Senovės lietuvių religija ir mitologija

Senoji lietuvių religija ir mitologija išlaikė daug indoeuropiečių religijos ir mitologijos bendrų bruožų , būdingų pirmykštės bendruomeninės santvarkos pasaulėžiūrai. Būta daug moteriškų dievybių, garbinti gamtos objektai ir reiškiniai, įasmeninantys dvasias ir dievybes. Religines apeigas atlikdavo giraitėse prie aukurų.
Lietuvių religiją nušviesti padeda archeologiniai, rašytiniai, lingvistiniai, etnografiniai šaltiniai, ypač žodinė kūryba, papročiai, liaudies menas ir jo simboliai. Daug mitologijos elementų išliko lietuvių ir latvių tautosakoje.
Senoji religija Lietuvoje oficialiai gyvavo iki XIVa. pabaigos XVa. pradžios.
Pirmuosius misionierius pagonys sutiko labai priešiškai, juos nužudydavo. Aprašant misionieriaus Brunono Bonifacijaus (Brunonas Bonifaco) mirtį 1009m. Kvedlingo analuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.

Gamtos jėgų garbinimas

Pačią tikėjimo esmę sudarė kūnų ir žemės sudievinimas, be to, buvo garbinama ugnis, šviesa arba apskritai gyvybė. Tas seniausias ugnies, šviesos ir saulės, žvaigždžių bei žemiško ugnies garbinimas lietuvių mitologijoje buvo svarbiausias. Taip buvo todėl, kad pirmasis reiškinys, kuris pasirodė žmogui nesuprantamas, buvo gaivinantis šviesos ir ugnies veikimas, amžinoji veikla, taip stebuklingai stimuliuojanti gyvybę. Garbindami saulę, žvaigždes, ugnį, lietuviai garbino visuotinę gyvybę, visa tai, kas egzistuoja, kiekvieną gyvybės apraišką. Iš šio šaltinio galėjo kilti ir kitos, vėliau susiformavusios mitologinės sistemos. Čia jų pati pirmoji užuomazga. O nuo šviesos ir unies garbinimo buvo galima labai lengvai ir paprastai pereiti prie būdingų dviejų priešingų pradų sampratos ir prie indų didingosios vienovės sampratos.
Daug ryškesnis yra šventų vandenų garbinimas, kurio pradžia gali būti siejama gal dar su Gangu. Kur tik lietuvis žingsnį žengė, visur šventą upę sveikino, šaltinius šventais vadino. Lietuvoje, kaip ir slavų žemėse, yra daugybė šventų upių, ežerų ir šaltinių. Jie buvo personifikuoti ir garbinami kaip dievybės. Galbūt tą garbinimą lėmė ne vien tai, kad jis buvo kilęs iš ankstesnės tėvynės – svarbu ir tai, jog senų senovėje ežerai, upės, jūra Lietuvai buvo svarbūs kaip pirmieji ir lengviausiai prieinami pragyvenimo šaltiniai, o paskui – prekybos keliai. Tačiau ar vanduo buvo naudojamas apsišvarinimui, apsiplovimams, turintiems religinę reikšmę, tiksliai nežinoma.
Medžiai, ypač kai kurios jų rūšys, supančios šventoves ar šiaip augančios, irgi buvo garbinami. Didžiulėse senovės lietuvių giriose, neįžengiamuose jų tankumynuose tūnojo daugybė slėpiningų dievybių, dažnai bjaurių ir baisių. Kiekviename jų gyveno dvasia ragana, kiekviena medžio atžala buvo tos dvasios saugoma.
Labai dažnai buvo sudievinami ir žvėrys – galbūt dėl ankstesnio tikėjimo dievybių persikūnijimu, o gal tiesiog dėl to, kad manyta, kad siela gali persikelti. Stebina tai, kad populiariausi buvo patys šlykščiausi ir patys kenksmingiausi gyvūnai. Šmėklas ir baidykles žmonių fantazija labai lengvai kurdavo ir apgyvendindavo miškų tankmėse.
Taigi ir lietuvių dievybės kartais įgydavo gyvūnų ar žmonių pavidalą, net nuolatinį pavidalą turėjo, ypač vilkų ar meškų – giriose, žalčių – namuose ir kirminų – laukuose;
Senovės lietuvių gyvenimas rūsčioje gamtoje buvo labai sunkus. Jie visą laiką aplink jautė stiprią jėgą, kuri valdo pasaulį, nuo kurios visa priklauso, prieš kurią jie lenkėsi, jausdamiesimenki ir bejėgiai. Visur lietuvio tykojo pavojai. Aplinkui – amžinoji giria, slepianti plėšriuosius žvėris, o gal ir žmonių užpuoliką. Čia ateina žiema su savo šalčiais, nuo kurių žmogus slepiasi savo urve; čia vėl pavasaris artinasi: saulė tirpdo sniegą ir ledą, patvinusios triukšmingai putojančios upės nuneša žmogaus pastatytas trobeles, gyvulius ir turtą; čia atūžia baisi audra, trankosi perkūnas, žaibas degina namus, skaldo medžius, užmuša žmogų; čia saulė išdžiovina jo menkus pasėlius, ar liūtys bei kruša nuniokoja laukus. Visa tai žmogui atrodė baisu, nesuprantama ir paslaptinga. Žmogus stengėsi tuose reiškiniuose susivokti, jam atrodė, kad pasaulyje yra kažkokia didelė jėga, kažkokia dievybė, kuri viską valdo ir tvarko.
Senovės lietuvių manymu, kiekvienas daiktas, ypač gyvi padarai ir naminiai gyvuliai, turi savo dvasią globėją. Jie garbino Saulę, kuri duoda gyvybę ir šilumą, garbino Mėnulį, žvaigždes, šventomis vadinamas upes, kalnus, kai kuriuos didelius akmenis, medžius, laikė šventais kai kuriuos gyvulius, kaip antai taurą, žaltį ir kitus. Žalčius net savo namuose laikydavo ir pienu girdydavo, nes tikėdavo, kad jie namams atneša laimę. Medžių, pirmiausia ąžuolų, garbinimas rėmėsi tikėjimu, jog jie jaučia kaip žmonės, nes jose gyvenančios protėvių dvasios. Žmogus nuolat stengėsi tų aplink jį gyvenančių dvasių neužrūstinti, tam jis atlikdavo įvairias apeigas.
Žmonės tikėjo, kad kai kurie daiktai galį apsaugoti nuo nelaimių. Tokius daiktus, vadinamus amuletais, kokio nors žvėries dantis, tauro odos gabaliukus ir pan., jie nešiodavosi su savim.
Pirmykščiai žmonės buvo bejėgiai prieš gaivališkus, nesuprantamus gamtos reiškinius. Ligos, gyvulių maras, sausros, liūtys, gaisrai ir įvairios kitos nelaimės būdavo aiškinamos kaip blogųjų dvasių siautėjimas. Tad žmogus stengėsi savo pusėn palenkti gerąsias dvasias, kad jos įveiktų gyvybės jėgą naikinantį blogį. Daug buvo papročoų, kurių tikslas tebuvo nubaidyti piktąsias dvasias. Pavyzdžiui, nuo jų padėdavo šermukšnio lazdelė, skambaliukas, jaučio ar ožio subliovimas, gaidžio pragydimas.
Baltų gentys namų židinio ugnį, vadinamą Gabija, laikė gyva būtybe, dieviškos jėgos išraiška. Namuose Gabijai, esančiai židinyje, buvo aukojamos aukos, jai klojamas patalas išlyginant žarijas, nakčiai užklojama pelenais, nusiprausimui prie židinio pastatomas švaraus vandens puodelis. Visa tai atliekant Gabijai buvo meldžiamasi. Stropiai buvo saugoma, kad namų židinys neužgestų, nes jo mirtis užtraukdavo nelaimę visai giminei. Buvo draudžiama į ugnį spjaudyti, mėtyti nešvarumus, ją spardyti ir nepagarbiai elgtis. Už nepagarbų elgesį ugnis keršydavusi. Namų židinį ypatingai saugojo per žiemos šventę, kuri truko kelias savaites tamsiausiu metų laiku.

