia taktika – neefektyvi, nes tai yra agresyvaus žmogaus elgesio skatinimas. „Jei tai suveikia – vadinasi, elgiuosi teisingai“, – pamanytų agresyvus žmogus, kuriam nusileidžiama.

Jei žmogus isterijomis pasiekia to, ko nori, o būtent jūsų emocijos ir kaltės jausmas yra tokio elgesio priežastis, tai būkite tikri, kad kitą kartą isterijos ir skandalai bus dar triukšmingesni.

Jei jūs nedelsiant išreiškiate savo emocijas (socialiai priimtinu būdu), kitaip tariant, mokate aiškiai parodyti, kas jums patinka arba nepatinka kito žmogaus elgesyje, jei mokate parodyti kantrybę ką nors išaiškinant, jei mokate apginti savo poziciją, niekuomet nesiteisinate, tuomet pyykčioholikui tiesiog bus neįdomu isterikuoti ir plūstis.

3. Išsiaiškinti, kokia yra jūsų emocinė programa

Išsiaiškinkite, kodėl jus taip traukia agresyvūs žmonės. Tai padės jums kitaip įvertinti susidariusią situaciją ir, keičiant save, pakeisti santykius.

Pykčio valdymas

Deja, kontroliuoti agresyvų elgesį nėra taip lengva. Keisti situaciją įmanoma tik išanalizavus pačią agresijos ir isterijų priežastį.

Šiuo atveju būtina profesionali pagalba, kurią sudaro ne tik individualus pokalbis su psichologu bet ir specialus psichologinio išsikrovimo kursas, padedantis išmokti kontroliuoti agresiją ir nukreipti ją teigiama linkme.

Galbūt jums teko matyti amerikietišką komediją „Anger management“, kurioje Jackas Nicholsonas vaidina psichiatrą, kaip tik dirbantį su panašios būklės pacientais. Jis jiems įsiūlo visą priemonių kompleksą, kuris iš pradžių atrodo lyg pasityčiojimas ir lazdos perlenkimas.

Bet iš tiesų tas sadizmas yra skirtas tam, kad jo pacientas išmoktų išreikšti savo emocijas žodžiais. Juk jo nevaldomos agresijos priežastis buvo ta, jog jis užgniauždavo jausmus, šie kaupdavosi ir išsiverždavo pykčio priepuolių metu.

Todėl jei jums būdinga agresyvi emocijų išraiška, kreipkitės pagalbos į profesionalus. Svarbiausia – pripažinti tokios problemos egzistavimą.

Štai keletas patarimų, kurie padės įveikti agresiją.

1. Sudarykite pykčio būsenos privalumų ir trūkumų sąrašą. Kokius privalumus ir trūkumus teikia pykčio priepuoliai? Apsispręskite, kas yra svarbiau – privalumai ar trūkumai? Kas pasikeistų, jei liautumėtės emocijas išlieti tokiu būdu?

2. Užrašykite mintis, kurios jumyse skatina agresiją ir pyktį. Kitame stulpelyje užrašykite racionalų ir objektyvų jus erzinančių žmonių elgesio paaiškinimą. Atraskite jus erzinančių žmonių elgesio teigiamus tikslus.

3. Vietoj to, kad įsivaizduotumėte, kaip susidorojate su kokiu nors jus įžeidusiu piktadariu, įsivaizduokite jį kokiu nors juokingu pavidalu. Pyktis išsisklaidys, kai tik nusijuoksite.

4. Atraskite užsiėmimą, kuris padės jums atsikratyti agresijos. Pasidomėkite šuoliais su parašiutu, lenktynėmis, imtynėmis ir panašiai. Kita vertus, subalansuoti vidinę būklę padeda ramūs užsiėmimai: joga, kvėpavimo gimnastika, ušu.

www.delfi.lt

2009/11/19

Frustracijų tolerancija

Įrašyta kategorijoje: info — Vimpautas Bačkys @ 20:45
Tags: ,

Dviejų metų pyplys pamato pradarytas spintos duris ir jau džiugiai tiesia rankytes į spalvotus stiklainius, kai staiga išgirsta griežtą mamos „Ne!“. Kaip reaguos mažylis: įsižeis ir pradės verkti, nepaisys mamos draudimų ir tęs savo veiksmą ar paieškos kitos žaidimų vietos?

Drovus penkiolikmetis paauglys, sukaupęs visą savo drąsą, pagaliau išdrįso pakviesti patinkančią merginą į pasimatymą, tačiau merginos atsakymas buvo neigiamas. Kada kitą kartą vaikinukas išdrįs pasiūlyti pasimatymą jam patinkančiai merginai?

Studentas neišlaikė svarbaus egzamino. Kokia bus jo reakcija? Visą vakarą graušis ir sėdės namuose, slopins nusivylimą alkoholiu arba planuos geresnį pasiruošimą egzamino perlaikymui?

Verslo įmonės vadovas sužinojo, kad stambus tarptautinis partneris atsisako pasirašyti sutartį su jo kompanija. Ant ko išsilies vadovo įniršis ir susierzinimas: pavaldinių, žmonos, vaikų, o gal atsitiktinių praeivių?

Visos šios situacijos yra apie nusivylimą ir nepasitenkinimo jausmus, kai planui ar sumanymui iškilo kliūčių ir nepasisekė jo įgyvendinti. Visos šios situacijos yra apie FRUSTRACIJĄ, arba tiksliau – kaip žmonės reaguoja į frustraciją. Frustracija yra nemaloni, įtempta, į nusivylimą ir neviltį pereinanti emocinė būsena, kuri kyla dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą ar įveikti sunkumų. Jos pagrindiniai požymiai yra jausmingumas (nervingumas, verksmingumas), pasyvumas (susigūžimas savyje), o kitais atvejais – per didelis aktyvumas, agresyvumas. Nuo pat gimimo žmonės susiduria su nesėkmėmis, nepatenkintais poreikiais ir žlugusiomis viltimis. Tačiau stebina taip, kaip skirtingai žmonės reaguoja į, rodos, tą pačią situaciją.

Įsivaizduokite, kad vakarui jūs suplanavote jums labai svarbų susitikimą su ilgai matytu bičiuliu, ilgai jam ruošėtės ir dėjote į šį susitikimą labai daug vilčių. Staiga paaiškėja, kad susitikimas neįvyks, nes bičiuliui pasikeitė planai. Kokia bus jūsų pirmoji reakciją į šią žinią? Būsite nusivylęs, pyksite, graušitės, jausitės niekam nereikalingas? Ar draugo atsisakymą su jumis susitikti laikysite asmenine nuoskauda? O gal apsidžiaugsite, kad turite laisvą laiką ir galite jį praleisti su šeima, draugais ar tiesiog vienas/a? Persiorientuosite ir visas savo pastangas nukreipsite į prasmingo vakaro planavimą?

Visa Vakarų civilizacija yra labai orientuota į sėkmę. Patirta sėkmė padidina žmogaus vertę bei motyvaciją tęsti pradėtą veiklą. Tuo tarpu kartais net menkiausia nesėkmė sukelia bejėgiškumo jausmą, žemina pasitikėjimą savimi, slopina motyvaciją. Daug kartų siekiant tikslo susidūrus su sudėtingomis kliūtimis, kurių nepavyko įveikti, žmogus pradeda kelti sau mažesnius tikslus, sumažėja jo pasitikėjimas savimi (A. Suslavičius, 2006).

Tai, ar išgyvenimas yra priskirtinas frustracijai, priklauso nuo to, kaip mes vertiname mūsų patyrimą ir kokia yra mūsų emocinė nuostata į šią situaciją. Reakcija į nusivylimus gali būti labai skirtinga. Kartais žmonės net nesusimąsto, kaip jie įprastai reaguoja nusivylus. Vieni žmonės iš karto atsitraukia, kaip sraigės įlenda į savo kiautą ir visus savo išgyvenimus laiko giliai viduje. Kiti, atvirkščiai, reaguoja labai agresyviai – gali ginčytis, konfrontuoti, atvirai reikšti savo pyktį. Kai kurie žmonės, paveikti frustracijos, išgyvena depresiją ir visišką nusivylimą savimi, savęs sumenkinimą. Depresyvus elgesys paprastai pasireiškia tuomet, kai nusivylus pažeidžiamas asmenybės vertės jausmas.

S. Rosenzweig (1944) išskiria tris reakcijų į frustraciją tipus: kliūties akcentavimo, ego gynybos ir poreikio tęsimo. Asmuo, kuriam būdinga pirmojo tipo reakcija, nuolat kartoja, kad padėtis yra labai prasta, tačiau nieko nedaro, kad ši situacija pagerėtų („Viskas yra labai blogai“).. Labai panaši yra Ego gynybos reakcija – tai nuolatinis teisinimasis, kodėl taip atsitiko, tačiau iš esmės taip pat nėra jokių veiksmų, nukreiptų į situacijos keitimą („Aš nekaltas, kad taip atsitiko“). Trečioji reakcija – poreikio tęsimo reakcija – yra tęsimas to, kas pradėta. Vieni tai daro patys, savo jėgomis, kiti gi pradeda reikalauti, kad už juos tai padarytų aplinkiniai („Jei nepasisekė man, tegul tai padaro kitas“). Yra tokių žmonių, kurie tikisi, kad laikui bėgant problemos išsispręs savaime, pagerės gyvenimas ir pan.

Žymių vokiečių psichologių H. Fischle-Carl ir M. Fischle-Lokstein (2000) nuomone, įvairias šiais laikais klestinčias manijas (pirkimo, persivalgymo, kompiuterinių žaidimų ir pan.) pirmiausia lemia ne malonumo ieškojimas, o troškimas nuginti kamuojantį nepasitenkinimą. Net buvo nustatyta, kad manijų gausėja asmeninių ir kolektyvinių krizių metu. Manoma, kad įvairių manijų veiksnys yra nesąmoningas noras būti paguostam, nes kažkokie svarbūs asmeniui poreikiai buvo nepatenkinti. Pvz., vieniša moteris grįžusi iš darbo negali kontroliuoti savo rajumo ir vis varsto šaldytuvo dureles. Valgydama ji net jaučia malonumą, bet ir nesąmoningai bando „paguosti“ save išgyvendama vienišumą ir nepatenkintus draugystės, meilės ar pripažinimo poreikius. Arba panaši situacija. Jeigu bandant suliesėti svoris nemažėja arba mažėja per lėtai, žmogus, nusivylęs nesėkme, vėl ima valgyti. Taip jis tarsi ramina save. Tuomet susiformuoja užburtas ratas.

Kaip žmogus reaguoja į nusivylimus, didele dalimi priklauso nuo to, kaip jis toleruoja frustraciją. Kai kurie žmonės turi labai žemą frustracijos slenkstį ir yra labai lengvai pažeidžiami. Jie paprastai viską vertina neigiamai, priešiškai nusiteikę prieš aplinkinius ir labai sunkiai įveikia įprastus kasdienybės sunkumus. Net menkiausia nesėkmė juos išveda iš pusiausvyros. Kitiems yra žymiai lengviau, nes jų frustracijos slenkstis yra pakankamai aukštas. Jie yra psichologiškai atsparūs įvairioms neigiamoms gyvenimo situacijoms, sugeba neprisiimti visko asmeniškai ir išlaikyti sveiką požiūrį į įvairias gyvenimo aplinkybes.

Taip pat svarbu, kaip žmonės aiškina savo sėkmes. Asmenys, kurie priskiria nesėkmės priežastis prie vidinių ir netinkamų veiksnių, labiau linkę matyti save bejėgius, nei asmenys, manantys, kad nesėkmės priežastys yra išorinės, specifinės ir trumpalaikės. Pvz. egzamino neišlaikęs studentas gali manyti: „Esu visai kvailas, niekam netinkamas ir nieko vertas“. Arba „Nepasisekė, nes neturėjau laiko pakankamai pasiruošti. Kai pasiruošiu, tikrai gausiu gerą įvertinimą“.

Verta pamąstyti, ar mokame toleruoti frustracijas, ar gebame sveikai įvertinti net labai nepalankiai susiklosčiusią situaciją. Psichologai kalba apie tai, kad frustracijos tolerancijos gebėjimus galima išugdyti, tobulinti ir treniruoti. Jau minėtos psichologės H. Fischle-Carl ir M. Fischle-Lokstein mano, kad atsikratant frustracijų svarbu keisti vertinimo lygmenis. Labai negatyviai ir pesimistiškai nusiteikusiam asmeniui yra labai sunku toleruoti frustraciją dėl įsitvirtinusių nuostatų ir slegiamos nuotaikos, kuri panaikina bet kokią iniciatyvą ir norą pakeisti situaciją.

Frustracijų niekam nepavyksta išvengti, todėl labai svarbu išmokti konstruktyviai reaguoti į nesėkmes ir nusivylimą keliančias situacijas. Aišku labai svarbus mūsų išankstinis nusiteikimas ir požiūris į situaciją. Jei bet kokį nesėkmę priimsime labai asmeniškai ir pesimistiškai, sunku tikėtis, kad išmoksime pozityviai vertinti situaciją, o patyrus frustraciją žengti naują žingsnį. Svarbu nesijausti bejėgiais ir visiškai priklausomais nuo aplinkos.

