Jėzus Kristus – dievas ar nusikaltėlis ?

 

Krikščionių dievas Jėzus Kristus šiuo metu yra populiariausias iš Lietuvos dievų, nors evangelijos vienareikšmiškai liudija, kad dievaitis Jėzus iš Nazareto buvo veidmainis, smurto kurstytojas bei pats tikriausias kriminalinis nusikaltėlis.

Krikščioniškas kryžius simbolizuoja senovinį kankinimo ir skausmingo žudymo prietaisą, antikinį kartuvių atitikmenį.

Oficialiai Jėzus Kristus yra populiariausias dievas tarp lietuvių

Jėzus Kristus mažai ką bendro turi su Lietuva, tačiau dauguma lietuvių oficialiai skelbiasi jo pasekėjais.

Tiktai todėl čia pateikiami pagrindiniai duomenys apie krikščionių dievaitį, nes visomis kitomis prasmėmis Jėzus vargiai laikytinas lietuvišku dievu.

Jėzus Kristus – visų kitų dievų nekentėjas ir uzurpatorius

Lietuviški dievai nepretenduoja į visagališkumą. Jie globoja kiekvienas savo Lietuvos gyvenimo sritį ir be reikalo nesikiša į kitų dievų sritis.

Tuo tarpu Jėzus nekenčia visų kitų dievų ir jų gerbėjų.

„Kas ne su manimi, tas prieš mane“, – Jėzus Kristus, – Luko evangelija, 11/23.

Todėl ir dauguma Jėzaus Kristaus garbintojų negerbia kitų dievų, visaip pravardžiuoja ir žemina jų pasekėjus. (Pavyzdžiui, netgi kitais atžvilgiais visiškai padorūs ir tolerantiški Lietuvos katalikai nesivaržydami vadina lietuviškus dievus „stabais“, o juos garbinančius – „stabmeldžiais“ ar pagonimis.)

Juk dar ne taip seniai krikščionys persekiodavo, kankindavo ar netgi žudydavo visus, kurie nenusižemindavo prieš Jėzų Kristų ir jo žynius.

Jėzus iš tikrųjų gyveno

Kitaip nei kiti Lietuvos dievai, Jėzus Kristus greičiausiai buvo istorinė asmenybė – mūsų eros pradžioje Palestinoje gyvenęs žydas vardu Jėšuja Ga Nocri arba Jėhuja iš Nazareto. Patikimų istorinių duomenų apie jį nėra, tačiau pagrindiniai Jėzaus gyvenimo faktai atskleisti jo gyvenimo aprašymuose – vadinamosiose evangelijose.

Visos keturios pagrindinės evangelijos (Morkaus, Mato, Luko ir Jono) nedviprasmiškai liudija, kad Jėzus Kristus buvo smurtinis nusikaltėlis, visiškai pelnytai nubaustas mirties bausme.

Savo karjeros pradžioje Jėzus Kristus apeliavo į kilniausius žmonių jausmus

Jaunystėje Jėzus ramiai gyveno savo šeimoje, kol į jį atkreipė dėmesį vienas tuo metu žymus pranašas, vadintas Jonu Krikštytoju. Jonas iškilmingai išmaudė Jėzų Jordano upėje ir, matyt, apmokė jį pranašo profesijos pagrindų. (Kai kurie istorikai mano, kad Jėzus Kristus palaikė ryšius su žydų esenų religine organizacija ir greičiausiai buvo jos nariu.)

Trisdešimties metų amžiaus pradėjęs savarankiškai pamokslauti ir burti pirmuosius pasekėjus, Jėzus daugiausiai kalbėjo apie artimo meilę, prievolę atleisti skriaudas ir pan., faktiškai atkartodamas žymiųjų žydų išminčių mokymą.

Evangelijos nemažai dėmesio skiria Jėzaus tuo metu atliktiems vadinamiesiems „stebuklams“ – standartiniams daugumos žydų pranašų rodytiems fokusams (tokiems kaip vandens pavertimas vynu, numirėlio atgaivinimas ir pan.), taip pat jo pretenzijoms į dievišką kilmę.

Bėgant laikui, Jėzus palinko į smurtą

Vėlesniuose pamoksluose Jėzus Kristus pasidarė kur kas kategoriškesnis, pradėjo reikalauti beatodairiškos pagarbos sau (Pavyzdžiui, Luko evangelija, 9/59-60), pradėjo įžeidinėti žydų tikėjimą ir papročius (Luko evangelija, 11/37-52) ir kviesti savo pasekėjus į kovą.

