Vimpauto Bačkio Blogas

^{Kiek žmogai save atsimena – jis vartoja narkozikus. Nuo pat žmonijos istorijos pradžios nepaisydamas pavojų sveikatai ir rizikos išsiugdyti priklausomybę, įvairiomis natūraliomis ir pasigamintomis cheminėmis medžiagomis atkakliai ir metodiškai bando pakeisti savo psichinę būklę. Visos pasaulio rasės ir tautos visada ir nuolat vartojo narkozikus, išskyrus eskimus, kurie dėl gamtinių sąlygų neturėjo galimybės nieko svaiginamo užsiauginti ar pasigaminti. Apie narkozikus pasakoja biblija, Homeras, Šekspyras ir milijonai kitų šaltinių. Vynmedžiai, apyniai Europoje, kokamedžiai, tabakas ir kaktusai Amerikoje, aguonos Azijoje, kanapės Afrikoje ir Azijoje, psichotropiniai grybai – visame pasaulyje. Ten, kur užsiauginti narkozikus sudėtinga (pvz., Šiaurės Europoje), žmogus juos tiesiog gamina (pvz., spiritas). Vargu ar yra pasaulyje suaugęs žmogus, niekada nevartojęs jokio narkotiko. Prieš pradedant prieštaraut, priminsiu, kad tokie neva nekalti dalykai, kaip kava, arbata, kola, šokoladas taip pat yra narkocikai pilna šio žodžio prasme (priklausomybė, psichikos keitimas, piktnaudžiaujant – pavojus sveikatai ir aplinkiniams), jau nekalbant apie tabaką ir alkoholį.}

^{Sunku pasakyti žmogaus potraukio svaigintis priežastis, turbūt tai susiję su žmogaus prigimtimi, siekimu nuolat ieškoti kažko naujo, nuolat keisti save ir savo aplinką. O gal tiesiog su paprasčiausiu siekimu patirti malonumą ar tiesiog užsimiršti, išprotėti, išsijungti.}

^{Dar vienas dalykas, kurį žmogus vykdė per visą savo istoriją, yra karas. Žmogus kariavo dėl visko, ką tik įmanoma sugalvoti, ir su bet kuo, ką tik įmanoma įsivaizduoti kaip priešą arba blogį. Kariavo prieš svetimus ir prieš brolius, prieš tautas ir prieš rases, prieš principus ir prieš idėjas, už teisybę ir už melą, prieš tikinčius ir prieš abejojančius, prieš mokslą ir prieš religiją, prieš valdančius ir prieš maištaujančius, prieš mažumas ir prieš daugumas, prieš žmones ir prieš gyvūnus, kariavo tam, kad kariauti, kariavo tam, kad daugiau karų nebebūtų, kariavo ir be priežasties. Iš tikrųjų, karui nebūtina priežastis ar tikslas, karui tėra būtinas priešas.}

^{Taip pat sunku pasakyti žmogaus potraukio kariauti priežastis, turbūt tai susiję su žmogaus potraukiu ir sugebėjimu konfliktuoti, konkuruoti, dominuoti, valdyti, nepaklusti, maištauti, mylėti ir neapkęsti.}

^{XIX a. pabaigoje žmogus sugalvojo sau naują priešą – narkozikus – ir paskelbė jiems karą.}

^{Pradžia. 1875 m. Dekretas prieš opiumą}

^{Nuo seniausių laikų iki XIX a. pabaigos įvairūs narkocikai buvo normali ir priimtina žmonių gyvenimo dalis, paprastai žmonės juos kultivuodavo, gerbdavo, vartodavo ritualų metu, kaip su atskiromis narkotikų rūšimis skirtingos tautos elgiasi ir iki šiol. Šiek tiek daugiau problemų narkocikai pradėjo kelti migruojant ir maišantis tautoms ir civilizacijoms. Pastebėta, kad narkotikas tampa pavojingesnis, kai yra perkeliamas į kitokį kultūrinį ir socialinį kontekstą. Juolab, kad migracijos sąlygas dažnai lydi konfliktai.}

^{Prieš kai kuriuos narkozikus buvo bandyta kariauti jau labai seniai, dažniausiai – rasinės ar religinės neapykantos pagrindu. Viduramžių Europoje, “raganų medžioklės” kontekste, Europoje inkvizitoriai nusitaikė prieš įvairias žoleles su gydomosiomis ir psichotropinėmis savybėmis; Pietų ir Centrinėje Amerikoje – prieš šimtmečiais vartotus haliucinogeninius kaktusus, grybus ir kitas gamtos gėrybes}

^{[1]. Ne vieną kartą ir Rytuose, ir Europoje, tai šen tai ten, religiniai vadai bandė drausti kavą[2] kaip “velnio išmonę” (tiesa, dažnai tai nepavykdavo). Kai Kolumbo bendražygis Rodrigo de Jerez atvežė tabaką į Europą, jį šv. inkvizicija pasodino į kalėjimą, nes uolūs krikščionys nusprendė, kad pučiami iš burnos dūmai – velnio apsėdimo ženklas; vėliau daugelis gydytojų teigė, kad tabakas “juodina smegenis” (tai buvo “įrodoma” per mirusių rūkalių skrodimą); tam tikrais laikotarpiais Rusijoje, Turkijoje, Persijoje ir kai kur Vokietijoje už rūkymą bausdavo mirties bausme[3]. 1736 m. Anglijos parlamentas priėmė Džino aktą[4],[5], kuris griežtai apribojo džino pardavimą (už 7 metų jį teko atšaukti, nes jis ne tik nepasiekė norimo rezultato, bet ir sukėlė riaušes bei masinius neramumus).}

^{Tačiau besibaigiant antram tūkstantmečiui po mesijo, nurodžiusio savo pasekėjams gerti vyną, gimimo, atsirado žmonių, kurie nusprendė kai kuriuos narkozikus griebti už ragų rimčiau. Ir griebė beprecedenčiu mastu, aršumu ir metodiškumu. Šiam kryžiaus žygiui diriguoti ėmėsi naujoji supervalstybė – Jungtinės Amerikos Valstijos.}

^{XIX amžiaus viduryje JAV buvo įsupta “aukso karštligės”. Vejami nepritekliaus, korumpuotos valdžios, chaoso ir galiausiai – vilties staiga pralobti, į valstijas plūstelėjo imigrantai iš Kinijos, kurie kibo į darbą aukso kasyklose arba geležinkelio statybose. Dauguma jų atvykdavo per San Francisco (California valstija) uostą, todėl nenuostabu, kad 1850-ais metais šiame mieste įsikūrė kinų kvartalas, kuris tapo vienu didžiausių kinų anklavų pasaulyje[6]. 1876 metais JAV gyveno apie 150 tūkstančių kinų, iš kurių apie 115 tūkst. – California valstijoje[7]. Visi puikiai žinome kinų verslumą – greitai kvartalas buvo užpildytas parduotuvėmis, restoranais ir opiumo užeigomis.}