Kartais mes patys kuriame sau tokį gyvenimą, kuris neišvengiamai kels mums frustraciją. Keliame sau labai didelius reikalavimus, viską norime atlikti tobulai ir nepriekaištingai, siekiame tikslų, kurie ne visada yra realiai įgyvendinami. Gyvenimas pasidarytų žymiai lengvesnis, jei sumažėtų mūsų reikalavimai sau ir aplinkiniams. Dar vienas žalingas įprotis yra nuolatinis savęs lyginimas su kitais ir orientacija į kitų (o ne į savo) pasiekimus. Juk visada atsiras kažkas, kas tam tikroje srityje mokės ar žinos daugiau. Nustoję lyginti save su kitais ir rungtyniauti su kitais, mažiau nusiviltume savimi, daugiau jėgų galėtume skirti savo individualumui išryškinti ir asmenybei plėtoti.

Remtasi:
Fischle-Carl H., Fischle-Lokstein M. Tikiu savimi ir džiaugiuosi gyvenimu. Vilnius, 2000.
Suslavičius A. Socialinė psichologija. Vilnius, 2006.

Rima Breidokienė
klinikinė psichologė

 

2009/11/18

Poveikio anatomija

Įrašyta kategorijoje: info — Vimpautas Bačkys @ 12:10
Tags: , ,

Pratarmė

 

Apie šį paveiksliuką… Sen. Graikijos geografai mini, kad “šiaurės tautose galima sutikti nepaprastų žmonių, turinčių ypatingų savybių, galių ir sugebėjimų…. Jie ten vadinami “Bitijais” (orig “bitioi”, kitur – “tibioi”). Tokio žmogaus akies vyzdys primena arklio siluetą… 
Nėra abejonių, jog bemaž viską, ką čia rasite, ateities mokslas įvertins, pasiremdamas kvantinės fizikos kategorijomis. Atskaita tokiam požiūriui bus įsivaizdavimas sąmonės, kaip kinetinės, postūmio energijos sistemos, sudėtingos konfigūracijos. Šiuo pagrindu galima pasverti ir daugelį kitų standartinio sąmonės veiksnumo momentų (valia, sąžinės graužatis etc.). Sąmonė su šiuo jos įsivaizdavimu neabejotinai priklauso atviram tarpusavio saitams kvantiniam sąmonių laukui. Būtent tokių paralelinių sąveikų įpatingumus mes čia aptariame bei siūlome paeksperimentuoti, kad tuo įsitikinti.
Kinetinės energijos vaizdinį eksperimentatoriams vertėtų įsidėmėti itin tvirtai, nes visuose čia aprašomuose atvejuose sąmonė pasitelkia papildomą kinetinę energiją iš kitur: iš techno-ekologinės erdvės (pvz. mob. tel. ryšio bangavimas), arba – iš kitos sąmonės kinetinių “virpesių”. Tačiau, prisitaikant prie dabarties sampratų, toliau dėstyme pasitelksiu labiau įprastinius “gyvenimiškus” terminus. Čia bus parinkti tokie reiškinių įvardinimai, kurie kai kam gali sukelti negatyvias nuostatas (pvz. “apsėdimai”), tačiau įsigilinęs į tai, ką pagal esmę ir “techninį” atvaizdavimą tokie terminai apibūdina, skaitytojas supras tokių parinkčių tikslingumą. Nesinori naudoti išsireiškimų, kurie daug kam priimtini vien dėl kažkokio pasąmoninio sąskambių patrauklumo, įspūdingumo. Bet dažnai jų, kaip savokų, turinys atspindi vien tik loginį absurdą (pvz. “energetiniai laukai” – tai tiktų nebent Ingnalinos AE apibūdinimui, kaip poetinė metafora:)) Kiti paplitę išsireiškimai yra arba moksliškai paneigti (pvz. “radio bangos”… įrodyta, kad tokio pobūdžio bangų žmogus nesiuntinėja), arba neatspindi kokios nors sąmoningos veiklos. Nors šie įvardinimai “sąmoningą veiklą”, pagal savo prasmes, nurodo  (pvz. “telepatinio signalo siuntimas”… juokinga tai įsivaizduoti, kalbant pvz. apie primityvius gyvūnus). Vienintelis “mokslinis” daugelio reiškinių apibūdinimas telpa į “kinetinės energijos” temą, nes pvz. nerasta įrodymų, kad koks nors žinomas elektromagnetinis “biolaukas” atlieka kokią nors poveikio “persiuntimo” funkciją minimais atvejais. Tad šia sąvoka operuoti taipogi nėra jokios prasmės. Visgi sąmonė kitai sąmonei suteikia inerciją ir tai įmanoma įsivaizduoti tik kvantiniu lygmeniu. Dar daugiau – tai verta įsivaizduoti, kaip suberdvės, ar poerdvio išnaudojimą, nes mokslas normalios erdvės dimencijoje tų poveikių esmės nefiksuoja.

Visgi yra sąvokų, kurios gan įprastos ir savo esme apibūdina gan tikslų “funkcinį vaizdą”… Tad ir apsiribosiu tokiais apibūdinimais, kurie atsargiau ir geriau (pagal jų “techninį įsivaizdavimą”) atspindi esmę, nepaisydamas to, kad kartais vienas, ar kitas pavadinimas iš pirmo žvilgsnio gali nuskambėti “šiurkščiai” ar pan.

TAD… Sveiki atvykę į “ekstremalią, efektyvią magiją”, kur …nėra jokio misticizmo ir painiavos. Ilgokai mąsčiau, ar šiam tinklapiui apibūdinti tinka jo priskyrimas magijos sričiai. Deja, tenka adaptuotis prie skaitytojų išankstinių “klasifikavimo nuostatų”, nors lengvai rasite, jog dauguma “magijos” elementų čia yra akivaizdžiai “išardyti” ir sukritikuoti per sąmoningai suvokiamus ir kuriamus atvejus. Iš esmės tai – “tradiciškai įsivaizduojamos magijos” suniekinimas, kurio šviesoje kokia nors musulmonų sufistų, žydų kabalistų praktika pasirodys kaip neišmanėlių dėlionės. Vienok… ”tradicinių magų” ši sritis, pačiu bendriausiu požiūriu apibūdinama sekančiai – “situacijos įtakojimas valios pagalba”, tad pagal šį “apibrėžimą”, visgi, galima ”suprasti” ir aprašomų dalykų esmę.

Aš pats, apibrėždamas šią medžiagą nestandartiškai, ne pagal precedentus, ją įvardinčiau sekančiai – “aukščiausio lygio praktinė filosofija”. Nes čia yra pastabų ir pasiūlymų rinkinys, kaip absoliučiai sąmoningai ugdyti sugebėjimą valdyti, “konstruoti”, identifikuoti norimo lygio svarbą pageidaujamame objekte, situacijoje pageidaujamu momentu, nepaisant nusistovėjusių pastabumo ar savistabos įpročių. Kažkam čia aptariami gebėjimai ir priemonės gali pasirodyti besą potencialiai pavojingi visuomeniniu požiūriu. Tokį “išsigandusįjį” turiu nuraminti, nes minimus būdus gali įsisąvinti tik itin skaidraus, lankstaus ir spartaus proto žmogus, o ne koks nors ekspansyvus, neatidus piktadarys. Pats metodikų galėjimo įsigyti principas nulemia, jog jos gali atitekti tik atsakingam, atidžiam ir supratingam kito atžvilgiu asmeniui.

Čia bus aptarta „gyvoji poerdvinė sąveika” tarp žmonių, pradedant nuo “standartinių gebėjimų paveikti kitą savimi” iki - išskirtinio paveikimo situacijų kūrimo. Tuo požiūriu bus paliesta keletas „apyvartinių” socialinių, psichiatrijos, religijos ir pan. klausimų. Išdėstyti dalykai bus pakankamai naujoviški ir kategoriški „nusistovėjusių normų („apyvartinių supratimų”) požiūriu. Todėl natūralu, kad kritiškai ir (nes) sveikai mastančiai asmenybei nepakaktų ir daugybės loginių argumentų, ar -  mano patikinimų, jog „tai – absoliučiai empiriškai, logiškai pagrįsta”. Juolab, kai kalbama apie visos eilės senųjų masyvių „mitų” sudaužymą, ar – perkvalifikavimą.

 Tad “skeptiškajam” skaitytojui pradžioje siūlau atlikti visai nesudėtingą bandymą (bet… jūsų lauks stebėtini rezultatai…).

Tam reikia kito žmogaus, kurį, jūsų įsivaizdavimu, esate „pakankamai gerai perpratęs” (beje, tai – puiki proga pasitikrinti, ar taip yra iš tikrųjų). Žodžiu – jei jūs drįstate teigti, jog savyje tarsi nešiojate tikslų ir „pakankamai pilną kito sąmonės, elgsenos principų vaizdinį”, tai šis bandymas jums turėtų pavykti iš karto.

Bandymui jums tereikia dviejų mobiliųjų telefonų ir kokio nors metalinio įrankio (pvz. – stalo įrankio), kurį galėtumėte naudoti šaltą (pvz. – nuolat atšaldant stiklinėje vandens).

Bandymui reikia „pakankamai laisvos aplinkos” (neturėtų būti koks nors tirštas žmonių sambūris šalia kurio nors iš abiejų, o ypač – „priėmėjo”).

Abu atsisėda skirtinguose kambariuose taip, kad „testuotojas” (Jūs) sėdėtų „priekyje” testuojamojo atžvilgiu, nugara į jį. Pastarasis lai atsisėda kitame kambaryje veidu tiesiai į Jus.

Bandymo ir viso „situacijos vaizdo” esmė, kurią verta abiem žinoti, būtų sekanti – Jūs tam tikra seka paliesite savo kūną įvairiose vietose, nusiųsite „informaciją apie įspūdį, potyrį“ savo bendražygiui, o šis, pagal pojūčius „ant savęs” (tarytum), turės nuspėti ir vėliau nupasakoti šią seką (kurios Jūsų kūno dalys, kokiu eiliškumu buvo paliestos Jūsų ten).

Bandymo eiga turėtų būti sekanti – judu susiskambinate mobiliaisiais telefonais, užsikišate juos (su įjungtu ryšiu) už juosmens prie stuburo… Toliau, kadangi, kaip minėjau, esate manantis, jog turite gan aiškų ”kolegos” vaizdinį, tai siūlau neskubant mintyse „prasukti” kažką pan. į „prisiminimų filmuką” apie jūsų partnerį įvairiose situacijose, kur atsiskleidžia tipiški jo stilistikos, manierų ir pan. elementai. Tuo pat metu pabandykite su šio asmens savybėmis sutapatinti save.

Vėliau, įsivaizduodamas, jog jį, kaipo tokį, “talpinate savyje”, pabandykite atlikti savęs palietimus šaltu metaliniu įrankiu, įsivaizduodamas, jog liečiate jį (jo vaizdinį) „per save”. Tai yra – liečiate save, tarsi turėdamas omeny, jog „čia esate ne Jūs, o anas žmogus”.

Dar reikėtų įsigilinti kiekvieną savo pojūtį, suintensyvinant, hiperbolizuojant jo suvokimo momentų tankį, “svarbą”, ryškumą, tikrumą.

Reikėtų neskubėti ir prieš liečiant kažkurią vietą šaltu daiktu, keletą sekundžių ją pašildyti (iki atskiro, vietinio šilumos pojūčio) delnu. Šaltą prilietimą (ir pojūčio suvokimą) taipogi verta fiksuoti keletą sekundžių.

Priėmėjas tuo tarpu turėtų stengtis „savęs nejausti, neaktualizuoti”. Jam nereikia nei pernelyg stengtis ką nors nuspėti, nei būti kažkokiu perdėm susikaupusiu ar pan. Jis gali būti pilnai apsirengęs laisvais drabužiais, bet pageidautina, kad jo kūno aplinkos šiluma nebūtų aukštesnė už esamą Jūsų situacijoje.

Regimuosius pojūčius abiems vertėtų „išblukinti” (galima užsimerkti pvz.).

