Pratarmė
Apie šį paveiksliuką… Sen. Graikijos geografai mini, kad “šiaurės tautose galima sutikti nepaprastų žmonių, turinčių ypatingų savybių, galių ir sugebėjimų…. Jie ten vadinami “Bitijais” (orig “bitioi”, kitur – “tibioi”). Tokio žmogaus akies vyzdys primena arklio siluetą…
Nėra abejonių, jog bemaž viską, ką čia rasite, ateities mokslas įvertins, pasiremdamas kvantinės fizikos kategorijomis. Atskaita tokiam požiūriui bus įsivaizdavimas sąmonės, kaip kinetinės, postūmio energijos sistemos, sudėtingos konfigūracijos. Šiuo pagrindu galima pasverti ir daugelį kitų standartinio sąmonės veiksnumo momentų (valia, sąžinės graužatis etc.). Sąmonė su šiuo jos įsivaizdavimu neabejotinai priklauso atviram tarpusavio saitams kvantiniam sąmonių laukui. Būtent tokių paralelinių sąveikų įpatingumus mes čia aptariame bei siūlome paeksperimentuoti, kad tuo įsitikinti.
Kinetinės energijos vaizdinį eksperimentatoriams vertėtų įsidėmėti itin tvirtai, nes visuose čia aprašomuose atvejuose sąmonė pasitelkia papildomą kinetinę energiją iš kitur: iš techno-ekologinės erdvės (pvz. mob. tel. ryšio bangavimas), arba – iš kitos sąmonės kinetinių “virpesių”. Tačiau, prisitaikant prie dabarties sampratų, toliau dėstyme pasitelksiu labiau įprastinius “gyvenimiškus” terminus. Čia bus parinkti tokie reiškinių įvardinimai, kurie kai kam gali sukelti negatyvias nuostatas (pvz. “apsėdimai”), tačiau įsigilinęs į tai, ką pagal esmę ir “techninį” atvaizdavimą tokie terminai apibūdina, skaitytojas supras tokių parinkčių tikslingumą. Nesinori naudoti išsireiškimų, kurie daug kam priimtini vien dėl kažkokio pasąmoninio sąskambių patrauklumo, įspūdingumo. Bet dažnai jų, kaip savokų, turinys atspindi vien tik loginį absurdą (pvz. “energetiniai laukai” – tai tiktų nebent Ingnalinos AE apibūdinimui, kaip poetinė metafora:)) Kiti paplitę išsireiškimai yra arba moksliškai paneigti (pvz. “radio bangos”… įrodyta, kad tokio pobūdžio bangų žmogus nesiuntinėja), arba neatspindi kokios nors sąmoningos veiklos. Nors šie įvardinimai “sąmoningą veiklą”, pagal savo prasmes, nurodo (pvz. “telepatinio signalo siuntimas”… juokinga tai įsivaizduoti, kalbant pvz. apie primityvius gyvūnus). Vienintelis “mokslinis” daugelio reiškinių apibūdinimas telpa į “kinetinės energijos” temą, nes pvz. nerasta įrodymų, kad koks nors žinomas elektromagnetinis “biolaukas” atlieka kokią nors poveikio “persiuntimo” funkciją minimais atvejais. Tad šia sąvoka operuoti taipogi nėra jokios prasmės. Visgi sąmonė kitai sąmonei suteikia inerciją ir tai įmanoma įsivaizduoti tik kvantiniu lygmeniu. Dar daugiau – tai verta įsivaizduoti, kaip suberdvės, ar poerdvio išnaudojimą, nes mokslas normalios erdvės dimencijoje tų poveikių esmės nefiksuoja.
Visgi yra sąvokų, kurios gan įprastos ir savo esme apibūdina gan tikslų “funkcinį vaizdą”… Tad ir apsiribosiu tokiais apibūdinimais, kurie atsargiau ir geriau (pagal jų “techninį įsivaizdavimą”) atspindi esmę, nepaisydamas to, kad kartais vienas, ar kitas pavadinimas iš pirmo žvilgsnio gali nuskambėti “šiurkščiai” ar pan.
TAD… Sveiki atvykę į “ekstremalią, efektyvią magiją”, kur …nėra jokio misticizmo ir painiavos. Ilgokai mąsčiau, ar šiam tinklapiui apibūdinti tinka jo priskyrimas magijos sričiai. Deja, tenka adaptuotis prie skaitytojų išankstinių “klasifikavimo nuostatų”, nors lengvai rasite, jog dauguma “magijos” elementų čia yra akivaizdžiai “išardyti” ir sukritikuoti per sąmoningai suvokiamus ir kuriamus atvejus. Iš esmės tai – “tradiciškai įsivaizduojamos magijos” suniekinimas, kurio šviesoje kokia nors musulmonų sufistų, žydų kabalistų praktika pasirodys kaip neišmanėlių dėlionės. Vienok… ”tradicinių magų” ši sritis, pačiu bendriausiu požiūriu apibūdinama sekančiai – “situacijos įtakojimas valios pagalba”, tad pagal šį “apibrėžimą”, visgi, galima ”suprasti” ir aprašomų dalykų esmę.
Aš pats, apibrėždamas šią medžiagą nestandartiškai, ne pagal precedentus, ją įvardinčiau sekančiai – “aukščiausio lygio praktinė filosofija”. Nes čia yra pastabų ir pasiūlymų rinkinys, kaip absoliučiai sąmoningai ugdyti sugebėjimą valdyti, “konstruoti”, identifikuoti norimo lygio svarbą pageidaujamame objekte, situacijoje pageidaujamu momentu, nepaisant nusistovėjusių pastabumo ar savistabos įpročių. Kažkam čia aptariami gebėjimai ir priemonės gali pasirodyti besą potencialiai pavojingi visuomeniniu požiūriu. Tokį “išsigandusįjį” turiu nuraminti, nes minimus būdus gali įsisąvinti tik itin skaidraus, lankstaus ir spartaus proto žmogus, o ne koks nors ekspansyvus, neatidus piktadarys. Pats metodikų galėjimo įsigyti principas nulemia, jog jos gali atitekti tik atsakingam, atidžiam ir supratingam kito atžvilgiu asmeniui.
Čia bus aptarta „gyvoji poerdvinė sąveika” tarp žmonių, pradedant nuo “standartinių gebėjimų paveikti kitą savimi” iki - išskirtinio paveikimo situacijų kūrimo. Tuo požiūriu bus paliesta keletas „apyvartinių” socialinių, psichiatrijos, religijos ir pan. klausimų. Išdėstyti dalykai bus pakankamai naujoviški ir kategoriški „nusistovėjusių normų („apyvartinių supratimų”) požiūriu. Todėl natūralu, kad kritiškai ir (nes) sveikai mastančiai asmenybei nepakaktų ir daugybės loginių argumentų, ar - mano patikinimų, jog „tai – absoliučiai empiriškai, logiškai pagrįsta”. Juolab, kai kalbama apie visos eilės senųjų masyvių „mitų” sudaužymą, ar – perkvalifikavimą.
Tad “skeptiškajam” skaitytojui pradžioje siūlau atlikti visai nesudėtingą bandymą (bet… jūsų lauks stebėtini rezultatai…).
Tam reikia kito žmogaus, kurį, jūsų įsivaizdavimu, esate „pakankamai gerai perpratęs” (beje, tai – puiki proga pasitikrinti, ar taip yra iš tikrųjų). Žodžiu – jei jūs drįstate teigti, jog savyje tarsi nešiojate tikslų ir „pakankamai pilną kito sąmonės, elgsenos principų vaizdinį”, tai šis bandymas jums turėtų pavykti iš karto.
Bandymui jums tereikia dviejų mobiliųjų telefonų ir kokio nors metalinio įrankio (pvz. – stalo įrankio), kurį galėtumėte naudoti šaltą (pvz. – nuolat atšaldant stiklinėje vandens).
Bandymui reikia „pakankamai laisvos aplinkos” (neturėtų būti koks nors tirštas žmonių sambūris šalia kurio nors iš abiejų, o ypač – „priėmėjo”).
Abu atsisėda skirtinguose kambariuose taip, kad „testuotojas” (Jūs) sėdėtų „priekyje” testuojamojo atžvilgiu, nugara į jį. Pastarasis lai atsisėda kitame kambaryje veidu tiesiai į Jus.
Bandymo ir viso „situacijos vaizdo” esmė, kurią verta abiem žinoti, būtų sekanti – Jūs tam tikra seka paliesite savo kūną įvairiose vietose, nusiųsite „informaciją apie įspūdį, potyrį“ savo bendražygiui, o šis, pagal pojūčius „ant savęs” (tarytum), turės nuspėti ir vėliau nupasakoti šią seką (kurios Jūsų kūno dalys, kokiu eiliškumu buvo paliestos Jūsų ten).
Bandymo eiga turėtų būti sekanti – judu susiskambinate mobiliaisiais telefonais, užsikišate juos (su įjungtu ryšiu) už juosmens prie stuburo… Toliau, kadangi, kaip minėjau, esate manantis, jog turite gan aiškų ”kolegos” vaizdinį, tai siūlau neskubant mintyse „prasukti” kažką pan. į „prisiminimų filmuką” apie jūsų partnerį įvairiose situacijose, kur atsiskleidžia tipiški jo stilistikos, manierų ir pan. elementai. Tuo pat metu pabandykite su šio asmens savybėmis sutapatinti save.
Vėliau, įsivaizduodamas, jog jį, kaipo tokį, “talpinate savyje”, pabandykite atlikti savęs palietimus šaltu metaliniu įrankiu, įsivaizduodamas, jog liečiate jį (jo vaizdinį) „per save”. Tai yra – liečiate save, tarsi turėdamas omeny, jog „čia esate ne Jūs, o anas žmogus”.
Dar reikėtų įsigilinti kiekvieną savo pojūtį, suintensyvinant, hiperbolizuojant jo suvokimo momentų tankį, “svarbą”, ryškumą, tikrumą.
Reikėtų neskubėti ir prieš liečiant kažkurią vietą šaltu daiktu, keletą sekundžių ją pašildyti (iki atskiro, vietinio šilumos pojūčio) delnu. Šaltą prilietimą (ir pojūčio suvokimą) taipogi verta fiksuoti keletą sekundžių.
Priėmėjas tuo tarpu turėtų stengtis „savęs nejausti, neaktualizuoti”. Jam nereikia nei pernelyg stengtis ką nors nuspėti, nei būti kažkokiu perdėm susikaupusiu ar pan. Jis gali būti pilnai apsirengęs laisvais drabužiais, bet pageidautina, kad jo kūno aplinkos šiluma nebūtų aukštesnė už esamą Jūsų situacijoje.
Regimuosius pojūčius abiems vertėtų „išblukinti” (galima užsimerkti pvz.).