^{Kinai puikiai pažinojo opiumą – už tai reikia dėkoti britams, kurie šį narkotiką milžiniškais kiekiais gamino Indijoje ir importavo į Kiniją XIX a. viduryje. Nepaisydami Qing dinastijos bandymų importą uždrausti ir nesibodėdami savo prekybą ginti brutalia jėga (Opiumo karai)[8]. Ir štai dabar opiumas bumerangu grįžo ir į Valstijas (kurios savo metu taip pat sėmė neblogą pelną[9] iš opiumo prekybos Kinijoje).}

^{Žinia, neilgai truko sužydėti ksenofobija ir rasizmas. Karas prieš kitoniškumą rasės ir kultūros atžvilgiu, karas dėl valdžios ir dominavimo tiesiog užsimetė “karo prieš narkozikus” skraistę. Pasipylė nauji mokesčiai, teisiniai aktai, dekretai, potvarkiai ir draudimai nutaikyti būtent ir tik prieš kinus. Vienas iš jų buvo 1875 metų dekretas, uždraudęs opiumo rūkymą minėtose užeigose. San Francisco valdžia “atliko tyrimą ir išsiaiškino”, kad “daugelis moterų ir jaunų merginų, taip pat vyrai iš padorių šeimų yra įviliojami į “opiumo lindynes”, kuriose jie/jos žlugdomi morališkai ir visaip kitaip“[10]. Šis dekretas buvo pirmasis žingsnis kare prieš narkozikus, kurio sąlygomis gyvename iki pat šiol.}

^{1875 m. paskelbtas draudimas buvo taikomas tik rūkomam opiumui ir visiškai nelietė kitokių jo formų (pavyzdžiui opiumo ir alkoholio tirpalo – “laudanum”, kurį patys amerikiečiai laikė panacėja)[11]. Greitai po to analogiškus ar panašius dekretus suskubo priiminėti ir kitos valstijos bei miestai. Nė vienas jų neturėjo jokio realaus pageidaujamo poveikio – opiumo vartojimas vis augo. 1883 metais reikalo ėmėsi Kongresas: opiumui, iš kurio ruošiamas rūkomasis mišinys (tai buvo silpnas opiumas, kuriame yra mažiau nei 9% morfijaus), buvo pradėtas taikyti 6-10 dolerių mokestis už svarą, vėliau jis pakilo iki 10-12 dolerių. 1887 metais kinams buvo uždrausta importuoti opiumą, o dar po trejų metų legaliai gaminti rūkomąjį opiumą buvo leidžiama tik JAV piliečiams. Nepaisant visų šių priemonių, per laikotarpį nuo 1860 iki 1909 m. legalus opiumo importas į JAV išaugo nuo 21.000 iki 148.000 svarų per dešimtmetį[12]. Valdžios taktika buvo akivaizdžiai neefektyvi narkotikų plitimo prasme (nors efektyvi valdžios stiprinimo, dominavimo ir populiarumo didinimo prasme), tačiau nebuvo matyti jokių pokyčių taktikoje – tik dar daugiau draudimų ir didesni mokesčiai. Kai opiumą gauti pasidarė ypač sunku ir brangu, į narkozikus įjunkusieji griebėsi gryno morfijaus, vėliau – naujo pusiau sintetinio opioido – heroino.}

^{Žvelgiant atgal į laikus iki 1875 m., opiumo rinka atrodo tiesiog absoliutus gėris lyginant su dabartimi. Opiumo vartotojai buvo gerokai ramesni ir keldavo mažai rūpesčių lyginant su alkoholio mėgėjais. Niekas nežinojo, kas yra “dyleriai” (drug dealer), narkomafija ir su narkocikais susijusi prievarta, nereikėjo specialių policijos padalinių kovai su narkocikais.}

^{“Kokaininiai negrų išperos”. 1914 m. Harrison’o Aktas}

^{Tuo pat metu ėmė kilti isterija ir dėl kokaino. Laikraščiai kurstė ugnį skambiomis frazėmis apie “Negro Cocaine Fiends” (apytikslis vertimas – “kokaininiai negrų išperos”), prievartaujančius baltąsias moteris. Tarp gyventojų kilo masinė panika ir rasinė nesantaika. Policijos pareigūnai įsigijo stambesnio kalibro ginklus, nes narkotikų paveikti juodaodžiai esą yra neįveikiami mažesniais pistoletais[13].}

^{Kokainas, nors kaip ir visi narkocikai, yra susijęs su pavojais, iki Harrison’o akto nekėlė didelių, plataus masto sveikatos ar socialinių problemų. Šis narkotikas gaminamas iš kokos krūmo, kurį nuo seno vartodavo Peru indėnai norėdami padidinti stiprumą ir ištvermę bei sumažinti nuovargį (koka didina kraujo spaudimą ir dažnina kvėpavimą, kas padėdavo indėnams išgyventi Andų kalnuose). Ispanų užkariautojai bandė užgniaužti kokos vartojimą, bet Andų indėnai niekuomet jo neatsisakė. Nuo 1883 metų vokiečių kariuomenės gydytojai duodavo kokaino Bavarijos kareiviams – rezultatai buvo panašūs: padidėjusi energija ir sumažėjęs nuovargis. Kokainu kelis metus lepinosi psichoanalizės pradininkas Z. Freud’as (vėliau be jokių sunkumų šio svaigalo atsisakė), A. Conan-Doyle detektyvų herojus Šerlokas Holmsas, rašytojas R. L. Stevenson’as (novelės “Keistas daktaro Džekylo ir pono Haido atvejis” rašymo metu), daugelis kitų įžymybių. Kokainas buvo pardavinėjamas parduotuvėse ir vaistinėse cigarečių, gėrimų, kramtomos gumos, purškiklių ir kitokiais pavidalais. Kokainas buvo amerikietiško gyvenimo būdo simbolio – “Coca-Cola” gėrimo – viena iš sudėtinių dalių (nuo gėrimo sukūrimo 1885 metais iki 1906 metų).}

^{Galiausiai 1914 metais įsigaliojo Harrison’o Aktas, kuris iš esmės visiškai uždraudė ir opijų, ir kokos lapus bei visus jų produktus – net medicininėms reikmėms. Jau po kelių savaičių po įstatymo įsigaliojimo “Niujorko medicininis žurnalas” (New York Medical Journal) rašė: “…Harrison’o akto poveikis matomas iš karto: ligoninės ir sanatorijos užplūstos narkomanų, pasigirsta pranešimai apie smurtą – paprastai kylantį bandant desperatiškai gauti narkotikų arba tarp nuo staigios abstinencijos paklaikusių piliečių“[14].}