 Drąsiai siūlau šį eksperimentą daugeliui, neabejodamas, jog jis bus sėkmingas. Ir siūlau jį ne vien „dėl įspūdžio”, o kaip pakankamą pagrindimą, kalbant apie daugelį tolimesnių klausimų. IR(!), pavykus šiam paprastučiam „epizodui”, manau, daugelis susivoks, jog patyrė kažką, kas leidžia teigti, jog “eksperimentatoriai” turi daug tikresnių „telepato savybių” (informacijos perdavimo – priėmimo tikslumas…) nei kalbant apie kažkokius „teorinius telepatus”. Taip pat suprasite, jog pabuvote daug tikresniu potencialiu „ekstrasensu”, nei daugelis išsigyrusiųjų, nes … Jūs kątik perdavėte kolegai „kūno efektą”. Tad, jei šis „suvoktų savo (tarsi) kūno užfiksuotą įvykį” (klaidingai), kaip „savąjį-čia” tai priverstų į tai savo kūną atitinkamai reaguoti absoliučiai tiksliose, Jūsų pasirinktose vietose…

Epizodą galima įvardinti įvairiais filosofiniais, psichologiniais terminais, iš kurių rinkčiausi posakį „paralelinių samonių persipynimas”, arba – simbiotizmas. Bet religingas žmogus teigtų, jog Jūs savąja sąmone trumpam buvote „apsėdęs – užgožęs” savo kolegą, tad šį paprastą, nors gal ir negatyviai skambantį žodį („apsėdimai”) taip pat galima naudoti. Juolab… Nesunku suvokti, jog nežinodamas, kas jam pan. „efektą” suteikė, „priimantysis”, jei jis yra religingas, ko gero, suverstų kaltę velniui… Na, o psichiatras jo vietoje, kaip mat – liguistoms haliucinacijoms…

Tolesniame dėstyme aš pasistengsiu išnaudoti žmonių turimą “etaloninį, ekskliuzyvinį” įsivaizdavimą… Pasiremsiu ”procedūriniu” ir pasekminiu įsivaizdavimu apie įvykį, kuris paprastai pavadinamas – “velnio apsėdimas” (arba apie šį reiškinį daugiskaitoje – “apsėdimai”). Tačiau čia noriu pastebėti, kad skirtingose kultūrose, ar net – individuose egzistuoja skirtingi “apsėdimo” įsivaizdavimai. Vienur ši situacija įsivaizduojama tuo būdu, kad žmogus, kuris yra apsėstas velnio – jis yra tarsi savarankiška figūra “velnio teritorijoje, jo įtakos zonoje”. Čia jis yra tarsi kažkoks “velnio tarnas”, sudaręs sutartį ir pan. Toks įsivaizdavimas mums netinka… 

Kitur (paprastai taip įsivaizduota ir Lietuvoje) apsėstas velnio žmogus yra tarsi “įrėmintas”, užkoduotas, užprogramuotas. Kai kada jis turi savybių, lyg būtų velnio įsikūnijimas, inkarnacija ir pan. Toks įsivaizdavimas ir “pavadinimas” dar visai nesenai (tokį pavadinimo naudojimą vis labiau išstumia valingi, pergalėmis prieš velnią besižavintys, tvirtažiomeniai Bažnyčios tarnai) buvo plačiai pritaikomas ir visiškai “ramiai” naudojamas kalbant apie žmonių santykius… Vienas žmogus yra pernelyg stiprus iniciatyvos, valios turėtojas (daug “valingesnis”) lyginant su kitu žmogumi. Kaip matysite toliau – tokiu “padaru” gali būti net ir ne žmogus… Tad toks “apsėdimo situacijos kūrėjas”, iniciatorius toliau įgis pavadinimą “apsėdėjas”, o jo valioje atsidūręs žmogus (tas, kurį “apsėdėjas” yra apsėdęs”), tokia kito valioje “panardinta” būtybė - “apsėstasis”. 

 Trumpa filosofinė pažvalga

Įsigilinti į tolesnę šio tinklapio medžiagą daugeliui sutrukdys tam tikras “komfortinio įsivaizdavimo kevalas”. Dėl jo dažnai verčiau pasirenkama “nusišalinimo”, “atsimušimo” pozicija. Visa tai instinktyviai kyla iš įprasto ir plačiai “apyvartoje” cirkuliuojančio vieno religiškai, kanoniškai “esminio požiūrio”…
“Problema” slypi vėlyvojoje antikinėje pasaulėvaizdinėje koncepcijoje, teigiančioje, kad tas pats subjektas, ar objektas neįsivaizduojamas, kaip gebantis vienu metu egzistuoti (ar – “dalyvauti”) keliose vietose. Tokia apriorinė paradigma yra paremta “pragmatiniu požiūriu” (kitaip nesigauna objekto “nagrinėti” ir specifikuoti) ir tiek. Šis požiūris labai svarbus moksliniams skaičiavimams etc.

Yra žinomas kitas, “polimorfistinis“, požiūris, kuris svarbus “simbiotizmui įsivaizduoti”, kaip filosofinė atrama. Jis teigia - “tas pats subjektas, ar objektas dalinai gali dalyvauti keliose vietose vienu metu. IR… Realiai minėtas “pragmatinis požiūris” nera labai “senai žinomas”. Krikščionybė jį perėmė iš Bizantijos graikų ir tiek. Tačiau net ir pačioje krikščionybėje yra teigiama vieno asmens dalyvavimo keliose vietose galimybė, pradedant nuo “grandiozinių dalykų” (“apreiškimai”, “dievo sūnus” etc.). baigiant “pigiais momentais” (įpėdinystės, “kraujo ryšių” ir visokių kitokių “vieno asmens pratęstumų kitoje vietoje” sampratos).
O štai Sen. Egipte tas gebėjimas vienu metu dalyvauti keliose vietose buvo pakankamai “idėjiškai sustyguotas”… Anot egiptiečių pvz. žmogus gan paviršutiniškai (tik “sielos KA variante”) sugeba dalyvauti keliose vietose ir kuo platesni tokio dalyvavimo – įtakojimo gebėjimai, tuo aukštesnis socialinis statusas jam turėtų būti pripažįstamas. Kažką pan. “išpažino” ir senovės lietuviai, nes pvz. iš kunigaiščio Gedimino laiškų matosi, kad net savo antspaude jis įsivaizdavo gyvą savo “pratęstinį“ dalyvavimą.
Na, pagal “pragmatinį požiūrį” tokia pasaulėžiūra yra “pamišimas”, bet, vienok, net kelis tūkstantmečius labai sklandžiai egzistavo tuo paremtos pasaulėžiūros. Štai tokiu “polimorfistinių galimybių” įsivaizdavimo gebėjimu ir remiasi šio tinklapio “epizodai”.

Pagal “pragmatinę, objekto dalyvavimo tik vienoje vietoje” koncepciją neįmanoma pvz. bangų fizika, pradedant sudėtingumais (pvz. fotonų savybės, kai kurie realiatyvumo teorijos aspektai… pvz. materijos prigimties, kintant jos masei klausimas…), baigiant net ir pvz. elementariu elektros srovės įsivaizdavimu (“pragmatiškai žiūrint” išeitų, kad elektronų “rutuliukai” nubyra laido gale… atomai jame lieka be elektronų, o šie [b]dalyvauja[/b] [b]tik ten, “kur atsidūrė[/b]“).
Žodžiu – net ir normaliame moksle neįmanoma taikyti minėto “pragmatinio požiūrio”, kaip kažkokios vienintelės “koordinačių sistemos”, kuri turi viską išspręsti ir paaiškinti.

“Polimorfinio požiūrio” atveju daugelis įvykių gali būti kažkur besančių realių subjektų “paralelinio dalyvavimo kitoje vietoje” pėdsakas. “Realus autorius”, pripažįstant tokius “gebėjimus” (o tai įrodoma eksperimentiškai) gali būti daug kas: gyvūnai, žmonės etc.
Pragmatinio požiūrio atveju tie “pėdsakai”, pripažįstant juos (kaip ir bet kokį “veiksnį”) “atskirais autonomiškais veiksniais”, sukuria “atpažinimo” sumaištį. Tad skirtingais atvejais tas sprendžiama kuriant įsivaizdavimus apie ”demonus”, “būties valią” ir kitokias filosofines chimeras. Remiantis šiais “paaiškinimais”… švykių prigimtys per porą tūkstantmečių taip ir lieka neišsprendžiamos. Na, senovės Egipte tokių “graikiškų” filosofinių problemų ir dilemų nebuvo…
Tai štai, kaip yra.
“Pragmatinio požiūrio” stiprumas individuose taipogi tėra kolektyvinės, “polimorfinės” pasąmonės įtakojimo rezultatas, nors pats “pragmatinis požiūris” ir neigia šią galimybę.

Nenorėčiau čia pernelyg susireikšminti, bet “prie progos” atliksiu tam tikrą “nukrypimą nuo temos” ir pastebėsiu, jog atidus skaitytojas nesunkiai supras, kad visas šis “realybės vaizdas”, ši buvusi ir toliau esanti medžiaga Taip pat paneigia IR pagrindinių budizmo religijos “pamatų” (atomistinis požiūris į individą ir “sprendimai”, įsivaizduojant žmogaus “autonomiškumą”, kažko “nulemtumą dėl karmos” ir t.t.) egzistavimą, kaip realybės, deja, neatitinkančią utopiją. Tinklapio gale pridėsiu nedidelę “istorinę pažvalgą” šiuo klausimu. 
Šiame tinklapyje išdėstytas ”simbio vaizdas” neitin gali džiuginti ir Kalvino idėjų adeptus…
 Sąmonių būsenų persipynimai (o gal tiesiog… “apsėdimai”?)

Apie Pratarmėje pateiktą „bandymą”.

 Pratarmėje pateikiau aprašymą bandymo, skirto įsitikinti tam tikromis „apsėdimo galimybėmis”. Neabejoju, jog daugeliui šis bandymas turėtų pavykti, o kai kam galbūt – net ir iš pirmo karto. Yra tam tikrų sąlygų, kur bandymo rezultatyvumą, ar – efektą galima keleriopai sustiprinti, tačiau taip įmanoma sukurti dar stipresnį „apsėdimą”, kaip „pernelyg didelio efekto” rezultatą. Pvz. tokį rezultatą galima pasiekti, jei „siuntėjas” yra stebimas jo „veiksmų svarbą remiančio – siuntėjo svarbą aktualizuojančio” žmogaus (ar – kelių žmonių). Pastaruoju atveju būtų svarbu, kad “stebėtojas, ar stebėtojai” neatsidurtų tarp “efekto siuntėjo”, ar ir “priėmėjo”. Dar ypač svarbu, kad šis “rėmėjas” nepradėtų sureikšminti savęs procese. Pastarasis niuansas gali būti nesėkmės priežastimi (toks “susireikšminęs” stebėtojas ima perteikti ne stebimąjį, o save, kaip svarbų “priėmėjo” atžvilgiu subjektą). Kai kas, ką rasite toliau, taipogi veikia minėtu “rėmimų principu”.
 
Na, o “poros atveju”, visgi siūlyčiau panašių, nebūtinų “bandymų su parama” vengti ir tuo pačiu perspėju šiuo „užsiėmimu” pernelyg nepiktnaudžiauti. Ypač – su tuo pačiu žmogumi „viena (“apsėdimo”, lyderiavimo požiūriu) kryptimi”. Nes pasėkoje „gavėjas” gali taip persiimti „siuntėjo” potyriais, jog tai (reagavimas į kito „aktualijas”) kurį laiką jį nuolat trikdys įvairiose plotmėse (kalbant apie kūno koordinaciją, stilistiką, emocines būkles ir pan.).

Kalbėjome apie tam tikrą įvykį ir perteiktą informaciją apie jį, bet… „Informacijos (šiuo atveju – apie kūno potyrį) suformulavimas ir persiuntimas” pats savaime ir yra pagrindinė esmė. Ne ką sudėtingiau persiųsti tą pačią „informaciją apie potyrį” ir „be įvykio” (prisiminimu apie jį, pafantazavimu ir pan.). Čia skirtųsi tik menamo “įvykio” suvokimo „lokalus tikslumas” ir ryškumas. Ir šiuo principu galima paaiškinti bemaž visų magijos rūšių veikimo principus. Ir ne tik… Pvz. vienas egocentriškas, valingas fantazuotojas „vaiduoklių vaizdinį”, kaip tikro įvykio įspūdį, gali „informatyviai primesti” net ir keliems skeptiškiems kolegoms… 

Magija (daugumoje atvejų) – vienos „sąmonės tikrovės” primetimas kitai sąmonei ir įtvirtinimas pastarojoje „aktualių realijų” pavidalu.

Tuo pat būdu galima paaiškinti ir daugelį psichologinių, sociologinių, politinių ir kt. aspektų.

