Lietuviečiai – tai į krikščionybę ar judaizmą neperėję Lietuvos gyventojai iki 14 a., dabartiniai romuviečiai, o taip pat visi tie praeities ir dabarties lietuviai, kurie išsaugojo savo protėvių tikėjimą per negailestingo persekiojimo šimtmečius, nepriklausomai nuo to, kaip jie viešai atsakydavo ar atsako į klausimą „kas tu toks“.
Lietuviški dievai yra artimi latviškiesiems, o taip pat ir krikščionių jau sunaikintų prūsų, jotvingių ir kitų baltų tautų dievams, panašios buvo ir jų šlovinimo apeigos.
Taigi lietuviškieji dievai yra baltiškieji dievai, o lietuviškasis tikėjimas – lietuvietybė – yra baltiškojo tikėjimo dalis, taip pat kaip ir latviškasis tikėjimas.
Lietuvoje įsitvirtinus Romos katalikų bažnyčiai, katalikai pradėjo persekioti lietuviečius. Lietuviškųjų dievų garbinimas buvo laikomas nusikaltimu.
Lietuviečiai negalėjo netgi viešai susirinkti, apeigos buvo atliekamos naktį, nuošaliose vietose, toli nuo katalikų žynių akių.
Tokiomis sąlygomis oficialiai pripažintos lietuvietiškos bendruomenės egzistuoti iš principo negalėjo.
Dėl tų pačių priežasčių lietuvietybė negalėjo egzistuoti ir tuo metu, kai Lietuva buvo Rusijos provincija, ir Tarpukariu, kai net krikščionys evangelikai kentėdavo nuo katalikų teroro. Nebuvo galimybių legalizuotis ir tarybiniais laikais.
Tačiau lietuvietybė neišnyko. Lietuviai išsaugojo savo protėvių tikėjimą jo viešai nedemonstruodami. Tiek 15 a., tiek 18 a., tiek dabar dalis lietuvių išliko ištikimi lietuviškiesiems dievams.
Jie vadindavo save katalikais, vaikščiodavo į bažnyčią, nes kitaip nebūtų galėję išlikti – tikri katalikai nebūtų leidę jiems išgyventi. Tačiau širdyje jie garbino būtent ne svetimšalį krikščionių dievą, o lietuviškuosius dievus.
Lietuvos dievai nereikalauja ištikimybės demonstravimo, kaip krikščioniškasis dievas, kurio pasekėjai turi visko išsižadėti ir viešai nusižeminti prieš jo žynius.
Kaip ir budistams, lietuviečiams svarbu ne viešas pozavimas, o tikėjimas ir teisingumas gyvenime – švari sąžinė. Geras lietuvietis yra visų pirma doras lietuvis, kuris neišduoda Lietuvos.
Dabar Lietuva kenčia nuo katalikiškojo teroro, lietuviams tenka pasivadinti katalikais tam, kad jų neišmestų iš darbo, prie jų nesikabinėtų kaimynai ir jų vaikai galėtų ramiai mokytis katalikų neretai dominuojamose mokyklose.
Lietuviečiai, kaip ir daugelis kitų religijų atstovų, yra visaip pravardžiuojami – vadinami stabmeldžiais, pagonimis ir pan., o taip pat begėdiškai diskriminuojami dabartinės Lietuvos valstybės, pilnai pajungtos Katalikų bažnyčiai.
Tačiau ateis laikas, kai nevaržomas katalikų viešpatavimas baigsis – ir tada lietuviečiai pamirš per šimtmečius išsiugdytą įprotį slėpti savo tikėjimą nuo netolerantiškųjų katalikų.
Jau dabar dalis išsaugojusių lietuvietybę lietuvių jungiasi prie Romuvos bendruomenės ar tiesiog nieko nebijodami vadina save lietuviečiais.
Vis daugiau lietuvių nebeslepia, kurlink krypsta jų širdys.
Žvelgiu pro langą… Prezidentūra atskirta nuo valstybės, ryšiai nuo visuomenės. Padėtis nestabili. Susikraunu krepšin būtinosios ginties reikmenis: šaukštą, kryželį, kojines… išeinu į Lietuvą. Regiu ten daug nusigandusių lietuvių, nebežinančių kur eit.
- Aš jūsų naujasis moralinis autoritetas! – paskelbiu.
Žmonės drebėdami traukiasi į šalį, nežinodami, ko po tokių žodžių laukt. Aš ir pats nelabai nutuokiu, ką veikia autoritetai. Bet kažką reikia daryt. Palypėjęs ant kelmo iškeliu degančią žvakę ir skelbiu Lietuvos priklausomybę nuo Maskvos, Briuselio , alkoholio ir televizoriaus. Pradžiugę mūsiškiai vienoda jėga traukia į keturias svarbiausias puses, ir padėtis stabilizuojasi.
Šaknys
Prieš milijonus metų iš jūros išlipo kažkokie gyviai ir ilgai vystėsi, kol tapo lietuviais.