^{Praėjus pusei metų po Akto įsigaliojimo, žurnalas “Amerikos medicina” (American Medicine) rašė: “Narkotikų problema – viena svarbiausių, su kuriomis tenka susidurti medikams. Vietoj to, kad gerinti sąlygas šiai problemai spręsti, neseniai išleisti įstatymai situaciją dar labiau komplikavo. Sąžiningi medikai susidūrė su pavojais, dėl kurių daugeliui iš jų teko atsisakyti dirbti su narkomanais apskritai. [...] Ypatingai baisi pasekmė yra tai, kad narkomanams dabar tenka ieškoti tų pačių narkotikų tarp nusikaltėlių. Sunku net suvokti, kokį stresą išgyvena įpratusieji prie tam tikrų svaigalų – netekę savigarbos, lėšų, priversti pasiduoti kriminalų kontrolei. Ypatingai sunku moterims: joms teko pradėti ieškoti lėšų viešuosiuose namuose – galima tik įsivaizduoti ką besikartojantys vizitai tokiuose namuose padarė daugybei gerų moterų ir merginų, daugeliu atvejų turėjusių nesuteptą reputaciją, neskaitant vienintelės silpnybės – pripratimo prie tam tikros narkotinės medžiagos.”[15]}

^{Praėjus 39 metams po Akto įsigaliojimo, Amerikos Teisininkų Asociacijos narkotikų komiteto pirmininkas Rufus King, Yale’io Teisės žurnale (Yale Law Journal) rašė: “Pripratęs prie narkotikų gali padaryti bet ką, kad atsikratytų fizinės ir emocinės agonijos, kurią sukelia abstinencija. Kol visuomenė jį ignoruoja ir neleidžia jam įsigyti narkotiko jokiomis sąlygomis, jis liks apgailėtinu narkotikų prekeivio vergu. Pripratęs prie narkotiko vykdys nusikaltimus – daugiausia nedidelius prasižengimus, tokius kaip vagystės iš parduotuvių ir prostitucija – kad galėtų sumokėti kainą, kurios prašo narkotikų prekeivis. Pripratęs prie narkotikų pats perpardavinės narkozikus ir pratins prie jų kitus jei taip jam lieps narkotikų prekeivis. narkocikai šiaip yra menkos vertės prekė. O visi milijardai, kuriuos dabar išleidžiame tam, kad vykdyti kai kurių narkotikų vartotojų kriminalinį persekiojimą, tarnauja vien tik narkotikų prekeivio rinkos apsaugojimui, tvirtinimui, jo galimybėms kelti kainas ir gauti milžinišką pelną.”[16]}

^{Uždraudus kokainą, jo kainos stipriai išaugo, ir vėliau kokainą iš rinkos beveik išstūmė pigesnis, bet šiek tiek pavojingesnis kokaino variantas – krekas (crack cocaine). Ko gero, daugiau problemų, susijusių su kokainu ar kreku, kilo ne dėl pačių svaigalų ar jų vartojimo, o dėl to, kad jie buvo uždrausti. Uždraudus kokainą, prasidėjo aršios nusikaltėlių kovos Miami’yje, nes didžioji dalis kokaino į JAV patenka per šį miestą. 1988 metais New York‘e 85% nusikaltimų, susijusių su kreku, buvo padaryta kovų tarp konkuruojančių kreko platintojų metu[17].}

^{Paradoksalu: karas prieš narkozikus sukūrė “Narkomaną” – tokį, kokį pažįstame dabar. Priklausomybe nuo narkotikų sergantieji buvo priversti geidžiamojo opiumo, heroino arba kokaino ieškoti gatvėse, tarp nusikalstamo pasaulio padugnių, ir įstatymo bei visuomenės akyse staiga pavirto į nusikaltėlius, atstumtuosius, žmones, kuriais negalima tikėti ar pasitikėti. Legali narkotikų rinka tiesiog transformavosi į juodąją rinką. Vyriausybė privertė šimtus tūkstančių piliečių tapti nusikaltėliais ir bendrauti su nusikaltėliais. Kovotojai prieš narkozikus iš principo patys sukėlė problemas, prieš kurias bandė kovoti: narkomanų nusikalstamumą, sunkesnių narkotikų įsigalėjimą ir paplitimą, organizuoto nusikalstamumo suklestėjimą, pavojingų ligų plitimą.}

^{Blaiviai mąstantis žmogus, matydamas tokius draudimo rezultatus, turbūt pastebėtų strategijos trūkumus ir susimąstytų apie visišką jos neveiksmingumą. Tačiau nepaisant to, kad kovotojai prieš narkozikus akivaizdžiai pralošinėjo ir net žymiai pablogino narkotikų paplitimo bei kriminogeninę situaciją, ateinančiais dešimtmečiais draudimo ir prievartos politika tik griežtėjo ir plėtėsi.}

^{1920-1933 m. “Galas ašarų pakalnei!”. Prohibicija}

^{Nuo 1914 metų į kovos su svaiginančiomis medžiagomis areną aršiai šoko ir alkoholio priešininkai. Rusija, Norvegija, Suomija ir galiausiai 1920 metais JAV[18] – visos griebėsi ambicingai, bet galingai skambančio uždavinio – uždrausti alkoholį visiškai! Kai 1920 m. sausio 16 dieną įsigaliojo 18-toji JAV konstitucijos pataisa, leidusi įteisinti alkoholio draudimą valstybės mastu, garsus to meto pastorius Billy Sunday laikydamas mišias dešimčiai tūkstančių maldininkų pranašavo rojų: “Galas ašarų pakalnei! Landynės liks tik atmintyje! Kalėjimus paversime fabrikais ir sandėliais. Vyrai pagaliau galės atsitiesti, moterys šypsosis, o vaikai juoksis“[19]. Kaip žinia, realybė buvo kitokia. Eksperimentas eilinį kartą, švelniai tariant, nepasiteisino: suklestėjo alkoholio prekyba juodojoje rinkoje ir organizuotas nusikalstamumas, vietoj alaus (kuris iki draudimo buvo populiariausias alkoholinis gėrimas) išpopuliarėjo stiprieji gėrimai, atsirado daug neaiškios kilmės ir pavojingos gyvybei produkcijos. Netrukus visuomenė ir valdžia susivokė, kad reikalai einasi ne visai pagal planą ir 1933 metais teko rašyti naują (21-ąją) konstitucijos pataisą, kuri atšaukė 18-ąją. Tuo pačiu laikotarpiu alkoholio prohibicijos baigėsi ir daugumoje kitų šalių.}

^{1920-1933 m. – prohibicijos laikai JAV – iki šiol kine ir literatūroje prisimenami kaip gangsterių, mafijos, Al Capone aukso amžius. Alkoholio draudimas galų gale buvo panaikintas ne todėl, kad žmonės nusprendė, kad jis kenkia mažiau nei manyta. Atvirkščiai – prohibicijos metais JAV pamatė daug daugiau baisių šio narkotiko pasekmių nei prieš jį uždraudžiant. Kai kuriais atžvilgiais ir kai kuriose JAV vietose situacija šiek tiek pagerėjo, bet daugumoje vietų ir dauguma aspektų ji žymiai pablogėjo.}