Dievai ir dievybės

Lietuvių protėviai baltai buvo pagonys, jų religija – politeistinė. Senovėje mitinių būtybių turėta beveik nesuskaičiuojama daugybė. Nuo seno baltų protėviai garbino Žvėrių viešpatį ir Vandenų viešpatį, bet pamažu juos į mažiau garbingą vietą nustūmė Dangaus viešpats – Dievas. Žmonės manė, kad kiekvienas gyvas padaras, ypač naminiai gyvuliai, turi savo dvasią (ar dievą) globėją. Lietuvių kaip ir kitų tautų deivės buvo glaudžiai susijusios su moterų darbais, rūpesčiais, su gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Vienos deivės buvo žmonių gynėjos nuo įvairių blogybių, visokio gėrio davėjos. Jos pažadindavo prie darbo, miškuose nurodydavo kelius ir takelius, saugodavo nuo paklydimo, medžiams ir augalams suteikdavo vaisius, padėdavo moterims dirbti įvairis darbus ir t.t. kita vertus buvo deivių, nešančių visokias blogybes, ligas mirtį, nelaimes, nesantaiką ir t.t. Žemės globėja buvo Žemyna, bites globojo Austėja, laukus saugojo Lauksargis, ugnies saugotoja buvo Gabija. Baltai garbino įvairias namų ir miškų dvasias – Medeines, Krūmines, Ežerines. Jie tikėjo, kad šalia žmonių gyvena aitvarai ir kaukai, kurie žmonėms neša laimę ar nepasisekimą, laumės ir raganos, kurios visur žmogų sekioja, kartais padeda jam, o kartais kenkia.
Mitologijos specialistai teigia, kad svarbiausia ir aukščiausia baltų dievybė buvo Dievas. Jis buvo pačių geriausių ypatybių – teisingumo, gerumo ir kt. – įsikūnijimas. Tuo pačiu metu Dievas sergėjo tvarką bei nulemdavo likimus.
Perkūnas yra viena ryškiausių baltų mitologijos būtybių, nesukrikščionintu pavidalu išlikusi iki šiol. Tai teisingumo dievas, tiesus, nekantrus, nepermaldaujamas, labai gerbiamas ir jo bijama. Be reikalo negalima minėti jo vardo. Jį gali ištarti tik vyresni žmonės ir pagarbiai, paprastai mažybine forma – Perkūnėlis. Kadangi jo vardas buvo tabu, vartojama daug antrinių: Dundulis, Dundusėlis, Burbulis, Bruzgulis, Burzgulis, Tarškulis, Tarškutis, Trenktinis, Dryžulis, Šarkutis, Akmeninis kalvis ir kt. Perkūnas kartu yra žemės vaisintojas, be to, valo nuo jos blogio ir žiemos jėgas. Jėgą atspindi griausmas, jo gyvuliai – bulius ir ožys, jo medis – ąžuolas. Antropomorfiniu pavidalu Perkūnas buvo įsivaizduojamas kaip stiprus ir jaunas vyras su vario lazda, su kirviu rankoje, galingas dievas, metantis žaibus ir kirvius į savo pagrindinį priešą – Velnią. Jis nekenčia melagių, vagių, pagyrūnų, savimylų.
Velas, Velinas – žiaurus ir piktas mirties ir požemio karalystės dievas, visa regintis ir numatantis, galintis keisti savo pavidalą, dažniausiai pasiverčiantis gyvuliais, ypač vilkais ir piktais šunimis, priešingai nei Perkūnas, buvo susijęs su tamsa, požemiu. Tautosakoje išlikę pasakojimai apie tai, kaip Velnias, pasislėpęs pelkėje, gąsdina žmones, nešioja ir pameta akmenis. Velinas baudžia žmones nuolatiniu žmogaus mirties reikalavimu, savo pinklėmis apraizgo gyvenimą. Jo augalai – alksnis, spygliuočiai, ginklai, įrankiai – ietis, virvės kilpa. Perkūno kultą liudija miniatiūriniai kirviai, Mėnulio kultą – pusapvaliai pakabukai, o Saulės – apvalūs pakabukai, randami visoje Baltijos šalių teritorijoje
Žemyna, dovanojanti gyvybę, buvo derlingumo, žemės vaisingumo deivė.
Laima – viską žinanti deivė. Ji gali apdovanoti visko žinojimo dovana, pasirodo ir kaip viena, ir kaip trys būtybės. Trys atstovauja skirtingiems pavidalams.. Viena praneša…kad vaikas gyvens, kita – kad mirs, trečia – kiek metų gyvens. Žmogaus gyvenimas verpiamas kaip siūlas. Laima yra verpėja ar audėja, taip pat ir gadintoja, nukirpėja.
Ragana senovėje buvo mirties ir atgimimo deivė. Tautosakoje išlikę motyvai aiškiai rodo glaudų Raganos ir gyvatės ryšį. Kitas Raganos pavidalas yra paukštis.Žmogiško pavidalo Ragana gali būti ir nepaprasto grožio, ir labai baisi, susivėlusiais plaukais, ilgais nagais, ir labai pavojinga – gali užleisti ligas: sutraukti sąnarius, sumaišyti protą, kenkti vestuvėse, paversti jaunuosius vilkais, žvirbliais ir šunimis, o vyrus – arkliais ir juos jodyti ir nuvarginti, naktį nukirpti avims vilnas, atimti karvėms pieną.
Giltinė – mirties deivė, skirianti, lemianti mirtį. Tai mirtis moters pavidalu, su ilgu liežuviu, pilnu mirtinų nuodų. Ji įgelia žmogui, ir tas miršta. Giltinė, kaip ir Laima, gali būti trys. Ji įsikūnija į įvairius daiktus; gali būti ir šienkartė, ir stulpas.
Laumės yra dvilypės būtybės: nuostabios darbininkės – verpėjos, audėjos, skalbėjos, apdovanojančios žmones materialinėmis gėrybėmis, bet ir kenkėjos, mirties nešėjos, galinčios mirtinai nuvarginti vyrus, verpėjoms suverpti žarnas, gali kenkti ir gyvuliams: nukirpti avis, išmelžti karves, suvelti arkliams karčius. Laumės yra Laimos ir Raganos funkcijų dubliuotojos žemiškoje sferoje. Gerokai žmogiškesnės, jose glūdi iracionalūs moteriškumo elementai. Ji ir moteris, ir deivė.
Buvo meldžiamasi ir Aušrinei, o tokiai maldai buvo priskiriama ypatinga galia: kas tokią maldą tris kartus sukalbėdavęs – nei ugnyje degdavęs, nei vandeny skęsdavęs, nei staigia mirtimi mirdavęs.
Per vasaros darbymečius buvo garbinama Vakarinė žvaigždė: jai buvo kalbamos maldos, giedamos giesmės; rugių pjovėjos ir rišėjai vyrai, tris kartus nusilenkę besileidžiančiai Saulei, giedodavo Vakarinei skirtą giesmę.
Kovas buvo karo dievas. Eidami į karą kariai šaukdavosi jo pagalbos, jam aukodavo juodus žirgus ir gaidžius. Atsidėkodami už sėkmę Kovo garbei ant laužo sudegindavo paimtą karo belaisvį.
Aitvaras – slibino ar gyvatės pavidalo, lobius ir javus nešanti, bet pavydi ir kerštinga būtybė, kuri dar buvo vadinama lietuoniu, pūkiu, lietuvėnu. Apie savo buvimą aitvaras praneša prie namų numesdamas gabaliuką anglies. Namuose jis maitinamas virtu arba keptu maistu. Aitvaras gali įvaryti kaltūną – suvelti plaukus, suskeldėti nagus, susukti žarnas ar akis. Susirgimas kaltūnu nustatomas pilant ištirpintą vašką į vandens dubenį, laikomą virš ligonio galvos. Aitvaru atsikratyti galima sudeginant savo namus, bet reikia žiūrėti, kad aitvaras kartu su šeimininkais nepersikeltų į naująjį būstą.

Vietos, skirtos dievams

Žmonės visuomet stengėsi neužrūstinti dievų. Miškuose jis palikdavo tam tikras vietas, skirtas dievybėms. Čia nebuvo galima kirsti medžių, laužyti šakų, ir šeip kelti koją. Tos vietos, skirtos dievams nuraminti, vadinosi romuvomis. Aukų kalnuose – alkavietėse, žmonės savo dievams – toms globojančioms ar piktosioms dvasioms – dėdavo aukas, skersdavo naminius gyvulius, kūrendavo niekada negęstančią šventąją ugnį. Aukojimas taip pat buvo susietas su tam tikrais gamtos objektais. Aukojant buvo siekiama aukos gavėją palankiai nuteikti aukotojo atžvilgiu. Pagrindinės aukos buvo javai, vilna, duona, mėsa, gyvulių kraujas, sidabrinės monetos ir papuošalai, svarbesniais atvejais – gyvuliai, o kai kada net žmonės, visų pirma karo belaisviai.
Žmonės trokšdavo įsigyti dievų palankumą, tiktai dažnai nežinodavo, kaip tai pasiekti. Svarbią vietą šalia aukojimo užėmė magija. Magiškuosius eiksmus galima suskirstyti į vaisingumo magiją – ja tam tikrais ritualais buvo siekiama paveikti derlingumą, ir apsauginę magiją, turėjusią atbaidyti piktąsias jėgas.
Dar neseniai istorikai griežtai neigė stabų garbinimą  ir šventyklų buvimą senovės Lietuvoje. Tačiau 1969 – 1976m. archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje verčia nuomonę keisti. Labai svarbūs yra kasinėjimų prie Šventosios kaimo rezultatai. Čia surasta stulpinė medinė žmogaus statula. Kadangi ji yra panaši į kitur pajūry rastas statulas, vaizdavusias kažkokias žvejų dievybes, daroma išvada, kad tai esama vieno iš garbinamų stabų, kad lietuviai garbino stabus.
Taip pat ir kitur rastos pastovios kulto vietos liudija, kad būta ir šventyklų, žinyčių.

Laidojimo papročiai senovės Lietuvoje.

Lietuvis buvo labai religingas. Jis nenorėjo skriaudos kitiems. Jie nesitenkino tiktai vienu šios žemės gyvenimu ir jo gėrybėmis. Kai negailestingoji mirtis atimdavo jo artimam žmogui gyvybę, jis negalėjo įsivaizduoti, kad tasai jo mylimas asmuo tikrai nebegyvas. Jis tikėjo, kad po mirties žmogaus vėlė liekanti gyva, tik atsiskirianti nuo kūno ir keliaujanti kažkur į numirėlių pasaulį arba pereinanti į medžius, augalus, žoles, net gyvulius. Nenorėdami, kad pūvą ir nešvarūs lavonai terštų šventą žemelę, lietuviai numirėlių kūnus degindavo laužuose; kartu su žmogumi degindavo ir jo žirgus, ginklus, drabužius, valgį, tikėdami, kad tie daiktai mirusiam žmogui būsią reikalingi aname pasaulyje. Sudegintų lavonų pelenus supildavo į tam tikrus puodus, prie jų pridėdavo visokio maisto ir visa tai užkasdavo į žemę. Per šermenis visi giminės gailiai verkdavo, raudodavo, savo skausmą išliedami raudomis.
Seniausiais laikais mirusieji buvo laidojami giliose duobėse, suriesti, įdedamos įkapės (vyrams – akmens kirvis). Žalvario amžiuje žmonės laidoti pilkapiuose, taip pat su įkapėmis. Daugiausia degintų kapų rasta IX – XIII a. laikotarpio. Pelenai su kaulų likučiais buvo pilami į molinius puodus, dedama daug gražių įkapių, skirtingų vyrams ir moterims. Lietuvai priėmus krikštą, bažnyčia ėmė deginimą drausti, tačiau senieji papročiai dar ilgai išliko.
Tam tikra prasme galima tegti, jog šių dienų laidojimo papročiuose, ypač mirusiųjų pagerbimo dienos papročiuose, išliko senovėje susiformavusio mirusiųjų kulto bruožų.
Protėviai manė, kad mirusiųjų vėlės apsigyvena medžiuose, augaluose, gyvūnuose ir globoja savo šeimą. Joms pagerbti būdavo rengiamos šventės, vadinamosios Vėlinės. Kad mirusiųjų vėlės pasisotintų, mūsų protėviai padėdavo valgio ir gėrimo.