Pateiktame bandyme pasiūliau naudotis mobiliaisiais telefonais. Priežastis čia – labai rimta. Visų pirma, „telepatinis ryšys” tuo būdu iš tiesų yra gerokai palengvinamas. O antra – Jūs siunčiate informaciją – „poveikį” tam tikram žmogui pagal Jūsų turimą įsivaizdavimą apie jį. Žmonių, atitinkančių šį Jūsų „vaizdinį”, Žemėje gali būti milijonai ir (..!)  iš jų bus bent keli tūkstančiai tokių, kurie tuo momentu Jūsų turimą specifinį „to momento personos” įsivaizdavimą atitiks daug geriau, nei konkretusis „kolega”… Manau, “prie progos” čia iš karto verta pastebėti, jog pvz. ekstrasensas, darydamas „poveikį” kažkam, ką jis, esą, „gerai supranta” (o tai tikėtina, nes dauguma jų „klientų” yra ganėtini primityvai) tą poveikį dar ir „žarsto”  visų menamo kliento „įsivaizdavimą” atitinkančiųjų adresu…

Itin gerai žinomas, natūralus “tarpusavio apsėstumo”, ar – “sinchronizacijos” būdingumas pasireiškia dvynių atvejais… Tai – puikus įrodymas, kad “sąmonių susiblokavimui” ir tarpusavio sąveikai reikalingas arba sąmonių pakankamas identiškumas, arba – jų tarpusavio įsivaizduojamumas (kas “identiškumo” atveju, be abejo… egzistuoja natūraliai…) 

„Mobilus ryšys” bandymo metu Jums garantuoja didesnį kryptingo „kontakto tikslumą”, lokalumą. Be abejo, jog šį aspektą (sąmonės sąveiką su aukšto dažnio elektromagnetinėmis informacijos bangomis) reikėtų moksliškai patyrinėti (tiesa, čia slypi tam tikri pavojai žmonėms ir tuo pat metu… – uždirbantiems dideles pinigų mases iš minimų technologijų, tad, deja…), ar bent jau – turėti omenyje. Pvz. ganėtinais kliedesiais šiais laikais skamba kokio nors jogo (su SMSų be paliovos skrodžiamomis smegenimis…) paistalai apie jo „sąmonės nepriklausomybę” meditacijų metu…

Galima įvairiai daug ką „pavystyti”, pradedant minėtuoju „pirminiu kontaktų variantu” iki itin sudėtingų „susigaudymo ribų”… Vargu, ar drįsčiau prieštarauti tai bandysiančioms santuokinėms poroms? Beje, „telepatiniai kūno tikrovių kontaktai” tarp skirtingų lyčių partnerių duoda „įdomesnių”, ryškesnių, rezonansiškų efektų (užjaučiu homoseksualus, nes pan. parodytu principu tos pat lyties asmenų „deriniai – vienas prie vieno” parodo, jog realiai… buko tarpusavio jausenų ir kitokio pilkumo nėra tik jų vėliavoje).

Tačiau… Tokių skubotas tokių gebėjimų vystymas gresia tuo, jog jūs galite tapti imliu bet kokių atsitiktinių „informacijos siuntėjų” atžvilgiu (o tai gali būti ir visai paprasti, nieko apie „panašius dalykus” nenujaučiantys žmonės jų “valingumo momentais”). Taip galite būti panardintas į varginančią „neaišku kieno” potyrių laviną (ypač galite jausti žmones, esančius tarp jūsų ir to asmens, su kuriuo „susisinchronizavote”).

Be to, siūlau kažkuo panašiu neužsiimti nebrandžioms, aiškaus, kieto, apibrėžto „savęs suvokimo modelio” neturinčioms asmenybėms, nes priešingu atveju toks žmogus, po „pabuvimo tam tikroje įtakoje iš šalies” gali nebesugebėti „atsistatyti į normos (savęs, kaip „ankstesniojo, tikrojo aš”) ribas”. Net jei esate tikras dėl savo “ypatybių rinkinio” supratimo – prieš imantis panašių bandymų siūlyčiau bent jau atidžiai į savo bruožus, savo “stilistiką” įsižiūrėti veidrodyje.

Net jei jums kažkas iš to patiktų (pvz. porai) ir imtų labai „sektis”, vis tiek siūlyčiau išlaikyti tam tikras griežtas, stereotipines, pasirinktas „procedūrines ribas” ir neatsisakyti mobiliųjų tel. naudojimo būtent dėl minėto „lokalizavimo” (tam, kad neplatinti efektų kitiems, nes tai – „atsigrįžtantis dalykas”). Visgi, jei esate kantrus ir atkaklus – būdų, kaip išplėtoti išskirtinius gebėjimus ar – savybes, aprašymą rasite pabaigoje.

 

                                                 Natūralūs sąmonių įtakų persipynimai

Nesunku pastebėti, jog minėto bandymo epizode egzistuoja tam tikras „kontaktuotojų poliarizuotumas” – vienas savo potyriams suteikia „prioritetinę vertę” su valingumo aspektais, kitas – savuosius „nureikšmina”. Pastarasis „pasirengtumo priimti įtaką iš šalies” atvejis, kaip „natūrali būsena” gan įprastas ir tuomet, kai žmogų kamuoja psichologinis nuovargis, nemiga ir pan. Manau, kad nesunku suvokti, jog šiuo atveju „potencialus apsėdimo priėmėjas” yra puikiai paruoštas bet kurio valingesnio „primetėjo” atžvilgiu. O tai gali būti ir pvz. koks nors kažkur tūnantis ir apie žudynes mintyse svaičiojantis alkoholikas, ar – savo jausenas pernelyg sureikšminanti isteriška moteriškė. Žodžiu – šiais „simbiotinės sąveikos atvejais” turėsime psichinio ligonio „ruošinį”, kuris, „įsivažiavus kontaktui”, pirmu atveju gali pasakoti apie kažkokį „Aukštesnės Valios balsą” (deja, paimtą viso labo tik iš girtuoklio galvos), antru atveju - nevaldantyti savęs emocinių būklių požiūriu, kuomet bus akivaizdus jų „atėjimas iš šono”, atsiradimas be jokio pagrindo.

Depresijų pradžios atveju žmogus taipogi neretai susikoncentruoja į savo emocines jausenas, vienišumą jų turėjimo požiūriu ir čia jis taipogi tampa „pritraukėju įtakų iš šalies”… Ji gali pritapti, “susisinchronizuoti” su tais, „kuriems dar prasčiau” ir t.t.

Be abejo, jog „siuntėjas” gali sustiprinti efektą per savojo valingumo hiperbolizavimą, jo treniravimą tam tikrų vaizdinių pagalba. Pvz. pasitelkdamas tam tikras okultines apeigas, „procesą iliustruojančius” fetišus, simbolius, ar – siedamas savo valią su rūšiniu atstovavimu tam tikroms „galingoms dimensijoms”: „energetiniams laukams”, „tamsos” ar pan. “jėgoms”, galingam socialiniam, profesiniam sluoksniui ir pan.

Trumpai apie “ekstrasensorikos” principus…
Aprašyto bandymo metu “informacijos priėmėjui” siūliau atsipalaiduoti ir “nesivarginti”. Vienok, jei “priėmėjas” būtų “ekstrasensas – praktikas”, tai jis, be abejo, nekreiptų dėmesio į šį siūlymą ir ”iš profesinio įpročio” stengtųsi, kad “siuntėjui – vedliui” pasisektų. Čia slypi daugumos ekstrasensinių gebėjimų paslaptis – sugebėjimas sustiprinti (teisingesnis įvardinimas būtų – “pritraukti”) ”kito” valią. Ar būtų kalbama apie gydymą, ar – apie kažkokios informacijos “apie įvykius” gavimą – visuomet pasireiškia minėtas veiksnys. Pastaruoju atveju ekstrasensas tiesiog išpeša iš kitos pasąmonės prisiminimus apie įspūdžius (tai gan nesunku, kai jam tenka uždavinys aiškintis dėl kažkokių ekstremalių, išskirtinių, labai ryškių įspūdinėje atmintyje atvejų). Tokios informacijos gavimas dažniausiai paaiškinamas gan globaliais, bet abstrakciais ”atsiuntėjo” personifikavimais (“dievo valia” etc.) Realiai tokiu siuntėjo ”išaukštinimo – nusiteikimo” būdu tik paveikiama, “nuteikiama” informaciją teikianti pasąmonė. Tad ir minėtasis “mobiliakų” bandymas jums geriau pasisektų, jei nusiteiktumėte, kad “informacijos siuntėjas” yra (bent potencialiai…) “labai ypatingas” ir pan.
Individuali valia atsiranda toli gražu ne vien savaime – ji didžia dalimi paprasčiausiai sukuriama išorinio priskyrimo ir parėmimo ”jai tokia būti”.
 
Čia šiek tiek užgriebsiu “telepatijos temą” (beje, kai kuriose šalyse lietuviams suprantami “ekstrasensai” įvardinami tik kaip “telepatai”). Didelė klaida įsivaizduoti, jog “telepatija” yra kažkoks nuo žmogaus atsietoje erdvėje sklandančių jo minčių skaitymas. Tas pats sakytina ir apie ekstrasensų “sugraibomus įspūdžius” (dažnai tai – visokie vaizdai ir pan.). NE. Šiuo atveju egzistuoja vienintelis principas – viena sąmonė savo valios dėka pastumia kitoje sąmonėje JAU esančią sąvoką, žodį. Arba – ekstrasenso atveju – kuria, sintetina jo sąmonėje tam tikrą vaizdinį. Ekstrasensas tėra kito žmogaus sąmonės valios recipientas.  
 
Kalbant apie “stebuklingus pranašavimus”. Visokie “pranašavimai” taipogi dažniausiai tėra kito žmogaus įpatingų, ar – keistų lūkesčių, nuomonių sintetinimas ir nieko daugiau. Neretai galima “plika akimi” matyti, jog “pranašautojas” tuo momentu netgi stilistiškai, kalbos maniera tampa ”adaptuotu” prie to, kam pranašauja.  
 
Kalbant apie “ekstrasensinį gydymą”, jo “mechanizmai” (priklausomai nuo ekstrasenso “ypatos”) būna įvairūs. Vienu atveju tiesiog sustiprinama žmogaus valia. Kitu atveju žmogaus pasąmonei primetama tam tikra “sveikumo būklė” (dažniausiai tai – tik paties ekstrasenso sveikatos būklės primetimas kitai sąmonei kaip “sava būklė atpažinimui”). Toks “melagingas saviidentifikavimas” gali padėti kai kurių chroniškų susirgimų atvejais, kai sąmonei jau trūksta prisiminimo apie “sveikumo būseną”. 
Įprastai gydantieji ekstrasensai neturi “įvykius analizuojančių ekstrasensų” gebėjimų ir nesunku suvokti kodėl… “Gydantysis” veikia, kaip į išorę nukreiptos valios primetėjas, o “įvykių analizuotojas” yra pasiruošęs priešingam dalykui – būti išorinės valios adeptu. Labai geras “informaciją apie įvykius skaitantis” ekstrasensas dažnai būna žmogus, kuris “netraukia akies”, dažnai netgi sunku įsidėmėti jo veido bruožus (prisimikim biblinį “poreikio atpažinti Kristų minioje” epizodą…) ir pan. NES. Jis nėra toks “valios subjektas” kurį (tas instinktyviai juntama) “verta įsidėmėti, kaip “svarbų asmenį”. Jis “neveikia” kaip įmanomas “antropologinės valios etalonas” , nepaveikia savo valia kitą sąmonę taip, kad ši nesąmoningai susisgribtų ieškoti  kitos “aktualios” sąmonės, potencialaus “poveikio šaltinio“… Paprastai kalbant tokie ekstrasensai nelaiko savęs aktualija (tik – “išorinius faktorius”…) ir kitų žmonių šis “savęs vertinimas” yra instinktyviai juntamas, bei adekvačiai į tai “reaguojama”.
Čia pat primintina (kalbant apie tą mūsų “eksperimentą su mobiliaisiais”), jog “apsėstasis”, (kitaip sakant - ”efekto priėmėjas”) rizikuoja tam tikrą laiką likti “neryškia, nesvarbia publikai asmenybe”. “Primetantysis” (“apsėdėjas”, iniciatyvos turėtojas)  - atvirkščiai… Jis susilauks didesnio “populiarumo”, pastabumo savo atžvilgiu.
 
Kalbant apie pačius ekstrasensus ir jų neeilinių gebėjimų “gimimą”, tai čia neretai susidurtumėme su atveju, kurį įvardinčiau “stresiniu simbiotiniu įvykiu”. Dažnai tai būna pasakojimai apie atsigavimus po klinikinės mirties ir pan. Čia galiu tą patį pasakyti ir apie save. Teko patirti kai ką panašaus ir ne kartą. Pamenu įdomų atsitikimą, kai nualpau ir trumpam iki atsigavimo pasijutau besklendžiąs virš Vilnelės. Po to buvo įdomių pamąstymų apie “sielą” ir pan. Vienok daug vėliau man pavyko “atgaivinti” tą pačią būseną, būnant sąmoningu. Tiesiog … įsijaučiau į paukščio būklę ir pavyko vieno “realaus” sąmonę ”pasigauti”. Nuo vaikystės domėjausi paukščiais: jų “savireguliacija”, “sąmoningumu” ir pan. Tad neabejoju, jog ir minėtą “sielos skrydį” reikia paaiškinti tiesiog – “paukščio sąmonės perėmimo atveju”. Štai čia ir būtų stresinio simbiotinio įvykio paaiškinimas – žmogaus sąmonė ekstremaliu jos būklei atveju kai kada gali “įsikibti” į kitą sąmonę – “vedlį” (ko dėka… “pagal tą kitą sąmonę” ji grįžta į “normą”). Vėliau toks įvykis virsta tiesiog didesniu nei aplinkinių simbiotiniu “perėmimo” gebėjimu…  “liaudiškai tariant” - didesniu gebėjimu “iššaukti sau”, ar sukurti kitam ”apsėdimą” nuo savęs.