Drąsiai siūlau šį eksperimentą daugeliui, neabejodamas, jog jis bus sėkmingas. Ir siūlau jį ne vien „dėl įspūdžio”, o kaip pakankamą pagrindimą, kalbant apie daugelį tolimesnių klausimų. IR(!), pavykus šiam paprastučiam „epizodui”, manau, daugelis susivoks, jog patyrė kažką, kas leidžia teigti, jog “eksperimentatoriai” turi daug tikresnių „telepato savybių” (informacijos perdavimo – priėmimo tikslumas…) nei kalbant apie kažkokius „teorinius telepatus”. Taip pat suprasite, jog pabuvote daug tikresniu potencialiu „ekstrasensu”, nei daugelis išsigyrusiųjų, nes … Jūs kątik perdavėte kolegai „kūno efektą”. Tad, jei šis „suvoktų savo (tarsi) kūno užfiksuotą įvykį” (klaidingai), kaip „savąjį-čia” tai priverstų į tai savo kūną atitinkamai reaguoti absoliučiai tiksliose, Jūsų pasirinktose vietose…
Epizodą galima įvardinti įvairiais filosofiniais, psichologiniais terminais, iš kurių rinkčiausi posakį „paralelinių samonių persipynimas”, arba – simbiotizmas. Bet religingas žmogus teigtų, jog Jūs savąja sąmone trumpam buvote „apsėdęs – užgožęs” savo kolegą, tad šį paprastą, nors gal ir negatyviai skambantį žodį („apsėdimai”) taip pat galima naudoti. Juolab… Nesunku suvokti, jog nežinodamas, kas jam pan. „efektą” suteikė, „priimantysis”, jei jis yra religingas, ko gero, suverstų kaltę velniui… Na, o psichiatras jo vietoje, kaip mat – liguistoms haliucinacijoms…
Tolesniame dėstyme aš pasistengsiu išnaudoti žmonių turimą “etaloninį, ekskliuzyvinį” įsivaizdavimą… Pasiremsiu ”procedūriniu” ir pasekminiu įsivaizdavimu apie įvykį, kuris paprastai pavadinamas – “velnio apsėdimas” (arba apie šį reiškinį daugiskaitoje – “apsėdimai”). Tačiau čia noriu pastebėti, kad skirtingose kultūrose, ar net – individuose egzistuoja skirtingi “apsėdimo” įsivaizdavimai. Vienur ši situacija įsivaizduojama tuo būdu, kad žmogus, kuris yra apsėstas velnio – jis yra tarsi savarankiška figūra “velnio teritorijoje, jo įtakos zonoje”. Čia jis yra tarsi kažkoks “velnio tarnas”, sudaręs sutartį ir pan. Toks įsivaizdavimas mums netinka…
Kitur (paprastai taip įsivaizduota ir Lietuvoje) apsėstas velnio žmogus yra tarsi “įrėmintas”, užkoduotas, užprogramuotas. Kai kada jis turi savybių, lyg būtų velnio įsikūnijimas, inkarnacija ir pan. Toks įsivaizdavimas ir “pavadinimas” dar visai nesenai (tokį pavadinimo naudojimą vis labiau išstumia valingi, pergalėmis prieš velnią besižavintys, tvirtažiomeniai Bažnyčios tarnai) buvo plačiai pritaikomas ir visiškai “ramiai” naudojamas kalbant apie žmonių santykius… Vienas žmogus yra pernelyg stiprus iniciatyvos, valios turėtojas (daug “valingesnis”) lyginant su kitu žmogumi. Kaip matysite toliau – tokiu “padaru” gali būti net ir ne žmogus… Tad toks “apsėdimo situacijos kūrėjas”, iniciatorius toliau įgis pavadinimą “apsėdėjas”, o jo valioje atsidūręs žmogus (tas, kurį “apsėdėjas” yra apsėdęs”), tokia kito valioje “panardinta” būtybė - “apsėstasis”.
Trumpa filosofinė pažvalga
Įsigilinti į tolesnę šio tinklapio medžiagą daugeliui sutrukdys tam tikras “komfortinio įsivaizdavimo kevalas”. Dėl jo dažnai verčiau pasirenkama “nusišalinimo”, “atsimušimo” pozicija. Visa tai instinktyviai kyla iš įprasto ir plačiai “apyvartoje” cirkuliuojančio vieno religiškai, kanoniškai “esminio požiūrio”…
“Problema” slypi vėlyvojoje antikinėje pasaulėvaizdinėje koncepcijoje, teigiančioje, kad tas pats subjektas, ar objektas neįsivaizduojamas, kaip gebantis vienu metu egzistuoti (ar – “dalyvauti”) keliose vietose. Tokia apriorinė paradigma yra paremta “pragmatiniu požiūriu” (kitaip nesigauna objekto “nagrinėti” ir specifikuoti) ir tiek. Šis požiūris labai svarbus moksliniams skaičiavimams etc.
Yra žinomas kitas, “polimorfistinis“, požiūris, kuris svarbus “simbiotizmui įsivaizduoti”, kaip filosofinė atrama. Jis teigia - “tas pats subjektas, ar objektas dalinai gali dalyvauti keliose vietose vienu metu. IR… Realiai minėtas “pragmatinis požiūris” nera labai “senai žinomas”. Krikščionybė jį perėmė iš Bizantijos graikų ir tiek. Tačiau net ir pačioje krikščionybėje yra teigiama vieno asmens dalyvavimo keliose vietose galimybė, pradedant nuo “grandiozinių dalykų” (“apreiškimai”, “dievo sūnus” etc.). baigiant “pigiais momentais” (įpėdinystės, “kraujo ryšių” ir visokių kitokių “vieno asmens pratęstumų kitoje vietoje” sampratos).
O štai Sen. Egipte tas gebėjimas vienu metu dalyvauti keliose vietose buvo pakankamai “idėjiškai sustyguotas”… Anot egiptiečių pvz. žmogus gan paviršutiniškai (tik “sielos KA variante”) sugeba dalyvauti keliose vietose ir kuo platesni tokio dalyvavimo – įtakojimo gebėjimai, tuo aukštesnis socialinis statusas jam turėtų būti pripažįstamas. Kažką pan. “išpažino” ir senovės lietuviai, nes pvz. iš kunigaiščio Gedimino laiškų matosi, kad net savo antspaude jis įsivaizdavo gyvą savo “pratęstinį“ dalyvavimą.
Na, pagal “pragmatinį požiūrį” tokia pasaulėžiūra yra “pamišimas”, bet, vienok, net kelis tūkstantmečius labai sklandžiai egzistavo tuo paremtos pasaulėžiūros. Štai tokiu “polimorfistinių galimybių” įsivaizdavimo gebėjimu ir remiasi šio tinklapio “epizodai”.
Pagal “pragmatinę, objekto dalyvavimo tik vienoje vietoje” koncepciją neįmanoma pvz. bangų fizika, pradedant sudėtingumais (pvz. fotonų savybės, kai kurie realiatyvumo teorijos aspektai… pvz. materijos prigimties, kintant jos masei klausimas…), baigiant net ir pvz. elementariu elektros srovės įsivaizdavimu (“pragmatiškai žiūrint” išeitų, kad elektronų “rutuliukai” nubyra laido gale… atomai jame lieka be elektronų, o šie [b]dalyvauja[/b] [b]tik ten, “kur atsidūrė[/b]“).
Žodžiu – net ir normaliame moksle neįmanoma taikyti minėto “pragmatinio požiūrio”, kaip kažkokios vienintelės “koordinačių sistemos”, kuri turi viską išspręsti ir paaiškinti.
“Polimorfinio požiūrio” atveju daugelis įvykių gali būti kažkur besančių realių subjektų “paralelinio dalyvavimo kitoje vietoje” pėdsakas. “Realus autorius”, pripažįstant tokius “gebėjimus” (o tai įrodoma eksperimentiškai) gali būti daug kas: gyvūnai, žmonės etc.
Pragmatinio požiūrio atveju tie “pėdsakai”, pripažįstant juos (kaip ir bet kokį “veiksnį”) “atskirais autonomiškais veiksniais”, sukuria “atpažinimo” sumaištį. Tad skirtingais atvejais tas sprendžiama kuriant įsivaizdavimus apie ”demonus”, “būties valią” ir kitokias filosofines chimeras. Remiantis šiais “paaiškinimais”… švykių prigimtys per porą tūkstantmečių taip ir lieka neišsprendžiamos. Na, senovės Egipte tokių “graikiškų” filosofinių problemų ir dilemų nebuvo…
Tai štai, kaip yra.
“Pragmatinio požiūrio” stiprumas individuose taipogi tėra kolektyvinės, “polimorfinės” pasąmonės įtakojimo rezultatas, nors pats “pragmatinis požiūris” ir neigia šią galimybę.
Nenorėčiau čia pernelyg susireikšminti, bet “prie progos” atliksiu tam tikrą “nukrypimą nuo temos” ir pastebėsiu, jog atidus skaitytojas nesunkiai supras, kad visas šis “realybės vaizdas”, ši buvusi ir toliau esanti medžiaga Taip pat paneigia IR pagrindinių budizmo religijos “pamatų” (atomistinis požiūris į individą ir “sprendimai”, įsivaizduojant žmogaus “autonomiškumą”, kažko “nulemtumą dėl karmos” ir t.t.) egzistavimą, kaip realybės, deja, neatitinkančią utopiją. Tinklapio gale pridėsiu nedidelę “istorinę pažvalgą” šiuo klausimu.
Šiame tinklapyje išdėstytas ”simbio vaizdas” neitin gali džiuginti ir Kalvino idėjų adeptus…
Sąmonių būsenų persipynimai (o gal tiesiog… “apsėdimai”?)
Apie Pratarmėje pateiktą „bandymą”.
Pratarmėje pateikiau aprašymą bandymo, skirto įsitikinti tam tikromis „apsėdimo galimybėmis”. Neabejoju, jog daugeliui šis bandymas turėtų pavykti, o kai kam galbūt – net ir iš pirmo karto. Yra tam tikrų sąlygų, kur bandymo rezultatyvumą, ar – efektą galima keleriopai sustiprinti, tačiau taip įmanoma sukurti dar stipresnį „apsėdimą”, kaip „pernelyg didelio efekto” rezultatą. Pvz. tokį rezultatą galima pasiekti, jei „siuntėjas” yra stebimas jo „veiksmų svarbą remiančio – siuntėjo svarbą aktualizuojančio” žmogaus (ar – kelių žmonių). Pastaruoju atveju būtų svarbu, kad “stebėtojas, ar stebėtojai” neatsidurtų tarp “efekto siuntėjo”, ar ir “priėmėjo”. Dar ypač svarbu, kad šis “rėmėjas” nepradėtų sureikšminti savęs procese. Pastarasis niuansas gali būti nesėkmės priežastimi (toks “susireikšminęs” stebėtojas ima perteikti ne stebimąjį, o save, kaip svarbų “priėmėjo” atžvilgiu subjektą). Kai kas, ką rasite toliau, taipogi veikia minėtu “rėmimų principu”.
Na, o “poros atveju”, visgi siūlyčiau panašių, nebūtinų “bandymų su parama” vengti ir tuo pačiu perspėju šiuo „užsiėmimu” pernelyg nepiktnaudžiauti. Ypač – su tuo pačiu žmogumi „viena (“apsėdimo”, lyderiavimo požiūriu) kryptimi”. Nes pasėkoje „gavėjas” gali taip persiimti „siuntėjo” potyriais, jog tai (reagavimas į kito „aktualijas”) kurį laiką jį nuolat trikdys įvairiose plotmėse (kalbant apie kūno koordinaciją, stilistiką, emocines būkles ir pan.).