Kulto apeigos. Žyniai

Senovės pagonių tautos, neturėdamos nei apreiškimų, nei pranašų, nenutuokdamos apie stebuklus, vien natūraliu protu samprotavo apie dalykus, o religiniais reikalais savo žyniais prietaringai ir aklai tikėjo, nes jie vieni žvaigždžių mokslą, arba astrologiją išmanė ir tarsi dievui apsireiškus iš anksto saulės ir mėnulio užtemimus išpranašaudavo, o antri, cheminės patirties būdu išmokę gamtos mokslų gudrybių, tariamai kaip šventi žmonės su dievo leidimu ir jo ranka stebuklus darydavo.
Apeigoms vadovaudavo vyrai žyniai, aukodami dievams ožius, bulius, žirgus, galvijus ir net žmones. Jaučiai buvo aukojami prašant gero derliaus. Siekiant sėkmės jaučio arba ožio krauju buvo šlakstomi žmonės arba gyvuliai.
Žynyčiose ąžuolo malkomis buvo kūrenama amžinoji ugnis. Apeigas su ugnimi atlikdavo vyrai. Pačią amžinąją ugnį saugojo merginos-vaidilutės. Jeigu ugnis užgesdavo, vaidilos arba žyniai ją įkurdavo iš naujo, išskeldami iš švento titnago, stovinčio prie Perkūno stabo. Po to žyniai įvykdydavo mirties bausmę ir sudegindavo tą, dėl kurio kaltės šventoji ugnis užgeso. Vaidilutės dėvėjo baltus drobės drabužius, su vainikais ant galvų. Jos buvo prisiekusios skaistybę, už kurios sulaužymą, kaip ir už ugnies užgesinimą, būdavo deginamos ant laužo, gyvos užkasamos į žemę arba nuskandinamos odiniame maiše drauge su katinu, šunimi ir gyvate.
Lietuviai be savo vyriausiojo žynio, turėjo savo krivių, vaidilučių, viršaičių, burtininkų, monininkų, žynių, ir kitokiais vardais vadinamų pagonybės kunigų, kuriems duodavo dešimtinę, t.y. atiduodavo dešimtąjį grūdą visokio javo ir dešimtają dalį gyvulių bei paukščių prieaugio. O viso karo grobio reikėdavo vieną dalį atiduoti dievams, antrą dalį kunigams (tas abi dalis sunaudodavo kunigai), ir tik trečioji dalis pačiam grobio paėmėjui likdavo. Ir jei kas tą duoklė dievams ir kunigams duodamas sukčiaudavo, to laukus dievai arba jūra, arba ežeru užliedavo, arba nenaudojamomis pievomis paversdavo, arba žemės vaisius sunaikindavo. Taigi ir danguje vieni dievai buvo vyresni, o kiti – žemesni, visai kaip ir žmonės.
Kriviai, žyniai ir vaidilos rūpinosi apeigomis ir amžinąja ugnimi, o jai užgesus – turėjo nubausti kaltininką mirties bausme. Jie aukodavo aukas, gydydavo ligonius, pranašaudavo žmonėms ateitį, burtais lemdavo karus ir juose dalyvaudavo. Vieną karo grobio dalį reikėjo atiduoti dievams, antrą kunigams (kunigaikščiams), o trečia likdavo grobio paėmėjui. Vaidilos gyvendavo būstuose prie žinyčių, apdainuodavo karo žygius, buvo kunigaikščių patarėjais. Lietuvoje jiems buvo duodama dešimtinė – grūdų, gyvulių ir paukščių dešimtoji dalis. Prūsuose vyriausiasis, vadinamas krivių krivaičiu, buvo ypatingai gerbiamas, jam aukščiausia dvasinė valdžia buvo suteikiama iki gyvos galvos. Jis buvo vyriausias dvasininkas.

Naudota literatūra

1. Algirdas Girininkas „Baltų kultūros ištakos”. Savastis, Vilnius. 1994m.
2. Marija Gimbutienė „Baltai priešistoriniais laikais”. Mokslas, Vilnius. 1985m.
3. Norbertas Vėlius „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai”. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius. 1996m.
4. Janina Varnienė „Istorija: civilizacijos, Lietuva, Pasaulis”. Arlila, Vilnius. 2000m.
5. Juozas Brazauskas „Lietuvos istorija IX klasei ”. Šviesa, Kaunas. 1990m.
6. Vanda Daugirdaitė – Sruogienė „Lietuvos istorija”. Švyturys, Vilnius. 1990m.
7. Benediktas Šetkus / Liucija Pobedinska „Senovės istorija”. Kronta, Vilnius. 1998m. (vadovėlis 7kl.)
8. A. Šapoka „Lietuvos istorija”. Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas. 1936m.
9. Algimantas Jokimaitis / Algis Kasperavičius / Eugenijus Manelis / Beatričė Stukienė „Pasaulio ir Lietuvos istorija”. Kronta, Vilnius. 1999m. (vadovėlis 8kl.)
10. Z. Kiaupa „Baltijos šalių istorija“ Kronta, Vilnius. 2000m.

30 įvykių sudrebinusių pasaulį

Nuo 1918 metų iki dabar, pasaulyje įvyko daug reikšmingų įvykių: pasibaigė Pirmasis Pasaulinis karas, prasidėjo ir pasibaigė Antrasis Pasaulinis karas, susivienijo padalinta Vokietija, sprogo Černobylio atominės elektrinės reaktorius, buvo įvykdytas teroro aktas JAV. Bet, manau svarbiausi yra šie 30 įvykių.

1) 1918metų lapkričio 11 dieną pasibaigia Pirmas Pasaulinis karas, Vokietijos pralaimėjimu.1919 metais prasidėjo Paryžiaus Taikos konferencija, joje dalyvavo atstovai valstybių kariavusių prieš Vokietiją ir jos sąjungininkes.Prancūzija stengėsi susilpninti Vokietija, kad ji vėl negalėtų užpulti kaimynų. Didžioji Britanija nerimavo jog, nusilpus Vokietijai Europoje įsivyraus Prancūzija.
2) Versalio sutartis. Po kelis mėnesius trukusių derybų didžiosios valstybės parengė taikos sutartį su Vokietija. Vokietija neteko visų savo buvusių kolonijų, atimtas Klaipėdos kraštas, Rytprūsiai atskirti nuo Vokietijos Dancingo koridoriumi, kuris paskirtas valdyti Tautų Sąjungai, o Lenkija gauna priėjimą prie Baltijos jūros. Atimtas „Saaro“ anglies baseinas ir perduotas 15 metų administruoti Prancūzijai. Elzaras ir Lotaringija sugrįžta Prancūzijai, demilitarizuota Reino zona, uždrausta gaminti karinę techniką. Vokietija turėjo sumokėti Prancūzijai už Pirmo Pasaulinio karo nuostolius.
3) Tautų sąjunga. 1919 sausio 25d. Joje buvo 33 valstybės – Antantės valstybės, pasirašiusios Versalio taikos sutartį ir 13 pakviestų įstoti valstybių. Tautų Sąjungos politika pirmiausia buvo orientuota į apsaugos suteikimą asmenims, kurie, pasikeitus valstybių sienoms ir susikūrus naujoms tautinėms valstybėms, neteko savo pilietybės. Be to, buvo pripažinta, kad tarptautinė apsauga reikalinga ir tiems asmenims, kurie ne dėl savo kaltės negali gauti savo valstybės galiojančių pasų arba kelionės dokumentų. 1921 metais rugpjūčio mėnesį buvo nuspręsta paskirti Tautų Sąjungos vyriausiąjį pabėgėlių komisarą. Juo tapo Norvegijos delegatas Tautų Sąjungoje dr. Fritjofas Nansenas.
4) SSRS įkūrimas. 1918 metais Rusijos imperijos pakraščiuose gyvenusių tautų paskelbė apie nepriklausomų valstybių įkūrimą, bet raudonoji armija jas užėmė. Atsilaikyti pavyko tik Lenkijai ir Suomijai.Taigi po pilietinio karo buvusioje Rusijos imperijos teritorijoje egzistavo sovietinės Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Azerbaidžano, Armėnijos ir Gruzijos respublikos. 1922 m. Gruodžio 30 Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Užkaukazės respublikų atstovai pasirašė SSRS įkūrimo deklaraciją.
5) VNSDP. Tai A. Hitlerio vadovaujama Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija. Įsikūrė1919m. Jos veikla ir idėjos buvo persmelktos kraštutinio nacionalizmo ir antisemitizmo. VNSDP vadovavo fiureris. Svarbi nacių organizacijos dalis buvo smogikų būriai (SA) ir asmenine Hitlerio gvardija (SS). 1923 m. VNSDP bandė įvykdyti pučą.
6) Diktatūros kurimas. Po rinkimų naciai pradėjo Vokietijoje kurti diktatūrą. Jau pirmame Reichstago posėdyje, 1933 m. Kovo 23 d, buvo priimtas „Tautos ir valstybės skurdžios padėties likvidavimo“ įstatymas. Jis labai išplėtė kanclerio ir vyriausybės įgaliojimus. Valstybė galėjo leisti įstatymus neatitinkančius konstitucijos. Naciai Vokietijoje nuosekliai ir sparčiai griovė demokratinę santvarką.
7) Trečiasis Reichas. 1933-1945 m. egzistavusios hitlerinės Vokietijos neoficialus pavadinimas. Trečiojo Reicho terminą hitlerinė propaganda vartojo siekdama sudaryti Vokietijos imperijos tęstinumo įspūdį (Reich – vok. imperija, valstybė). 1933 metais priimamas įstatymas, kuris skelbė, kad žydai negali užimti aukštų postų valstybėje, jie buvo atleidžiami  iš darbo. 1934 metais miršta prezidentas, Hitleris užima jo postą ir sujungia savo pareigas- tampa reichkancleriu. Sukuriama SD tarnyba- gestapas, valstybės saugumo instancija.