^{Vietoj alkoholinių gėrimų, gaminamų laikantis valstybės patvirtintų standartų, žmonės ėmė gerti įvairių rūšių ypač pavojingą alkoholį, pvz., metilo alkoholį, ko pasekmėje daugelis žmonių apako arba mirė[20]. Prastos reputacijos salūnus pakeitė dar prastesnės reputacijos nelegalūs barai (“speakeasy”). Nuo palyginus nestiprių alkoholinių gėrimų, tokių kaip alus ar vynas, buvo pereita prie ypač stiprių alkoholinių gėrimų (nes juos lengviau slapta pagaminti, gabenti ir parduoti juodojoj rinkoj). Iki prohibicijos salūnų darbo laiką reguliavo įstatymas, tuo tarpu per prohibiciją nelegalių barų darbo laiko niekas nereguliavo ir jie dirbdavo visą parą. Per alkoholio draudimo laikotarpį Čikagoje mirčių dėl alkoholio padaugėjo beveik 600 kartų. Prohibicijos laikais padidėjo žmogžudysčių kiekis[21], susikūrė daugelis galingų kriminalinių organizacijų, kurios, manoma, užsiima įvairia nusikalstama veikla iki šiol, padidėjo kitų narkotikų vartojimas[22].}

^{Galų gale mūšyje su šiuo narkotiku kovotojams prieš svaigalus teko nusileisti ir grįžti prie kompromiso: leisti prekybą alkoholiu, bet apriboti pirkėjų ir vartotojų amžių, bei kai kurias apsvaigusiųjų nuo alkoholio laisves (pvz., vairuoti automobilį, dirbti pavojingą darbą ir pan.). Sunku pasakyti, kodėl būtent alkoholio, o ne kitų narkotikų draudimą teko atšaukti. Tam įtakos, be abejo, turėjo ir ypatingas alkoholio populiarumas Europoje bei Amerikoje, ir ypač senos šio narkotiko vartojimo tradicijos šiuose regionuose, ir ypač aukšta priklausomybės nuo šio narkotiko rizika, bet greičiausiai pagrindinė priežastis buvo ta, kad tokio populiaraus narkotiko kaip alkoholis draudimo neveiksmingumas ir didžiulė žala buvo ypač akivaizdi.}

^{1837 m. Anslinger’is ir Marihuanos “apmokestinimas”}

^{Tačiau likusių svaigalų likimas nebuvo toks sėkmingas. Naujai iškeptas ir be galo entuziastingas “narkotikų caras” (“Drug czar” – plačiai paplitęs tuometinio JAV Federalinio narkotikų biuro (Federal Bureau of Narcotics) vadovo pareigų pavadinimas) Harry J. Anslinger rado naują “liaudies priešą” – kanapes.}

^{Iki tol šis augalėlis sau ramiai vešėjo laukinėje gamtoje, kai kurių gyventojų daržuose bei laukuose ir nesusilaukė jokio ypatingo dėmesio iš valdžios. Vertėtų pažymėti, kad tais laikais, lyginant su šiandiena, “žolė” buvo nelabai žinomas ir gan menkai paplitęs narkotikas, jos pagrindiniai (ir valstybės kontekste galima sakyti – beveik vieninteliai) vartotojai buvo imigrantai iš Meksikos[23],[24]. Tačiau 1937 metais jis tapo įžymybe – Marihuanos apmokestinimo akto (Marijuana Tax Act) objektu. Būtent tuomet JAV Kongresas ir visuomenė sužinojo, kad “kanapių rūkymas veda prie moralinės degeneracijos ir beprotybės”. Kad “nuo marihuanos pakvaišę meksikiečiai prievartauja ir žudo jaunas mergaites”. Kad Japonija šiuo narkotiku užtvindė valstijas, idant “susilpnintų ir ištvirkintų” piliečius[25]. Per įstatymo svarstymus Kongrese nebuvo vadovaujamasi jokiais rimtais medicininiais tyrimais, įstatymo projektas buvo pristatinėjamas remiantis neįtikėtinais pranešimais apie žiaurius smurtinius nusikaltimus, ištisų šeimų išžudymus, įvykdytus “jaunų vaikinų, degradavusių nuo marihuanos vartojimo”[26]. Įstatymo kūrėjai, ruošdami projektą, neinformavo medikų ir su jais nesikonsultavo. Dar daugiau – per posėdžius buvo atvirai meluojama, jog JAV Medikų asociacija (AMA) pritaria įstatymo projektui[27]. Vėliau AMA atstovas William C. Woodward buvo pakviestas į svarstymą Kongrese ir bandė prieštarauti įstatymo priėmimui, tačiau paskaičius posėdžių nuorašus[28] pasidaro aišku, jog jo nuomonė buvo viso labo formalumas ir rimtai į ją niekas nežiūrėjo. Aktas buvo priimtas be ilgesnių debatų ir įsigaliojo 1937 m. spalio 1 d.}

^{Pats įstatymas yra labai iliustratyvus valdžios melo ir veidmainystės pavyzdys. Mat JAV konstitucija nesuteikia teisės Kongresui vykdyti jokių draudimų valstybės mastu – Dešimtoji pataisa šią teisę rezervuoja tik kiekvienai valstijai individualiai. 1920-ųjų alkoholio draudimo iniciatoriai specialiai tam varginosi kurti konstitucijos pataisą[29] ir taip pašalino šią kliūtį. Tačiau dabar biurokratai tapo gudresni ir sugebėjo apsieiti įdėdami daug mažiau pastangų. Galų gale dar viena pataisa dėl dar vienos prohibicijos būtų jau tiesiog atviras tyčiojimasis iš konstitucijos ir vargu ar būtų pavykę ją “prastumti”. Todėl iš konstitucijos pasityčiota buvo taip, kad dauguma net nesuprato kas vyksta. Techniškai marihuanos apmokestinimo aktas nieko nedraudė, o tik reguliavo tai, kas deklaruojama jo pavadinime – mokesčius. Čia ir atsiskleidžia visas “grožis”: norint parduoti marihuaną, reikėjo gauti tam tikrą antspaudą (tax stamp) įrodantį, kad mokesčiai sumokėti. Tačiau norintis gauti šį antspaudą prekę privalėjo įsigyti prieš tai. O marihuanos turėjimas be antspaudo buvo nusikaltimas! Tokie reikalavimai buvo taikomi visiems gaminantiems, importuojantiems, parduodantiems ir vartojantiems kanapių produktus. Šių, ir dar daugelio kitų, be galo painių, procedūrų neatlikus, skiriama 2000 (apie 40.000 šiandienos ekvivalentu) JAV dolerių bauda arba 5 metai nelaisvės arba abi bausmės[30]. Žinoma, joks sveikai mąstantis verslininkas ar medikas nebenorėjo turėti nieko bendra su kanapėmis ir tokiu būdu praktiškai įsigaliojo dar vieno narkotiko draudimas.}