„Nuo Jono Krikštytojo laikų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia…“ (Mato evangelija, 11/12)

Iš pradžių taikus filantropas, į gyvenimo pabaigą Jėzus Kristus tapo smurtininku ir kriminaliniu nusikaltėliu

Sulaukęs trisdešimt trejų metų, krikščionių dievas atvyko verbuoti šalininkų į Jeruzalę, tačiau didelės pagarbos nesulaukė. Matyt, supykęs už tai, kad dauguma žydų visai nesiruošė jo garbinti, Jėzus Kristus pradėjo demonstruoti isterijos priepuolius – Jėzus sugebėjo prakeikti netgi jam nepatikusį medį, neįvykdžiusį jo dieviško noro – duoti vaisių pavasarį!

(…) Jėzus pasijuto alkanas. Pamatęs pakelėje vieną figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė: „Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ Ir figmedis bemat nudžiūvo. (Mato evangelija, 21/18-19; tas pats epizodas aprašytas ir Morkaus evangelijoje, 11/13-14 ir 20-21)

Galų gale krikščionių dievaičio pyktis prasiveržė smurtu. Su gauja savo pasekėjų Jėzus įsiveržė į Jeruzalės šventyklą ir rimbu primušė tenai dirbusius pinigų keitėjus bei kitus šventyklos darbuotojus, turėjusius palengvinti aukojimą iš toli atvykusiems piligrimams, bei suniokojo jų darbo vietas.

„Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus“. (Jono evangelija, 2/15)

Pagaliau įniršęs Jėzus išvadino Jeruzalės šventyklą „plėšikų lindyne“. (Mato evangelija, 11/17)

Taigi Jėzus Kristus smurtavo švenčiausioje žydams vietoje ir iš jos tyčiojosi – Jėzus ir žodžiais, ir veiksmais išniekino pagrindinę viso pasaulio žydų šventovę. Tai akivaizdžiai buvo sunkus kriminalinis nusikaltimas – už panašius nusikaltimus daug kur gresia mirties bausmė ir šiais laikais.

Prieš pat mirtį Jėzus prasitarė apie savo mokymo veidmainiškumą

Išniekinęs Jeruzalės šventyklą žydas nebegalėjo tikėtis išgyventi to meto Palestinoje. Jėzus Kristus suprato, kad neišvengs atsakomybės už savo šventvagystę.

Likęs vienas su savo mokiniais ant Alyvų kalno, Jėzus prisipažino, kad visi jo pamokymai apie artimo meilę, skriaudų atleidimą ir visos kitos humanistinės idėjos tebuvo gudri veidmainystė – tikrasis jo tikslas buvo įkvėpti pasekėjus kruvinoms žudynėms.

„Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą.“ (Mato evangelija, 10/34,35)

„Kalbėsite, kas tą valandą bus jums duota, nes kalbėsite nebe jūs, o Šventoji Dvasia. Brolis išduos nužudyti brolį, o tėvas – savo vaiką. Vaikai pakels ranką prieš gimdytojus ir juos žudys. (Morkaus evangelija, 13/11-12)

Matyt, toks atviras savo klastos prisipažinimas buvo netikėtas netgi krikščionių dievaičio mokiniams. Iki tol vienas labiausiai atsidavusių Jėzaus Kristaus apaštalų – Juda iš Karijato, matyt, pasipiktinęs begėdiška veidmainyste savo mokytojo, siekusio susikurti sau autoritetą ir patraukti pasekėjus gražiai skambančiais, tačiau nenuoširdžiais pamokslais, pats įdavė jį šventyklos išniekintojo ieškojusiai Jeruzalės valdžiai.

Turbūt Juda vienintelis iš Jėzaus mokinių dar nebuvo persismelkęs dievaičio klastingumu ir nuoširdžiai išsigando supratęs, kiek kraujo ir kančių žmonijai nešė Jėzaus veidmainystė.

Jėzus Kristus buvo nubaustas pagal nuopelnus

Jėzus buvo teisiamas pagal to meto įstatymus, ir jam buvo paskirta aukščiausioji bausmė. Akivaizdu, kad bet kas, išniekinęs švenčiausią žydų tautos šventovę, smurtavęs ten ir kurstęs smurtui kitus, nebegalėjo tikėtis pasigailėjimo.

Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas, kaip ir kiekvienas kitas mirčiai pasmerktas to meto kriminalinis nusikaltėlis – kryžius tuometinėje Romos imperijoje buvo iš principo tas pats, kas kartuvės Viduramžių Europoje.

Jėzaus pasekėjai išvystė jo filosofiją ir moralę iki universalaus mokymo

Jėzaus Kristaus bendrininkai tikėjo, kad jų dievaitis prisikėlė praėjus trims dienoms po nukryžiavimo ir tuo būdu bandė įrodyti jo dieviškumą.

Judą iš Karijato pakeitęs Paulius iš Tarso su Petro bei kitų mokinių pagalba iš Jėzaus pamokymų sukonstravo unikalią teologinę-filosofinę doktriną, apimančią ne tik religiją, bet ir moralę, politinį, socialinį bei asmeninį gyvenimą.

Išskirtiniai šios doktrinos bruožai:

• Klastingumas – viešai kalbama apie gražiausius ir kilniausius dalykus, o tikrovėje pateisinami patys šlykščiausi nusikaltimai, jei tik jie tarnauja aukščiausiųjų šventikų ar krikščioniškų valdovų interesams.Kaip ir prieš beveik du tūkstančius metų, taip ir dabar, žudydami šimtus tūkstančių musulmonų ir negailestingai niokodami ir plėšdami Iraką bei kitas musulmoniškas šalis, krikščionių lyderiai viešumoje kalba apie žmogaus teises, demokratiją ir panašius kilnius dalykus. Apie „kryžiaus žygius prieš kitatikius“ prasitariama tik retkarčiais, intymioje aplinkoje – lygiai taip pat, kaip prieš du tūkstantmečius gudravo Jėzus Kristus.
• Dvigubų standartų moralė – krikščionių šventikams ir jų rėmėjams bei išlaikytojams valdžioje neegzistuoja jokie moraliniai suvaržymai, jie gali meluoti, seksualiai išnaudoti vaikus, žudyti ir pan. su vienintele išlyga – turi slėpti savo nusikaltimus nuo plačiosios visuomenės ar sugalvoti jiems gražiai skambančius pateisinimus.Tuo tarpu žemiausiems sluoksniams – vadinamajai „bandai“ – primetami griežčiausi moraliniai suvaržymai, kartais priartėjantys prie absurdo, skatinamas nusižeminimas, savinieka ir neapykanta viskam, kas netarnauja krikščioniškųjų bažnyčių interesams. Bandos avinai turi klusniai vykdyti bažnyčios hierarchų bei valdžios vyrų įsakymus ir guostis mazochizmo teikiamais malonumais bei svajonėmis apie pomirtinį gyvenimą.
• Panieka kitiems tikėjimams – kiti dievai laikomi netikrais, „stabais“ ir pan., jų garbintojai vadinami „stabmeldžiais“, „pagonimis“ (kaimiečiais-tamsuoliais) – tuo būdu savo religijos rėmuose krikščionys susikūria „teisę“ visaip persekioti ir netgi žudyti visus kitatikius (su nedidele išimtimi žydams, kaip iš esmės garbinantiems tą patį dievą).

Klastos moralė padėjo Jėzaus pasekėjams užkariauti pasaulį

Panaikinę bet kokius moralinius ir teisinius apribojimus kitatikių atžvilgiu ir išaukštinę klastą, krikščionys įgijo didelį pranašumą prieš visus kitus tikėjimus, kurių pasekėjai gerbdavo ir kitų žmonių tikėjimą bei teisę į savo kultūrą ir religiją.

Akivaizdų Jėzaus nusikaltimą – švenčiausios visos žydų tautos šventyklos išniekinimą – krikščionys aukština vos ne kaip žygdarbį.

Anksčiau ar vėliau, jei ne jėga, tai klasta ir apgaule, krikščionys užkariavo didžiąją dalį pasaulio, išžudydami ar kitaip išnaikindami daugelio kitų religijų išpažintojus – dabar Jėzus Kristus garbinamas kiekviename kontinente.