Ispanijos pilietinis karas. kariavo sukilėliai (vadinami nacionales, nacionalistai arba facciosos fašistai) ir Antroji Ispanijos respublika su savo vyriausybe ir partizanais respublikonais (priešų vadinti rojos, raudonieji).Pilietinis karas truko nuo1936 liepos iki 1939 balandžio ir baigėsi respublikonų pralaimėjimu bei Francisko Franko diktatūros įsigalėjimu. Maištą pradėjo F.Franko kariniai daliniai Meliloje ir Ispanijos Maroke bei Kanarų salose. Maištininkai patraukė į savo pusę didesnę dalį sausumos pajėgų ir1936 m. Liepos 18d. jie užpuolė keliolika Ispanijos miestų. Karinis jūrų laivynas ir karo aviacija liko ištikimi respublikonams ir tai sutrukdė marokiečiams ir svetimšalių legionams patekti į Ispaniją.
9) Austrijos anšliusas. Tarp svarbiausių A. Hitlerio užsienio politikos tikslų buvo siekimas sukurti „Didžiąją Vokietiją“, šalį kurioje gyventų visi vokiečiai. Pirmiausiai prie jos turėjo būti prijungt Hitlerio tėvynė- Austrija. 1938 m. Kovo 13d. Verchmato daliniai įžengė į Austriją , tą pačią dieną į užgrobtą šalį atvyko ir A. Hitleris. Beveik 7mln. Gyventojų turinti valstybė tapo Trečiojo Reicho dalimi.
10) Molotovo ir Ribentropo paktas. 1939 metais rugpjūčio23 d. Į Maskvą atvyko Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas. per vieną dieną buvo pasirašyta iš anksto suderinta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis. Abi šalys įsipareigojo nepulti viena kitos ir nedalyvauti jokiuose susitarimuose, kurie būtų nukreipti prieš kitą susitariančią šalį. Be viešai paskelbtų tekstų buvo pasirašytas ir slaptas protokolas, pagal kurį, abi šalys pasidalijo įtakos sferomis: Suomija, Estija, Latvija ir Rumunijos dalis atitenka SSRS. Vokietijos įtakos sferoje atsidūrė Lietuva ir numatyta pasidalinti Lenkija. Abi šalys turėjo naudos, Hitleris išvengė karo dviem frontais o Stalinas atitolino karo pavojų nuo SSRS, gavo galimybę susigrąžinti carų valdytas teritorijas vakaruose.
11) Žiemos karas. 1939 m. Lapkričio 30d. Raudonoji armija užpuolė Suomiją. SSRS aviacija viešpatavo ore. Miškingose, gausiose ežerų, upių ir pelkių teritorijoje buvo sunku išnaudoti jėgų persvarą 1940m. Suomiai atsidūrė sunkioje padėtyje ir kovo 12 d. Pasirašė taikos sutartį su SSRS, pagal ją Suomija neteko 40 tūkst. Kvadratinių kilometrų teritorijos- Karelijos sąsmaukos, vakarinės Lodogos ežero pakrantės su 11% dirbamos žemės, miškų, pramonės. Karo metu Suomija prarado didelę dalį teritorijos, tačiau įstengė išsaugoti nepriklausomybę ir parodė, kad efektyviai organizuota kariuomenė gali pasipriešinti netgi gerokai stipresnėms priešo pajėgoms.
12) Stalingrado mūšis. 1942m. Birželio mėn. Vermachtas pradėjo naują puolimą pietiniame fronto ruože Stalingrado ir Šiaurės Kaukazo kryptimi. Rugpjūčio mėn. Vokiečiai pasiekė Volgą ir pradėjo Stalingrado šturmą. Raudonoji armija atsilaiko, o lapkričio mėn. pradėjo ir kontrapuolimą. Visos pastangos pralaužti apsupties žiedą baigėsi nesėkme, 1943 m. vasario 2 d. Po įnirtingų mūšių Stalingradas buvo likviduotas.
13) Kursko mūšis. vienas iš svarbiausių Antrojo Pasaulinio karo įvykių. Rusijoje prie Kursko miesto susikovė TSRS ir Vokietijos karinės pajėgos. Mūšis įvyko 1943 m. liepos 4d. , jame dalyvavo beveik 2 milijonai karių (apie pusė iš jų žuvo arba buvo sužeisti), 6000 tankų ir 4500 lėktuvų. Šį mūšį laimėjo Raudonoji armija – tai buvo pirmoji svari sovietų pergalė nuo pat karo pradžios, tačiau ji turėjo didelės įtakos viso karo baigčiai.
14) Holokaustas – nacių sistemiškas įvairių etninių, religinių, tautinių ir kitų grupių genocidas (etninis valymas) Antrojo pasaulinio karo metu (1941-1945 m.), vykdytas nacių koncentracijos stovyklose. Adolfas Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net „žemesniajai” rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo „žydų pavojaus”, o tą „gelbėjimą” suprato kaip visišką žydų sunaikinimą. Antrasis pasaulinis karas sudarė galimybes Hitleriui vykdyti savo pasibaisėtinus planus. 1941 m. viduryje okupuotose SSRS teritorijose nacistai pradėjo visuotinį žydų žudymą. Holokaustą išgyveno vos 6% lietuvos žydų, t.y. 12-15 tūkstančių žmonių. Karo pabaigoje vokiečiai jausdami artėjantį atpildą pradėjo naikinti visus įrodymus apie masines žudynes, atsikasinėjo ir degino lavonus, naikino dokumentus ir kitaip slėpė savo nusikaltimus, bet padarytos žalos niekas nebegalėjo atitaisyti, nes buvo nužudyta labai daug nekaltų žmonių ir beveik sunaikinta visa žydų tauta. Visos žudynės baigėsi su antruoju pasauliniu karu.
15) Žydų žudymo etapai. 1-asis etapas. 1941m. Birželio pabaigoje liepos pradžioje žydai buvo suimami, įkalinami šaudomi, kaip buvę komjaunuoliai, komunistai, sovietų valdžios pareigūnai ar šalininkai Dėl tokių pačių priežasčių buvo įkalinami ir kitų tautų piliečiai, daugiausiai vyrai. Žydus persekiojo SD būriai, kariškiai, karo komendantai, apygardų komisarai ir net vietinė policija. 2-asis etapas. 1941 liepos pabaiga- lapkritis. Tuomet žydai buvo naikinami ne dėl politinių priežasčių o dėl savo žydiškos prigimties. Iki rugsėjo mėnesio pabaigos beveik visi provincijų žydai buvo apgyvendinti getuose, kalėjimuose ar izoliacinėse stovyklose. Žydai buvo šaudomi miškuose ar laukuose esančiuose už kelių kilometrų nuo getų.
16) Teherono konferencija. Ji įvyko 1943 m. lapkričio mėn. 28 d. dalyvavo Stalinas, Čerčilis, Ruzveltas. Svarbiausias klausimas buvo antrojo fronto veiksmų pradžia. Nuspręsta jį atidaryti 1944 metų gegužės mėn.
17) Krymo ir Potsdamo konferencijos. Įvyko 1945 metų vasario mėn. Jaltoje (SSRS) susitiko Čerčilis, Ruzveltas, Stalinas, jie nutarė sunaikinti nacizmą, okupuoti ir nuginkluoti Vokietiją, Berlyną padalinti į 4 okupacines zonas, dalį Vokietijos teritorijos priskirti Lenkijai, SSRS gavo leidimą 50 metų okupuoti dabartinę Kaliningrado sritį, po Vokietijos sutriuškinimo SSRS privalo pradėti karą su Japonija. Per Potsdamo konferenciją 1945 m. liepos- rugpjūčio mėn. nutarta: pritarti Jaltos nutarimams, dėl Berlyno, Kaliningrado ir Lenkijos sienų. Sudarė tarptautinį karinį tribunolą, karo nusikaltėliams teisti.
18) Antrasis frontas. Anglai ir amerikiečiai ilgai delsė pradėti plataus mąsto puolimą Europoje, nenorėjo įsivelti į didelius mūšius sausumoje ir bandė Vokietiją palaužti bombardavimais iš oro. Platų puolimą pradėjo 1944 m. birželio 6d jų kariuomenė vadovaujama D. Eizenhauerio, išsilaipino Prancūzijos šiaurės vakarų pakrantėje. Vokiečiams antrasis frontas buvo netikėtas. Sąjungininkai daug kartų atidėliojo, todėl Hitleris prarado budrumą. Antrojo fronto susikūrimas reiškė neišvengiamą Vokietijos pralaimėjimą.
19) Karas tolimuosiuose rytuose. Perl Harboras Havajų salose buvo didžiausia amerikiečių karinė bazė Ramiajame vandenyne. Ten telkėsi 1/3 JAV karo laivų. 1941 m. gruodžio 7d ten slapčia priartėjo Japonijos laivyno junginys po puolimo amerikiečių Ramiojo vandenyno laivynas laikinai buvo išvestas iš rikiuotės. Po sėkmingo antpuolio iki 1942 m. gegužės mėn. japonai pradėjo grobti Ramiojo vandenyno salas.
20) Trumeno doktorina. Nuo 1947 metų Trumenas padeda visoms valstybėms kovojančioms prieš komunizmą. Sukuriamas „Maršalo“ planas, kuris turėtų padėti atkurti sugriautą Europos ekonomiką. Šiuo planu pasinaudoja Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija. Įkurta tarptautinė organizacija (OEEC) „Maršalo“ planui įgyvendinti ši organizacija vienijo 16 narių. JAV pasiekimai: 1945 metais- sukurta atominė bomba. 1946- pirmasis kompiuteris, 1948- pirmasis trazistorius.
21) Mokslo ir technikos revoliucija. 1957 metais SSRS buvo paleistas pirmasis dirbtinis Žemės palydovas. 1961 metais į kosmosą pakilo pirmasis žmogus- J. Gagarinas. 1969 amerikiečiai astronautai N. Armstrongas ir E. Oldrinas nusileido mėnulyje. Kosminė technika itin sparčiai tobulėjo. Buvo sukonstruoti aparatai skrydžiams į kitas planetas, paleistos kosminės orbitinės stotys. Kosmoso erdvėje skraidantys aparatai pradėti taikyti ir karo tikslams.
22) Černobylis. Černobylio AE pastatyta 1984 metais bet jau 1986 metų balandžio 36 diena 1 val. 23 min, sprogimų serija sugriovė AE 4-ojo energijos bloko reaktorių ir pastatą. Kilo gaisras.Didžiulė teritorija aplink AE buvo užkrėsta. Radionuklidais buvo užkrėsta 11 sričių kuriose gyveno apie 17 mln. žmonių. Černobylio katastrofa tapo didžiausia XXa. Technologijos katastrofa.avarijos padarinius likvidavo apie 57 tūks. žmonių, dėl reaktoriuje tebevykusių nevaldomų fizinių procesų korpusą dengiantis betoninis sarkofagas ėmė irti, daugelis avarijos padarinius likvidavusių žmonių greit mirė arba sunkiai susirgo.
23) Jungtinė Tautų Organizacija (JTO). yra tarpvalstybinė organizacija, kurią sudaro 191 valstybė. buvo įkurta 1945 metais pasibaigus Antrajam Pasauliniu karui. Jungtinių Tautų Organizacijos tikslai: siekti išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą, o esant reikalui, imtis veiksmingų kolektyvinių, puoselėti draugiškus valstybių tarpusavio // // santykius; siekti tarptautinio bendradarbiavimo sprendžiant ekonomines, socialines, kultūrines ir humanitarines problemas, ugdant ir skatinant pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms; būti tautų, kurios siekia minėtų tikslų, veiklos derinimo centru. Nuo 1990 metų siekdamos parengti išsamią ir teisiškai pagrįstą plėtros darbotvarkę, Jungtinės Tautos rėmė daugybę pasaulio viršūnių susitikimų ir pasaulinių konferencijų. Prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius sukvietė 147 valstybių ir vyriausybių vadovus į Tūkstantmečio viršūnių susitikimą. Jungtinių Tautų tikslas – kreiptis į pasaulio lyderius ir paprašyti dar kartą patvirtinti jų apsisprendimą kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi, įveikti AIDS, maliariją ir kitas ligas, dirbti taikos labui ir padėti mažiausiai išsivysčiusioms šalims siekti pažangos. Be įsipareigojimų savo valstybėms pasaulio vadovai pripažino kolektyvinę atsakomybę išsaugoti žmogiškojo orumo principus. Be to, valstybių ir vyriausybių vadovai pareiškė, kad pagrindinis šiandieninio pasaulio tikslas – užtikrinti, kad globalizacija taptų pozityvia viso pasaulio tautų varomąja jėga.
24) Korėjos karas. Po Japonijos kapituliacijos Korėją užėmė SSRS ir JAV karinės pajėgos. Korėja buvo padalinta į 2 okupacines zonas pagal 38 lygiagretę. Per mėnesi užėmė beveik visą jos teritoriją.JTO ginkluota armija nugalėjo komunistus ir užėmė pusiasalį.
25) Arabų ir Izraelio konfliktas. Kai Izraelio valstybę užpuolė Egipto, Sirijos, Libano ir Jordanijos armijos, Izraelis atlaikė puolimą ir net praplėtė savo teritoriją, okupavo naujų teritorijų . Iš užimtų žemių pasitraukė palestina, sumažėjo Egipto karinė galia.1973 metais karas vėl atsinaujino ir Egiptas su Sirija vėl smogė Izraeliui, bet ir vėl pralaimėjo. Reikalaujant JAV, SSRS ir kitoms valstybėms karo veiksmai buvo sustabdyti.
26) Karibų krizė. Ji kilo 1959 metų spalio mėnesį, kai jog Kuboje, prie Floridos, SSRS kariniai specialistai įrengė raketų paleidimo aikšteles ir sumontavo vidutinio nuotolio raketas su branduoliniais užtaisais. Tai kėlė tiesioginę grėsmę JAV saugumui. JAV prezidentas Dž. Kenedis, bijodamas karo, atsisakė minties pulti ir sunaikinti raketas, bet jis įsakė karo laivams blokuoti salą ir nepraleisti sovietų laivų su naujomis raketomis. Galiausiai abi šalys susitarė, kad SSRS išgabens raketas, o JAV nepuls Kubos.
27) Karas Afganistane. 1978 metais įvyko perversmas Afganistane, naujoji valdžia ėmė reformuoti ūkį,visuomenini gyvenimą. Pamažu šalyje įsiliepsnojo tarpusavio karas. Į konfliktą nutarė įsikišti SSRS vadovybė. 1979 m., gruodžio mėn., į Afganistaną įsiveržė sovietų armija, bet pergalės jie nepasiekė, nors buvo įkūrę karinių bazių visoje šalyje. Po sovietų pasitraukimo karas Afganistane tęsėsi. 1992 m., modžachedų pajėgos užėmė sostinę Kabulą ir nuvertė sovietų paliktą vyriausybę.
28) Gorbačiovas atsisako Brežnevo doktrinos. 1986 metais lapkričio mėn. Maskvoje vykusiame socialistinių šalių pasitarime M. Gorbačiovas pareiškė, kad kiekviena valdančioji komunistų partija atsakinga pirmiausiai savo liaudžiai. Socialistinių valstybių tarpusavio santykiuose nebeturi būti diktato ir priklausomybės, kaip pasitaikydavo anksčiau. Tai reiškė, kad SSRS atsisako Brežnevo doktrinos, t.y., spaudimo ir jėgos panaudojimo socializmui ginti.
29) Vokietijos suvienijimas. Siena skirianti VDR ir Vakarų Vokietija buvo pradėta griauti, sienos plotis buvo 1,2 metro, o aukštis 3,6 metro . 1989 metų lapkričio 9 dieną siena buvo pradėta griauti. Pirmiausia buvo išgriautos trys nišos, kuriomis žmonės galėjo patekti į Rytus arba Vakarus. Ir tuo naudojosi. Buvo ilgiausios žmonių eilės, kurie valandų valandas laukdavo, kada pateks į Vakarų Berlyną. Per pirmąsias tris dienas per tris nišas į Vakarus išėjo beveik visi berlyniečiai. Visiems buvo smalsu sužinoti, kaip atrodo jis, kapitalizmas.
30) Rugsėjo 11 d. teroristiniai išpuoliai. Artimųjų rytų teroristinė grupuotė „Al Qaeda“ surengė patį kruviniausią ir masiškiausią teroristinis išpuolis žmonijos istorijoje. Vos per kelias valandas niekieno netrukdomi teroristai surengė sėkmingus pasikėsinimus į svarbiausius JAV galybės ir turto simbolius – Pasaulio prekybos centrus ir Pentagoną. Atakos nusinešė beveik 3 tūkst. žmonių gyvyyyyyyybių:(