Jei egzistuoja kryptingo apsėdimo galimybė, tai nereikia manyti, jog tokie dalykai neegzistuoja natūraliai. Drįstu teigti, jog žmogus nuolat skendi natūralioje „apsėdimų”, įvairių to fragmentų jūroje su įvairiais „bandymais pajungti kitą”, primesti savo būklę, būseną ar – natūraliu gynimusi nuo to. Tam pvz. tarnauja visi savęs lietimo, pasikąsymų ir pan. atvejai, jei jiems priskiriamas tam tikras „impulsyvumo, nevalingumo požymis”. Vienais atvejais žmogus (dažnai, pvz. – merginos vaikinų ir viena kitos adresu) stengiasi primesti savo jausenas, kaip „prioritetines”, kitais (pvz. pasikasydamas) – „žmogus fiksuoja savojo originalaus pojūčio tikrumą sau”.

Tas pats “apsėdimo kūrimo” principas galioja ir tuo atveju, kuomet minia aukština kokį nors, pvz. politinį lyderį: tam tikri entuziastingi “rėmėjai-žvilgsniu” (kaip ir aprašyto bandymo “apsėdėjas su rėmėju” atveju) lyderio sąmonę, jo nuotaikas, nuostatas, įspūdžius primeta kitiems minios nariams, kaip “užgožiančiąją būklę”. Iš esmės galima teigti, jog tuo (”minios entuziazmo”) būdu egzistuojanti demokratija, deja, tikrai nėra kokia nors visai skaidri “sąmoningo pasirinkimo sistema”.

“Pastangos užimti apsėdėjo poziciją” daugeliu atveju yra “reaktyvinis akstinas”, nulemiantis entuziazmą kai kurių varžybų (pvz. automobilių lenktynių… vibracija taipogi didina “apsėdėjo” galimybes), lenktynių atveju. Apskritai pats “pirmavimo” principas nemaža dalimi yra “apsėdėjo pozicijos įgijimo” principas. 

Į „pastangų apsėsti” (ar – „būti apsėstam”) ratą patenka ir visa eibė perdėto žavėjimosi “kultinėmis asmenybėmis” momentų (kaip sektinų pavyzdžių, idealų ir pan.). Aišku, vargu, ar kokia nors dainininkė Madonna gali apsėsti ja aistringai besižavintį ir to trokštantį gerbėją, bet – čia gali „išlįsti” kokia nors kita moteriškė, turinti tokį polinkį. Nes, juolab, kaip minėjau – žmonės operuoja ne daugiau, nei tam tikrais „kitų vaizdiniais” ir visada rasis bent pora realių personų, kurios labiau atitiks šį įsivaizdavimą, nei toji, kurios adresu „asmenybės portretą” taiko pats jo sukūrėjas. Žmogus nuolatos skendi apsėdimų, simbiotinių įtakų jūroje ir geriausias gynybos būdas nuo kažkokių „siaurų ir paveikių” – kontaktų su visais įvairumas, bei jų perdėtas neaktualizavimas.
 

  

Pakalbėjome apie tam tikrą sąmonę natųraliu ir kritiniu atveju, tad norom nenorom tenka pažvelgti ir į “psichiatrijos pusę”… Deja, tenka konstatuoti, jog psichiatrinis gydymas taipogi esmingai nesiskiria nuo prieš tai paminėtų „apsėdimų situacijų”… Psichiatras taipogi yra savo valios primetėjas ligoniui, kuris tuo atveju yra šiam dargi labai patogioje „nevalingumo” būklėje (dažnai – su atminties gebėjimų praradimu) dėl psichotropinių vaistų poveikio. Reikia pastebėti, jog psichiatrijos metodai, medikamentai nuolat keičiasi, „praeitį” kaskart traktuojant, kaip kažką „visai prasto” naujovių atžvilgiu (neabejotina, jog ateityje lygiai taip pat bus suniekinta ir „psichiatrijos dabartis”:). Tad realiai esminis dalykas šioje „srityje” visada buvo ir yra galinga, klaidų nepripažįstanti (nors tai, prisimenat pačių psichiatrų teiginius apie “senų metodikų netinkamumą” - paranojos požymis…), maginė – represinė „sistema”, kur netgi „abejonės” gydytojo valios adresu visada traktuojamos, kaip „ypatingas liguistumas”. Pats gydymas čia dažniausiai yra “sėkmingas” tik tol, kol ligonis yra greta “apsėdėjo” (gydytojo), jo įtakos zonoje. Būna nemaža atvejų, kai “nugydytas” ligonis galop tampa bet kurios valios adeptu, beklaidžiojančiu erdvėje įvairiomis kryptimis, kai kokia nors sąmonė, asmuo vienur ar kitur kažką kviečia, apeliuoja į kokį nors asmenį ar pan. Atsidūręs ligoninėje toks “klaidžiotojas” kaip mat lyg stebuklingai ”susitvarko”, prigriebtas vienos dominuojančiosios, gydytojo valios…

Tam tikruose epizoduose žmonės treniruoja tarpusavio sąmonių simbiotinius ryšius įvairiais „sinchronizacijos” metodais (liturginės apeigos bendruomenėse, karinės rikiuotės ir pan.) Tas garantuoja vieningos epizodinės stilistinės linijos laikymąsi, ką pvz. psichologai mano esant netgi pakankamu visiems „asmenybės bruožams” nustatyti.

 Jau aprašydamas tą „bandymą”, pažymėjau, jog „kontakto priėmėjas” turėtų būti pakankamai „vienišas erdvėje”… Iš tiesų, bandymas gali visiškai nepavykti, kai „adresatas” yra apsuptas „kitų sąmonių”. Viena vertus, tai įrodo ir savaiminės simbiotinės sąmonių jungties egzistavimą tam tikrose lokacijose ir dar – iliustruoja aplinkybę, kuomet galima atsikratyti nepageidaujamos siauros įtakos.

Paukštis dažnai skrenda kito paukščio kryptimi… Matematikas pasakytų – “pagal tikimybę jie turėtų neretai vienas į kitą atsitrenkti”. Keista, bet aš tokio atvejo nemačiau. O gal – visai ne “keista”..? 

 Tie patys natūralaus simbiotizmo reiškiniai egzistuoja ir „socializuotų gyvūnų” atvejais. Pvz. šuo tikrai nenusituštins nepasisukiojęs eilę kartų (šį „gynimosi nuo įtakų būdą” žinojo, bei naudojo ir paskutiniai Europos pagonys lietuviai), tam, kad individualizuotų save ir nusikratytų tam trukdančių „sinchroninių jungčių” su “procese nebendradarbiaujančiais” gentainiais, ar – šeimininku. Patys gyvūnai labai bijo „kryptingų apsėdimų” ir kaip mat nustato kokias nors panašias „pastangas perimti”, nes toks atvejis jų pajuntamas, kaip „plėšrūno pozicija”. Mat… Medžiojantis plėšrūnas ir remiasi būtent šia intuicija, „ką įmanoma apsėsti”, perimant ir pranokstant medžiojamojo koordinaciją… Taip atsirenkamas silpna, ligota, prastai iš prigimties save koordinuojanti auka.

Gyvūnijos pasaulyje galima stebėti ir kai kuriuos itin akivaizdaus tarpusavio apsėdimo atvejus. Pvz. agresijos atveju paukščiai pašiaušia plunksnas (klaidinga manyti, kad tai vien – “dėl vizualinio efekto”) tam, kad kitam primestų savo plunksnų “olveolių odoje” pojūtį… Taip gaunamas gan “susmaigstyto kūno” įspūdis, skirtas kitam. Itin gerai toks “efektas” matosi pvz. plėšriam paukščiui atakuojant žinduolį. Geras pavyzdys – lapę, ar vilką puolantys didieji ereliai. Tuo metu pvz. vilkas taipogi yra agresyvioje būsenoje, tad jo nugara turėtų būti “išlenktos aukštyn” formos. Tačiau visuose panašiuose epizoduose rasime, kad įvyksta atvirkščiai – jo nugara nusispaudžia žemyn, tarsi būtų susmaigstyta… Visa tai – dėl minėto erelio plunksnų “kapsulių” pojūčio. Tas visiškai dezorganizuoja objektyviai daug pajėgesnio už paukštį plėšrūno koordinaciją ir nulemia jo pralaimėjimą.

Dar rimtesniais “apsėdimo naudotojais”, kone – “čempionais” galima pavadinti bites. Praktiškai niekaip kitaip neįmanoma paaiškinti to, gerai žinomo “bičių šokio” (grįžusi iš “sėkmingos, nektaro gausos požiūriu, vietos” į avilį bitė ima vibruoti besisukiodama aplink, o apie ją susitelkia ir “laukia” būrys kitų bičių), kaip tik “apsėdimo ritualu”… “Šokanti” bitė sukuria dirbtinę vibraciją, ko dėka “apsėda” aplink susirinkusiąsias. Taip sukuriamos jos “kartotinės”, bitės-kopijos, perimančios grįžusiosios “refleksų atmintį”. Tokiu būdu jos yra tarsi buvusios “sėkmingoje vietovėje” ir geba tą “žygį” atlikti iš naujo, rasti tą “lobį”. Jokia kokia nors “sąmoninga atmintimi”, vizualiniais, akustiniais ar kitais aspektais minėto “bitės šokio” efekto nepaaiškinsi.

Na, o kalbant apie naminius gyvūnus… Šiems „simbiotinis kontaktas” su sunkokai nuspėjama žmogiška persona yra ganėtinai svarbus ir tame slypi gan didelis „apsėdimo iš gyvūno pusės pavojus”. Pvz. šuns apsėdimo atveju (jei žmogus absoliučiai pasiduoda jo įtakai) turėsime psichinį ligonį iš tų, kurie įprastai apibūdinami, kaip „neprognozuojamai agresyvūs” (dažniausiai – su uoslės haliucinacijomis).

Pats gyvūnas žmogaus „kryptingai apsėsti” negali, bet tokie atvejai yra įmanomi su žmonių „pagalba” dėl jų pačių polinkio gyvūnais persiimti (akcentuojant tam tikras „teigiamas”, imponuojančias savybes ir pan.). Arba tai atsitinka, kai į naminį augintinį metaforiškai žiūrima, kaip į „tam tikrą žmogų tam tikra prasme”. Tuomet į jį perkeliamas dėmesys, kaip į „pakaitalą”, simbolį tam tikro, tuo metu šalia nesančio žmogaus (nostalgiški prisiminimai, metaforiški meilikavimai ir pan.) ir taip ugdomas abiejų „simbiotinis kontaktas”, ar (palaipsniui, vėliau) – to žmogaus “pasavybinimas” gyvūno bruožais, kol … sukuriamas jo gebėjimas kontaktuoti su visais tos rūšies gyvūnais iki pasidavimo artimiausiai esamo įtakos, valios proveržių lygio.

Tam, kad įsitikinti, jog žmogus gali kontaktuoti su gyvūno jausenomis, siūlau atlikti tą patį minėtą trumpą „bandymą mobiliais telefonais” pvz. su šunimi, šiuokart jau ne save, o šalia esantį šunį įsivaizduojant tuo „kitu (kitoje patalpoje esančiu) žmogumi”, kuriam skirtos jausenos. Galima tą sinchronizavimą netgi įvairiai pavystyti, jei nebijote „lavonų smarvės neaišku iš kur” (žmogišku supratimu) ateityje, nors realiai tai tebus šuns perteikti „jo įspūdžiai” apie pvz. jūsų paties pakankamai švarių kojinių aromatą.

Na, o „pritrynus smegenis” prie katės uoslės centrų gali tekti pasimėgauti ir pavyzdine bibline „velnio smarve” šiai apsiuostinėjant savo genitalijas.

Jei „šunų apsėstieji” tampa psichiatrų pacientais, tai „kačių draugai” patenka į egzorcistų rankas.

Kiek smulkiau apie sinchonizuotų sąveikų su gyvūnais pasekmes.
Žmogus, “apsėstas” (na… čia gal geriau pavartosiu sampratą “persiėmęs kažkuo…”) kito žmogaus, persiima kai kuriomis šio individualiomis ypatybėmis (pvz. pastebima, jog “sutuoktinių netgi veidai supanašėja”) ir čia jau specifinių aspektų nagrinėjimo reikalas. O štai apie pasekmes, kuomet žmogus “persiima” kokiu nors gyvūnu, galima apibūdinti daug universaliau. Visų pirma, toks žmogus pasižymi “socializuotumo tarp gyvūnų pojūčiu”. Paprastai kalbant, persiėmęs pvz. šunimi žmogus kiekvienąkart atkreipia dėmesį į kokį nors šunį, kaip į svarbią aktualiją (“saviškį”… “savojo sociumo” narį).