Lietuvoje Jėzus Kristus irgi įsitvirtino klastos bei lietuvių persekiojimo pagalba

Kelią krikščionybei Lietuvoje irgi atvėrė niekšybė – klastingas Kęstučio nužudymas. Vos tik įsitvirtinę Lietuvoje, katalikai pradėjo persekioti kitų tikėjimų lietuvius, niekinti lietuviškąsias šventoves, kirsti ąžuolynus…

Taigi Jėzus Kristus atėjo į Lietuvą taip, kaip ir gyveno bei mokė savo apaštalus – iš pradžių pirmųjų „misionierių“ graudūs pamokslai, o po to – smurtas, šventyklų išniekinimas, pagieža bei persekiojimas visų, kurie nenorėjo garbinti smurtingojo krikščionių dievo.

Buvimas krikščioniu nebūtinai rodo žmogaus amoralumą

Vis dėlto, tarp Jėzaus pasekėjų yra ir daug padorių žmonių. Dauguma jų nėra rimtai studijavę evangelijų ir apie savo dievą žino tik tiek, kiek yra girdėję iš lūpų jo žynių, paprastai vaizduojančių Jėzaus nusikaltimus žygdarbiais.

Garbinantys nusikaltėlį nebūtinai ir patys yra nusikaltėliai – tiesiog Jėzaus Kristaus dvasininkai vaizduoja jį geru, moraliu ir gailestingu, o krikščionys nuo pat vaikystės mokomi aklai tikėti viskuo, ką sako jų srovės žyniai.

Daugelis krikščionių tampa gerais žmonėmis ir visą gyvenimą nuoširdžiai meldžiasi savo dievui, netgi neįtardami, kad pagal evangelijų tekstus Jėzus Kristus buvo ne tik klastingas veidmainis, bet ir pats tikriausias kriminalinis nusikaltėlis.

Šaltinis

Nyčė – Prieblandų kumyras

Ir štai išdidūs stovi jie, toje kasdienybėje: kairėje Nyčė, dešinėje Kristus, o tarp jų jie. Kristus ir Nyčė – kaip pasaulėžiūros tezė ir antitezė, o jie – sintezė. “Jie” –Sidabro amžiaus atstovai.

O šiandien situacija kartojasi. Vėl Nyčė ir Kristus visuomenės dėmesio centre. O kas centre? Ar tie, kurie su noutbukais ir mobilkėm? Lyg ir religinio filosofo vaizdinys, lygtai mūsų laikmečio išnara, kai kartu su šventyklų atstatymu pradedama ir techno-parkų statyba.

Kiekvienas laikmetis turi savo kumyrus. Kadaise kai kas skaitė Hėgelį, o kitąkart Huserlį, o buvo ir tokių, kurie – V. Solovjovą. Tačiau kiekvienas jų kažką paskaitinėdavo ir iš Nyčės. Jis buvo daugelio ginčų centre. Įprasto to meto situacija “niekas ir kažkas”. O tarp jų šimtus tūkstančių kartų pokalbiuose ir straipsniuose iškeldavo jį – Nyčę. Taip kaip keisto likimo žmogų, dėl ko tai verkiama, tai juokiamasi; tai kaip nepaprastai provokuojantį mąstytoją, artimą tiek genijui, tiek piktadariui. Jį atmesti nebuvo galima.

Ypač dabar vėl skausmingai išryškėja, kad visa, kas mus supa, yra “niekas”, kažkas panašaus į valstybę, kažkas panašaus į politiką, kažkas panašaus į mokytumą, žmogiškumą… Tačiau svarbiausia, kad užtektų maistui ir kokoms nors linksmybėms (bent jau buteliui)… Ir čia Nyčė – tarsi visa ko ir kiekvieno personifikacija. Tačiau pabandykite kam nors pasiūlyti “paskaityti Nyčę”. Pasiaiškinimų išgirsite visokių… O ir kam? Kad kažkur galėtum jį pacituoti? Tačiau kam? Kokioje kompanijoje? Ten, kur priima “svarbus” sprendimus? Juos įgyvendinant galima bent jau gauti sau naudos… Kam jiems Nyčės aforizmai?

