30 įvykių sudrebinusių pasaulį

Nuo 1918 metų iki dabar, pasaulyje įvyko daug reikšmingų įvykių: pasibaigė Pirmasis Pasaulinis karas, prasidėjo ir pasibaigė Antrasis Pasaulinis karas, susivienijo padalinta Vokietija, sprogo Černobylio atominės elektrinės reaktorius, buvo įvykdytas teroro aktas JAV. Bet, manau svarbiausi yra šie 30 įvykių.

1) 1918metų lapkričio 11 dieną pasibaigia Pirmas Pasaulinis karas, Vokietijos pralaimėjimu.1919 metais prasidėjo Paryžiaus Taikos konferencija, joje dalyvavo atstovai valstybių kariavusių prieš Vokietiją ir jos sąjungininkes.Prancūzija stengėsi susilpninti Vokietija, kad ji vėl negalėtų užpulti kaimynų. Didžioji Britanija nerimavo jog, nusilpus Vokietijai Europoje įsivyraus Prancūzija.
2) Versalio sutartis. Po kelis mėnesius trukusių derybų didžiosios valstybės parengė taikos sutartį su Vokietija. Vokietija neteko visų savo buvusių kolonijų, atimtas Klaipėdos kraštas, Rytprūsiai atskirti nuo Vokietijos Dancingo koridoriumi, kuris paskirtas valdyti Tautų Sąjungai, o Lenkija gauna priėjimą prie Baltijos jūros. Atimtas „Saaro“ anglies baseinas ir perduotas 15 metų administruoti Prancūzijai. Elzaras ir Lotaringija sugrįžta Prancūzijai, demilitarizuota Reino zona, uždrausta gaminti karinę techniką. Vokietija turėjo sumokėti Prancūzijai už Pirmo Pasaulinio karo nuostolius.
3) Tautų sąjunga. 1919 sausio 25d. Joje buvo 33 valstybės – Antantės valstybės, pasirašiusios Versalio taikos sutartį ir 13 pakviestų įstoti valstybių. Tautų Sąjungos politika pirmiausia buvo orientuota į apsaugos suteikimą asmenims, kurie, pasikeitus valstybių sienoms ir susikūrus naujoms tautinėms valstybėms, neteko savo pilietybės. Be to, buvo pripažinta, kad tarptautinė apsauga reikalinga ir tiems asmenims, kurie ne dėl savo kaltės negali gauti savo valstybės galiojančių pasų arba kelionės dokumentų. 1921 metais rugpjūčio mėnesį buvo nuspręsta paskirti Tautų Sąjungos vyriausiąjį pabėgėlių komisarą. Juo tapo Norvegijos delegatas Tautų Sąjungoje dr. Fritjofas Nansenas.
4) SSRS įkūrimas. 1918 metais Rusijos imperijos pakraščiuose gyvenusių tautų paskelbė apie nepriklausomų valstybių įkūrimą, bet raudonoji armija jas užėmė. Atsilaikyti pavyko tik Lenkijai ir Suomijai.Taigi po pilietinio karo buvusioje Rusijos imperijos teritorijoje egzistavo sovietinės Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Azerbaidžano, Armėnijos ir Gruzijos respublikos. 1922 m. Gruodžio 30 Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Užkaukazės respublikų atstovai pasirašė SSRS įkūrimo deklaraciją.
5) VNSDP. Tai A. Hitlerio vadovaujama Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija. Įsikūrė1919m. Jos veikla ir idėjos buvo persmelktos kraštutinio nacionalizmo ir antisemitizmo. VNSDP vadovavo fiureris. Svarbi nacių organizacijos dalis buvo smogikų būriai (SA) ir asmenine Hitlerio gvardija (SS). 1923 m. VNSDP bandė įvykdyti pučą.
6) Diktatūros kurimas. Po rinkimų naciai pradėjo Vokietijoje kurti diktatūrą. Jau pirmame Reichstago posėdyje, 1933 m. Kovo 23 d, buvo priimtas „Tautos ir valstybės skurdžios padėties likvidavimo“ įstatymas. Jis labai išplėtė kanclerio ir vyriausybės įgaliojimus. Valstybė galėjo leisti įstatymus neatitinkančius konstitucijos. Naciai Vokietijoje nuosekliai ir sparčiai griovė demokratinę santvarką.