Vytautas V.Landsbergis. Baltijos apokalipsė

Yra toks linksmas pasakymas, kad pesimistas – tai gerai informuotas optimistas. Žinojimas išlaisvina.

Tačiau kartais yra dvejojama, ar verta visuomenę informuoti apie gresiančias stichines, apokaliptines nelaimes. Vieni sako, kam ta panika, galbūt tai ir neįvyks… Antai, kiek buvo visokių gąsdinimų, kad 2000 metai – tai pasaulio pabaiga, o nieko neįvyko. Kiti teigia, kad esama akivaizdžių, fizikos dėsniams paklūstančių gamtos procesų, kurie gali būti apskaičiuojami ir netgi numatomas įvykių laikas. Tada informuoti žmonės turi laiko tam pasiruošti, numatyti gelbėjimosi būdus arba bent likusį gyvenimą praleisti tikslingai, džiaugdamiesi kiekviena diena, neeikvodami laiko tuštiems užsiėmimams.

Prieš keturias vasaras pirmą kartą mums žinomoje istorijoje Šiaurės ašigalis visiškai ištirpo. Ir privatūs, ir kariniai laivai faktiškai plaukiojo tiesiai virš Šiaurės ašigalio, nes ten buvo vien vanduo. Šiame regione niekada anksčiau nebuvo mažiau kaip dešimt pėdų kieto ledo.