Šiais laikas klasikų vertė nukrito – net elitiniame sluoksnyje. Šiandien, kaip niekad, reikalinga staigi reakcija į padėtį, asmeninė nuomonė, o ne padėties analizė praeities išminčiaus akimis (kiek anksčiau pateikiau pastraipėlę apie “apkabų.filosofiją”, žr gale). Tavo nuomonės reikia, kad projekto užsakovas turėtų ką nubausti. Tad šiandien skaitantis Nyčę gali sukelti tik nuostabą. Anksčiau tai būtų palaikę bohemos, aukštakaktiškumo, erudicijos požymiu. O dabar kam ta erudicja. Nu ir kas, kad kai kas girdėjo Platoną, Spinozą, Heidegerį ar … Nyčę. Ką duoda erudicija? Kam ji, kai iš bet kurio kompiuterio gali gauti bet kokią informaciją (iš pasaulinio tinklo). Dabar eruditu gali būti kiekvienas. Per vieną vakarą gali sau susitaisyti “kontento-salotų” porciją. Kaip ingredientą jose gali panaudoti ir Nyčę su jo “linksmuoju mokslu”. Ir tas salotas gali paruošti kam tik reikia – kursiniam, referatui, pranešimui, pažinties pretekstui… Ir pataikysi į “obuoliuką”! Nes pasirinktas Nyčę (dėka savo aforizmiškumo) tinkamas bet kokiems gyvenimo atvejams. Tačiau jį perimti taip, kaip anksčiau, kai paėmęs knygą nevalingai imdavai skaityti vis labiau įsigilindamas… Ne, šiandien eruditas, kaip reiškinys, jau išnyko. Atsirado informacinės visuomenės žmogus, sistemos dalis, tinklažmogis. Ankščiau suvirpėdavo širdis pažinimo procese, “palietus išminties šaltinį”. O dabar paluko informacijos jūroje ir nė vienas dar nenuskendo. Visi įgavo kažkokią plūdrumo savybę. Žmogus įsiliejo į paieškos sistemą. Laikas sunaudojamas informacijos paieškai ir suvirškinimui. Tik va – išeities iš aklavietės kaip nėra, taip nėra!

Prieš du tūkstančius metų Diogenas iš Sinopės dienos metu su žibintu rankoje ieškojo žmogaus. Nes aplink, kiek pažiūrėsi, vien tik minia. O žmogaus, kaip asmenybės, aukšto idealo, idėjos įsikūnijimo – nėra! Yra daugybė filosofijos srovių, dar daugiau atsakymų į klausimus, o sprendimo nėra! Prieš šimtmetį su trupučiu ir Nyčė ieškojo žmogaus… Tik ne tokio, koks greta… Kitokio… Antžmogio! Nyčė traukėsi nuo to, ką stebėjo kasdienybėje: laimi vidutinybės, niekingi padarai, asmenys iškreiptomis sąmonės formomis (vien Antano išrinkimas į Seimą ką parodo?!) Sukeldami gailestį ar užuojautą, jie gudriai slepia savo geluonį. Jie visada su savo “dievu”. Su tokiu, kuris visada jų pusėje. Ir leidžia jiems sunaikinti kitokį, skirtingą nuo jų… Didvyrį!

Šiandien žmogėnas surenka “gūgle” žodį “žmogus” ir gauna milijonus nuorodų į puslapius, failus, svetaines, portalus, forumas, blogus… Ir pavargęs nuo skaitymo, susipažinimo jų misijomis, tikslais, uždaviniais, temomis ir bibliotekų skyriais netrukus tampa kokio nors tinklinio žaidimo, “šaudyklės”, dalyviu. Ten pasijunta tikru žmogumi! Ir perėjimas į kitą lygį tūlam suteikia ir įsitikinimą, kad jis antžmogis. Kitas, troškulio genamas, pagūglina “Nyčė”. Turim viską! Kad ir referatą apie jį ir jo kūrybą. Jis gauna informaciją, tačiau nežino, ką daryti su prasme…. Prasmės neleidžia ramiai užmigti. Neleidžia priimti tikrovės tokios, kokią norima pateikti minios pagalba. O minia nori miegoti ramiai ir sapnuoti malonius sapnus. Ir sprendžiant remtis nuomonėmis. Nes nuomonės nepaprastai lanksti substancija. Ir jei jas “išlenksi”, gali gauti priešinga už norimą, gyvenimą už mirtį.