^{1969 metais JAV Aukščiausiasis teismas (Supreme Court) šį įstatymą paskelbė prieštaraujančiu konstitucijai po to, kai rašytojas, psichologas ir marihuanos legalizavimo aktyvistas Timothy Leary pateikė apeliaciją dėl arešto už marihuanos turėjimą (jis buvo nuteistas 30-čiai metų nelaisvės už kelis marihuanos gramus, rastus jo mašinoje)[31],[32]. Deja, šis precedentas neturėjo didelės įtakos narkotikų politikai, nes tuo metu Jungtinės Tautos jau buvo priėmusios Bendrąją narkotinių medžiagų konvenciją (1961 m.) ir 1970 metais JAV įsigaliojo šios konvencijos nuostatas įteisinantis įstatymas – Kontroliuojamųjų medžiagų aktas (Controlled Substances Act). Nuo tada narkotikų draudimas įsigaliojo tvirtai ir galutinai.}

^{1961-ųjų metų konvencija yra vienas svarbiausių JAV atakų kare prieš narkozikus. Šis dokumentas leido valstijoms eksportuoti agresyvią politiką narkotikų atžvilgiu, primesti ją beveik visam likusiam pasauliui ir per neilgą laiko tarpą JAV problemos tapo visų mūsų problema.}

^{Konvencija yra pirmoji tarptautinė sutartis, uždraudusi kanapes. Nors pati sutartis nėra savaime galiojantis įstatymas (ją pasirašiusios šalys tik yra skatinamos priimti atitinkamus įstatymus), tačiau ji gerokai suvaržo pasirašiusiųjų valstybių laisvę leidžiant su narkocikais susijusius įstatymus bei įgalina kitas JTO valstybes daryti spaudimą nepaklūstantiems.}

^{1971 metais konvencija buvo papildyta kitu dokumentu – Psichotropinių medžiagų konvencija, kuri į draudžiamus sąrašus įtraukė LSD, amfetaminus, barbitūratus ir kitas anksčiau neįvardytas medžiagas, o 1988 – Konvencija prieš nelegalių narkotikų ir psichotropinių medžiagų judėjimą (Convention Against Illicit Traffic in Narcotic Drugs and Psychotropic Substances). Nuo to laiko šias konvencijas įteisino apie 180 šalių.}

^{Karas prieš narkozikus tęsiasi iki šiol.}

^{Sveikatos kultas}

^{XX-tame amžiuje, išsivysčiusiose šalyse bekylant vidutinei žmonių gyvenimo trukmei ir besivystant medicinai, sužydėjo sveikatos kultas. Supratę, kad panorėję gali gyventi žymiai ilgiau ir kokybiškiau, žmonės pradėjo vertinti sveiką gyvenimo būdą, ieškoti to, kas Sveika, ir kovoti prieš tai, kas Nesveika. Viskas, kas Sveika, ėmė darytis šventybe, o viskas, kas Nesveika – smerktinumu, yda, demonu.}

^{Šia sveikatos kulto banga mikliai pasinaudojo kovotojai prieš narkozikus – bet kuris nors kiek neigiamas, kad ir tik menką galimybę pakenkti turintis, kiekvieno narkotiko poveikis įgijo žymiai svaresnę reikšmę. Vienas iš daugelio grėsmingų Marihuanos draudėjų įspėjimų byloja: “Marihuana sutrikdo trumpalaikę atmintį ir sugebėjimą mokytis”. Iš tikrųjų šis garsiai skambantis lozungas sulipdytas pagražinus ir hiperbolizavus mažiau dramatizmo talpinantį mokslinį faktą: visi atlikti marihuanos ilgalaikio ir trumpalaikio poveikio ilgalaikei ir trumpalaikei atminčiai eksperimentai ir tyrimai vienareikšmiškai įrodė tik tai, kad parūkius kanapių gali būti šiek tiek sunkiau atsiminti dalį kai kuriais būdais pateiktos naujos informacijos, gautos kanapių poveikio metu, ir šis sutrikimas išnyksta pasibaigus kanapių poveikiui nepalikdamas jokių ilgalaikių efektų[33]. Žmogus, kelioms valandoms atsisakantis sugebėjimo aktyviai mokytis ir tiksliai viską įsiminti, elgiasi panašiai kaip žmogus, atsisakantis kelių valandų miego (nuovargis taip pat mažina sugebėjimą mokytis) arba tiesiog žmogus, valandą spoksantis pro langą ir nieko ypatingo negalvojantis. Sveikatos kulto suklestėjimo dėka, dalis visuomenės nusprendė, kad visi žmonės turi nuolat būti pasiruošę mokytis ir maksimaliai išnaudoti kognityvinius procesus, ir – svarbiausia – kad valdžia turi teisę reguliuoti piliečių laisvalaikio praleidimą draudžiant jiems net trumpam laikui atsisakyti sugebėjimų greitai ir aktyviai mokytis – jei tokio atsisakymo kaina yra asmeninis malonumas. Kitaip sakant, trumpalaikės atminties sutrikimus pateikdama kaip argumentą svaigalo draudimui, valstybė iš principo teigia, kad jos piliečių laisvas laikas jiems patiems nepriklauso.}

^{Sveikatos kulto dėka narkotikų draudėjai prisiėmė moralinę teisę ne tik drausti naudoti medžiagas, kurios gali kelti problemas visuomenei, bet ir medžiagas, kurios gali pakenkti vien tik tų medžiagų vartotojui. Gyvenimo trukmė ir organizmo sveikata tapo doktrina ir dogma, iškeliama virš žmogaus pasirinkimo laisvės ir privatumo. Kai kurie žmonės ne tik savanoriškai pradėjo atsisakyti daugybės malonumų, jei jie turi vienokį ar kitokį neigiamą efektą sveikatai (pvz., žmonės, kurie visiškai pakeitė savo mitybą ir gyvenimo būdą dėl papildomų šansų išgyventi 10-čia metų ilgiau nei jų tėvai), bet ir primesti šį požiūrį visiems kaip svarbią elgesio normą.}

^{Žiniasklaida}

^{Žiniasklaida suvaidino ypač svarbų vaidmenį kare prieš narkozikus. Žiniasklaida neprivalo remtis įrodytais moksliniais faktais ir dokumentais, užtenka pasakyti “mokslininkai atliko tyrimą ir išsiaiškino, kad…”, arba pacituoti kokį aukštesnį pareigūną, arba tiesiog nurodyti kitą tokio paties lygio leidinį kaip šaltinį. Leidiniai ir laidos ne tik atlieka informavimo funkciją, bet ir gauna pelną priklausomai nuo to, ar žmonėms įdomu naudotis jų paslaugomis. Pastebėta, kad reitingai pakyla, kai pateiki žmonėms netikėtą, kraupią, šokiruojančią, svarbią žinią, – nuo tada didelė dalis žiniasklaidos ėmė pirmuose puslapiuose talpinti ryškius, skandalingus pranešimus.}