7) Trečiasis Reichas. 1933-1945 m. egzistavusios hitlerinės Vokietijos neoficialus pavadinimas. Trečiojo Reicho terminą hitlerinė propaganda vartojo siekdama sudaryti Vokietijos imperijos tęstinumo įspūdį (Reich – vok. imperija, valstybė). 1933 metais priimamas įstatymas, kuris skelbė, kad žydai negali užimti aukštų postų valstybėje, jie buvo atleidžiami  iš darbo. 1934 metais miršta prezidentas, Hitleris užima jo postą ir sujungia savo pareigas- tampa reichkancleriu. Sukuriama SD tarnyba- gestapas, valstybės saugumo instancija.

Ispanijos pilietinis karas. kariavo sukilėliai (vadinami nacionales, nacionalistai arba facciosos fašistai) ir Antroji Ispanijos respublika su savo vyriausybe ir partizanais respublikonais (priešų vadinti rojos, raudonieji).Pilietinis karas truko nuo1936 liepos iki 1939 balandžio ir baigėsi respublikonų pralaimėjimu bei Francisko Franko diktatūros įsigalėjimu. Maištą pradėjo F.Franko kariniai daliniai Meliloje ir Ispanijos Maroke bei Kanarų salose. Maištininkai patraukė į savo pusę didesnę dalį sausumos pajėgų ir1936 m. Liepos 18d. jie užpuolė keliolika Ispanijos miestų. Karinis jūrų laivynas ir karo aviacija liko ištikimi respublikonams ir tai sutrukdė marokiečiams ir svetimšalių legionams patekti į Ispaniją.
9) Austrijos anšliusas. Tarp svarbiausių A. Hitlerio užsienio politikos tikslų buvo siekimas sukurti „Didžiąją Vokietiją“, šalį kurioje gyventų visi vokiečiai. Pirmiausiai prie jos turėjo būti prijungt Hitlerio tėvynė- Austrija. 1938 m. Kovo 13d. Verchmato daliniai įžengė į Austriją , tą pačią dieną į užgrobtą šalį atvyko ir A. Hitleris. Beveik 7mln. Gyventojų turinti valstybė tapo Trečiojo Reicho dalimi.
10) Molotovo ir Ribentropo paktas. 1939 metais rugpjūčio23 d. Į Maskvą atvyko Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas. per vieną dieną buvo pasirašyta iš anksto suderinta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis. Abi šalys įsipareigojo nepulti viena kitos ir nedalyvauti jokiuose susitarimuose, kurie būtų nukreipti prieš kitą susitariančią šalį. Be viešai paskelbtų tekstų buvo pasirašytas ir slaptas protokolas, pagal kurį, abi šalys pasidalijo įtakos sferomis: Suomija, Estija, Latvija ir Rumunijos dalis atitenka SSRS. Vokietijos įtakos sferoje atsidūrė Lietuva ir numatyta pasidalinti Lenkija. Abi šalys turėjo naudos, Hitleris išvengė karo dviem frontais o Stalinas atitolino karo pavojų nuo SSRS, gavo galimybę susigrąžinti carų valdytas teritorijas vakaruose.
11) Žiemos karas. 1939 m. Lapkričio 30d. Raudonoji armija užpuolė Suomiją. SSRS aviacija viešpatavo ore. Miškingose, gausiose ežerų, upių ir pelkių teritorijoje buvo sunku išnaudoti jėgų persvarą 1940m. Suomiai atsidūrė sunkioje padėtyje ir kovo 12 d. Pasirašė taikos sutartį su SSRS, pagal ją Suomija neteko 40 tūkst. Kvadratinių kilometrų teritorijos- Karelijos sąsmaukos, vakarinės Lodogos ežero pakrantės su 11% dirbamos žemės, miškų, pramonės. Karo metu Suomija prarado didelę dalį teritorijos, tačiau įstengė išsaugoti nepriklausomybę ir parodė, kad efektyviai organizuota kariuomenė gali pasipriešinti netgi gerokai stipresnėms priešo pajėgoms.
12) Stalingrado mūšis. 1942m. Birželio mėn. Vermachtas pradėjo naują puolimą pietiniame fronto ruože Stalingrado ir Šiaurės Kaukazo kryptimi. Rugpjūčio mėn. Vokiečiai pasiekė Volgą ir pradėjo Stalingrado šturmą. Raudonoji armija atsilaiko, o lapkričio mėn. pradėjo ir kontrapuolimą. Visos pastangos pralaužti apsupties žiedą baigėsi nesėkme, 1943 m. vasario 2 d. Po įnirtingų mūšių Stalingradas buvo likviduotas.