Kalbėjome apie tam tikrą įvykį ir perteiktą informaciją apie jį, bet… „Informacijos (šiuo atveju – apie kūno potyrį) suformulavimas ir persiuntimas” pats savaime ir yra pagrindinė esmė. Ne ką sudėtingiau persiųsti tą pačią „informaciją apie potyrį” ir „be įvykio” (prisiminimu apie jį, pafantazavimu ir pan.). Čia skirtųsi tik menamo “įvykio” suvokimo „lokalus tikslumas” ir ryškumas. Ir šiuo principu galima paaiškinti bemaž visų magijos rūšių veikimo principus. Ir ne tik… Pvz. vienas egocentriškas, valingas fantazuotojas „vaiduoklių vaizdinį”, kaip tikro įvykio įspūdį, gali „informatyviai primesti” net ir keliems skeptiškiems kolegoms…
Magija (daugumoje atvejų) – vienos „sąmonės tikrovės” primetimas kitai sąmonei ir įtvirtinimas pastarojoje „aktualių realijų” pavidalu.
Tuo pat būdu galima paaiškinti ir daugelį psichologinių, sociologinių, politinių ir kt. aspektų.
Pateiktame bandyme pasiūliau naudotis mobiliaisiais telefonais. Priežastis čia – labai rimta. Visų pirma, „telepatinis ryšys” tuo būdu iš tiesų yra gerokai palengvinamas. O antra – Jūs siunčiate informaciją – „poveikį” tam tikram žmogui pagal Jūsų turimą įsivaizdavimą apie jį. Žmonių, atitinkančių šį Jūsų „vaizdinį”, Žemėje gali būti milijonai ir (..!) iš jų bus bent keli tūkstančiai tokių, kurie tuo momentu Jūsų turimą specifinį „to momento personos” įsivaizdavimą atitiks daug geriau, nei konkretusis „kolega”… Manau, “prie progos” čia iš karto verta pastebėti, jog pvz. ekstrasensas, darydamas „poveikį” kažkam, ką jis, esą, „gerai supranta” (o tai tikėtina, nes dauguma jų „klientų” yra ganėtini primityvai) tą poveikį dar ir „žarsto” visų menamo kliento „įsivaizdavimą” atitinkančiųjų adresu…
Itin gerai žinomas, natūralus “tarpusavio apsėstumo”, ar – “sinchronizacijos” būdingumas pasireiškia dvynių atvejais… Tai – puikus įrodymas, kad “sąmonių susiblokavimui” ir tarpusavio sąveikai reikalingas arba sąmonių pakankamas identiškumas, arba – jų tarpusavio įsivaizduojamumas (kas “identiškumo” atveju, be abejo… egzistuoja natūraliai…)
„Mobilus ryšys” bandymo metu Jums garantuoja didesnį kryptingo „kontakto tikslumą”, lokalumą. Be abejo, jog šį aspektą (sąmonės sąveiką su aukšto dažnio elektromagnetinėmis informacijos bangomis) reikėtų moksliškai patyrinėti (tiesa, čia slypi tam tikri pavojai žmonėms ir tuo pat metu… – uždirbantiems dideles pinigų mases iš minimų technologijų, tad, deja…), ar bent jau – turėti omenyje. Pvz. ganėtinais kliedesiais šiais laikais skamba kokio nors jogo (su SMSų be paliovos skrodžiamomis smegenimis…) paistalai apie jo „sąmonės nepriklausomybę” meditacijų metu…
Galima įvairiai daug ką „pavystyti”, pradedant minėtuoju „pirminiu kontaktų variantu” iki itin sudėtingų „susigaudymo ribų”… Vargu, ar drįsčiau prieštarauti tai bandysiančioms santuokinėms poroms? Beje, „telepatiniai kūno tikrovių kontaktai” tarp skirtingų lyčių partnerių duoda „įdomesnių”, ryškesnių, rezonansiškų efektų (užjaučiu homoseksualus, nes pan. parodytu principu tos pat lyties asmenų „deriniai – vienas prie vieno” parodo, jog realiai… buko tarpusavio jausenų ir kitokio pilkumo nėra tik jų vėliavoje).
Tačiau… Tokių skubotas tokių gebėjimų vystymas gresia tuo, jog jūs galite tapti imliu bet kokių atsitiktinių „informacijos siuntėjų” atžvilgiu (o tai gali būti ir visai paprasti, nieko apie „panašius dalykus” nenujaučiantys žmonės jų “valingumo momentais”). Taip galite būti panardintas į varginančią „neaišku kieno” potyrių laviną (ypač galite jausti žmones, esančius tarp jūsų ir to asmens, su kuriuo „susisinchronizavote”).
Be to, siūlau kažkuo panašiu neužsiimti nebrandžioms, aiškaus, kieto, apibrėžto „savęs suvokimo modelio” neturinčioms asmenybėms, nes priešingu atveju toks žmogus, po „pabuvimo tam tikroje įtakoje iš šalies” gali nebesugebėti „atsistatyti į normos (savęs, kaip „ankstesniojo, tikrojo aš”) ribas”. Net jei esate tikras dėl savo “ypatybių rinkinio” supratimo – prieš imantis panašių bandymų siūlyčiau bent jau atidžiai į savo bruožus, savo “stilistiką” įsižiūrėti veidrodyje.
Net jei jums kažkas iš to patiktų (pvz. porai) ir imtų labai „sektis”, vis tiek siūlyčiau išlaikyti tam tikras griežtas, stereotipines, pasirinktas „procedūrines ribas” ir neatsisakyti mobiliųjų tel. naudojimo būtent dėl minėto „lokalizavimo” (tam, kad neplatinti efektų kitiems, nes tai – „atsigrįžtantis dalykas”). Visgi, jei esate kantrus ir atkaklus – būdų, kaip išplėtoti išskirtinius gebėjimus ar – savybes, aprašymą rasite pabaigoje.
Natūralūs sąmonių įtakų persipynimai
Nesunku pastebėti, jog minėto bandymo epizode egzistuoja tam tikras „kontaktuotojų poliarizuotumas” – vienas savo potyriams suteikia „prioritetinę vertę” su valingumo aspektais, kitas – savuosius „nureikšmina”. Pastarasis „pasirengtumo priimti įtaką iš šalies” atvejis, kaip „natūrali būsena” gan įprastas ir tuomet, kai žmogų kamuoja psichologinis nuovargis, nemiga ir pan. Manau, kad nesunku suvokti, jog šiuo atveju „potencialus apsėdimo priėmėjas” yra puikiai paruoštas bet kurio valingesnio „primetėjo” atžvilgiu. O tai gali būti ir pvz. koks nors kažkur tūnantis ir apie žudynes mintyse svaičiojantis alkoholikas, ar – savo jausenas pernelyg sureikšminanti isteriška moteriškė. Žodžiu – šiais „simbiotinės sąveikos atvejais” turėsime psichinio ligonio „ruošinį”, kuris, „įsivažiavus kontaktui”, pirmu atveju gali pasakoti apie kažkokį „Aukštesnės Valios balsą” (deja, paimtą viso labo tik iš girtuoklio galvos), antru atveju - nevaldantyti savęs emocinių būklių požiūriu, kuomet bus akivaizdus jų „atėjimas iš šono”, atsiradimas be jokio pagrindo.
Depresijų pradžios atveju žmogus taipogi neretai susikoncentruoja į savo emocines jausenas, vienišumą jų turėjimo požiūriu ir čia jis taipogi tampa „pritraukėju įtakų iš šalies”… Ji gali pritapti, “susisinchronizuoti” su tais, „kuriems dar prasčiau” ir t.t.
Be abejo, jog „siuntėjas” gali sustiprinti efektą per savojo valingumo hiperbolizavimą, jo treniravimą tam tikrų vaizdinių pagalba. Pvz. pasitelkdamas tam tikras okultines apeigas, „procesą iliustruojančius” fetišus, simbolius, ar – siedamas savo valią su rūšiniu atstovavimu tam tikroms „galingoms dimensijoms”: „energetiniams laukams”, „tamsos” ar pan. “jėgoms”, galingam socialiniam, profesiniam sluoksniui ir pan.
Trumpai apie “ekstrasensorikos” principus…
Aprašyto bandymo metu “informacijos priėmėjui” siūliau atsipalaiduoti ir “nesivarginti”. Vienok, jei “priėmėjas” būtų “ekstrasensas – praktikas”, tai jis, be abejo, nekreiptų dėmesio į šį siūlymą ir ”iš profesinio įpročio” stengtųsi, kad “siuntėjui – vedliui” pasisektų. Čia slypi daugumos ekstrasensinių gebėjimų paslaptis – sugebėjimas sustiprinti (teisingesnis įvardinimas būtų – “pritraukti”) ”kito” valią. Ar būtų kalbama apie gydymą, ar – apie kažkokios informacijos “apie įvykius” gavimą – visuomet pasireiškia minėtas veiksnys. Pastaruoju atveju ekstrasensas tiesiog išpeša iš kitos pasąmonės prisiminimus apie įspūdžius (tai gan nesunku, kai jam tenka uždavinys aiškintis dėl kažkokių ekstremalių, išskirtinių, labai ryškių įspūdinėje atmintyje atvejų). Tokios informacijos gavimas dažniausiai paaiškinamas gan globaliais, bet abstrakciais ”atsiuntėjo” personifikavimais (“dievo valia” etc.) Realiai tokiu siuntėjo ”išaukštinimo – nusiteikimo” būdu tik paveikiama, “nuteikiama” informaciją teikianti pasąmonė. Tad ir minėtasis “mobiliakų” bandymas jums geriau pasisektų, jei nusiteiktumėte, kad “informacijos siuntėjas” yra (bent potencialiai…) “labai ypatingas” ir pan.
Individuali valia atsiranda toli gražu ne vien savaime – ji didžia dalimi paprasčiausiai sukuriama išorinio priskyrimo ir parėmimo ”jai tokia būti”.
Čia šiek tiek užgriebsiu “telepatijos temą” (beje, kai kuriose šalyse lietuviams suprantami “ekstrasensai” įvardinami tik kaip “telepatai”). Didelė klaida įsivaizduoti, jog “telepatija” yra kažkoks nuo žmogaus atsietoje erdvėje sklandančių jo minčių skaitymas. Tas pats sakytina ir apie ekstrasensų “sugraibomus įspūdžius” (dažnai tai – visokie vaizdai ir pan.). NE. Šiuo atveju egzistuoja vienintelis principas – viena sąmonė savo valios dėka pastumia kitoje sąmonėje JAU esančią sąvoką, žodį. Arba – ekstrasenso atveju – kuria, sintetina jo sąmonėje tam tikrą vaizdinį. Ekstrasensas tėra kito žmogaus sąmonės valios recipientas.
Kalbant apie “stebuklingus pranašavimus”. Visokie “pranašavimai” taipogi dažniausiai tėra kito žmogaus įpatingų, ar – keistų lūkesčių, nuomonių sintetinimas ir nieko daugiau. Neretai galima “plika akimi” matyti, jog “pranašautojas” tuo momentu netgi stilistiškai, kalbos maniera tampa ”adaptuotu” prie to, kam pranašauja.
Kalbant apie “ekstrasensinį gydymą”, jo “mechanizmai” (priklausomai nuo ekstrasenso “ypatos”) būna įvairūs. Vienu atveju tiesiog sustiprinama žmogaus valia. Kitu atveju žmogaus pasąmonei primetama tam tikra “sveikumo būklė” (dažniausiai tai – tik paties ekstrasenso sveikatos būklės primetimas kitai sąmonei kaip “sava būklė atpažinimui”). Toks “melagingas saviidentifikavimas” gali padėti kai kurių chroniškų susirgimų atvejais, kai sąmonei jau trūksta prisiminimo apie “sveikumo būseną”.