Pavardinsiu keletą aspektų iš patirties, kaip žmogų paveikia persiėmimas tam tikrais gyvūnais.
Itin įdomu, iš pagarbos lietuvių istorijai, buvo išbandyti, kaip žmogų paveikia “persiėmimas žalčiu”… Paveiktas tokios sąsajos asmuo būna apimtas ramumos ir tarsi pasijunta “išmintingesnis, nuoseklesnis”. Tokia sąsaja neslopina protinių gebėjimų, o netgi atvirkščiai – tam padeda būklė, kurią, kaip pagrindinę minėto “saito” pasekmę, įvardinčiau žodžiu – “nesiblaškymas”. Deja, neturiu persiėmimo patirties, kalbant apie kitus šaltakraujus gyvūnus, bet spėju, jog būtų panašus efektas dėl pastarųjų per menkos žmogaus sąmonę paveikti sąmonės. Paprastai kalbant – “šaltakraujai yra per kvaili tam”.

Apie persiėmimo paukščiu pagrindinį efektą rasite dar ir kitur… Papildomai pridurčiau, jog, be abejo, yra skirtumų, priklausomai nuo paukščio rūšies ir čia reikėtų gilintis į rūšines “savimonės” įpatybes. Nieko itin “papildomai gero”, persiėmus naminiu paukščiu. O štai pvz. “persiėmus gulbe” žmogus įgyja papildomą (ar – “sustiprina turėtąją”) polinkį ginti, branginti savo vaikus, saugoti “savo teritoriją” (butą ir pan.) ir pan. Esant stipresniam “paveiktumui paukščiu”, toks žmogus, kaip esminį kito žmogaus akcentą, pastebi šio nosį..:)

Persiėmus žirgu, šiek tiek pagerėja pastabumas, bet jei tokia jungtis tampa stipria, tai žmogus ima labai stipriai stokoti nuoseklumo, smunka gebėjimai ką nors “planuoti į priekį” ir pan. Tai – gan bjauri “intelektualinio negabumo” būsena.

Grįžtant prie minėtos “jungties su šunimi”… Esant stipresniam paveiktumui, toks žmogus, žvelgdamas į kitą žmogų (ypač – pašnekovą), kaip esminį niunsą, visų pirma stebi šio burną. Jam aktualiais tampa kvapai ir susilpnėja pastabumas regimoms smulkmenoms. Jis jaučia įtampą būdamas glaudžioje kitų žmonių apsuptyje, galimi “padidintos agresijos” momentai. Na, čia, kaip “agresyvumą”, verta suprasti ir įvairius kitaip įvardinamus niuansus (pvz. “ambicingumas” ar pan.). Visgi, skirtingai nuo jungties su arkliu, toks “šuns žmogus” yra nuoseklesnis… Tačiau, stipriai persiėmus šunimi, taipogi gali ryškiai smukti žmogaus gebėjimai orientuotis tarp žmonių, personalizuoti (matyti atskirus tipiškumus, skirtingumus) kitus asmenis, reiškinius ir pan. Iš esmės tai taipogi reiškia intelektualinių gabumų smukimą.

Paveiktas kate žmogus įgyja geresnio reagavimo, pastabumo, koordinuotumo gebėjimus… Čia verta prisiminti Japonijos kovotojus, kurie nenugalimi ypač savo šalyje… Neabejoju, jog nemaža dalimi tai nulemia Japonijoje klestintis kačių, kaip sėkmės talismanų, kultas ir taip atsirandantis jų savybių platinimas…
Tačiau, esant stipriam paveiktumui kate, žmogus gali pasinerti į įtampos, perdėto įtarumo, nuolatinio pavojaus laukimo būseną. Tai, kas normalu katei (na… gal ir kokiam nors kovotojui) – visiškai nenormalu žmogui. Manau, jog tokios būsenos žmogus gali peržengti “įtampos barjerą” (psichologiškai anuliuoti baimes) ir, turėdamas kokią nors odiozinę (pvz. “partnerystės su velniu”) idėją, jis tampa tradiciniu egzorcistų “klijentu”. Kiek teko stebėti filmuotus egzorcizmo seansus – “apsėstieji” visada bemaž juvelyriškai atkartoja katės judesius skirtingose situacijose. Tai – katės voliojimasis smėlyje, atsikratant drėgmės (po “šventinimo vandeniu”), nugaros išlenkimas esant agresyvumo būsenai ir t.t. 
 

 Neturiu patirties kas liečia persiėmimo kitų rūšių gyvūnais pasekmes. Buvo galimybių išbandyti “persiėmimo beždžione” poveikį, bet išsigandau, pajutęs, jog šis gyvūnas gali itin stipriai paveikti, adaptuoti žmogų būti tokiu, kaip jis beždžione. Tad tokio bandymo atsisakiau.

                                  Egzorcizmas ir keli niuansai, kalbant apie religinę liturgiją

 Jei palietėme „apsėdimų” tematiką, tai neišvengiamai tenka užsiminti ir apie „tradicinį egzorcizmą”. Nedaug ką galiu pasakyti apie tuos „velnio išvarymo” atvejus, kurie sudėti pompastiškuose ir vaizdinguose tokių atvejų aprašymuose. Esu kardinalus „tokių pasakojimų” skeptikas. Visų pirma, egzorcistų tarpe yra daugybė gan nesveikų „velnio entuziastų”, galinčių „klijentui” primesti (“kitur” tokie veiksmai pačių “egzocistų” traktuojami, kaip “spiritizmas” … PAGEIDAUJAMOS FORMOS BLOGIO iškvietimas) tuos „numanomus įvykius”. Egzorcizmo seansuose su „apsėstuoju” vyksta daugelis man žinomų reiškinių, kurių „prigimtis” nieko bendro su velniu neturi.

Pvz. „apsėstąjį” apima liguistas kosulys, vėmimas. Kaltė šiuo atveju tenka pačiam egzorcistui, kuris primeta savo jauseną, jog „apsėstasis” (jo vaizdinys) jam yra “kategoriškai nepriimtina persona”. Verta dar pastebėti, jog tokia „reakcija” labiau atsiranda pas tuos apsėstuosius, kurie turi išvaizdos trūkumų ir pan.:) Galite ir šiaip turėti omenyje šį „nervingo kosulio” paaiškinimą tam tikrais gyvenimo atvejais… reiškia esate „nepriimtinas” žmogui, kuris tuo metu turi jus omeny.

Tą pačią reakciją gali sukelti ir gyvūnas jam nepriimtino „simbiotinio partnerio” atžvilgiu. Kiek teko stebėti – dauguma „apsėstųjų” turi ryšį su katėmis, kurios egzorcizmo metu supanikuoja, pajutusios drėgmę (dėl apšlakstymo vandeniu). Bemaž visi apsėstųjų „nežmoniški judesiai” (kas egzorcizme itin intriguoja) būna analogiški katės judesiams. Jau minėjau, jog simbiotizmas gali sutrikdyti koordinaciją, nes „partnerinė sąmonė” valios proveržių atvejais geba šiek tiek pavaldyti kitą kūną, įskaitant ir raumenų refleksus. Taipogi, kaip minėjau – apsėdimą galima sustiprinti stebint „rėmėjui” (ar – keletui jų). Egzorcizmo seanso metu būtent tai ir vyksta – egzorcistai stengiasi primesti savo valią ir apsėstajam ir „jo partneriui” (abstrakčiam “velnio” vaizdiniui). „Katės apsėdimo atveju” tai reiškia, jog tuo metu keletas „rėmėjų” (egzorcistų) stengiasi, kad žmogus “apsėstų” (savo, jų valia pranoktų) katę. Kadangi pradžioje yra priešingai, tad įvyksta sąmonių valių konkurencija ir iš čia visi minėtieji žmogaus „motorikos efektai”.

 Katėmis persiima daugiausia moterys, kurios ir šiaip pasižymi vyrams sunkiai įsivaizduojamu bruožu – polinkiu tiesiogiai persiimti kažkuo imponuojančiu (daugiausia – kitomis, „etaloninėmis” moterimis).

 Nors ganėtinai sukritikavau „egzorcistinius pasakojimus”, visgi nemanau, jog tai – neprasminga veikla. Egzorcisto požiūris į žmogų, kaip į tą, kuris nėra vien ta „genomiška mėsa”, kuri yra tik tokia, kokia yra regima, daugeliu atvejų būna ir tolerantiškesnis ir teisingesnis nei tūlo mokslininko schematiko. O tuo atveju, kai egzorcistas pasižymi itin plačiu „piktosios dvasios” diapazono („pavidalų” įvairovės) „suvokimu” – egzorcizmas gali padėti „bet kokio apsėdimo” atveju. Nors, aišku, būtų daug geriau „reikalą patyrinėti” ir sukonkretizuoti išvadas. Na… keblu kelti egzorcistams reikalavimus turėti Kristaus lygio nuovoką, kad šie gebėtų „iš akies” nustatyti, ar pvz. kokiame nors keistame debiliuke neslypi simbiozė su kiaulėmis.

 Be abejo, jog simbiotinius ryšius „išsiaiškinti” nėra taip paprasta, nes žmogus juos savaip antropologiškai adaptuoja, modifikuoja, impozantiškai sau „paaiškina” ir pan.

Priešingai nei galima įsivaizduoti – žmogų simbiotiškai pavaldyti labiau geba ne koks nors impozantiško dydžio žvėris, o atvirkščiai. Visų pirma reikia turėti omenyje, jog apsėsti geba itin valingas subjektas. Tai reiškia – primityvus, impulsyvus, tiksliai, tvirtai ir todėl – siaurai save apsibrėžiantis (tas pats, deja, galioja ir žmonių „tarpusavio apsėdimų” atvejais), gerai koordinuojantis „prioritetines raumenų grupes”. Pvz. jei žmogui suteikti apsėdimą tokiu monstru, kaip nedidukė širšė, tai valios konkurencijos atveju ši gebėtų suplėšyti bet kieno žandikaulio raumenis.

 Pastaruoju metu pastebimas tam tikras „apsėdimų gausėjimas”, iliustruojantis simbiotinių žmonių savybių gilėjimą. Greičiausiai čia kaltė tenka informacinėms technologijoms, el. magnetinėms ryšio priemonėms ir t.t. Pvz. daugėja pokalbių mobiliaisiais telefonais, kurių „naudingumą” galima pamatuoti ne kokiu nors apsikeitimu nauja informacija (dauguma pokalbių tuo požiūriu yra visiškai beverčiai), kiek pastangomis palaikyti simbiotinį, stilistinį ryšį ir sinchronizuotumą. Vargu, ar šis niveliuojantis srautas gali džiuginti kažką, kas tame įžvelgs pvz. „didėsiančią žmonių vienybę”… Mat paskiras žmogus visada buvo imlus tokiam „apsėdimų slibinui”, kaip minia (panikų, entuziazmo ir kt. atvejai). Tad jos įtaka tik dar labiau augs. O miniai, dėl žemo jos „susivokimo” lygmens, visada imponuoja tik primityvūs „valios subjektai”. Kitaip tariant – „žvėrys”.

 Užgriebus egzorcizmo niuansus verta pastebėti, jog „apsėdimų problema” būdinga kone išimtinai krikščionybei. Paaiškinimų būtų keletas. Visų pirma, kitose religijose nėra taip aktualizuojamas „velnio vaidmuo”, kuriuo galėtų impozantiškai prisidengti kažkas, pajutęs savyje „nežmoniškus pokyčius”.

 Antras paaiškinimas slypi krikščioniškoje liturgijoje… Krikščionis yra idėjiškai bemaž ruošiamas „būti apsėstu” „Kristaus kūno priėmimo” apeigų metu. Aišku, koks nors kunigas tam paprieštarautų, siūlydamas įžvelgti gilesnę apeigos prasmę ir pan. Bet vargu, ar jis tuo „išaiškinimu” pasirūpins, aptarnaudamas kokį nors vaiką? O šiam atmintyje lieka tik striukas, paprastas supratimas, jog į matomą kūną gali ateiti kažkoks „kitas kūnas”. Ir tai jau – pakankamas pasiruošimas ateityje būti apsėstam kažkieno, kažko „efektingo”.

 Yra žinoma, jog religinės apeigos jos dalyvius „suvienija” ir pagrindinė priežastis čia slypi kolektyviniuose „tarpusavio apsėdimo” ritualuose. Šiuo požiūriu itin griežtai sunormintos musulmonų apeigos: maldininkų grupė atlieka apeigas, kuriose „užgožėjų” vaidmuo atitenka esantiems pirmose eilėse. Kiekviena tokia grupė taipogi orientuojasi (siekia būti „apsėsta”) į Meką, kas realiai yra ten besisukiojančios maldininkų sąmonių srautas. Nesuabsoliutinu tokio “samonių savybinio percirkuliavimo” esmės musulmonų maldose, bet šis aspektas išties yra pakankamai reikšmingas.
 