^{Dėl to, jei padaroma 100 skirtingų tyrimų apie kanapių žalą smegenims, ir tik vienas iš jų patvirtins žalos galimybę, žiniasklaida būtinai praneš būtent apie šio tyrimo rezultatus, 99 tyrimų duomenys bus atmesti, ir žmonės, be abejo, tikės tuo vieninteliu. Nuo ketvirtojo praeito amžiaus dešimtmečio kai kurie JAV laikraščiai kaip alkani šunys laukdavo sensacijų, konkuruodavo dėl jų, karo prieš narkozikus aktyvistai savo ruožtu noriai jas pateikinėdavo.}

^{Viena iš tokių kraupesnių istorijų pasakoja apie vyrą, kuris 1953 metais nušovė dvi moteris, o po to nusižudė supjaustydamas save į gabalus pilvo, širdies ir gerklės srityse. Kad visa tai sukėlė kanapių rūkymas buvo grindžiama dviem “įrodymais”: “įstatymus saugantys pareigūnai manė, kad tuo metu jis buvo veikiamas marihuanos” ir “gydytojo, kuris matė jį prieš mirtį, nuomone, vienintelis dalykas, galėjęs sukelti tokią būklę, yra marihuana”[34].}

^{1967 metais žurnalas “Science” išspausdino straipsnį apie tai, kaip LSD kraujo kūneliuose skaldo chromosomas[35]. Tuoj pat visos žiniasklaidos priemonės garsiai paskelbė tai, kaip apie įrodytą “faktą”. Straipsnis žurnale “Science” pagrinde rėmėsi tyrimu, kurio metu 51 metus sergančiam šizofrenija ligoniui, pripumpuotam trankvilizatorių libriumo ir chlorpomazino (kurie, kaip žinoma dabar, skaldo chromosomas), buvo duota LSD. Straipsnis nutylėjo, kad chromosomas taip pat sėkmingai skaldo kofeinas, aspirinas, antibiotikai, dukart distiliuotas vanduo, ir kad chromosomų skilimai pastebimi daugelio sveikų žmonių, nevartojančių nei LSD, nei kitų minėtų medžiagų, kraujo kūneliuose[36]. Tačiau grėsmingos antraštės “LSD skaldo chromosomas!”, paryškintas keleto išsigimusių kūdikių nuotraukomis, įtvirtino tokį LSD įvaizdį, kokio reikėjo kovotojams prieš narkozikus.}

^{Panašiai buvo išplatinti kiti mitai apie įvairių narkotikų vartojimą. Žiniasklaidininkai, remdamiesi H. J. Anslinger’io ir jo bendražygių pasisakymais, paskelbė, kad: prie visų narkotikų priprantama dažniausiai po kelių dozių; kad atprasti labai sudėtinga ir skausminga arba išvis neįmanoma; kad heroino abstinencija sukelia baisius fizinius skausmus; kad vaikus prie narkotikų pratina meksikiečiai ir negrai narkotikų prekeiviai, kurie sukiojasi aplink mokyklas ir siūlo vaikams narkozikus; kad net mažiausia kanapių dozė sukelia kliedesį, beprotystę, homoseksualumą (!), seksualinį ištvirkimą, žiaurumą, nusikaltimus ir t.t. Dar prieš keletą metų aš pati, kaip ir daugelis, tikėjau dauguma šių teiginių. Tačiau vėliau aptikau daugybę lengvai prieinamų (deja, ne lietuviškai) mokslinių straipsnių ir oficialių dokumentų, kurie mane smarkiai (labai smarkiai) nustebino: daugelis populiariausių nelegalių narkotikų nesukelia priklausomybės kaip alkoholis, cigaretės arba heroinas[37]; nuo tų narkotikų, prie kurių priprantama, yra įmanoma atprasti taikant stacionarų gydymą (daugelį net dideles heroino dozes vartojančių taikant įvairias gydymo programas galima atpratinti nuo narkotiko per 10 dienų be didesnio diskomforto)[38]; heroino abstinencija yra panaši į gripo simptomus[39]; dauguma nepilnamečių pirmą kartą pabandė narkotikų, gautų iš draugų, o ne prekeivių[40]; o kanapės nesukelia nei homoseksualumo, nei beprotystės, nei žiaurumo, nei daugumos kitų joms priskiriamų baisybių[41].}

^{Dar daugiau – yra nemažai heroino ir kitų opiatų vartotojų, kurie nustoja vartoti šiuos svaigalus savarankiškai be gydymo, ir yra nemažai žmonių, kurie dešimtimis metų vartoja gana dideles heroino dozes, bet tai jiems nesukelia jokių psichologinių, socialinių ar net fizinių problemų[42].}

^{Tačiau didžioji visuomenės dalis iki šiol tebetiki mitais, paskelbtais ir vis pakurstomais žiniasklaidos. Tiki jais ir didelė dalis narkotikų vartotojų, o mitas apie tai, kokius skausmus sukelia opiatų abstinencija ir kaip sunku nuo jų atprasti, tapo tobulu pasiteisinimu tūkstančiams narkomanų, niekaip neprisiruošiančių mesti savo žalingus įpročius, ir tobulu “atpirkimo ožiu” ieškantiems įvairių su narkocikais susijusių problemų priežasčių.}

^{Viena iš problematiškiausių propagandos ir dezinformacijos, dažniausiai skleidžiamos kai kurių žiniasklaidos priemonių pagalba, pasekmių – kylantis visuomenės, ypač jaunesnės jos dalies, nepasitikėjimas valstybės tarnautojais ir žurnalistais, kurie dažnai bando žaisti aklą vištą su jaunimu. Pripasakoja apie narkozikus tiek baisybių, kiek tik sugeba prigalvoti, taip tikėdamiesi atbaidyti potencialius narkotikų vartotojus nuo vieno ar kito svaigalo išbandymo. Pastebėję, kad jiems meluojama kai kuriais aspektais, žmonės nebetiki visais apsimelavusiųjų perspėjimais, kurie tada net gali suveikti atvirkščiai: narkocikai ima atrodyti kaip geidžiamas, bet (nevisai aišku dėl ko) uždraustas vaisius, masalas norintiems kaip nors pamaištauti.}

^{Kitos karo priemonės}

^{Be propagandos žiniasklaidoje, karo prieš narkozikus aktyvistai pasitelkė ir įvairias kitas galingas priemones, kurios pagal planą turėjo greitai ir efektyviai pašalinti tam tikrų narkotikų vartojimą.}