Prieš keletą metų žaliųjų organizacija „Green Peace” paskelbė, kad Šiaurės ašigalyje plaukiojantis ledas nuo žiemos iki vasaros sumažėjo maždaug per 480 km (tris šimtus mylių), bet niekas į tai neįsiklausė.

2004 metų vasario 9 dienos žurnale „Fortune” Pentagonas pateikia Šiaurės ašigalio 1970 metų ir 2003-iųjų palydovines fotografijas, kurios parodo, kad per 33 metus Šiaurės ašigalis aptirpo 40%. O dabar jis tirpsta vis greičiau ir greičiau.

Pietų ašigalyje irgi ne geresnė padėtis – prieš keletą metų atskilo Larseno A ledynas, ir tuo nustebino daugelį mokslininkų. Prieš trejus metus Larseno B ledyninis šelfas atskilo ir nuplaukė į vandenyną. Tie patys mokslininkai sakė, kad jis tirps šešis mėnesius, nes jo gabaritai milžiniški, bet jie vėl suklydo. Jis ištirpo viso labo tik per 35 dienas, ir, kas daug svarbiau, dėl to pasaulinio vandenyno lygis pakilo beveik per du su puse centimetro (per colį).

Dabar, kai Larseno B ledyno jau nebėra, kitas milžiniškas šelfinis ledynas Rossa liko neapsaugotas. Ledynui Rossa išplaukti į okeaną neleido tik Larseno B ledynas. Ledyne Rossa jau formuojasi plyšys.

Jei ledynas Rossa pateks į vandenyną, tai apskaičiuota, kad pasaulinio vandenyno lygmuo pakils 5-6 metrus (16-20 pėdų). O tai pakeis pasaulį, nes beveik visi pajūrio miestai pasaulyje ir daugelis salų, taip pat Olandijos teritorija, atsidurs po vandeniu.

Kitas panašaus pobūdžio reiškinys – Golfo srovės stojimas. Pentagonas, tirdamas reiškinius, dabar vykstančius Atlanto vandenyno šiaurinėje dalyje, atkreipė dėmesį į praeitį, kad pamatytų, kada anksčiau Golfo srovė sulėtėdavo ar sustodavo, ir kaip tuo metu keitėsi oras planetoje.

Faktiškai toks vandenyno srovių Šiaurės Atlante lėtėjimas ar sustojimas praeityje vykdavo šimtus kartų per šimtus milijonų metų, bet artimiausioje praeityje, per pastaruosius 10 tūkstančių metų, tai įvyko tik du kartus.

Paskutinį kartą tai įvyko mūsų eros 1300 metais, ir tada tai buvo tik sulėtėjimas. Srovė tą kartą taip ir nesustojo. Mokslininkai nežino, kodėl įvyko tas sulėtėjimas, ir dėl jo priežasčių dabar kuria įvairias teorijas.

Sulėtėjimo rezultatas: ryškus globalūs klimato ir orų pasikeitimai, kurie negalėjo sugrįžti į normą po to sekusius 550 metų. Šis mūsų istorijos periodas gavo mažojo ledynmečio pavadinimą dėl jo griaunamųjų pasekmių orams, taip pat dėl stipraus atšalimo.

Pentagonui tapo aišku, kad mažojo ledynmečio metu Amerikos rytų pakrantėje buvo nepaprastai šalta, tuo pat metu Jungtinių Valstijų centriniai ir vakarų rajonai tapo tokie sausi, kad Viduriniai Vakarai pavirto dulkių audrų regionu, kalnų miškai visiškai išdegė – taip pat kaip jie išdega mūsų dienomis. Visa tai vyko dėl Golfo srovės lėtėjimo, kuris tęsiasi iki šios dienos jau apie dešimtį metų. Įtaka Europai taip pat buvo milžiniška, kadangi orai mažojo ledynmečio metu visiškai pasikeitė ir šiame žemyne.

Įdomią informaciją galima rasti tyrime, skirtame XIV amžiaus indėnams anasaziams. Čiako kanjone, Niu-Meksiko valstijoje, anasazių visiškai nebeliko, o kur jie išvyko, niekas tiksliai nežino. Niu-Meksiko aplinkos tyrimai parodė, kad jų išėjimo iš šio rajono viena iš priežasčių buvo ta, kad XIV šimtmečio pradžioje Čiako kanjone prasidėjo sausra, ir per 47 metus ten nebuvo nė lašo lietaus! 47 metai sausros bet ką privers pakeisti gyvenamąją vietą. Nėra vandens – nėra gyvenimo.

Archeologai, darę šį tyrimą, nežinojo, kodėl prasidėjo sausra, bet jos priežastys tampa aiškios prisiminus, kad prieš prasidedant šiam periodui Golfo srovė sulėtino savo tėkmę. Būtent tai, Pentagono nuomone, dabar gresia Amerikai, Kanadai ir Europai.

Galima manyti, kad dabartinė sausra JAV vakaruose greitai baigsis, bet Golfo srovės buvimo Žemėje istorija verčia manyti, kad ji tęsis dar maždaug keturiasdešimt metų, kol pusiausvyra pradės vėl atsistatyti.

Tačiau Pentagono ataskaitoje sakoma, kad turimi faktai kalba ne apie paprastą sulėtėjimą, o apie visišką būsimą Golfo srovės sustojimą. Paskutinį kartą srovė buvo sustojusi prieš 8200 metų.

Pentagonas, remdamasis savo tyrimais, sako, kad šis scenarijus daug dramatiškesnis. Netrukus po to, kai prieš 8200 metų Golfo srovė sustojo, Šiaurės Europa atsidūrė po 800 metrų (pusės mylios) ledo sluoksniu, o Niujorke ir Anglijoje nusistovėjo oras, panašus į Sibiro.

O toliau sekė tikras ledynų periodas, kuris tęsėsi apie šimtą metų, todėl tampa aišku, kodėl Pentagonui taip neramu. Regis, kad Golfo srovės problema JAV (ir kitų šalių) nacionaliniam saugumui sudaro didesnę grėsmę, nei visas pasaulinis terorizmas, kartu paėmus. Terorizmo išpuoliai yra smulkmė, palyginti su Golfo srovės sustojimu – tai nepalyginami dalykai.

Be stabilių oro sąlygų maistinių žemės ūkio kultūrų auginimas taps beveik neįmanomas ir, kaip tvirtina Pentagonas, artimiausioje ateityje tai gali tapti tokia didele problema, kad visame pasaulyje gali prasidėti karai ne dėl naftos ir elektros energijos, o dėl maisto ir vandens.

Tokio įvykių vystymosi atveju iškyla būtinybė evakuoti ištisas valstybes, tokias kaip Suomija, Švedija ir Danija, kurios atsidurs po ledo sluoksniu, taip pat kitas valstybes dėl kitų priežasčių. Ši milžiniška imigracija sukurs didžiausią grėsmę nacionaliniam saugumui – tvirtinama Pentagono ataskaitoje.

2004 metų birželį SNO įvyko svarbus susitikimas, skirtas globalaus atšilimo ir Golfo srovės problemai. Šiame susitikime, pasibaigusiame birželio 29 dieną, dalyvavo 154 šalys, ir jos sugebėjo rasti vienintelę priemonę – kaip galima greičiau atsisakyti naftos ir benzino naudojimo.

Esama nuomonių, kad tolesnis anglies dvideginio išmetimo mažinimas, ko gero, leis sulėtinti problemos vystymąsi. Tai svarbu, kadangi kiekviename vandenyne yra srovių, panašių į Šiaurės Atlanto, ir jei jos visos sulėtės ar sustos, Žemėje beveik neišvengiamai prasidės tikras ledynų periodas. Istorija rodo, kad tokiu atveju sekantis šilumos periodas mūsų civilizacijai prasidės po 90 tūkstančių metų.

Bet iš tikrųjų pakeisti ar pagreitinti srovių tekėjimą visame Atlanto vandenyne ir jį gražinti į „normą” žmonija nepajėgi su visomis savo technologijomis. Daugumos pasaulio mokslininkų vertinimu, pernelyg vėlu keisti eigą to, kas turi įvykti. Vienintelis dalykas, ką pasaulis dar gali padaryti, tai pasiruošti sukrėtimams.

Visame šiame grėsmių kontekste užmirštamas dar vienas, tarsi “mažiausias” ekologinės katastrofos pavojus – Antrojo pasaulinio karo laikų cheminis ginklas Baltijos jūros dugne. Anglų spauda aprašo šią situaciją kaip pavojingiausią šiuo metu – ir ne tik Baltijos jūros valstybėms! Situacija maždaug tokia: po Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai pasidalijo šimtus tūkstančių tonų cheminio ginklo, kuris buvo pagamintas Vokietijos karinėse gamyklose, ir sutarė tai sunaikinti. Anglai su amerikiečiais savąją pusę sudėjo į dvi baržas ir nuskandino jas ties Bornholmo sala. Rusai pasielgė kitaip – jie plaukė nuo Šventosios iki Gotlando salos ir mėtė iš laivo po vieną konteinerį. Neaišku, kuris būdas geresnis, bet laikas parodė, kad abu buvo visiškai idiotiški.

Taigi – Baltijos jūroje, šalia Šventosios, Antrojo pasaulinio karo ginklų kapavietėje, palaidota apie 2000 kg cheminio ginklo atsargų. Neseniai pastebėta padidėjusi nuodingų medžiagų koncentracija. Iš viso Baltijos jūroje palaidota apie 300 000 kg Antrojo pasaulinio karo sprogmenų, iš jų cheminio ginklo – apie 50 000 kg!