13) Kursko mūšis. vienas iš svarbiausių Antrojo Pasaulinio karo įvykių. Rusijoje prie Kursko miesto susikovė TSRS ir Vokietijos karinės pajėgos. Mūšis įvyko 1943 m. liepos 4d. , jame dalyvavo beveik 2 milijonai karių (apie pusė iš jų žuvo arba buvo sužeisti), 6000 tankų ir 4500 lėktuvų. Šį mūšį laimėjo Raudonoji armija – tai buvo pirmoji svari sovietų pergalė nuo pat karo pradžios, tačiau ji turėjo didelės įtakos viso karo baigčiai.
14) Holokaustas – nacių sistemiškas įvairių etninių, religinių, tautinių ir kitų grupių genocidas (etninis valymas) Antrojo pasaulinio karo metu (1941-1945 m.), vykdytas nacių koncentracijos stovyklose. Adolfas Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net „žemesniajai” rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo „žydų pavojaus”, o tą „gelbėjimą” suprato kaip visišką žydų sunaikinimą. Antrasis pasaulinis karas sudarė galimybes Hitleriui vykdyti savo pasibaisėtinus planus. 1941 m. viduryje okupuotose SSRS teritorijose nacistai pradėjo visuotinį žydų žudymą. Holokaustą išgyveno vos 6% lietuvos žydų, t.y. 12-15 tūkstančių žmonių. Karo pabaigoje vokiečiai jausdami artėjantį atpildą pradėjo naikinti visus įrodymus apie masines žudynes, atsikasinėjo ir degino lavonus, naikino dokumentus ir kitaip slėpė savo nusikaltimus, bet padarytos žalos niekas nebegalėjo atitaisyti, nes buvo nužudyta labai daug nekaltų žmonių ir beveik sunaikinta visa žydų tauta. Visos žudynės baigėsi su antruoju pasauliniu karu.
15) Žydų žudymo etapai. 1-asis etapas. 1941m. Birželio pabaigoje liepos pradžioje žydai buvo suimami, įkalinami šaudomi, kaip buvę komjaunuoliai, komunistai, sovietų valdžios pareigūnai ar šalininkai Dėl tokių pačių priežasčių buvo įkalinami ir kitų tautų piliečiai, daugiausiai vyrai. Žydus persekiojo SD būriai, kariškiai, karo komendantai, apygardų komisarai ir net vietinė policija. 2-asis etapas. 1941 liepos pabaiga- lapkritis. Tuomet žydai buvo naikinami ne dėl politinių priežasčių o dėl savo žydiškos prigimties. Iki rugsėjo mėnesio pabaigos beveik visi provincijų žydai buvo apgyvendinti getuose, kalėjimuose ar izoliacinėse stovyklose. Žydai buvo šaudomi miškuose ar laukuose esančiuose už kelių kilometrų nuo getų.
16) Teherono konferencija. Ji įvyko 1943 m. lapkričio mėn. 28 d. dalyvavo Stalinas, Čerčilis, Ruzveltas. Svarbiausias klausimas buvo antrojo fronto veiksmų pradžia. Nuspręsta jį atidaryti 1944 metų gegužės mėn.
17) Krymo ir Potsdamo konferencijos. Įvyko 1945 metų vasario mėn. Jaltoje (SSRS) susitiko Čerčilis, Ruzveltas, Stalinas, jie nutarė sunaikinti nacizmą, okupuoti ir nuginkluoti Vokietiją, Berlyną padalinti į 4 okupacines zonas, dalį Vokietijos teritorijos priskirti Lenkijai, SSRS gavo leidimą 50 metų okupuoti dabartinę Kaliningrado sritį, po Vokietijos sutriuškinimo SSRS privalo pradėti karą su Japonija. Per Potsdamo konferenciją 1945 m. liepos- rugpjūčio mėn. nutarta: pritarti Jaltos nutarimams, dėl Berlyno, Kaliningrado ir Lenkijos sienų. Sudarė tarptautinį karinį tribunolą, karo nusikaltėliams teisti.