Įprastai gydantieji ekstrasensai neturi “įvykius analizuojančių ekstrasensų” gebėjimų ir nesunku suvokti kodėl… “Gydantysis” veikia, kaip į išorę nukreiptos valios primetėjas, o “įvykių analizuotojas” yra pasiruošęs priešingam dalykui – būti išorinės valios adeptu. Labai geras “informaciją apie įvykius skaitantis” ekstrasensas dažnai būna žmogus, kuris “netraukia akies”, dažnai netgi sunku įsidėmėti jo veido bruožus (prisimikim biblinį “poreikio atpažinti Kristų minioje” epizodą…) ir pan. NES. Jis nėra toks “valios subjektas” kurį (tas instinktyviai juntama) “verta įsidėmėti, kaip “svarbų asmenį”. Jis “neveikia” kaip įmanomas “antropologinės valios etalonas” , nepaveikia savo valia kitą sąmonę taip, kad ši nesąmoningai susisgribtų ieškoti kitos “aktualios” sąmonės, potencialaus “poveikio šaltinio“… Paprastai kalbant tokie ekstrasensai nelaiko savęs aktualija (tik – “išorinius faktorius”…) ir kitų žmonių šis “savęs vertinimas” yra instinktyviai juntamas, bei adekvačiai į tai “reaguojama”.
Čia pat primintina (kalbant apie tą mūsų “eksperimentą su mobiliaisiais”), jog “apsėstasis”, (kitaip sakant - ”efekto priėmėjas”) rizikuoja tam tikrą laiką likti “neryškia, nesvarbia publikai asmenybe”. “Primetantysis” (“apsėdėjas”, iniciatyvos turėtojas) - atvirkščiai… Jis susilauks didesnio “populiarumo”, pastabumo savo atžvilgiu.
Kalbant apie pačius ekstrasensus ir jų neeilinių gebėjimų “gimimą”, tai čia neretai susidurtumėme su atveju, kurį įvardinčiau “stresiniu simbiotiniu įvykiu”. Dažnai tai būna pasakojimai apie atsigavimus po klinikinės mirties ir pan. Čia galiu tą patį pasakyti ir apie save. Teko patirti kai ką panašaus ir ne kartą. Pamenu įdomų atsitikimą, kai nualpau ir trumpam iki atsigavimo pasijutau besklendžiąs virš Vilnelės. Po to buvo įdomių pamąstymų apie “sielą” ir pan. Vienok daug vėliau man pavyko “atgaivinti” tą pačią būseną, būnant sąmoningu. Tiesiog … įsijaučiau į paukščio būklę ir pavyko vieno “realaus” sąmonę ”pasigauti”. Nuo vaikystės domėjausi paukščiais: jų “savireguliacija”, “sąmoningumu” ir pan. Tad neabejoju, jog ir minėtą “sielos skrydį” reikia paaiškinti tiesiog – “paukščio sąmonės perėmimo atveju”. Štai čia ir būtų stresinio simbiotinio įvykio paaiškinimas – žmogaus sąmonė ekstremaliu jos būklei atveju kai kada gali “įsikibti” į kitą sąmonę – “vedlį” (ko dėka… “pagal tą kitą sąmonę” ji grįžta į “normą”). Vėliau toks įvykis virsta tiesiog didesniu nei aplinkinių simbiotiniu “perėmimo” gebėjimu… “liaudiškai tariant” - didesniu gebėjimu “iššaukti sau”, ar sukurti kitam ”apsėdimą” nuo savęs.
Jei egzistuoja kryptingo apsėdimo galimybė, tai nereikia manyti, jog tokie dalykai neegzistuoja natūraliai. Drįstu teigti, jog žmogus nuolat skendi natūralioje „apsėdimų”, įvairių to fragmentų jūroje su įvairiais „bandymais pajungti kitą”, primesti savo būklę, būseną ar – natūraliu gynimusi nuo to. Tam pvz. tarnauja visi savęs lietimo, pasikąsymų ir pan. atvejai, jei jiems priskiriamas tam tikras „impulsyvumo, nevalingumo požymis”. Vienais atvejais žmogus (dažnai, pvz. – merginos vaikinų ir viena kitos adresu) stengiasi primesti savo jausenas, kaip „prioritetines”, kitais (pvz. pasikasydamas) – „žmogus fiksuoja savojo originalaus pojūčio tikrumą sau”.
Tas pats “apsėdimo kūrimo” principas galioja ir tuo atveju, kuomet minia aukština kokį nors, pvz. politinį lyderį: tam tikri entuziastingi “rėmėjai-žvilgsniu” (kaip ir aprašyto bandymo “apsėdėjas su rėmėju” atveju) lyderio sąmonę, jo nuotaikas, nuostatas, įspūdžius primeta kitiems minios nariams, kaip “užgožiančiąją būklę”. Iš esmės galima teigti, jog tuo (”minios entuziazmo”) būdu egzistuojanti demokratija, deja, tikrai nėra kokia nors visai skaidri “sąmoningo pasirinkimo sistema”.
“Pastangos užimti apsėdėjo poziciją” daugeliu atveju yra “reaktyvinis akstinas”, nulemiantis entuziazmą kai kurių varžybų (pvz. automobilių lenktynių… vibracija taipogi didina “apsėdėjo” galimybes), lenktynių atveju. Apskritai pats “pirmavimo” principas nemaža dalimi yra “apsėdėjo pozicijos įgijimo” principas.
Į „pastangų apsėsti” (ar – „būti apsėstam”) ratą patenka ir visa eibė perdėto žavėjimosi “kultinėmis asmenybėmis” momentų (kaip sektinų pavyzdžių, idealų ir pan.). Aišku, vargu, ar kokia nors dainininkė Madonna gali apsėsti ja aistringai besižavintį ir to trokštantį gerbėją, bet – čia gali „išlįsti” kokia nors kita moteriškė, turinti tokį polinkį. Nes, juolab, kaip minėjau – žmonės operuoja ne daugiau, nei tam tikrais „kitų vaizdiniais” ir visada rasis bent pora realių personų, kurios labiau atitiks šį įsivaizdavimą, nei toji, kurios adresu „asmenybės portretą” taiko pats jo sukūrėjas. Žmogus nuolatos skendi apsėdimų, simbiotinių įtakų jūroje ir geriausias gynybos būdas nuo kažkokių „siaurų ir paveikių” – kontaktų su visais įvairumas, bei jų perdėtas neaktualizavimas.
Pakalbėjome apie tam tikrą sąmonę natųraliu ir kritiniu atveju, tad norom nenorom tenka pažvelgti ir į “psichiatrijos pusę”… Deja, tenka konstatuoti, jog psichiatrinis gydymas taipogi esmingai nesiskiria nuo prieš tai paminėtų „apsėdimų situacijų”… Psichiatras taipogi yra savo valios primetėjas ligoniui, kuris tuo atveju yra šiam dargi labai patogioje „nevalingumo” būklėje (dažnai – su atminties gebėjimų praradimu) dėl psichotropinių vaistų poveikio. Reikia pastebėti, jog psichiatrijos metodai, medikamentai nuolat keičiasi, „praeitį” kaskart traktuojant, kaip kažką „visai prasto” naujovių atžvilgiu (neabejotina, jog ateityje lygiai taip pat bus suniekinta ir „psichiatrijos dabartis”:). Tad realiai esminis dalykas šioje „srityje” visada buvo ir yra galinga, klaidų nepripažįstanti (nors tai, prisimenat pačių psichiatrų teiginius apie “senų metodikų netinkamumą” - paranojos požymis…), maginė – represinė „sistema”, kur netgi „abejonės” gydytojo valios adresu visada traktuojamos, kaip „ypatingas liguistumas”. Pats gydymas čia dažniausiai yra “sėkmingas” tik tol, kol ligonis yra greta “apsėdėjo” (gydytojo), jo įtakos zonoje. Būna nemaža atvejų, kai “nugydytas” ligonis galop tampa bet kurios valios adeptu, beklaidžiojančiu erdvėje įvairiomis kryptimis, kai kokia nors sąmonė, asmuo vienur ar kitur kažką kviečia, apeliuoja į kokį nors asmenį ar pan. Atsidūręs ligoninėje toks “klaidžiotojas” kaip mat lyg stebuklingai ”susitvarko”, prigriebtas vienos dominuojančiosios, gydytojo valios…
Tam tikruose epizoduose žmonės treniruoja tarpusavio sąmonių simbiotinius ryšius įvairiais „sinchronizacijos” metodais (liturginės apeigos bendruomenėse, karinės rikiuotės ir pan.) Tas garantuoja vieningos epizodinės stilistinės linijos laikymąsi, ką pvz. psichologai mano esant netgi pakankamu visiems „asmenybės bruožams” nustatyti.
Jau aprašydamas tą „bandymą”, pažymėjau, jog „kontakto priėmėjas” turėtų būti pakankamai „vienišas erdvėje”… Iš tiesų, bandymas gali visiškai nepavykti, kai „adresatas” yra apsuptas „kitų sąmonių”. Viena vertus, tai įrodo ir savaiminės simbiotinės sąmonių jungties egzistavimą tam tikrose lokacijose ir dar – iliustruoja aplinkybę, kuomet galima atsikratyti nepageidaujamos siauros įtakos.
Paukštis dažnai skrenda kito paukščio kryptimi… Matematikas pasakytų – “pagal tikimybę jie turėtų neretai vienas į kitą atsitrenkti”. Keista, bet aš tokio atvejo nemačiau. O gal – visai ne “keista”..?
Tie patys natūralaus simbiotizmo reiškiniai egzistuoja ir „socializuotų gyvūnų” atvejais. Pvz. šuo tikrai nenusituštins nepasisukiojęs eilę kartų (šį „gynimosi nuo įtakų būdą” žinojo, bei naudojo ir paskutiniai Europos pagonys lietuviai), tam, kad individualizuotų save ir nusikratytų tam trukdančių „sinchroninių jungčių” su “procese nebendradarbiaujančiais” gentainiais, ar – šeimininku. Patys gyvūnai labai bijo „kryptingų apsėdimų” ir kaip mat nustato kokias nors panašias „pastangas perimti”, nes toks atvejis jų pajuntamas, kaip „plėšrūno pozicija”. Mat… Medžiojantis plėšrūnas ir remiasi būtent šia intuicija, „ką įmanoma apsėsti”, perimant ir pranokstant medžiojamojo koordinaciją… Taip atsirenkamas silpna, ligota, prastai iš prigimties save koordinuojanti auka.
Gyvūnijos pasaulyje galima stebėti ir kai kuriuos itin akivaizdaus tarpusavio apsėdimo atvejus. Pvz. agresijos atveju paukščiai pašiaušia plunksnas (klaidinga manyti, kad tai vien – “dėl vizualinio efekto”) tam, kad kitam primestų savo plunksnų “olveolių odoje” pojūtį… Taip gaunamas gan “susmaigstyto kūno” įspūdis, skirtas kitam. Itin gerai toks “efektas” matosi pvz. plėšriam paukščiui atakuojant žinduolį. Geras pavyzdys – lapę, ar vilką puolantys didieji ereliai. Tuo metu pvz. vilkas taipogi yra agresyvioje būsenoje, tad jo nugara turėtų būti “išlenktos aukštyn” formos. Tačiau visuose panašiuose epizoduose rasime, kad įvyksta atvirkščiai – jo nugara nusispaudžia žemyn, tarsi būtų susmaigstyta… Visa tai – dėl minėto erelio plunksnų “kapsulių” pojūčio. Tas visiškai dezorganizuoja objektyviai daug pajėgesnio už paukštį plėšrūno koordinaciją ir nulemia jo pralaimėjimą.