Prieš porą metų Danijos žvejai giluminiais tinklais ištraukė plastilino pavidalo masę, kurią tučtuojau sumetė atgal. Keli ištraukusieji netrukus mirė. Tada skubiai pradėta šį reiškinį tyrinėti ir surasta priežastis – pasirodo, buvo ištrauktos zarino dujos, pavirtusios plastilinu. Tada ir paaiškėjo, kad konteineriai, kuriuose buvo “saugiai” palaidotas cheminis ginklas, jau prarūdijo, ir tik laiko klausimas – kada tai pradės judėti, kada tai bus išmesta į krantą ir ims keliauti su gruntiniais vandenimis. Danai išleido žemėlapius žvejams, kad šie bent nebežvejotų tose konteinerių palaidojimo vietose. Buvo svarstyta – gal betoniniu sarkofagu apdengti Bornholmo apylinkėse nuskandintąsias baržas, bet vėlgi konstatuota, kad jau per vėlu. Viskas taip sutręšę, kad nuo mažiausio pajudinimo cheminiai nuodai gali išsilieti anksčiau.

Prognozės nykokos – anot ekspertų, turime maždaug dešimt metų sprendimams ieškoti. Paskui Baltijos jūra ir aštuoniasdešimt kilometrų aplink ją – negyvoji zona. Bet ir tai dar ne viskas! Anglų mokslininkų teigimu, dujų tuose konteineriuose esama dvejopų – vienos pavirtusios plastilinu, o kitos – ne. Taigi tos antrosios keliaus ne vandeniu, o oru, kur vėjelis papūs…

Suomiai, tiesa, išrado kažkokią bakteriją, gebančią naikinti cheminį ginklą Baltijos jūros dugne, tačiau nuodų sunaikinimo ciklas truks apie 100 metų, o neigiami procesai vystosi gerokai greičiau.

Norom nenorom pradedama mąstyti ne tik apie fizines, bet ir apie metafizines reiškinių sprendimo galimybes. Reikia Mozės, kuris praskirtų jūrą. Reikia tokios sąmoningų žmonių minties koncentracijos, kuri leistų atrasti apsisaugojimo būdų. Juk teigiama, kad Egipto piramidės buvo statytos psichine galia pakeliant milžiniškus akmenų luitus…

Viena aišku – tokiame apokaliptiniame kontekste daugelis dalykų, vykstančių Lietuvoje ir kitose aplinkinėse valstybėse, atrodo kaip kvailos, vaikiškos intrigos, nesąmoningi žaidimai su atomine bomba, nesuprantant, kad sprogmenų laikrodis jau tiksi.

(Rašant šį komentarą pasinaudota Drunvalo Melchisedeko mintimis iš straipsnio “SAUSRA AR APLEDĖJIMAS? GLOBALUS ATŠILIMAS ĮRODYTAS”, bei rašiniais iš New York Times, June 20, 2003)

Bernardinai.lt

Lietuvos Nacionaliniai parkai ir jų teritorijos

1-oji diena. Išvykstame iš Vilniaus autobusų stoties ir keliaujame į Marcikonius. Po kelių valandų jau būname svečių namuose, kur mus sutiks malonus vietinių žmonių personalas. Įsikuriame savo kambariuose.Pradedame kelionę dviračiais nuo Dzūkijos Nacionalinio parko centro – Marcinkonių.
Marcinkonys – Zervynos – Mančiagirė – Žiūrai – Trakiškiai – Mardasavas – Puvočiai – Kašėtos – Marcinkonys
Atstumas 40 km, iš jų 19 km asfaltu. Keliautojų laukia pažintis su Dzūkijos šilais, žemyninėmis kopomis, vaizdingais Ūlos, Merkio ir upių slėniais, kultūros paminklų gausa išsiskiriančiu etnografiniu Zervynų kaimu.
Po varginančios, tačiau labai malonios kelionės grįžtame atgal į poilsio namus ir ten praleidžiame naktį.

2-oji diena. Ryte paliekame Dzūkijos nacionalinį parką. Vykstame į Trakų istorinį-nacionalinį parką. Trakų parkas įkurtas 1991 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Lietuvos istorinio valstybingumo centro kultūriniams kompleksams su jų autentiška gamtine aplinka saugoti. Šiame unikaliame kompaktiškame kultūros ir gamtos paveldo ansamblyje, kuris atspindi svarbius Lietuvos ir Rytų Europos istorijos laikotarpius bei įvykius, puikiai išlikęs kultūrinis kraštovaizdis su urbanizuotu centru – istoriniu miestu ir pilimis tarp ežerų, tradicinio žemės naudojimo su reliktiniais kaimais, agrarinėmis teritorijomis bei išlikusiomis natūraliomis pirminės gamtos vietovėmis. Trakų parko vertės puikiai išlikusios, identifikuotos ir saugomos nacionalinių teisės aktų visuma. Įsikuriame poilsio namuose „Riterio paunksnėje“.Vidurdieny grupė renkasi prie tilto į Salos pilį. Ten bus du gidai, kurie turės savus tolesnės kelionės maršrutus. Kiekvienas galės išsirinkti sau priimtiniausią kelionės maršrutą ir jį įgyvendinti.

Pirmasis maršrutas. 1 Varnikų piliakalnis ir senovės gyvenvietė. 2 Bražuolės piliakalnis ir senovės gyvenvietė. 3 Daniliškių piliakalnis ir senovės gyvenvietė. 4 Senųjų Trakų senovės gyvenvietė 5 Senųjų Trakų senovės gyvenvietė II. 6 Trakų mitologinė vietovė. 7 Bražuolės pilkapiai. 8 Senųjų Trakų piliavietė. 9 Trakų pusiasalio pilies griuvėsiai. 10 Trakų salos pilis. 11 Trakų parapijinė bažnyčia. 12 Senųjų Trakų parapijinė bažnyčia. 13 Trakų Kenesa. 14 Trakų cerkvė.

Antrasis maršrutas: 15 Daniliškių sentikių cerkvė. 16 Senųjų Trakų buv. benediktinų vienuolynas. 17 Trakų buv. Dominikonų vienuolynas. 18 Buvusi parapijos mokykla, Birutės g. 6. 19 Buvusi klebonija, Birutės g. 8. 20 Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis. 21 Buvęs Rusijos imperijos pašto pastatas. 22 Buvusi karaimų mokykla – Medraš, Karaimų g.28. 23 Karaimų tiltas. 10 Trakų salos pilis. 50 I pasaulinio karo karių kapai Jovariškėse. 51 Lenkų karių kapai. 52 Žydų holokausto aukų kapai. 53 Lietuvių rezistentų kapai. 54 Karaimų etnografinė paroda. 55 Karaimų gatvė, Trakų miestas. 56Bražuolės apžvalgos aikštelė. 57 Jovariškių apžvalgos aikštelė.

Visi grįžtame į poilsio namus.

3-ečioji diena. Atsikelę ryte pavalgome ir išvykstame iš Trakų. Prieš pietus atvykstame į Aukštaitijos nacionalinį parką. Ignalinos rajonui priklauso 50 procentų Parko teritorijos, Utenos rajonui – 25 proc., Švenčionių rajonui – 25 proc. Viename gražiausių Rytų Lietuvos kampelių 1974 m. įkurtas Aukštaitijos nacionalinis parkas. Šioje 40 tūkst. ha teritorijoje tyvuliuoja 126 ežerai, yra 116 kaimų, daug kultūros ir gamtos paminklų. Su gidu visą dieną lankysime parke stūksančius ir didelę istorinę vertę turinčius saugomus paminklus:

Trainiškio ąžuolas auga ant Baluošo ežero kranto įsikūrusiame Trainiškio kaimelyje. Ąžuolui yra beveik 800 metų. Jo kamieno apimtis – 6,1m, o aukštis – 23m. Šis ąžuolas mena pagonybės laikus, kai Lietuvoje ošė ištisos šventų ąžuolų giraitės.

Puzinižkio ąžuolas auga to paties pavadinimo kaime, ant aukštos kalvos. Ją verta aplankyti dar ir dėl nuostabaus iš čia atsiveriančio vaizdo.
Obelų rage prie žeimenio ežero auga net 14-os kadagių grupė. Aukščiausias yra 12 m aukščio. Kadagiai gali užaugti iki 15 m aukščio ir išgyventi net 2000 metų.

Medinė bažnyčia su varpine pastatyta 1750 m. Kunigas Juozapas Baziliauskas nuosavoje, iš tėvų paveldėtoje žemėje pastatė šv. Juozapo, savo globėjo, medinę bažnyčią. Istorija byloja, kad vienintelis statyboje naudotas instrumentas buvo kirvis. Aštuonkampė varpinė, primenanti lietuvių senovinių medinių pilių sargybos bokštą, yra vienintelė tokia Lietuvoje. Bažnyčios ansamblis su varpine paskelbtas architektūros paminklu.
Pilkapio ekspozicija ir akmens amžiaus būstas

Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje gausu senovinių, pilkapiais vadinamų kapaviečių. Įrengiant Palūšės ekspoziciją remtasi vieno iš jų radiniais. Maketas vaizduoja žalvario amžiaus (V-VI a.) kapavietę. Greta stovi akmens amžiaus būsto rekonstrukcija pagal Kretuono apylinkių archeologinius radinius. Būtent Kretuono apylinkėse aptiktos gyvenvietės laikomos seniausiomis Lietuvoje.
 
Paminklas kompozitoriui M.Petrauskui

Palūšėje gimė pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ kūrėjas, kompozitorius Mikas Petrauskas. Matyt jo tėvas tuomet vargonavęs Palūšės bažnyčioje, pasėjo sūnaus sieloje pomėgį stebuklingiems muzikos garsams, o motina, pati gimusi šiose apylinkėse, išmokė pajusti gamtos grožį. Mikas apie muziką šneka kaip apie mylimąją: Muzika paguodžia nelaimėje, muzika duoda patvarą žygiuose ir pasiryžimą, muzika suteikia smegenims gerą poilsį po nuovargio, sustiprina ir atnaujina mintis. Palūšėje, 1973 m., minint kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines, M.Petrauskui pastatytas skulptoriaus J.Kėdainio paminklas.