^{Amerikoje įvairūs politikai kartas nuo karto pranešdavo, kad skelbia karą narkotikams ir kad pagaliau jais bus atsikratyta. Pamažu į šį karą buvo įtraukta JAV Muitinių tarnyba, Kranto sargyba, sienos patruliai, Gynybos skyrius, NASA (!). 1981 m. JAV atšaukė virš 100 metų galiojusį aktą, draudžiantį karinėms pajėgoms veikti kaip policijai JAV teritorijoje. Dabar 89% JAV policijos skyrių turi sukarintus policijos būrius, iš kurių 46% treniravo profesionalūs kariai. Dažniausiai šie būriai naudojami privačių patalpų kratoms ieškant narkotikų[43]. JAV ne tik kasmet skiria daugiau nei 11 milijardų dolerių[44] iš biudžeto kovai prieš narkozikus, bet ir agituoja, įvairiomis politinėmis ir ekonominėmis sankcijomis daro spaudimą kitos šalims, kad jos aktyviai vykdytų agresyvią karo prieš narkozikus politiką. Nuo 2000 m. JAV teikia finansinę ir karinę paramą Kolumbijos kariuomenei kovai su narkocikais palaikyti[45]; JAV yra pagrindinis Jungtinių tautų narkotikų ir nusikalstamumo biuro finansavimo šaltinis[46] ir projektų variklis. Beje, narkotikų karteliai disponuoja daug didesnėmis lėšomis negu kovotojai prieš narkozikus, nes narkotikų draudimai ir persekiojimas kelia ir išlaiko aukštas narkotikų kainas juodojoje rinkoje, kurioje kaip inkstai taukuose maudosi tie patys narkotikų karteliai. Paradoksas: kiekvienas agresyvesnis kovotojų prieš narkozikus veiksmas stiprina jų priešus.}

^{Kovotojai prieš narkozikus yra linkę kovoti ne tik prieš narkotikų platintojus, bet ir prieš jų vartotojus. 1975 metais JAV vyriausybė karo prieš narkozikus įkarštyje nelegaliai purkšdavo kanapių plantacijas Meksikoje piktžoles naikinančia medžiaga – parakvatu. Ši medžiaga – toksiška, dėl to po šių antinarkotinių kampanijų tūkstančiams kanapių rūkytojų buvo pažeisti plaučiai. 1980 metais amerikiečiai buvo pasirengę ant kanapių pasėlių purkšti dar nuodingesnes medžiagas, bet jiems sutrukdė kai kurie teisiniai apribojimai[47].}

^{Įsibėgėjus kovai prieš narkozikus, narkomanus buvo siūloma sterilizuoti ir taikyti jiems nulinės tolerancijos sąlygas. Kai kurių narkotikų vartotojus ėmė persekioti kaip raganas Viduramžiais. 1955 metais Connecticut valstijoje įsigaliojo sprendimas sodinti į kalėjimą iki gyvos galvos tuos, kuriuos trečią kartą pagaudavo rūkant marihuaną[48]. Įvairios socialinės ir etninės grupės ėmė nekęsti policijos, kalėjimus užplūdo milijonai narkomanų, visuomenė skaldėsi, o jos nariai tapo izoliuoti ir susvetimėjo. Kai 1980 metais Škotijoje buvo sustabdyta prekyba adatomis ir švirkštais, narkomanai ėmė vogti šiukšlių kibirus iš ligoninių, dalintis injekcinėmis priemonėmis su kitais vartotojais, kas sąlygojo ypatingai greitą AIDS paplitimą ir Edinburgas buvo pakrikštytas Europos AIDS sostine[49].}

^{Viena iš efektyviausių karo taktikų – priešo diskreditavimas. Antinarkotiniai karžygiai ne tik platina siaubingas išgalvotas arba išgražintas istorijas apie pačius narkozikus, bet ir sumaniai primeta visiems, turintiems kitokią nuomonę apie narkomanijos problemų sprendimo priemones, “prakeiktų narkomanų”, “narkotikų gynėjų” arba “legalizacijos šalininkų” įvaizdį. Publikacijos, kurios remiasi moksliniais faktais ir nesėja moralinės panikos, paprastai vadinamos “tendencingomis”. Tie, kurie moksliniais metodais paneigia kažkurį mitą apie narkotikų poveikį – dažnai automatiškai tampa demonais arba demonų gynėjais, “narkomanais, nesuvokiančiais apie ką šneka”, todėl bet kokį nepriimtiną mokslinį faktą galima net jo neištyrus atmesti kaip “narkomanų kliedesį”. Įvairių valstybių įstatymų leidėjai paskelbė, kad “skatinimas vartoti narkozikus” – taip pat kriminalinis nusikaltimas, ir bet kokius viešai skelbiamus mokslinius faktus apie narkozikus, jei jie nesutapo su narkotikų draudėjų paskelbtais faktais, kai kur pradėta interpretuoti kaip baustiną “narkotikų vartojimo skatinimą”. Tokiu būdu teisė į nuomonės ir žodžio laisvę buvo pakoreguota. Visų oponuojančių išankstinis apjuodinimas – išties efektyvus manevras: jo dėka žmonės iki šiol tiki “įrodymais”, pateiktais kai kurių politikų prieš beveik šimtmetį, nepaisant to, kad tuos “įrodymus” jau daug kartų autoritetingai paneigė įvairių šalių mokslininkai.}

^{Karo kaina}

^{Kiekvienas karas turi savo kainą.}

^{Karas prieš narkozikus tęsiasi jau daugiau nei šimtą metų ir į jį įsiurbtas praktiškai visas pasaulis; gatvių mūšiuose ir susidūrimuose su policija žūsta tūkstančiai žmonių, (yra net kanapių vartotojų, kurie buvo nužudyti vien todėl, kad vartojo kanapes medicininiais tikslais); milijonai gyvenimų žlunga kalėjimuose; didelį pelną ir valstybėms, ir gyventojams nešusi rinka – padovanota nusikalstamam pasauliui, kuris ją užtvindė nauja, prastos kokybės ir ypač pavojinga produkcija; kenčiantieji nuo priklausomybės kai kuriems narkotikams neturi galimybių gydytis; tūkstančiai nesveikuojančiųjų neturi galimybės naudotis efektyviais analgetikais ir kitokiais vaistais, gaminamais iš dabar draudžiamų medžiagų; milijonams žmonių apribota laisvė rinktis pasilinksminimo būdą ir naudotis natūraliomis gamtos gėrybėmis; ir galiausiai tam, kad visas šis chaosas gyvuotų ir klestėtų, mokesčių mokėtojai visame pasaulyje iš savo kišenės kasmet moka milijardus. Skamba neįtikėtinai? Būtent. Ir tai, mano manymu, yra pati įspūdingiausia ir sunkiausiai suvokiama karo prieš narkozikus savybė: efektyvios propagandos dėka absoliuti dauguma visuomenės tvirtai tiki, kad visa ši prievarta yra šventa ir neišvengiama kova prieš blogį. Dėl paprasčiausio objektyvios, nešališkos informacijos trūkumo švietimo sistemoje ir žiniasklaidoje mes neturime supratimo apie tai, kada ir kaip narkocikai tapo draudžiamu vaisiumi; nematome kokią įtaką šis karas turi kiekvienam mūsų kiekvieną dieną; daugelis net nežino, kad šimtus ir tūkstančius metų narkocikai buvo įprasta kasdienio žmonių gyvenimo dalis nesusimąsto, kodėl tik visai neseniai jie tapo šeimas ardančiu demonu šėtono sėkla, nesuvokia, kad narkotikų pavojai priklauso ne vien nuo pačių narkotikų, bet ir nuo jų vartotojų, vartojimo sąlygų ir visuomenės prožiūrio.}