Mūsuose, kartais norisi pasakyti, kad ne gyvenimas, o eilinė situaciją (ar krizė, ar recesija). Ir ta situacija reikalauja būti apsvarstyta. Galima kaip “ekspertą” (konsultantą) pasikviesti klasiką, nes nieko nėra nauja po saule ir tolimoje praeityje susidurdavo su tomis pačiomis problemomis. Nuo to kai kas ir bando pradėti – prie mūsų problemų pritraukti klasikus. Kas vienas nori nešti atsakomybę? Ir štai pasigirsta kvietimai – imkim skaityti Kantą, Kontą, Kierkegorą… Kvietimas savaime suprantamas. Nes mūsų pedagogika vis dar remiasi skaitymu ir perskaitymu. Ir vis dar gyva viltis dėl eruditų (tai parodo kai kurie TV šou). Tačiau vis dažniau ši taisyklė duoda sutrikimus…

Nes skaityti sutinkama tik tai, kas duoda naudą. O visa kita nedomina. Laisvu laiku skaitoma bet kas – dažniausiai informacinis triukšmas, sukurtas spalvingų žurnalų ir blizgančios reklamos. Ir tas žinių kruopelyčių bei didelių išmonės dozių mišinys leidžia jam terpti būsenoje, kuri yra kažkur tarp snaudulio ir prabudimo. Jis tarsi reikalų kurse… Viską, ką reikia žinoti, kad būtum priimtas ir suprastas, gauni. O kam skaityti daugiau? Nes gyvenimas ir taip trumpas. Kada tada gyventi?

“Kam skaityti Nyčę?” Šalia šio klausimo galima padėti begalybės ženklą. Ar Nyčė duoda kokią naudą? Negi jis padės geriau suprasti praėjusius laikus? Tačiau praeities dokumentų skaitymas duos didesnį supratimą. Greičiausiai į tą klausimą atsakysime neigiamai. Tačiau Nyčės atveju geriau neskubėti atsakyti. O uždelsus, teks atsakyti teigiamai. Teks pasakyti, kad, dalinai, taip.

Argi iš jo negalima paimti visų vertybių perkainojimo (ypač šiuo pasaulinės finansinės krizės laikotarpiu)? Mums trūksta veiksmų “Nyčės stiliumi”. Žmones neigiamai veikia antžmogio vaizdinio nebuvimas. Todėl neretai pas mus lyderiu parenkamas asmuo su vos aukštesniu už vidutinį proto lygiu. Ir aplamai dėl žmogaus turime problemą! Tik pažiūrėkite, kas vaikšto šalia mūsų! Vieną greta kito sustatykite po keletą bet kurios atsitiktinai paimtos dienos herojų… Nesvarbu, kokiu mastu ar kurioje srityje juos imsime… Žvelgiant į juos nejučia kyla klausimas – iš kur šitos būtybės. Kodėl jie panašūs į nežemiečius… O jie aptarinėja apie Valiutos fondą, sodras, paskolas, ekologinę krizę, sveikatos ir muzikos klausimus… Praeities išsilavinusiems žmonėms tokie sukeltą siaubą – vieni jų čiuptų špagą, o kiti plunksną. Iš kur tiek durnių pas mus? Ar jie tiks statybine medžiaga ateičiai?

Nyčė – įkandamas ne tik vidutiniokui. Jis, kažkuria prasme, parankinė knyga, jo aforizmai kaip variklio užvedimas. Kad tik benzino būtų bake! O skaitytojai kur nors nuvažiuos. O kur ir kodėl – gali ir nepasakyti. Gal tiesiog alaus palakti, gal snukių “krasnūkoj” padaužyti… O čia – kvietimas aptarinėti Nyčę! Lyg ir iš gerų paskatų – iš vienos pusės, rūpi mūsų likimas, iš kitos pusės, tai vis tik klasikas. Ir Nyčė puikus ginklas tiems, kuriuos užkniso eilinė bažnyčios ekspansija į visas gyvenimo sritis, kas nepatenkintas dabartine tvarka, ekonomikos būkle. Nes tai griauna ne tik dabartį, bet ir ateitį. Visi turi priežastis savo nepasitenkinimui ir protestavimo teisę. Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi pagal savo būties modelį, jei toji neribojo kitų bendruomenės narių teisių. Tačiau juk vis dar pilna degradų. Jie, kaip taisyklė, amoralūs. Juose minimumas moralės ir niekinga proto kruopelytė, kartais infuzorijos ar amebos lygio. Tačiau jei infuzorijos-klumpelės vaidina svarbų vaidmenį nuotekų biologiniame valyme, tai ką šitie valo? “Tėvynę” – sako mums. Vienas toks neseniai įlindo į elektros skydinę… Jį užstojo nomenklatūra… Tokie pat marginalai. Ar tauta pakilo maištui? Ar to maišto forma – tam tikros partijos išrinkimas į Seimą?