 Kitokio pobūdžio ritualinis apsėdimas būdingas žydų apeigoms. Kiek panagrinėjau, kas kaip vyksta jų apeigosi valios primetimo požiūriu ir susidariau tvirtą nuomonę, kad žydų ištikimybė savo religijai paaiškinama vien tik įspūdžių įspraudimu tautiečiams iš pusės tų, kurie ją skaito. Šių apeigų dalyviai sąmoningai ar – pusiau sąmoningai save susieja su tautiečiais, tautos istorija ir pan. Pats toks nusiteikimas turi “apsėdimo” – sinchronizavimosi, kitų tautiečių “pririšimo prie savęs”, savo būsenos pobūdį. Tuo pat būdu nesunkiai galima būtų užkoduoti ir pvz. lietuvius gerbti jų šalies konstituciją..:) Tereikia būrio žmonių, kurie ją nuolat su užsidegimu skaitytų, ir tuo pat metu darytų valingus, ritmingus linktelėjimus. Tokio skaitymo atveju kitai pasamonei suteikiami ne tik įspūdžių apie tekstą fragmentai, bet ir koduojamas pozityvus ir nuolankus požiūris tų tekstų ir jų skaitytojų atžvilgiu. Žydų religiniai susirinkimai kahaluose surengiami dargi tik tuomet, kai surenkamas pakankamai efektyvus ”veikėjų” skaičius. ”Priežasčių paaiškinimuose” dargi pakankamai atvirai pateikiama, kad reikalinga efektyvi kitų, nedalyvaujančių tautiečių apsėdimui reikalinga “masė”.

 Apsėstumui (vieni kitų ir ypač – „lyderių”) idėjiškai ruošia bet kuri religinė pakraipa, jei joje „dievo sampratos” pagrindiniai aspektai sukoncentruoti ties primityviu jo „valios” vaizdiniu. Šiuo bruožu pasižymi bet kuri teroristinė, kriminalinė ar pan. „sekta”.

 

                              „Įpatingesnių gebėjimų ugdymai”… Ekstremalumai.

                                                      Link “Telepatijos”

 Pradžioje aprašytą bandymą galima imti pamažu tobulinti ir iš to gauti stulbinamų rezultatų.

 Taip, kaip viename žmoguje “taško padėjimą” ant kūno galima nusiųsti” atpažinti kitam” – lygiai tuo pat būdu pamažu galima įgusti “siūsti” ir “užrašus” (pvz. ant šlaunies). Pats toks sutartinis rašymo – skaitymo “išsvajojimas” yra preliudija telepatinių gebėjimų “kanalo” (minčių siuntimo – skaitymo) tarp dviejų žmonių ugdymui.

 Šiuo atveju reikia itin sukaupti valią ir vaizduotę “persiuntimui”. Taip, kad minties perdavimo požymius pavyktų kurti iškart keturiais lygiais:  1. “siuntėjas turi puikiai įsivaizduojamai jausti “priėmėjo” galvą ir būseną savąja, 2. Jis turi kurti “priėmėjui priimtiną” (stilistiškai būdingą) mintį 3. Jis turi suteikti “priėmėjui” galimybę “gauti pranešimą”, su jam suteikiamo “skambesio” vizija (pagaidautina – pakaušio srityje). 4. “Priėmėjas” tuo pat metu turi gauti raštišką minties vaizdo patikslinimą. Realiai tai reiškia savo “vaizduotės” suteikimą kitam, kuomet tiek įsivaizduojamo skambesio, tiek – įsivaizduojamo užrašo vaizdas perduodamas vienu metu. Tokią sudėtingą “praktiką” verta ugdyti ir ją nesupaprastintą išlaikyti nuolat, nes antraip galima gauti pavojingą, nustelbtą “priėmėjo” minčių kūrimo būklę… Šis imtų priėminėti bet kokių valingų, odiozinių neaišku kieno minčių kratinį tam tikros nuoseklios “intarpų grandinės” būdu.

 Linkiu nesikliauti “telepatijos gebėjimų įgijimo” pamokymais, kur nurodomas tokių savybių atsiradimas iš pastangų “pritraukti kito mintį” (kaip pvz. nurodoma “parapsichologo Klenio” tinklapyje). Objektyviu “sėkmės” atveju jūs pritrauksite “nuskenuojamojo” galvos pojūčius, kas gali jus panardinti į tos srities haliucinacijas (skonio, uoslės etc.). Kitu tokios “sėkmės” atveju, pvz. minimo pono nurodomas “minčių skaitymas” neabejotinai tėra nuspėjamų minčių primetimo “nuskaitomojo” atžvilgiu atvejai (nes… akivaizdus to įrodymas yra pvz. posakis – “kito mintį galima perskaityti jai dar net neatsiradus”..???).

Šiaip žmogus labai retai mintis dėsto “tekstine forma” (tik “nuomonės įsitvirtinimo”, “pranešimo repetavimo” atvejai), tad manymas, jog galima “skaityti” kažkokio kokretaus normalioje būsenoje esančio vieno asmens šiaip “besiliejančias mintis” yra absoliutus, visiškai neįrodomas absurdas. Galima sugauti tik nuotrupas įspūdingesnių, valingesnių minčių atveju, kas netgi neturi jokios praktinės vertės “minčių skaitytojui”. Be to jis tokio atidumo mnetu netgi negali išnaudoti ateinančios informacijos, kurti savo mintį jos atžvilgiu ar dažnai netgi – įsiminti tų “kito minčių”

 Kalbant apie dialogo su tam tikru žmogumi atvejį, tai čia kito žmogaus “mintyse” galima puikiai gaudytis ir pagal kūnu priimamą jo pajautimą.
 Šiuo atveju tai dargi netrikdo jūsų asmeninių minčių, reakcijų į situaciją konstravimo:
 
“Šiltumo – šaltumo” atvejai… Čia verta įsidėmėti, jog žmogus kitą žmogų “pasveria” kaip tam tikrą “savęs versiją, variantą” ir nuolat analizuoją, ar “Tokį save” reikia atmesti, ar – “paremti”, priimti, sustiprinti.
  Jei jaučiate šilumą, tai reiškia oponento “šiltą požiūrį” (“šalčio atveju” - atvirkščiai) į jus. Lokali šiluma lyties organų srityje (nesvarbu, kokios lyties yra pašnekovas) reiškia požiūrį, jog jis jus vertina, kaip supratingą, solidarų jo atžvilgiu (“šalčio atveju”, be abejo – atvirkščiai).Šiluma krūtinės srityje rodo oponento polinkį pasitikėti jumis asmeniškai. Kuo labiau šis pojūtis koncentruojasi “širdies link” – tuo didesnės jo “suokalbiškos nuotaikos”. 
 Visiems žinomas “ausų kaitimo” efektas ir apie visai teisingai tai sakoma, jog jūs esate apkalbamas. Tai ir vėlgi rodo, jog kažkas, kas apie jus girdi, mintyse kuria tam tikrą, aspektinę (ausų) jungtį su jumis… maždaug – “vertėtų tavo ausims būti tuo metu manųjų vietoje”.
 Šiluma atsiranda dėl jūsų sąmonės kinetinio papildymo iš kito asmens pusės. Šaltis – dėl “atmetimo” reakcijos.
 
Atvejai, kuomet pagaunamas kito asmens nervinis impulsas tam tikriems jo raumenims…
Plaukų pasišiaušmo įspūdis reiškia ”kolegos” nuogastavimo būseną (dažnai tai reiškia, jog oponentas kažką pamelavo).
Perštelėjimas virš ausų parodo oponento nustebimą (čia jūs akivaizdžiai pagavote impulsą, skirtą ausis pakeliantiems raumenims…).
Tas pats pojūtis kaktoje – jo susimąstymą.
Jei gavote įspūdį, kad jūsų dešinysis žandikaulio raumuo “lyg sukietėjo”, reiškia, kad anot oponento, jūs kažką išsprendėte, “čia” pripažįstama jūsų valia tam tikrame epizode ir pan.
 Dar…
Jei kutena kairę ausį – žmogus jaučiasi jums kažko neišsakęs.
Jei kutena kitą ausį – tą patį jis galvoja apie jus.
Jei jis privertė jus nervingai truktelėti kaire šnerve – vadinasi pripažysta gavęs kažkokį jam labai netikėtą, įtikinamą paaiškinimą, jog tam tikru požiūriu jūs turite pranašumo. Tas pats efektas su dešine šnerve rodytų jo polinkį “tuoj pateikti tą patį”. Tiesa, tai gali būti ir jūsų paties pasąmoninė nuotaika.
Tas pats būtų, jei pajustumėte staigų spaudimą šnervėse (tarsi jų stipraus išsausėjimo, “sutraukimo” pojūtį)… Ir čia gali būti tiek jūsų asmeninės, tiek “oponento” pasąmonės “aritmetinė pavojaus indikacija”, jog susiklosčiusiose aplinkybėse esate (jūs ar jis..?) akivaizdžiai pažemintas ir “tokiu” liksite, jei nesiimsite skubių veiksmų. 
Ir taip toliau.
 
 

                                          Išskirtiniai susijautimai ir kito “perėmimai”.

Be minėtų paprastų “sinchronizavimosi sąjautų” galimas ir ypatingų “pajautimų” ugdymas, per vienos sąmonės (būklės atvaizdo joje) išsvarstymą kitoje sąmonėje. Itin tinka porose esantiems partneriams.

Geras variantas – sutuoktinė, “užliejanti” savo sutuoktinį: ji guli, pradžioje įsivaizduodama esanti jis. Šis – pasyviai, atsipalaidavęs kur nors kitoje patalpoje, laukdamas “jos atpažinimo” savyje.

Po to ji ima kurti sąmoningo, itin intensyvaus savo kūno suvokimo būseną. Tuo pat metu būtinas labai pozityvus (dirbtinai “narciziškas”) požiūris, santykis savo kūno atžvilgiu. Itin gera “paspirtis” – paimti pirštą, įsivaizduojant, jog jis yra atpažinimo pradžią “spinduliuojanti rodyklė” ir laikyti įdėjus makštyje. Vyras šiuo atveju įgis moters kūno suvokimą, kas atrodys taip, tarsi jame, bejausmiame pasklinda šiluma su jos kūno vidinių audinių (minkštųjų ir tankesniųjų audinių tarpusavio konfigūracijos) kontūrais, pradedant nuo “pradinio taško” (piršto galo). Gaunasi įspūdis, jog moters piršto galas yra tarsi atpažinimo energijos generatorius. “Priėmėjui” neverta šio proceso “perlaikyti”, uždelsti: užtenka užsibūti tol, kol pasijunta “kitos pusės plaučiai”. Kitu astveju gresia sunkus uždegiminis procesas su neuronų tinklo restruktūrizavimu. Visgi, jei toks ar anoks “uždegimo pojūtis” atsirado – vertėtų jį “persirgti, nepuolant to malšinti vaistais. Analogiškai “savęs vaizdą” moteriai suteikti gali ir vyras, paspaudęs pirštu kirkšnį ar pan. Tokiu būdu, net ir nesant per stipriam “užliejimui”, įgyjamas ne tik kito asmens kūno įsivaizdavimas, bet ir – trumpam perimami tam tikro jo stiliaus variantai, aktualijos (į ką ir kaip visų pirma kreipiamas dėmesys), savybės ir net – kai kurios stilistinės frazės.

Žmogus po šios “procedūros” trumpą laiką gali kitą visiškai tikrai suvokti, perprasti, kaip “save-variantą”, tyrinėdamas laikinus savo “pokyčius”.

Be abejo, jog galimos ir ne tokios intymios “sesijos”, pvz. laikant pirštą pažastyje… Tačiau pvz. šiuo atveju gyvybiškai svarbių organų būklių sinchronizavimas gali pasibaigti netgi širdies aritmija.

Kaip minėta pradžioje – verta naudotis mobiliųjų telefonų pagalba. Ir vėlgi priminsiu, jog “iniciatyvos turėtojas” bus populiarus, pastebimas kitų (videomedžiagoje gaunamas įspūdis, jog jo net oda po “proceso” tampa ryškesne – geltonesne). Tačiau jis gebės mažiau jausti, suprasti bandyme “nustelbtą” partnerį. Čia jam vertėtų po to pasistengti likti kritišku savo atžvilgiu, nes pati “užliejimui” reikalinga psichologinė būsena gali išlikti ir toliau. Kaip per didelio narciziškumo, egocentriškumo versija.

Kita vertus, tokiu “pastangų kažką užlieti” būdu ”žmogus gali labai greitai išsigydyti nedidelius susirgimus… 

Tokį epizodą atlikus prieš gimdymą, moteris, kaip archaikos laikais, galėtų susilaukti vyro pagalbos sąrėmių metu (”sinchroniniai abiejų sąrėmiai”).

Šį procesą galima paspartinti ir pradžioje minėtais “rėmėjų žvelgimais į užliejiką”, šiems esant jo kojųgalyje. Nereikia čia kokio nors “striptizo” - žmogus gali būti ir po anklode. Svarbu, kad “rėmėjai” padėtų augti “užliejiko” valiai. 