Dar rimtesniais “apsėdimo naudotojais”, kone – “čempionais” galima pavadinti bites. Praktiškai niekaip kitaip neįmanoma paaiškinti to, gerai žinomo “bičių šokio” (grįžusi iš “sėkmingos, nektaro gausos požiūriu, vietos” į avilį bitė ima vibruoti besisukiodama aplink, o apie ją susitelkia ir “laukia” būrys kitų bičių), kaip tik “apsėdimo ritualu”… “Šokanti” bitė sukuria dirbtinę vibraciją, ko dėka “apsėda” aplink susirinkusiąsias. Taip sukuriamos jos “kartotinės”, bitės-kopijos, perimančios grįžusiosios “refleksų atmintį”. Tokiu būdu jos yra tarsi buvusios “sėkmingoje vietovėje” ir geba tą “žygį” atlikti iš naujo, rasti tą “lobį”. Jokia kokia nors “sąmoninga atmintimi”, vizualiniais, akustiniais ar kitais aspektais minėto “bitės šokio” efekto nepaaiškinsi.
Na, o kalbant apie naminius gyvūnus… Šiems „simbiotinis kontaktas” su sunkokai nuspėjama žmogiška persona yra ganėtinai svarbus ir tame slypi gan didelis „apsėdimo iš gyvūno pusės pavojus”. Pvz. šuns apsėdimo atveju (jei žmogus absoliučiai pasiduoda jo įtakai) turėsime psichinį ligonį iš tų, kurie įprastai apibūdinami, kaip „neprognozuojamai agresyvūs” (dažniausiai – su uoslės haliucinacijomis).
Pats gyvūnas žmogaus „kryptingai apsėsti” negali, bet tokie atvejai yra įmanomi su žmonių „pagalba” dėl jų pačių polinkio gyvūnais persiimti (akcentuojant tam tikras „teigiamas”, imponuojančias savybes ir pan.). Arba tai atsitinka, kai į naminį augintinį metaforiškai žiūrima, kaip į „tam tikrą žmogų tam tikra prasme”. Tuomet į jį perkeliamas dėmesys, kaip į „pakaitalą”, simbolį tam tikro, tuo metu šalia nesančio žmogaus (nostalgiški prisiminimai, metaforiški meilikavimai ir pan.) ir taip ugdomas abiejų „simbiotinis kontaktas”, ar (palaipsniui, vėliau) – to žmogaus “pasavybinimas” gyvūno bruožais, kol … sukuriamas jo gebėjimas kontaktuoti su visais tos rūšies gyvūnais iki pasidavimo artimiausiai esamo įtakos, valios proveržių lygio.
Tam, kad įsitikinti, jog žmogus gali kontaktuoti su gyvūno jausenomis, siūlau atlikti tą patį minėtą trumpą „bandymą mobiliais telefonais” pvz. su šunimi, šiuokart jau ne save, o šalia esantį šunį įsivaizduojant tuo „kitu (kitoje patalpoje esančiu) žmogumi”, kuriam skirtos jausenos. Galima tą sinchronizavimą netgi įvairiai pavystyti, jei nebijote „lavonų smarvės neaišku iš kur” (žmogišku supratimu) ateityje, nors realiai tai tebus šuns perteikti „jo įspūdžiai” apie pvz. jūsų paties pakankamai švarių kojinių aromatą.
Na, o „pritrynus smegenis” prie katės uoslės centrų gali tekti pasimėgauti ir pavyzdine bibline „velnio smarve” šiai apsiuostinėjant savo genitalijas.
Jei „šunų apsėstieji” tampa psichiatrų pacientais, tai „kačių draugai” patenka į egzorcistų rankas.
Kiek smulkiau apie sinchonizuotų sąveikų su gyvūnais pasekmes.
Žmogus, “apsėstas” (na… čia gal geriau pavartosiu sampratą “persiėmęs kažkuo…”) kito žmogaus, persiima kai kuriomis šio individualiomis ypatybėmis (pvz. pastebima, jog “sutuoktinių netgi veidai supanašėja”) ir čia jau specifinių aspektų nagrinėjimo reikalas. O štai apie pasekmes, kuomet žmogus “persiima” kokiu nors gyvūnu, galima apibūdinti daug universaliau. Visų pirma, toks žmogus pasižymi “socializuotumo tarp gyvūnų pojūčiu”. Paprastai kalbant, persiėmęs pvz. šunimi žmogus kiekvienąkart atkreipia dėmesį į kokį nors šunį, kaip į svarbią aktualiją (“saviškį”… “savojo sociumo” narį).
Pavardinsiu keletą aspektų iš patirties, kaip žmogų paveikia persiėmimas tam tikrais gyvūnais.
Itin įdomu, iš pagarbos lietuvių istorijai, buvo išbandyti, kaip žmogų paveikia “persiėmimas žalčiu”… Paveiktas tokios sąsajos asmuo būna apimtas ramumos ir tarsi pasijunta “išmintingesnis, nuoseklesnis”. Tokia sąsaja neslopina protinių gebėjimų, o netgi atvirkščiai – tam padeda būklė, kurią, kaip pagrindinę minėto “saito” pasekmę, įvardinčiau žodžiu – “nesiblaškymas”. Deja, neturiu persiėmimo patirties, kalbant apie kitus šaltakraujus gyvūnus, bet spėju, jog būtų panašus efektas dėl pastarųjų per menkos žmogaus sąmonę paveikti sąmonės. Paprastai kalbant – “šaltakraujai yra per kvaili tam”.
Apie persiėmimo paukščiu pagrindinį efektą rasite dar ir kitur… Papildomai pridurčiau, jog, be abejo, yra skirtumų, priklausomai nuo paukščio rūšies ir čia reikėtų gilintis į rūšines “savimonės” įpatybes. Nieko itin “papildomai gero”, persiėmus naminiu paukščiu. O štai pvz. “persiėmus gulbe” žmogus įgyja papildomą (ar – “sustiprina turėtąją”) polinkį ginti, branginti savo vaikus, saugoti “savo teritoriją” (butą ir pan.) ir pan. Esant stipresniam “paveiktumui paukščiu”, toks žmogus, kaip esminį kito žmogaus akcentą, pastebi šio nosį..:)
Persiėmus žirgu, šiek tiek pagerėja pastabumas, bet jei tokia jungtis tampa stipria, tai žmogus ima labai stipriai stokoti nuoseklumo, smunka gebėjimai ką nors “planuoti į priekį” ir pan. Tai – gan bjauri “intelektualinio negabumo” būsena.
Grįžtant prie minėtos “jungties su šunimi”… Esant stipresniam paveiktumui, toks žmogus, žvelgdamas į kitą žmogų (ypač – pašnekovą), kaip esminį niunsą, visų pirma stebi šio burną. Jam aktualiais tampa kvapai ir susilpnėja pastabumas regimoms smulkmenoms. Jis jaučia įtampą būdamas glaudžioje kitų žmonių apsuptyje, galimi “padidintos agresijos” momentai. Na, čia, kaip “agresyvumą”, verta suprasti ir įvairius kitaip įvardinamus niuansus (pvz. “ambicingumas” ar pan.). Visgi, skirtingai nuo jungties su arkliu, toks “šuns žmogus” yra nuoseklesnis… Tačiau, stipriai persiėmus šunimi, taipogi gali ryškiai smukti žmogaus gebėjimai orientuotis tarp žmonių, personalizuoti (matyti atskirus tipiškumus, skirtingumus) kitus asmenis, reiškinius ir pan. Iš esmės tai taipogi reiškia intelektualinių gabumų smukimą.
Paveiktas kate žmogus įgyja geresnio reagavimo, pastabumo, koordinuotumo gebėjimus… Čia verta prisiminti Japonijos kovotojus, kurie nenugalimi ypač savo šalyje… Neabejoju, jog nemaža dalimi tai nulemia Japonijoje klestintis kačių, kaip sėkmės talismanų, kultas ir taip atsirandantis jų savybių platinimas…
Tačiau, esant stipriam paveiktumui kate, žmogus gali pasinerti į įtampos, perdėto įtarumo, nuolatinio pavojaus laukimo būseną. Tai, kas normalu katei (na… gal ir kokiam nors kovotojui) – visiškai nenormalu žmogui. Manau, jog tokios būsenos žmogus gali peržengti “įtampos barjerą” (psichologiškai anuliuoti baimes) ir, turėdamas kokią nors odiozinę (pvz. “partnerystės su velniu”) idėją, jis tampa tradiciniu egzorcistų “klijentu”. Kiek teko stebėti filmuotus egzorcizmo seansus – “apsėstieji” visada bemaž juvelyriškai atkartoja katės judesius skirtingose situacijose. Tai – katės voliojimasis smėlyje, atsikratant drėgmės (po “šventinimo vandeniu”), nugaros išlenkimas esant agresyvumo būsenai ir t.t.
Neturiu patirties kas liečia persiėmimo kitų rūšių gyvūnais pasekmes. Buvo galimybių išbandyti “persiėmimo beždžione” poveikį, bet išsigandau, pajutęs, jog šis gyvūnas gali itin stipriai paveikti, adaptuoti žmogų būti tokiu, kaip jis beždžione. Tad tokio bandymo atsisakiau.
Egzorcizmas ir keli niuansai, kalbant apie religinę liturgiją
Jei palietėme „apsėdimų” tematiką, tai neišvengiamai tenka užsiminti ir apie „tradicinį egzorcizmą”. Nedaug ką galiu pasakyti apie tuos „velnio išvarymo” atvejus, kurie sudėti pompastiškuose ir vaizdinguose tokių atvejų aprašymuose. Esu kardinalus „tokių pasakojimų” skeptikas. Visų pirma, egzorcistų tarpe yra daugybė gan nesveikų „velnio entuziastų”, galinčių „klijentui” primesti (“kitur” tokie veiksmai pačių “egzocistų” traktuojami, kaip “spiritizmas” … PAGEIDAUJAMOS FORMOS BLOGIO iškvietimas) tuos „numanomus įvykius”. Egzorcizmo seansuose su „apsėstuoju” vyksta daugelis man žinomų reiškinių, kurių „prigimtis” nieko bendro su velniu neturi.
Pvz. „apsėstąjį” apima liguistas kosulys, vėmimas. Kaltė šiuo atveju tenka pačiam egzorcistui, kuris primeta savo jauseną, jog „apsėstasis” (jo vaizdinys) jam yra “kategoriškai nepriimtina persona”. Verta dar pastebėti, jog tokia „reakcija” labiau atsiranda pas tuos apsėstuosius, kurie turi išvaizdos trūkumų ir pan.:) Galite ir šiaip turėti omenyje šį „nervingo kosulio” paaiškinimą tam tikrais gyvenimo atvejais… reiškia esate „nepriimtinas” žmogui, kuris tuo metu turi jus omeny.