^{Kas laimi?}

^{Kiekvieną karą galima laimėti, pralošti arba pasiekti kompromisą. Kai kurie karai tiesiog vyksta ir niekaip nesibaigia. Toks yra karas su narkocikais – jis tebevyksta. Kas laimi šiame kare?}

^{Prielaidos, kad bausmės išgąsdins potencialius narkotikų vartotojus, kad išgydys narkotikų vartotojus, ir kad griežtesni įstatymai ir griežtesnė jų priežiūra sumažins narkotikų vartojimą, nepasitvirtino[50],[51]. Pagrindinis narkotikų plitimo faktorius, prieš kurį bandė kovoti karo prieš narkozikus šalininkai, visada tebuvo kai kurių narkotikų prieinamumas, bet jiems nepavyko sumažinti net šio faktoriaus. narkocikai tiesiog brango ir jų pasiūla įvairėjo. Tas pats H. Anslinger’is 1952 metais gyrėsi karo prieš narkozikus pasiekimais: “heroino uncija 1920-aisiais JAV kainavusi 10-25 dolerius, dabar pas mus kainuoja apie 3000 dolerių”[52], į ką New York‘o apylinkės policijos vadas vėliau taikliai atsakė: “kai narkotikų kainos kyla, narkomanai tiesiog daugiau vagia”[53].}

^{Antinarkotiniai generolai gąsdina: “atrišus šį maišą, jo nebesugebėsime užrišti!“. Tačiau visi statistiniai, medicininiai, ekonominiai, teisiniai duomenys nurodo aiškiai ir nedviprasmiškai: karas kaip tik ir atrišo šį maišą, šią Pandoros skrynią, o ne atvirkščiai. Prasidėjus karui, narkotikų žala žmogui tik didėjo ir įvairėjo. Kovotojai prieš narkozikus šio karo metu nesugebėjo pasiekti nė vieno užsibrėžto tikslo, pradėtas karas tikslų įgyvendinimą dar labiau sustabdė ir komplikavo. Kare “Žmogus prieš narkozikus” akivaizdžiai ir be konkurencijos laimi narkocikai.}

^{Tiesa, šio karo mūšiai vyksta netolygiai įvairiose pasaulio dalyse. Kai kurios šalys jau susimąstė apie strategijos ir taktikos pakeitimus, nusprendė, kad sunaikinti narkozikus – neįgyvendinama fantazija, bet sukontroliuoti jų vartojimą įmanoma: tereikia sustabdyti puolimą; atskirti pavojingus gyvybei ir visuomenei narkozikus nuo mažos rizikos narkotikų; pripažinti, kad narkotikų problemas reikia spręsti medikams, o ne policininkams ir prokurorams; atskirti narkotikų tiekimą medicininiais tikslais nuo tiekimo kitais tikslais (ir pastarąjį apriboti arba drausti) – ir piktieji narkocikai taps saugesni ir patys nuolankiai leisis kontroliuojami, leisis, kad ant jų būtų užrašoma “Prie manęs priprantama ir aš galiu sukelti ligas”, ir ramiai prisijungs prie kitų narkotikų, kurių cirkuliaciją šiuo metu kontroliuoja ir apriboja valstybė, tuo pačiu dar ir gaudama pelną, kurį gali paskirti efektyviam švietimui ir prevencijai, gydymui nuo priklausomybės ir kitoms reikmėms.}

^Kodėl?

^{Kodėl iki šiol vyksta karas su narkocikais?}

^{Pirmieji šio karo varikliai buvo rasizmas, ksenofobija, religinė arba tautinė nesantaika ir patogaus įvairių problemų “atpirkimo ožio” ieškojimas. Politikai, nurodę konkretų priešą ir paskelbę jam karą, žmonių akyse atrodo stiprūs ir ryžtingi – šiuo įrankiu savo politinėse kampanijose ypač mėgsta naudotis JAV prezidentai. Žmonėms, kurie patyrė pavojus, atsirandančius, kai jie arba jų artimieji vartoja narkozikus, buvo būtina kažką konkretesnio apkaltinti, todėl jie noriai leidosi gąsdinami naujuoju demonu.}

^{Vėliau karas tapo savo paties priežastimi, tikslu ir pateisinimu. Kai kurių narkotikų draudimas sukūrė narkotikų pasaulį: pasmerktus, užguitus, pažemintus, dehumanizuotus, degradavusius narkomanus, galingas tarptautines narkotikų gamybos ir platinimo organizacijas, daugybę darbo vietų valstybinėse kovos prieš narkozikus struktūrose. Karas tiesiogiai ar netiesiogiai tapo reikalingas daugybei žmonių. Dauguma tų, kurie finansuoja šį karą (mokesčių mokėtojai), dėl besikartojančių sėkmingų panikos sėjimo kampanijų ėmė tvirtai tikėti, kad jų pinigai leidžiami tikslingai ir duoda teigiamus rezultatus.}

^{Visa tai tebekursto karą iki šiol.}

^{Lengviau surasti konkretų, apčiuopiamą priešą, negu kovoti prieš skurdo ir susvetimėjimo problemas. Lengviau persekioti narkotikų vartotojus ir prekeivius, negu skirti laiko ir resursų jaunimo užimtumui. Lengviau galvoti, jog jei nebūtum kariavęs, būtų daug blogiau, negu pažvelgti į kelių tūkstančių metų žmonijos istoriją ir pamatyti kaip “blogiau” buvo, kai karo prieš narkozikus nebuvo. Lengviau kaltinti ir bausti tą, kuris pardavė ar pagamino nuodą, nužudžiusį vaiką, negu tą, kuris nerado pakankamai laiko būti su vaiku, jį mokyti ir suprasti. Lengviau apkaltinti bet ką, negu likti nesupratus nelaimių priežasčių arba pripažinti, kad priežastis buvo ne viena. Tam tereikia nuolat vykdyti kai kurių narkotikų demonizacijos kampaniją, tikslingai neakcentuojant daug kartų didesnių pavojų, slypinčių kai kurių kitų – “gerų” – narkotikų vartojime. T.y. suformuoti demono, priešo įvaizdį, kurį būtų galima “realiai” ir labai demonstratyviai galabyti. Nepagalvokit, kad manau, jog kovotojai prieš narkozikus yra piktavaliai blogiečiai. Esu įsitikinusi, kad dauguma jų tvirtai tiki savo teisumu, tiki, kad jie yra šventieji kariai šventame kare, ir kad dauguma jų yra labai geri, nuoširdūs, drąsūs, nesavanaudiški ir sąžiningi žmonės. Juk lengviausia – apgaudinėti save.}

^{p.s.
Dabar smagiausia dalis – teksto turinys nėra identiškas orginalui ,taigi gerb. autoriai , šiKau aš ant jūsų}

^{p.p.s. ten kur žymėta simboliais [] nuorodos į šaltinius , dėja … use google}