Vasarą jie brenda į jūrą…
Ogi visai čia smagu! Gal ir nevertėjo išlipt…
Gamyba
Vakarų šalyse jau seniai gaminamas dirbtinis šūdas, kurio riboti kiekiai atvežami ir Lietuvon. Čia dar nėra didelės paklausos, nes pakanka natūralaus. Bet jau netolimoj ateity, kai ekonomika taps stabili, o politika – morali, šis vertingas produktas bus labai reikalingas.
Todėl jau dabar būtina statyti fabrikus bei rengti specialistus.
Ambicijos
Anuomet Lietuvą valdė toks Žygimantas. Jis visados slankiojo surūgęs, o dažniausiai gulėjo kertėj ir niurzgė:
-Gediminas Vilnių įkūrė, Vytautas žirgą pagirdė, o aš? Ką apie mane Bumblauskas pasakys?
-Kas tau rūp tas Bumblauskas! – šaukia pati.
O Žygimantas trepteli koja ir plonu balseliu rėkia:
-O man rūp!
-Tai daryk ką nors! – ūdija moteriškė.
-Kad nežinau ką…
Išeina, būdavo, laukan, pamosuoja pagaliu ir vėl atsigula.
Ir taip jis namiškiams įgriso, kad tie susimokė su galvažudžiais Čartoriskiais ir nudobė jį.
O juk nebūtų apie tokią tolimą ateitį galvojęs – gal ir šiandien tebebūtų gyvas.
Senieji lietuviai
Visi žino, jog Maironis mėgo šnekėti lietuviškai. Taip pat jis mėgo važinėti arkliais. Arklius jis mylėjo labiau nei žmones. Daugelis Maironio eilėraščių yra skirti arkliams. Pats poetas gėdijosi savo aistros, todėl apie arklius kalbėjo perkeltine prasme, alegorijom ir simboliais. O kartais netgi demonstratyviai prieidavo prie žmogaus ir sakydavo:
- Labą dieną!
Paskui labai grauždavosi viešai atsižadėjęs arklių ir užsidaręs ilgai, graudžiai rašydavo.
OPTIMIZMAS
Jei iš tokių žemažiūrių skeltanagių taip greit išsivystė aukštoji visuomenė – abejonių nebėr: ne tik nuėjom į Europą, bet ir praėjom.
Tai ko tujen svarstai, kas geriau: šokti į šulinį ar pasikarti?
Pasikark šulinyje.
KONTRASTAI
Prisimenu: graži tu mano, brangi Tėvyne…
Galvoju: o, kad dabar taip būtų!
TOKS KLIMATAS
Žiūriu i naują Lietuvą ir prisimenu seną dainą: „Aš eičiau tenai, kur aukštieji kalnai, kur ganosi elnių banda…”
Šiandien ir aš eičiau. Tiktai kur tai yr?
Einu pro Seimą. Žiūriu: ganosi banda.
Prieinu arčiau: ne, vis dėlto ne elniai.
Nyksta pas mus tauresni padarai.
MĮSLĖ (1)
Šėmas jautis dangų laižo… Kas tai? Lėktuvas? Liokajus? Įsimylėjęs pėstininkas?
O gal Patriūbavičius Seime?
Nežinau. Bet daug apie tai galvoju.
KULTŪRŲ SKIRTUMAI
Sidabriniai lietaus siūlai pririša debesį prie kiaulės ir mums jau vaidenasi, neva Lietuva – Marijos žemė…
Bet apsidairykim! Juk tas pats ir Paryžiuj, ir Romoj…
Tik niekas ten nekelia triukšmo.
GYVENIMO DŽIAUGSMAS
Išeinu į Lietuvą ir imu grobstyti valstybės turtą.
Aišku, nesu aš didis, aukštai nepasiekiu, tad sugraibau, ką radęs po kojom: tuščią butelį, seną plytgalį, porą nuorūkų…
Susikemšu į kišenes ir švilpaudamas grįžtu namo.
IŠVAKARĖS
Kas man tie jūsų kibiai ir babiliai, sąmatos ir šemetos…
Greitai varnėnai parskris!
Aišku, būtų gerai, kad Lietuva nesugriūtų, nes kurgi tada anie nutūps…
AGRARINĖ POLITIKA
Pasodinau santarvės ąžuoliuką, palaisčiau — dabar viskas bus kitaip!
Tu išrovei, nusitašei kuolą ir skėlei man per pakaušį.
PAŽINK SAVE
Jei atsivertęs laikraštį ieškai vien kriminalinės kronikos, ar gali vadintis asmenybe?
Gal esi tik asmuo, kurio ieško peilis arba policija?
BROLIAI KARAMAZOVAI
Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas… Ūkininkas, bedarbis, klierikas ir deputatas… Savo tėvą, dorą ir darbštų lietuvį, stvėrė už gerklės, užtvatijo negyvai ir pakasė po kriauše..
MENTALITETŲ SKIRTUMAI
Protingam seniai aišku: nusikaltimų daugėja todėl, kad gerai dirba policija.
Kvailiui mįslė: kodėl negalėtų blogiau dirbt?
LIETUVIŠKAS TITANIKAS
Atrodė: bus pats geriausias ir pats gražiausias. Toli nuplauks.
O jis keletą metų plūduriavo drumzlinuose vandenyse ir štai jau grimzta į Lukiškes.