Tą pačią reakciją gali sukelti ir gyvūnas jam nepriimtino „simbiotinio partnerio” atžvilgiu. Kiek teko stebėti – dauguma „apsėstųjų” turi ryšį su katėmis, kurios egzorcizmo metu supanikuoja, pajutusios drėgmę (dėl apšlakstymo vandeniu). Bemaž visi apsėstųjų „nežmoniški judesiai” (kas egzorcizme itin intriguoja) būna analogiški katės judesiams. Jau minėjau, jog simbiotizmas gali sutrikdyti koordinaciją, nes „partnerinė sąmonė” valios proveržių atvejais geba šiek tiek pavaldyti kitą kūną, įskaitant ir raumenų refleksus. Taipogi, kaip minėjau – apsėdimą galima sustiprinti stebint „rėmėjui” (ar – keletui jų). Egzorcizmo seanso metu būtent tai ir vyksta – egzorcistai stengiasi primesti savo valią ir apsėstajam ir „jo partneriui” (abstrakčiam “velnio” vaizdiniui). „Katės apsėdimo atveju” tai reiškia, jog tuo metu keletas „rėmėjų” (egzorcistų) stengiasi, kad žmogus “apsėstų” (savo, jų valia pranoktų) katę. Kadangi pradžioje yra priešingai, tad įvyksta sąmonių valių konkurencija ir iš čia visi minėtieji žmogaus „motorikos efektai”.
Katėmis persiima daugiausia moterys, kurios ir šiaip pasižymi vyrams sunkiai įsivaizduojamu bruožu – polinkiu tiesiogiai persiimti kažkuo imponuojančiu (daugiausia – kitomis, „etaloninėmis” moterimis).
Nors ganėtinai sukritikavau „egzorcistinius pasakojimus”, visgi nemanau, jog tai – neprasminga veikla. Egzorcisto požiūris į žmogų, kaip į tą, kuris nėra vien ta „genomiška mėsa”, kuri yra tik tokia, kokia yra regima, daugeliu atvejų būna ir tolerantiškesnis ir teisingesnis nei tūlo mokslininko schematiko. O tuo atveju, kai egzorcistas pasižymi itin plačiu „piktosios dvasios” diapazono („pavidalų” įvairovės) „suvokimu” – egzorcizmas gali padėti „bet kokio apsėdimo” atveju. Nors, aišku, būtų daug geriau „reikalą patyrinėti” ir sukonkretizuoti išvadas. Na… keblu kelti egzorcistams reikalavimus turėti Kristaus lygio nuovoką, kad šie gebėtų „iš akies” nustatyti, ar pvz. kokiame nors keistame debiliuke neslypi simbiozė su kiaulėmis.
Be abejo, jog simbiotinius ryšius „išsiaiškinti” nėra taip paprasta, nes žmogus juos savaip antropologiškai adaptuoja, modifikuoja, impozantiškai sau „paaiškina” ir pan.
Priešingai nei galima įsivaizduoti – žmogų simbiotiškai pavaldyti labiau geba ne koks nors impozantiško dydžio žvėris, o atvirkščiai. Visų pirma reikia turėti omenyje, jog apsėsti geba itin valingas subjektas. Tai reiškia – primityvus, impulsyvus, tiksliai, tvirtai ir todėl – siaurai save apsibrėžiantis (tas pats, deja, galioja ir žmonių „tarpusavio apsėdimų” atvejais), gerai koordinuojantis „prioritetines raumenų grupes”. Pvz. jei žmogui suteikti apsėdimą tokiu monstru, kaip nedidukė širšė, tai valios konkurencijos atveju ši gebėtų suplėšyti bet kieno žandikaulio raumenis.
Pastaruoju metu pastebimas tam tikras „apsėdimų gausėjimas”, iliustruojantis simbiotinių žmonių savybių gilėjimą. Greičiausiai čia kaltė tenka informacinėms technologijoms, el. magnetinėms ryšio priemonėms ir t.t. Pvz. daugėja pokalbių mobiliaisiais telefonais, kurių „naudingumą” galima pamatuoti ne kokiu nors apsikeitimu nauja informacija (dauguma pokalbių tuo požiūriu yra visiškai beverčiai), kiek pastangomis palaikyti simbiotinį, stilistinį ryšį ir sinchronizuotumą. Vargu, ar šis niveliuojantis srautas gali džiuginti kažką, kas tame įžvelgs pvz. „didėsiančią žmonių vienybę”… Mat paskiras žmogus visada buvo imlus tokiam „apsėdimų slibinui”, kaip minia (panikų, entuziazmo ir kt. atvejai). Tad jos įtaka tik dar labiau augs. O miniai, dėl žemo jos „susivokimo” lygmens, visada imponuoja tik primityvūs „valios subjektai”. Kitaip tariant – „žvėrys”.
Užgriebus egzorcizmo niuansus verta pastebėti, jog „apsėdimų problema” būdinga kone išimtinai krikščionybei. Paaiškinimų būtų keletas. Visų pirma, kitose religijose nėra taip aktualizuojamas „velnio vaidmuo”, kuriuo galėtų impozantiškai prisidengti kažkas, pajutęs savyje „nežmoniškus pokyčius”.
Antras paaiškinimas slypi krikščioniškoje liturgijoje… Krikščionis yra idėjiškai bemaž ruošiamas „būti apsėstu” „Kristaus kūno priėmimo” apeigų metu. Aišku, koks nors kunigas tam paprieštarautų, siūlydamas įžvelgti gilesnę apeigos prasmę ir pan. Bet vargu, ar jis tuo „išaiškinimu” pasirūpins, aptarnaudamas kokį nors vaiką? O šiam atmintyje lieka tik striukas, paprastas supratimas, jog į matomą kūną gali ateiti kažkoks „kitas kūnas”. Ir tai jau – pakankamas pasiruošimas ateityje būti apsėstam kažkieno, kažko „efektingo”.
Yra žinoma, jog religinės apeigos jos dalyvius „suvienija” ir pagrindinė priežastis čia slypi kolektyviniuose „tarpusavio apsėdimo” ritualuose. Šiuo požiūriu itin griežtai sunormintos musulmonų apeigos: maldininkų grupė atlieka apeigas, kuriose „užgožėjų” vaidmuo atitenka esantiems pirmose eilėse. Kiekviena tokia grupė taipogi orientuojasi (siekia būti „apsėsta”) į Meką, kas realiai yra ten besisukiojančios maldininkų sąmonių srautas. Nesuabsoliutinu tokio “samonių savybinio percirkuliavimo” esmės musulmonų maldose, bet šis aspektas išties yra pakankamai reikšmingas.
Kitokio pobūdžio ritualinis apsėdimas būdingas žydų apeigoms. Kiek panagrinėjau, kas kaip vyksta jų apeigosi valios primetimo požiūriu ir susidariau tvirtą nuomonę, kad žydų ištikimybė savo religijai paaiškinama vien tik įspūdžių įspraudimu tautiečiams iš pusės tų, kurie ją skaito. Šių apeigų dalyviai sąmoningai ar – pusiau sąmoningai save susieja su tautiečiais, tautos istorija ir pan. Pats toks nusiteikimas turi “apsėdimo” – sinchronizavimosi, kitų tautiečių “pririšimo prie savęs”, savo būsenos pobūdį. Tuo pat būdu nesunkiai galima būtų užkoduoti ir pvz. lietuvius gerbti jų šalies konstituciją..:) Tereikia būrio žmonių, kurie ją nuolat su užsidegimu skaitytų, ir tuo pat metu darytų valingus, ritmingus linktelėjimus. Tokio skaitymo atveju kitai pasamonei suteikiami ne tik įspūdžių apie tekstą fragmentai, bet ir koduojamas pozityvus ir nuolankus požiūris tų tekstų ir jų skaitytojų atžvilgiu. Žydų religiniai susirinkimai kahaluose surengiami dargi tik tuomet, kai surenkamas pakankamai efektyvus ”veikėjų” skaičius. ”Priežasčių paaiškinimuose” dargi pakankamai atvirai pateikiama, kad reikalinga efektyvi kitų, nedalyvaujančių tautiečių apsėdimui reikalinga “masė”.
Apsėstumui (vieni kitų ir ypač – „lyderių”) idėjiškai ruošia bet kuri religinė pakraipa, jei joje „dievo sampratos” pagrindiniai aspektai sukoncentruoti ties primityviu jo „valios” vaizdiniu. Šiuo bruožu pasižymi bet kuri teroristinė, kriminalinė ar pan. „sekta”.
„Įpatingesnių gebėjimų ugdymai”… Ekstremalumai.
Link “Telepatijos”
Pradžioje aprašytą bandymą galima imti pamažu tobulinti ir iš to gauti stulbinamų rezultatų.
Taip, kaip viename žmoguje “taško padėjimą” ant kūno galima nusiųsti” atpažinti kitam” – lygiai tuo pat būdu pamažu galima įgusti “siūsti” ir “užrašus” (pvz. ant šlaunies). Pats toks sutartinis rašymo – skaitymo “išsvajojimas” yra preliudija telepatinių gebėjimų “kanalo” (minčių siuntimo – skaitymo) tarp dviejų žmonių ugdymui.
Šiuo atveju reikia itin sukaupti valią ir vaizduotę “persiuntimui”. Taip, kad minties perdavimo požymius pavyktų kurti iškart keturiais lygiais: 1. “siuntėjas turi puikiai įsivaizduojamai jausti “priėmėjo” galvą ir būseną savąja, 2. Jis turi kurti “priėmėjui priimtiną” (stilistiškai būdingą) mintį 3. Jis turi suteikti “priėmėjui” galimybę “gauti pranešimą”, su jam suteikiamo “skambesio” vizija (pagaidautina – pakaušio srityje). 4. “Priėmėjas” tuo pat metu turi gauti raštišką minties vaizdo patikslinimą. Realiai tai reiškia savo “vaizduotės” suteikimą kitam, kuomet tiek įsivaizduojamo skambesio, tiek – įsivaizduojamo užrašo vaizdas perduodamas vienu metu. Tokią sudėtingą “praktiką” verta ugdyti ir ją nesupaprastintą išlaikyti nuolat, nes antraip galima gauti pavojingą, nustelbtą “priėmėjo” minčių kūrimo būklę… Šis imtų priėminėti bet kokių valingų, odiozinių neaišku kieno minčių kratinį tam tikros nuoseklios “intarpų grandinės” būdu.
Linkiu nesikliauti “telepatijos gebėjimų įgijimo” pamokymais, kur nurodomas tokių savybių atsiradimas iš pastangų “pritraukti kito mintį” (kaip pvz. nurodoma “parapsichologo Klenio” tinklapyje). Objektyviu “sėkmės” atveju jūs pritrauksite “nuskenuojamojo” galvos pojūčius, kas gali jus panardinti į tos srities haliucinacijas (skonio, uoslės etc.). Kitu tokios “sėkmės” atveju, pvz. minimo pono nurodomas “minčių skaitymas” neabejotinai tėra nuspėjamų minčių primetimo “nuskaitomojo” atžvilgiu atvejai (nes… akivaizdus to įrodymas yra pvz. posakis – “kito mintį galima perskaityti jai dar net neatsiradus”..???).
Šiaip žmogus labai retai mintis dėsto “tekstine forma” (tik “nuomonės įsitvirtinimo”, “pranešimo repetavimo” atvejai), tad manymas, jog galima “skaityti” kažkokio kokretaus normalioje būsenoje esančio vieno asmens šiaip “besiliejančias mintis” yra absoliutus, visiškai neįrodomas absurdas. Galima sugauti tik nuotrupas įspūdingesnių, valingesnių minčių atveju, kas netgi neturi jokios praktinės vertės “minčių skaitytojui”. Be to jis tokio atidumo mnetu netgi negali išnaudoti ateinančios informacijos, kurti savo mintį jos atžvilgiu ar dažnai netgi – įsiminti tų “kito minčių”
Kalbant apie dialogo su tam tikru žmogumi atvejį, tai čia kito žmogaus “mintyse” galima puikiai gaudytis ir pagal kūnu priimamą jo pajautimą.