Tokių yra daug. Laikas nuo laiko į paviršių prasiveržia tai minios marazmas, tai elito kretinizmas. Tačiau maištą gali sukelti tik nepaprasti dalykai (net sunku įsivaizduoti, kokie). Nyčės požiūriu tai galima suprasti kaip antropologinę krizę. Ir į klausimą “ką daryti” gali atsirasti tokių, kurie atsakys, kad reikia sumažinti idiotų skaičių, o tada paimti valdžią (vėl ta mintis apie rinkimų rezultatus). Štai uždavinys vertas Antžmogio! Pas mus perdaug idiotų ir jie trukdo gyventi. Daug jų, perdaug! Tačiau Nyčė su mumis! O kas – jei jie (tie, kurie degradai) nuspręs, kad Nyčė su jais?!

Nyčės mokymą gali sukelti į SMS. Kanto ar Hėgelio mokymas tam netinka. Nyčės – tinka. Ypač, jei užstrigai kamštyje ar gyveni “kruščiovkėj”. Tada esi nuostabus jo minčių imtuvas, o kartu ir jo ideologijos laidininkas. Nyčės aforizmai – kaip aguonos galvutės. Nuo seniausių laikų žmonės žinojo apie “magiškus grybelius” bei “dūmelį”, o taip pat svaigų aguonų poveikį. Aguonų išspaudų įdėdavo į vadinamąjį “gailestingumo vyną”, kurio duodavo gerti nuteistiesiems mirties bausme, kad palengvint jų kančią. Tikėtina, kad skitai gėrė aguonų antpilą, mėtė aguonų stiebis švenčių metu į laužus, kvėpavo svaiginančiais dūmais. Rusų valstietės aguonų nuoviro duodavo sergantiems ir neramiems vaikams, kad tie netrukdytų karštuoju metu – nuimant derlių. Taigi, tas efektas buvo ir nuraminant, ir įaudrinant… Taip ir nuramina, ir įaudrina Nyčės aforizmai. Tai priklauso nuo juos priimančiojo, jo nusiteikimo. Nyčė skaityti miniai iš dalies naudinga. Bent, kad nesikeiktų. Kad bendrautų aforizmais – tada bent santykiai tarp jų atrodys kaip linksmasis mokslas. Nuostabiausia, kad jie tinka kiekvienam: ir krepšinio fanui, ir treninguotiems vaikinams, ir mergaitėms nertomis kojinėmis, policininkui krūmuose, valdininkui komandiruotėje, lengvo uždarbio Airijoje ieškančiam, Donelaičio ir Vydūno skaitytojui, vidutinybės suniekintam.

Ir dar Nyčė gali mus išmokyti būti vienišu. Ir būti joje išdidžiai, kai ji suteikia malonumą pasinerti į teatro spektaklį, kurio režisieriumi esi pats. Nebūti visuomenėje neįmanoma. Tačiau niekas netrukto simuliuoti buvimą joje. Kas trukdo siūlyti įvairius bendrabūvio projektus, būti socialiniu reformatoriumi? Galima pasiūlyti tokias formas, kad bendruomenės nariai susiduria tik su panašiais, idiotai su idiotais, klerkai su klerkais. O pačiam išdidžiai stovėti nuošalyje. Su panašiais. Tai savotiškas nedidelis posluoksnis, kažin kokia bendruomenė Nyčės pavyzdžiu – susidedanti išimtinai iš antžmogių.

Diogenas iš Sinopės su žibintu rankoje ieškojo žmogaus; Nyčė ieškojo Antžmogio. Mūsų amžininkas “gūgle” renka žodį “Nyčė”. Yra viskas. Iki referato apie jį ir jo kūrybą. Galima paimti Nyčės ideologiją ir panaudoti ją kaip žibintą kelio paieškai. Ir ieškoti jo pagalba “būtybių”. Su rastomis elgtis griežtai, padėti tarp kūjo ir priekalo. Kad su laiku virstų žmonėmis. Toks turėtų būti Nyčės humanizmas. Tik va klausimas – ką daryti su tais, kurie išvardijami “Forbes” žurnale? Mušti juos per galvą ar nemušti? O gal Nyčė atsakytų – turčiai mums pravers, o jų auklėjimu užsiims Antžmogis.