 Botanikos takas

Aukštaitijos nacionalinis parkas floristiniu požiūriu yra viena turtingiausių saugomų gamtos teritorijų Lietuvoje. Norinčius geriau pažinti įvairiarūšę parko augaliją, kviečia mokomasis botanikos takas. Jis įrengtas prie Lūšių ežero, tarp Palūšės ir Meironių kaimų. Tako ilgis – 3,5 km. Jo trasa pažymėta specialiu ženklu – baltu kvadratu su žalia įstrižaine. Šiame take galima pamatyti apie 150 augalų rūšių, iš kurių 9 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

 Tautodailininkų medinių skulptūrų ansamblis

Lūšių ežero pakrantėje, prie Meironų kaimo, stovi 16 medinių skulptūrų. 1977 metais kūrybinės stovyklos metu tautodailininkai jose įamžino gamtos grožį, Ignalinos krašto legendas. Ignaliniečio P.Petronio skluptūra ´Laumių pasaka byloja, kad pavojinga vyrams maudytis ežere po 12 valandos nakties, nes išplaukusios laumės pačius drąsiausius kankina keistu būdu – užkutena. Net keletas skulptūrų vaizduoja velnius. Senieji žmonės sako, kad vienas iš jų dar ir dabar gyvena netoliese esančiame Taramos ežerėlyje.

GINUČIAI IR APYLINKĖS
Ginučių vandens malūnas

Vienintelis iš šešių (Minčios, Ginučių, Pakretuonės, Pakaso, Gaveikėnų ir Brukninės) parke esančių vandens malūnų, išsaugojęs autentišką įrangą, yra Ginučių vandens malūnas. Jis veikė iki 1968 m. Jame ne tik miltus malė – metalinės turbinos sukimosi jėgą Ginučių kaimo gyventojai naudojo elektros gamybai. 1978m. parko administracija restauravo malūną: perstatė sienas ir perdengė stogą. Dabar malūnas saugomas valstybės kaip 19a. technikos paminklas. Ekspozicija antrame aukšte pasakoja apie duonos kelionę, o buvusiuose malūnininko apartamentuose įrengti poilsiautojams skirti kambariai, kuriuose dažnai apsilanko pats Ginučių malūno velnias.

Ginučių piliakalnis – 9-12a. archeologijos paminklas. Manoma, jog čia stovėjusi garsioji Linkmenų pilis, H.Vartbergės aprašyta dar 1373 m. Ant piliakalnio stovi paminklinis akmuo, bylojantis, kad prieš karą čia lankėsi prezidentas Antanas Smetona.

Ladakalnis – 176 m aukščio virš jūros lygio kalnas, stūksantis Šiliniškų gūbrio kalvų grandinėje, kuri lyg pašiaušta drakono ketera nutįsta į abi puses kiek tik užmato akys. Manoma, kad ant šio kalno buvo aukojamos aukos baltų gyvybės deivei Ladai – didžiajai Motinai, viso pasaulio gimdytojai. Nuo šio kalno atsiveria nuostabi panorama: matosi net 6 ežerai. Ladakalnis paskelbtas geomorfologiniu gamtos paminklu.
Senovinės bitininkystės muziejus

Tai viena iš įdomiausių ir gausiausiai lankomų Aukštaitijos nacionalinio parko vietų. Muziejus duris atvėrė 1984 m. Muziejaus darbuotojai papasakos apie bitininkystės raidą nuo seniausių laikų iki šių dienų. O bičių dievo Babilo skulptūra savyje talpina ir bičių šeimyną. Jų sunešto medaus galima paragauti muziejuje. Tik ragaudami medų atminkite – tam, kad prineštų šaukštą medaus, 200 bičių darbuojasi visą dieną.

TAURAGNAI IR APYLINKĖS
 
Taurapilio piliakalnis stūkso ant pietinio Tauragnų ežero kranto. Prie jo šliejasi to paties vardo kaimelis. Iš trijų pusių piliakalnį saugo vandenys, o iš ketvirtosios – specialūs gynybiniai įrengimai. Seni žmonės pasakoja, kad kitados kalno viršūnėje augęs storas ąžuolas, jo šovoje gyvenęs vaidila, vaidilutės kūrenusios ugnį. Įvedus krikščionybę, jo viršūnėje buvusi pastatyta bažnyčia, tačiau po kiek laiko išnykusi ir dabar esanti kalno viduje. Legenda byloja, kad kartą vienas drąsuolis atidžiau pažvelgęs į tą duobę ir pamatęs kalno gelmėse apleistą bažnyčią su išgriuvusiais altoriais, o viduje groję apdulkėję vargonai. Tačiau šv. Jono naktį, lygiai 12 valandą, piliakalnis atsidengiąs, deja, tik vienai sekundei. Kas turi geras akis, galįs pamatyti bažnyčią ir grojančius vargonus.

Akmuo Mokas

Tauragnų apylinkėje prie Šeimaties kaimo stūkso akmuo, lankytojus stebinantis savo dydžiu. Šį akmenį žmonės vadina Moku. Šalimais guli mažesnis akmuo – Mokiukas. Legenda byloja, kad tai suakmenėjusi Mokų šeima. Iš tikrųjų šiuos akmenis į Lietuvą maždaug prieš 50 tūkst. metų iš Skandinavijos atitempė ledynas.

REŠKUTĖNAI IR APYLINKĖS

Nalšios visuomeninio muziejaus filialas Reškutėnuose

Šį muziejų įkūrė mokytojas Izidorius Kazakevičius. Per dvi dešimtis metų mokytojas po kruopelytę muziejuje sukaupė daugiau kaip 1000 eksponatų, pasakojančių apie šio krašto istoriją. Čia galima susipažinti su įvairių laikų lietuviškais leidiniais, pamatyti muzikos instrumentus, senuosius namų apyvokos rakandus, archeologinius radinius, įvairių akmenų kolekciją ir netgi meteoritą.

Paukščių stebėjimo bokštelis

Rytinėje Kretuono ežero pakrantėje nusidriekusios užliejamos Žemaitiškės pievos pasižymi gausybe čia perinčių saugomų paukščių rūšių, tokių kaip: juodakaklis kragas Podiceps nigricollis, juodoji žuvėdra Chlidonias niger, pilkoji antis Anas strepera, putpelė Coturnix coturnix, švygžda Porzana porzana, griežlė Crex crex, stulgys Gallinago media, griciukas Limosa limosa ir kiti. Tai naujai besiformuojanti gamtinė teritorija – paukščių buveinė, atsiradusi kadaise numelioruotų pievų vietoje. Laikui bėgant žmogaus sukurtos sausinimo sistemos pradėjo griūti, todėl buvusios Vajuonėlės upelio vagos vietoje susiformavo užpelkėjusių pievų plotai. Šią teritoriją patogiausia apžvelgti nuo stebėjimo bokšto, specialiai įrengto prie Reškutėnų kaimo.

Lygumų kalnas yra pietrytiniame nacionalinio parko pakraštyje, pietiniame Vajuonio ežero krante. Ši, trijų ežerų supama, stačiašlaitė, 180 m aukščio virš jūros lygio siekianti plokštikalnė yra tarsi milžiniška apžvalgos aikštelė. Į šiaurę tyvuliuoja Vajuonis. Į pietus nuo Akmeniškės kaimo atsiveria panorama į Kretuonykštį. Ten, kur į vakarinį kalno šlaitą kyla kelias, kadaise stovėjo trianguliacijos bokštas. Ši vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai – iš čia visas Kretuono ežeras matosi kaip ant delno. Kalno papėdėje auganti senų medžių alėja žymi kadaise čia buvusio dvaro vietą.

Pasigrožėję šiomis tikrais ispudingomis vietomis gryžtame atgal į poilsio namus,susikrauname daiktus ir pilni ispudžių važiuojame atgal į Vilnių,
Kelionė baigta.

Pilies gatvė

Pilies gatvė – seniausia ir puošniausia Vilniaus senamiestyje. Gatvė susiformavo ten, kur kelias iš Vilniaus pilies vedė į pietus – Lenkijos ir Rusijos link. Tai pagrindinis kelias į pilį, kurio atsišakojimai ilgainiui virto šoninėmis gatvėmis. Pilies gatvės pavadinimas istoriniuose šaltiniuose minimas jau 1530 metais. Šia gatve į pilį važiuodavo karaliai, popiežiaus legatai ir kitų šalių pasiuntiniai. Pilies gatvėje namus statėsi didikai, turtingi miestiečiai, keliolika pastatų valdė Vilniaus katedros kapitula. Prie Pilies gatvės visą kvartalą užėmė Vilniaus Universitetas, gyveno universiteto profesoriai. Viename iš kiemų 18 amžiaus pabaigoje buvo įkurtas Vilniaus Universiteto botanikos sodas. Pilies gatve traukdavo bažnytinės procesijos. Plačiausiose gatvės vietose šurmuliavo turgūs: vadinamoji Didžioji rinka prie Rotušės ir Žuvų turgus prie Piatnickajos cerkvės. Pilies gatvė patraukia architektūros įvairove: gyvenamieji namai, pažymėti Pilies gatvės 12-uoju ir 14-uoju numeriu, yra gotikiniai; Pilies 4 – renesansinis kapitulos namas; Šventų Jonų bažnyčios frontonas – barokinis. Pilies gatvėje yra įsikūrę Signatarų namai – būtent čia 1918-ųjų metų vasario 16-ą dieną Valstybės Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Dabar Signatarų namuose įkurtas muziejus. Jame atkurtas kabinetas, kuriame buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, eksponuojama Nepriklausomybės akto kopija.