Šiuo atveju tai dargi netrikdo jūsų asmeninių minčių, reakcijų į situaciją konstravimo:
“Šiltumo – šaltumo” atvejai… Čia verta įsidėmėti, jog žmogus kitą žmogų “pasveria” kaip tam tikrą “savęs versiją, variantą” ir nuolat analizuoją, ar “Tokį save” reikia atmesti, ar – “paremti”, priimti, sustiprinti.
Jei jaučiate šilumą, tai reiškia oponento “šiltą požiūrį” (“šalčio atveju” - atvirkščiai) į jus. Lokali šiluma lyties organų srityje (nesvarbu, kokios lyties yra pašnekovas) reiškia požiūrį, jog jis jus vertina, kaip supratingą, solidarų jo atžvilgiu (“šalčio atveju”, be abejo – atvirkščiai).Šiluma krūtinės srityje rodo oponento polinkį pasitikėti jumis asmeniškai. Kuo labiau šis pojūtis koncentruojasi “širdies link” – tuo didesnės jo “suokalbiškos nuotaikos”.
Visiems žinomas “ausų kaitimo” efektas ir apie visai teisingai tai sakoma, jog jūs esate apkalbamas. Tai ir vėlgi rodo, jog kažkas, kas apie jus girdi, mintyse kuria tam tikrą, aspektinę (ausų) jungtį su jumis… maždaug – “vertėtų tavo ausims būti tuo metu manųjų vietoje”.
Šiluma atsiranda dėl jūsų sąmonės kinetinio papildymo iš kito asmens pusės. Šaltis – dėl “atmetimo” reakcijos.
Atvejai, kuomet pagaunamas kito asmens nervinis impulsas tam tikriems jo raumenims…
Plaukų pasišiaušmo įspūdis reiškia ”kolegos” nuogastavimo būseną (dažnai tai reiškia, jog oponentas kažką pamelavo).
Perštelėjimas virš ausų parodo oponento nustebimą (čia jūs akivaizdžiai pagavote impulsą, skirtą ausis pakeliantiems raumenims…).
Tas pats pojūtis kaktoje – jo susimąstymą.
Jei gavote įspūdį, kad jūsų dešinysis žandikaulio raumuo “lyg sukietėjo”, reiškia, kad anot oponento, jūs kažką išsprendėte, “čia” pripažįstama jūsų valia tam tikrame epizode ir pan.
Dar…
Jei kutena kairę ausį – žmogus jaučiasi jums kažko neišsakęs.
Jei kutena kitą ausį – tą patį jis galvoja apie jus.
Jei jis privertė jus nervingai truktelėti kaire šnerve – vadinasi pripažysta gavęs kažkokį jam labai netikėtą, įtikinamą paaiškinimą, jog tam tikru požiūriu jūs turite pranašumo. Tas pats efektas su dešine šnerve rodytų jo polinkį “tuoj pateikti tą patį”. Tiesa, tai gali būti ir jūsų paties pasąmoninė nuotaika.
Tas pats būtų, jei pajustumėte staigų spaudimą šnervėse (tarsi jų stipraus išsausėjimo, “sutraukimo” pojūtį)… Ir čia gali būti tiek jūsų asmeninės, tiek “oponento” pasąmonės “aritmetinė pavojaus indikacija”, jog susiklosčiusiose aplinkybėse esate (jūs ar jis..?) akivaizdžiai pažemintas ir “tokiu” liksite, jei nesiimsite skubių veiksmų.
Ir taip toliau.
Išskirtiniai susijautimai ir kito “perėmimai”.
Be minėtų paprastų “sinchronizavimosi sąjautų” galimas ir ypatingų “pajautimų” ugdymas, per vienos sąmonės (būklės atvaizdo joje) išsvarstymą kitoje sąmonėje. Itin tinka porose esantiems partneriams.
Geras variantas – sutuoktinė, “užliejanti” savo sutuoktinį: ji guli, pradžioje įsivaizduodama esanti jis. Šis – pasyviai, atsipalaidavęs kur nors kitoje patalpoje, laukdamas “jos atpažinimo” savyje.
Po to ji ima kurti sąmoningo, itin intensyvaus savo kūno suvokimo būseną. Tuo pat metu būtinas labai pozityvus (dirbtinai “narciziškas”) požiūris, santykis savo kūno atžvilgiu. Itin gera “paspirtis” – paimti pirštą, įsivaizduojant, jog jis yra atpažinimo pradžią “spinduliuojanti rodyklė” ir laikyti įdėjus makštyje. Vyras šiuo atveju įgis moters kūno suvokimą, kas atrodys taip, tarsi jame, bejausmiame pasklinda šiluma su jos kūno vidinių audinių (minkštųjų ir tankesniųjų audinių tarpusavio konfigūracijos) kontūrais, pradedant nuo “pradinio taško” (piršto galo). Gaunasi įspūdis, jog moters piršto galas yra tarsi atpažinimo energijos generatorius. “Priėmėjui” neverta šio proceso “perlaikyti”, uždelsti: užtenka užsibūti tol, kol pasijunta “kitos pusės plaučiai”. Kitu astveju gresia sunkus uždegiminis procesas su neuronų tinklo restruktūrizavimu. Visgi, jei toks ar anoks “uždegimo pojūtis” atsirado – vertėtų jį “persirgti, nepuolant to malšinti vaistais. Analogiškai “savęs vaizdą” moteriai suteikti gali ir vyras, paspaudęs pirštu kirkšnį ar pan. Tokiu būdu, net ir nesant per stipriam “užliejimui”, įgyjamas ne tik kito asmens kūno įsivaizdavimas, bet ir – trumpam perimami tam tikro jo stiliaus variantai, aktualijos (į ką ir kaip visų pirma kreipiamas dėmesys), savybės ir net – kai kurios stilistinės frazės.
Žmogus po šios “procedūros” trumpą laiką gali kitą visiškai tikrai suvokti, perprasti, kaip “save-variantą”, tyrinėdamas laikinus savo “pokyčius”.
Be abejo, jog galimos ir ne tokios intymios “sesijos”, pvz. laikant pirštą pažastyje… Tačiau pvz. šiuo atveju gyvybiškai svarbių organų būklių sinchronizavimas gali pasibaigti netgi širdies aritmija.
Kaip minėta pradžioje – verta naudotis mobiliųjų telefonų pagalba. Ir vėlgi priminsiu, jog “iniciatyvos turėtojas” bus populiarus, pastebimas kitų (videomedžiagoje gaunamas įspūdis, jog jo net oda po “proceso” tampa ryškesne – geltonesne). Tačiau jis gebės mažiau jausti, suprasti bandyme “nustelbtą” partnerį. Čia jam vertėtų po to pasistengti likti kritišku savo atžvilgiu, nes pati “užliejimui” reikalinga psichologinė būsena gali išlikti ir toliau. Kaip per didelio narciziškumo, egocentriškumo versija.
Kita vertus, tokiu “pastangų kažką užlieti” būdu ”žmogus gali labai greitai išsigydyti nedidelius susirgimus…
Tokį epizodą atlikus prieš gimdymą, moteris, kaip archaikos laikais, galėtų susilaukti vyro pagalbos sąrėmių metu (”sinchroniniai abiejų sąrėmiai”).
Šį procesą galima paspartinti ir pradžioje minėtais “rėmėjų žvelgimais į užliejiką”, šiems esant jo kojųgalyje. Nereikia čia kokio nors “striptizo” - žmogus gali būti ir po anklode. Svarbu, kad “rėmėjai” padėtų augti “užliejiko” valiai.
Visgi ir šiais “romantiškais dalykais”, bent jau vyrams, neverta perdėm piknaudžiautim, nes pvz. “užliejimas moterimi” gresia prostatos nusilpimu. Bemaž neabejotinai logiška, jog prostatos bėdos viduriniame vyrų amžiuje dažnai ir yra dėl sinchronizacijos su moters (kuri tuo metu “žydi seksualinėje valioje”) dubens, makšties raumens struktūros būkle.
Vienaip ar kitaip tame pasitobulinęs žmogus gali tapti sugebantis telepatiškai valdyti netgi kito asmens kūno motorikos, emocines ir kitas būkles: sutraukti šiam raumenis, ar, reikalui spaudžiant, kryptinga valinga lėto pykčio banga sukelti šleikštulį savo priešui. Tuos, kas įsivaizduoja, jog čia gali būti “gera medžiaga” monstrų ugdymui, noriu nuraminti – tam, kad sukaupti ir savyje patalpinti tokią “persiėmimų patirtį” – būtinos neįtikėtinos “toleranto” savybės.
“Trečiojo subjekto perteikimai”
Jau buvo pavyzdys su gyvūno būklės “persiuntimu” žmogui kito žmogaus pagalba. Iš esmės apie tokius “paveikimo principus” čia ir pakalbėsim. Šiuo principu ”darbuojasi” korėjiečių mūnistų organizacija. Kertinis šios artelės “efektingas akmuo” yra fokusai su santuokinių porų nuotraukomis… Imama dviejų žmonių, vyro ir moters, nuotraukos ir vieno žmogaus vaizdinys valingai “dengiamas” ant kito žmogaus atvaizdo. Kartais ši procedūra būna itin efektyvi ir taip sukuriamas tų žmonių sinchonizavimas. Sėkmės atveju vienas būsimas sutuoktinis gali kitą sutuoktinį “atrasti” dar ir tarsi miglotą “dejavu”. Be abejo, jog po to Moon šeima įsivaizduojama stebukladarių dėmenyje. Tarsi jie sugeba nuspėti žmones, kurie vienas kitam yra skirti likimo ir pan. Na, nepavydėdami šiai masinių santuokų organizacijai tarptautinio populiarumo – trumpam pažvelkim į kai ką įdomesnio iš “tos pat techninės” srities.
Kaip jau buvo galima suprasti iš pavaizdavimo – “Užgožimo Proceso Rėmimas” – tokiu būdu galima perteikti ne tik “žmogų žmogui”, bet net ir – vabzdį pastarajam. Itin įdomu ir netgi sveika (”pasavybinimas paukščiu” garantuotai išgydytų depresiją) žmogui perteikti paukštį. Tam būtinas potyrį priimančio žmogaus “ištransformavimas” savojoje vaizduotėj: šio “pečiai gretinimo įsivaizdavimu lėtai dedami į paukščio pečius” ir t.t. Čia svarbus valingas įsivaizdavimas, kad “perteikiamas” subjektas tuo momentu yra tarsi “svarbesnis, vertingesnis” už tą, kuriam jis yra “siunčiamas”.
Tuo pat būdu anksčiau minėtame “poros susijautimo” variante” galima “į kitą” ištransformuotai padėti ir kūno dalis (pvz. klitorių pajungti peniui, kaip įsivaizduojamą jo transformaciją, arba – atvirkščiai (be to taip daug lengviau – smulkesnis subjektas, ar – objektas yra daug labiau paveikus smulkesniojo atžvilgiu…)… Savitarpio supratimas meilės guolyje būtų garantuotas. Ir netgi… iš patirties žinau, jog panašiu (”distancinio užliejimo”) būdu įmanomas netgi toks “net danguje nenuperkamas” dalykas, kaip moters orgazmo specifinio potyrio ir suvokimo tikras perteikimas vyrui, ar vyriškojo – moteriai…
Minėtuoju “metaforinių perteikimų – pririšimų” principu (tik to sąmoningai nesuvokiant) egzistuoja visa eilė netradicinės medicinos rūšių: pvz. akupunktūra (dalinai), autizmo gydymas “delfinų terapija” (realiai čia – dresuotojai “pasvarbina” delfiną autisto atžvilgiu ir taip šį “pasavybina delfinu”), nors puikiai tam tiktų ir minėtas šiojo “pasavybinimas paukščiu”.