18) Antrasis frontas. Anglai ir amerikiečiai ilgai delsė pradėti plataus mąsto puolimą Europoje, nenorėjo įsivelti į didelius mūšius sausumoje ir bandė Vokietiją palaužti bombardavimais iš oro. Platų puolimą pradėjo 1944 m. birželio 6d jų kariuomenė vadovaujama D. Eizenhauerio, išsilaipino Prancūzijos šiaurės vakarų pakrantėje. Vokiečiams antrasis frontas buvo netikėtas. Sąjungininkai daug kartų atidėliojo, todėl Hitleris prarado budrumą. Antrojo fronto susikūrimas reiškė neišvengiamą Vokietijos pralaimėjimą.
19) Karas tolimuosiuose rytuose. Perl Harboras Havajų salose buvo didžiausia amerikiečių karinė bazė Ramiajame vandenyne. Ten telkėsi 1/3 JAV karo laivų. 1941 m. gruodžio 7d ten slapčia priartėjo Japonijos laivyno junginys po puolimo amerikiečių Ramiojo vandenyno laivynas laikinai buvo išvestas iš rikiuotės. Po sėkmingo antpuolio iki 1942 m. gegužės mėn. japonai pradėjo grobti Ramiojo vandenyno salas.
20) Trumeno doktorina. Nuo 1947 metų Trumenas padeda visoms valstybėms kovojančioms prieš komunizmą. Sukuriamas „Maršalo“ planas, kuris turėtų padėti atkurti sugriautą Europos ekonomiką. Šiuo planu pasinaudoja Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija. Įkurta tarptautinė organizacija (OEEC) „Maršalo“ planui įgyvendinti ši organizacija vienijo 16 narių. JAV pasiekimai: 1945 metais- sukurta atominė bomba. 1946- pirmasis kompiuteris, 1948- pirmasis trazistorius.
21) Mokslo ir technikos revoliucija. 1957 metais SSRS buvo paleistas pirmasis dirbtinis Žemės palydovas. 1961 metais į kosmosą pakilo pirmasis žmogus- J. Gagarinas. 1969 amerikiečiai astronautai N. Armstrongas ir E. Oldrinas nusileido mėnulyje. Kosminė technika itin sparčiai tobulėjo. Buvo sukonstruoti aparatai skrydžiams į kitas planetas, paleistos kosminės orbitinės stotys. Kosmoso erdvėje skraidantys aparatai pradėti taikyti ir karo tikslams.
22) Černobylis. Černobylio AE pastatyta 1984 metais bet jau 1986 metų balandžio 36 diena 1 val. 23 min, sprogimų serija sugriovė AE 4-ojo energijos bloko reaktorių ir pastatą. Kilo gaisras.Didžiulė teritorija aplink AE buvo užkrėsta. Radionuklidais buvo užkrėsta 11 sričių kuriose gyveno apie 17 mln. žmonių. Černobylio katastrofa tapo didžiausia XXa. Technologijos katastrofa.avarijos padarinius likvidavo apie 57 tūks. žmonių, dėl reaktoriuje tebevykusių nevaldomų fizinių procesų korpusą dengiantis betoninis sarkofagas ėmė irti, daugelis avarijos padarinius likvidavusių žmonių greit mirė arba sunkiai susirgo.
23) Jungtinė Tautų Organizacija (JTO). yra tarpvalstybinė organizacija, kurią sudaro 191 valstybė. buvo įkurta 1945 metais pasibaigus Antrajam Pasauliniu karui. Jungtinių Tautų Organizacijos tikslai: siekti išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą, o esant reikalui, imtis veiksmingų kolektyvinių, puoselėti draugiškus valstybių tarpusavio // // santykius; siekti tarptautinio bendradarbiavimo sprendžiant ekonomines, socialines, kultūrines ir humanitarines problemas, ugdant ir skatinant pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms; būti tautų, kurios siekia minėtų tikslų, veiklos derinimo centru. Nuo 1990 metų siekdamos parengti išsamią ir teisiškai pagrįstą plėtros darbotvarkę, Jungtinės Tautos rėmė daugybę pasaulio viršūnių susitikimų ir pasaulinių konferencijų. Prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius sukvietė 147 valstybių ir vyriausybių vadovus į Tūkstantmečio viršūnių susitikimą. Jungtinių Tautų tikslas – kreiptis į pasaulio lyderius ir paprašyti dar kartą patvirtinti jų apsisprendimą kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi, įveikti AIDS, maliariją ir kitas ligas, dirbti taikos labui ir padėti mažiausiai išsivysčiusioms šalims siekti pažangos. Be įsipareigojimų savo valstybėms pasaulio vadovai pripažino kolektyvinę atsakomybę išsaugoti žmogiškojo orumo principus. Be to, valstybių ir vyriausybių vadovai pareiškė, kad pagrindinis šiandieninio pasaulio tikslas – užtikrinti, kad globalizacija taptų pozityvia viso pasaulio tautų varomąja jėga.