Visgi ir šiais “romantiškais dalykais”,  bent jau vyrams, neverta perdėm piknaudžiautim, nes pvz. “užliejimas moterimi” gresia prostatos nusilpimu. Bemaž neabejotinai logiška, jog prostatos bėdos viduriniame vyrų amžiuje dažnai ir yra dėl sinchronizacijos su moters (kuri tuo metu “žydi seksualinėje valioje”) dubens, makšties raumens struktūros būkle.

Vienaip ar kitaip tame pasitobulinęs žmogus gali tapti sugebantis telepatiškai valdyti netgi kito asmens kūno motorikos, emocines ir kitas būkles: sutraukti šiam raumenis, ar, reikalui spaudžiant, kryptinga valinga lėto pykčio banga sukelti šleikštulį savo priešui. Tuos, kas įsivaizduoja, jog čia gali būti “gera medžiaga” monstrų ugdymui, noriu nuraminti – tam, kad sukaupti ir savyje patalpinti tokią “persiėmimų patirtį” – būtinos neįtikėtinos “toleranto” savybės.

                                                     

                                                     “Trečiojo subjekto perteikimai”

 

Jau buvo pavyzdys su gyvūno būklės “persiuntimu” žmogui kito žmogaus pagalba. Iš esmės apie tokius “paveikimo principus” čia ir pakalbėsim. Šiuo principu ”darbuojasi” korėjiečių mūnistų organizacija. Kertinis šios artelės “efektingas akmuo” yra fokusai su santuokinių porų nuotraukomis… Imama dviejų žmonių, vyro ir moters, nuotraukos ir vieno žmogaus vaizdinys valingai “dengiamas” ant kito žmogaus atvaizdo. Kartais ši procedūra būna itin efektyvi ir taip sukuriamas tų žmonių sinchonizavimas.  Sėkmės atveju vienas būsimas sutuoktinis gali kitą sutuoktinį “atrasti” dar ir tarsi miglotą “dejavu”. Be abejo, jog po to Moon šeima įsivaizduojama stebukladarių dėmenyje. Tarsi jie sugeba nuspėti žmones, kurie vienas kitam yra skirti likimo ir pan. Na, nepavydėdami šiai masinių santuokų organizacijai tarptautinio populiarumo – trumpam pažvelkim į kai ką įdomesnio iš “tos pat techninės” srities.

Kaip jau buvo galima suprasti iš pavaizdavimo – “Užgožimo Proceso Rėmimas” – tokiu būdu galima perteikti ne tik “žmogų žmogui”, bet net ir – vabzdį pastarajam. Itin įdomu ir netgi sveika (”pasavybinimas paukščiu” garantuotai išgydytų depresiją) žmogui perteikti paukštį. Tam būtinas potyrį priimančio žmogaus “ištransformavimas” savojoje vaizduotėj: šio “pečiai gretinimo įsivaizdavimu lėtai dedami į paukščio pečius” ir t.t. Čia svarbus valingas įsivaizdavimas, kad “perteikiamas” subjektas tuo momentu yra tarsi “svarbesnis, vertingesnis” už tą, kuriam jis yra “siunčiamas”. 

Tuo pat būdu anksčiau minėtame “poros susijautimo” variante” galima “į kitą” ištransformuotai padėti ir kūno dalis (pvz. klitorių pajungti peniui, kaip įsivaizduojamą jo transformaciją, arba – atvirkščiai (be to taip daug lengviau – smulkesnis subjektas, ar – objektas yra daug labiau paveikus smulkesniojo atžvilgiu…)… Savitarpio supratimas meilės guolyje būtų garantuotas. Ir netgi… iš patirties žinau, jog panašiu (”distancinio užliejimo”) būdu įmanomas netgi toks “net danguje nenuperkamas” dalykas, kaip moters orgazmo specifinio potyrio ir suvokimo tikras perteikimas vyrui, ar vyriškojo – moteriai…

Minėtuoju “metaforinių perteikimų – pririšimų” principu (tik to sąmoningai nesuvokiant) egzistuoja visa eilė netradicinės medicinos rūšių: pvz. akupunktūra (dalinai), autizmo gydymas “delfinų terapija” (realiai čia – dresuotojai “pasvarbina” delfiną autisto atžvilgiu ir taip šį “pasavybina delfinu”), nors puikiai tam tiktų ir minėtas šiojo “pasavybinimas paukščiu”.

Stipriai “perteikus gyvūną žmogui”, šiame gali ne tik atsirasti minėtojo savybių (pvz. depresuojantis ir savy užsisklendęs žmogus po pasavybinimo paukščiu trumpam tampa itin atidus aplinkai, erdvėje esantiems vyksmams), bet netgi – trumpam girdėti savo “simbioto” garsus… Tad su jautraus, prie vieno kaukolės pritvirtinto mikrofono pagalba galima netgi girdėti kito kalbą.  Tiesa, toks efektas be atnaujinimo trunka neilgai, o be to – jį sunku pritaikyti kokiam nors jūsų nemėgstamam piktadariui. Čia slypi gan paprasta priežastis: pvz. tam tikslui nutariate “priprišti” prie kokio nors nusikaltėlio šunį, į kurį žiūrite, kaip į svarbų ir (bent jau – dėl to…) “pozityvų”. Tuo tarpu “jo antrąją pusę” vertinate negatyviai. Akivaizdu, jog toks nedarnus sugretinimas, neįžvelgiant “antrojoje pusėje” jokių imponuojančių savybių bus pasmerktas žlugti. Kita vertus, tas kuriam priskiriate šunį, savo aplinkoje gali turėti šunį ir pastarasis tikrai “sugers jūsiškį”. Galop, pats kažkokio negatyvaus žmogaus “pasavybinimas šunimi” paverstų jį dar negatyvesniu (nors jums jūsų šuo ir atrodytų “pozityvas”) ir tokią “nusikaltimų prevencija” teduotų atvirkštinį rezultatą… Geriau jau rinktis tokiam bandymui kokią nors romiąją koalą ar pan..:) Tokiu “taikiu” leitmotyvu ir norėčiau užbaigti šį trumpą “magijos ekstremalumų” išdėstymą.

Čia daugiausiai buvo aptartos įvairiausios sąjautos, apeliuojant į pageidaujamų įgijimą. Tačiau dėka to įgyjami gebėjimai jausti ir kažkieno nepageidaujamas įtakas (pvz. nepatinkamo asmens). Geriausias ir pigiausias gynybos nuo tokių “atakų” būdas būtų elementarus paveiktų kūno zonų pasikasymas, galvoss papurtymas, pasinėrimas šilton vonion, apsisukimai aplink savo ašį (prieš laikrodžio rodyklę), “įvykiams” neadekvatūs judesiai, sintetiniai drabužiai, patalpų elekromagnetinė izoliacija, ar galop – “pameditavimas” po įjungta mikrobangų krosnele.  

“Tas, kuris nesistengia suprasti, kokiu blogiu gali būti kitam – visuomet liks vaiko proto”

mailto: a4tune4you@yahoo.com

 

 

DAR..

Trumpai apie budizmo “proistorę” (Prisimenat “budizmo kritiką” šiame tinklapyje prieš tai…)

Man pačiam budizmo religijos atsiradimo ir koncepcijų vystymosi istorija kažkada buvo labai įdomi analizavimo sritis. Lai nesupyks koks nors entuziastingas “Rytų dvasios” garbintojas, bet trumpai išdėstysiu savo požiūrį, pagal kurį šis jo “potraukis ” tėra dėl “buvimo gramatinių gausybių “kokone” . Mat ir pati budizmo filosofija tėra gausus “vyniojimas į vatą”. 

Mitologas nesunkiai pastebės, jog senovės arijų mitologijoje yra dvi gan svetimos mitologinės srovės. Viena iš jų davė akstiną vystytis induizmui, kita, nors ir būdama inkorporuota induizme – budizmui.

Čia verta prisiminti tautų, kurių savivardis yra “arijai” istorijas. “Vakariniai arijai” …(O gal tai – tie patys iki Indijos vėliau atkeliavę arijai?) Jie kaimynų buvo žinomi įvardinimu “mitaniai” ir keli šimtmečiai prieš Indijon atidardant “Indijos arijams” turėjo didelę teritoriją apimančią valstybę. Vienok jie buvo Sen. Egipto vasalai ir yra aiškiai dokumentuotas faktas, jog dėl to, pagal įsipareigojimą ši tauta pripažino Egipto religijos, dievų viršenybę. Kitaip tariant, jie pripažino “Ka turėjimą” (o šis posakis tik ir tereiškia “Karma”) ir “Maat Ra” (dievo Ra tvarka). Iš pastarosios sampratos arijai vėliau “susisintetino” ”tvarkos dievą” Mitrą. Deja, arijai neperėmė pilnos ir sklandžios egiptietiškos “žmogaus savasties” sampratos, kur žmogaus esmė, vidinė savastis buvo įprasminta sieloje “ach”, gyvybinė energija, egzistencialumas – sieloje “baj”. Arijai “pasitenkino” įsigiję “Sielą Ka”, kuri egiptietiškoje sampratoje yra “kiautas”, įvaizdinė dvasia ir pan. Taip gavosi istorinis kuriozas, kai teturėdami tą “Ka”, kaip “karma”, žmonės įvairiomis filosofinėmis manipuliacijomis bandė užildyti “trūkumus”. Painiava paprastai ir sukuria gausybes, kuomet vaizduotėje kylanti išprendimo problema būna išsprendžiama vaizduotės “pasmaugimo” būdu, išnaudojant perteklinę “paaiškinamųjų variantų” gausybę… Ar “tarp Indijos arijų” buvo “egiptologizuotų” mitanių, ar čia buvo vien indoeuropietiški tarpusavio mainai – ne itin svarbu. Jau minėtų “mitanių – Egipto” sąsajų epizodo užtenka teigti buvus egipto – indoeuropiečių idėjinius mainus. Nors realiai labai įtikima, kad tokie mainai buvo ne vien minėtą kartą… Spėčiau, jog “mitaniškas – egiptietiškas” variacijas perteikia, “draugiškus įvykius” metaforizuoja arijų mitas apie “beždžionių karaliaus” paramą…

Čia prisimintini 17a.pr. Kr. Egiptą užėmę “hiksai”. Kad jie (ar – “dalis šių žmonių grupės”) buvo bent jau praindoeuropiečiai, tokį “įtarimą galima paremti keletu aspektų. Jų kultūriniai niuansai (pvz. žirgų auginimas… tais laikais, “Egipto vietovėse” dar net ir kupranugariai nebuvo prijaukinti. “Hiksas”, neabejotina, egiptietiška variacija pagal savivardį, kuris originale, be abejo (juk kalbama apie “naujus valdovus”) turėjo solidžią prasmę. sanskrite labai panašus žodis reiškia “mokytojas, vedlys”. Galop Egiptas “po hiksų” praturtėjo” bent pora dievybių, kurios yra “perdėm indoeuropietiškos: “Dangaus Deivė” Anat, arba Anta (plg. lietuvių dangaus dievas “Andajus”) ir “dievu – šunimi” Sirijumi, įsikūnijusi to pat vardo žvaigždėje. Plg. arijų analogiška “šunų deivė” Saram, lietuvių deivė “Žvorunė” (ar – “Svorunė”… plg. lietuvių Šiaurė, rus. Sever). Sunku patikėti, jog pusantro šimtmečio egiptietiškoje apsuptyje savo Avaryje (pnašu, jog tai ide. žodis nurodantis – “mūsų”) rezidavę hiksai po išvijimo niekur nepaskleidė egiptietiškų, ar – susintetintų “motyvų”.

O dar įdomesnis “įmanomas siužetas” susijęs su pirmuoju Egipto faraonu Menu. Anot graikų mito “apie Ijonę ir Epafą”, jei šį skleisti, kaip pasaulietinių įvykių metaforizavimą (“dievai ir esminiai personažinai aspektai” davė tokius anokius įvykius”) pirmasis faraonas atsirado po to, kai į Egiptą per (ar – “iš”?) Kaukazo atvyko grupė gyvulių augintojų… Kaip žinia, iš Kaukazo po visą Europą (iki pat Lietuvos) buvo paplitęs “geodezinis mitas” apie kalną, kurio glūdumose slypi dievas – slibinas. Panašaus tikėjimo (ar – noro susidievinti) išraiškas rastume piramidėse. Be to, verta prisiminti pirmoji Egipto faraono Memfyje populiarintą “valios dievą” Ptah… Plg. Lietuvių “Pats” (pvz. Japonijoje ši “samprata” yra tas pats, kaip “Valia”), “Viešpats”, sanskrito “VaisPatih”.

Žodžiu, ide. ir Egipto sąveikavimai iki rytų semitų antplūdžio galėjo būti ne vienkartiniai. Kartais “iš Egipto” galėjo persintetintu pavidalu “grįžti” net ir tai, kas pačių ide. ten buvo nugabenta (plg. graikų mitų “Pitonas” ir ”Ptah”…). Tad kalbos apie arijų ar kitų indoeuropiečių, tobulinusių budizmą, ”autonomišką originalumą”, kūrybiškumą tikrai yra perdėtos.

tolis.webs.com

Kitas puslapis »

Blog at WordPress.com.