Stipriai “perteikus gyvūną žmogui”, šiame gali ne tik atsirasti minėtojo savybių (pvz. depresuojantis ir savy užsisklendęs žmogus po pasavybinimo paukščiu trumpam tampa itin atidus aplinkai, erdvėje esantiems vyksmams), bet netgi – trumpam girdėti savo “simbioto” garsus… Tad su jautraus, prie vieno kaukolės pritvirtinto mikrofono pagalba galima netgi girdėti kito kalbą. Tiesa, toks efektas be atnaujinimo trunka neilgai, o be to – jį sunku pritaikyti kokiam nors jūsų nemėgstamam piktadariui. Čia slypi gan paprasta priežastis: pvz. tam tikslui nutariate “priprišti” prie kokio nors nusikaltėlio šunį, į kurį žiūrite, kaip į svarbų ir (bent jau – dėl to…) “pozityvų”. Tuo tarpu “jo antrąją pusę” vertinate negatyviai. Akivaizdu, jog toks nedarnus sugretinimas, neįžvelgiant “antrojoje pusėje” jokių imponuojančių savybių bus pasmerktas žlugti. Kita vertus, tas kuriam priskiriate šunį, savo aplinkoje gali turėti šunį ir pastarasis tikrai “sugers jūsiškį”. Galop, pats kažkokio negatyvaus žmogaus “pasavybinimas šunimi” paverstų jį dar negatyvesniu (nors jums jūsų šuo ir atrodytų “pozityvas”) ir tokią “nusikaltimų prevencija” teduotų atvirkštinį rezultatą… Geriau jau rinktis tokiam bandymui kokią nors romiąją koalą ar pan..:) Tokiu “taikiu” leitmotyvu ir norėčiau užbaigti šį trumpą “magijos ekstremalumų” išdėstymą.
Čia daugiausiai buvo aptartos įvairiausios sąjautos, apeliuojant į pageidaujamų įgijimą. Tačiau dėka to įgyjami gebėjimai jausti ir kažkieno nepageidaujamas įtakas (pvz. nepatinkamo asmens). Geriausias ir pigiausias gynybos nuo tokių “atakų” būdas būtų elementarus paveiktų kūno zonų pasikasymas, galvoss papurtymas, pasinėrimas šilton vonion, apsisukimai aplink savo ašį (prieš laikrodžio rodyklę), “įvykiams” neadekvatūs judesiai, sintetiniai drabužiai, patalpų elekromagnetinė izoliacija, ar galop – “pameditavimas” po įjungta mikrobangų krosnele.
“Tas, kuris nesistengia suprasti, kokiu blogiu gali būti kitam – visuomet liks vaiko proto”
mailto: a4tune4you@yahoo.com
DAR..
Trumpai apie budizmo “proistorę” (Prisimenat “budizmo kritiką” šiame tinklapyje prieš tai…)
Man pačiam budizmo religijos atsiradimo ir koncepcijų vystymosi istorija kažkada buvo labai įdomi analizavimo sritis. Lai nesupyks koks nors entuziastingas “Rytų dvasios” garbintojas, bet trumpai išdėstysiu savo požiūrį, pagal kurį šis jo “potraukis ” tėra dėl “buvimo gramatinių gausybių “kokone” . Mat ir pati budizmo filosofija tėra gausus “vyniojimas į vatą”.
Mitologas nesunkiai pastebės, jog senovės arijų mitologijoje yra dvi gan svetimos mitologinės srovės. Viena iš jų davė akstiną vystytis induizmui, kita, nors ir būdama inkorporuota induizme – budizmui.
Čia verta prisiminti tautų, kurių savivardis yra “arijai” istorijas. “Vakariniai arijai” …(O gal tai – tie patys iki Indijos vėliau atkeliavę arijai?) Jie kaimynų buvo žinomi įvardinimu “mitaniai” ir keli šimtmečiai prieš Indijon atidardant “Indijos arijams” turėjo didelę teritoriją apimančią valstybę. Vienok jie buvo Sen. Egipto vasalai ir yra aiškiai dokumentuotas faktas, jog dėl to, pagal įsipareigojimą ši tauta pripažino Egipto religijos, dievų viršenybę. Kitaip tariant, jie pripažino “Ka turėjimą” (o šis posakis tik ir tereiškia “Karma”) ir “Maat Ra” (dievo Ra tvarka). Iš pastarosios sampratos arijai vėliau “susisintetino” ”tvarkos dievą” Mitrą. Deja, arijai neperėmė pilnos ir sklandžios egiptietiškos “žmogaus savasties” sampratos, kur žmogaus esmė, vidinė savastis buvo įprasminta sieloje “ach”, gyvybinė energija, egzistencialumas – sieloje “baj”. Arijai “pasitenkino” įsigiję “Sielą Ka”, kuri egiptietiškoje sampratoje yra “kiautas”, įvaizdinė dvasia ir pan. Taip gavosi istorinis kuriozas, kai teturėdami tą “Ka”, kaip “karma”, žmonės įvairiomis filosofinėmis manipuliacijomis bandė užildyti “trūkumus”. Painiava paprastai ir sukuria gausybes, kuomet vaizduotėje kylanti išprendimo problema būna išsprendžiama vaizduotės “pasmaugimo” būdu, išnaudojant perteklinę “paaiškinamųjų variantų” gausybę… Ar “tarp Indijos arijų” buvo “egiptologizuotų” mitanių, ar čia buvo vien indoeuropietiški tarpusavio mainai – ne itin svarbu. Jau minėtų “mitanių – Egipto” sąsajų epizodo užtenka teigti buvus egipto – indoeuropiečių idėjinius mainus. Nors realiai labai įtikima, kad tokie mainai buvo ne vien minėtą kartą… Spėčiau, jog “mitaniškas – egiptietiškas” variacijas perteikia, “draugiškus įvykius” metaforizuoja arijų mitas apie “beždžionių karaliaus” paramą…
Čia prisimintini 17a.pr. Kr. Egiptą užėmę “hiksai”. Kad jie (ar – “dalis šių žmonių grupės”) buvo bent jau praindoeuropiečiai, tokį “įtarimą galima paremti keletu aspektų. Jų kultūriniai niuansai (pvz. žirgų auginimas… tais laikais, “Egipto vietovėse” dar net ir kupranugariai nebuvo prijaukinti. “Hiksas”, neabejotina, egiptietiška variacija pagal savivardį, kuris originale, be abejo (juk kalbama apie “naujus valdovus”) turėjo solidžią prasmę. sanskrite labai panašus žodis reiškia “mokytojas, vedlys”. Galop Egiptas “po hiksų” praturtėjo” bent pora dievybių, kurios yra “perdėm indoeuropietiškos: “Dangaus Deivė” Anat, arba Anta (plg. lietuvių dangaus dievas “Andajus”) ir “dievu – šunimi” Sirijumi, įsikūnijusi to pat vardo žvaigždėje. Plg. arijų analogiška “šunų deivė” Saram, lietuvių deivė “Žvorunė” (ar – “Svorunė”… plg. lietuvių Šiaurė, rus. Sever). Sunku patikėti, jog pusantro šimtmečio egiptietiškoje apsuptyje savo Avaryje (pnašu, jog tai ide. žodis nurodantis – “mūsų”) rezidavę hiksai po išvijimo niekur nepaskleidė egiptietiškų, ar – susintetintų “motyvų”.
O dar įdomesnis “įmanomas siužetas” susijęs su pirmuoju Egipto faraonu Menu. Anot graikų mito “apie Ijonę ir Epafą”, jei šį skleisti, kaip pasaulietinių įvykių metaforizavimą (“dievai ir esminiai personažinai aspektai” davė tokius anokius įvykius”) pirmasis faraonas atsirado po to, kai į Egiptą per (ar – “iš”?) Kaukazo atvyko grupė gyvulių augintojų… Kaip žinia, iš Kaukazo po visą Europą (iki pat Lietuvos) buvo paplitęs “geodezinis mitas” apie kalną, kurio glūdumose slypi dievas – slibinas. Panašaus tikėjimo (ar – noro susidievinti) išraiškas rastume piramidėse. Be to, verta prisiminti pirmoji Egipto faraono Memfyje populiarintą “valios dievą” Ptah… Plg. Lietuvių “Pats” (pvz. Japonijoje ši “samprata” yra tas pats, kaip “Valia”), “Viešpats”, sanskrito “VaisPatih”.
Žodžiu, ide. ir Egipto sąveikavimai iki rytų semitų antplūdžio galėjo būti ne vienkartiniai. Kartais “iš Egipto” galėjo persintetintu pavidalu “grįžti” net ir tai, kas pačių ide. ten buvo nugabenta (plg. graikų mitų “Pitonas” ir ”Ptah”…). Tad kalbos apie arijų ar kitų indoeuropiečių, tobulinusių budizmą, ”autonomišką originalumą”, kūrybiškumą tikrai yra perdėtos.
tolis.webs.com
Analizuojant rezultatus, taip pat aptikta ir tam tikrų skirtumų tarp lyčių. Pastebėta, kad vyrai linkę radikaliau vertinti visomis spalvomis užrašytus teiginius (24 proc.) nei moterys (11 proc.). Raudona spalva išprovokavo daugiausiai radikalių atsakymų tiek tarp vyrų (34 proc.), tiek tarp moterų (24 proc.). Tuo tarpu į juoda spalva pateiktus teiginius radikaliai atsakė tik 16 proc. vyrų ir vos 3 proc. moterų.
Paslaptingi psichikos reiškiniai – prietarų šaltinis
Senovėje buvo manoma, kad sapnai yra dievų apreiškimas. Žmonės tikėjo, kad gerosios ir piktosios dvasios gali pereiti į miegančiojo kūną ir per sapnus gali pranešti įvairias žinias, pastumėti jį vieniems ar kitiems poelgiams, išpranašauti įvykius. Bet ir tuomet jau buvo pastebėta, kad dvasios ir dievai per sapnus pasireiškia neaiškiai, kartais simboliškai, palikdami patiems žmonėms spėti paslaptingą sapnų prasmę. Tai buvo laikoma nelengvu dalyku, prieinamu tik žyniams ir profesionaliems sapnų aiškintojams.
Iš visų nervinių – psichinių reiškinių, kurie nuo seno sukeldavo ir tebesukialia prietaringus aiškinimus, nakties miegas ir sapnai yra patys įprasčiausi. Nepalyginamai rečiau sutinkamos kitos miego atmainos ir prieblandinės miego būsenos, pasireiškiančios daugiausiai sergantiems isterija. Jų tarpe yra letargija – nepažadinimas potologinis (liguistas) miegas, kuris gali trukti be pertraukos daug dienų, o kartais net savaičių. Jos metu ne tik laisvi judesiai, bet ir paprasti refleksai būna taip nuslopinti, kvėpavimo ir kraujo apytakos organų fiziologinės funkcijos tiek sumažėjusios, kad žmonės, mažai susipažinę su medicina, gali palaikyti miegantįjį mirusiu.