24) Korėjos karas. Po Japonijos kapituliacijos Korėją užėmė SSRS ir JAV karinės pajėgos. Korėja buvo padalinta į 2 okupacines zonas pagal 38 lygiagretę. Per mėnesi užėmė beveik visą jos teritoriją.JTO ginkluota armija nugalėjo komunistus ir užėmė pusiasalį.
25) Arabų ir Izraelio konfliktas. Kai Izraelio valstybę užpuolė Egipto, Sirijos, Libano ir Jordanijos armijos, Izraelis atlaikė puolimą ir net praplėtė savo teritoriją, okupavo naujų teritorijų . Iš užimtų žemių pasitraukė palestina, sumažėjo Egipto karinė galia.1973 metais karas vėl atsinaujino ir Egiptas su Sirija vėl smogė Izraeliui, bet ir vėl pralaimėjo. Reikalaujant JAV, SSRS ir kitoms valstybėms karo veiksmai buvo sustabdyti.
26) Karibų krizė. Ji kilo 1959 metų spalio mėnesį, kai jog Kuboje, prie Floridos, SSRS kariniai specialistai įrengė raketų paleidimo aikšteles ir sumontavo vidutinio nuotolio raketas su branduoliniais užtaisais. Tai kėlė tiesioginę grėsmę JAV saugumui. JAV prezidentas Dž. Kenedis, bijodamas karo, atsisakė minties pulti ir sunaikinti raketas, bet jis įsakė karo laivams blokuoti salą ir nepraleisti sovietų laivų su naujomis raketomis. Galiausiai abi šalys susitarė, kad SSRS išgabens raketas, o JAV nepuls Kubos.
27) Karas Afganistane. 1978 metais įvyko perversmas Afganistane, naujoji valdžia ėmė reformuoti ūkį,visuomenini gyvenimą. Pamažu šalyje įsiliepsnojo tarpusavio karas. Į konfliktą nutarė įsikišti SSRS vadovybė. 1979 m., gruodžio mėn., į Afganistaną įsiveržė sovietų armija, bet pergalės jie nepasiekė, nors buvo įkūrę karinių bazių visoje šalyje. Po sovietų pasitraukimo karas Afganistane tęsėsi. 1992 m., modžachedų pajėgos užėmė sostinę Kabulą ir nuvertė sovietų paliktą vyriausybę.
28) Gorbačiovas atsisako Brežnevo doktrinos. 1986 metais lapkričio mėn. Maskvoje vykusiame socialistinių šalių pasitarime M. Gorbačiovas pareiškė, kad kiekviena valdančioji komunistų partija atsakinga pirmiausiai savo liaudžiai. Socialistinių valstybių tarpusavio santykiuose nebeturi būti diktato ir priklausomybės, kaip pasitaikydavo anksčiau. Tai reiškė, kad SSRS atsisako Brežnevo doktrinos, t.y., spaudimo ir jėgos panaudojimo socializmui ginti.
29) Vokietijos suvienijimas. Siena skirianti VDR ir Vakarų Vokietija buvo pradėta griauti, sienos plotis buvo 1,2 metro, o aukštis 3,6 metro . 1989 metų lapkričio 9 dieną siena buvo pradėta griauti. Pirmiausia buvo išgriautos trys nišos, kuriomis žmonės galėjo patekti į Rytus arba Vakarus. Ir tuo naudojosi. Buvo ilgiausios žmonių eilės, kurie valandų valandas laukdavo, kada pateks į Vakarų Berlyną. Per pirmąsias tris dienas per tris nišas į Vakarus išėjo beveik visi berlyniečiai. Visiems buvo smalsu sužinoti, kaip atrodo jis, kapitalizmas.
30) Rugsėjo 11 d. teroristiniai išpuoliai. Artimųjų rytų teroristinė grupuotė „Al Qaeda“ surengė patį kruviniausią ir masiškiausią teroristinis išpuolis žmonijos istorijoje. Vos per kelias valandas niekieno netrukdomi teroristai surengė sėkmingus pasikėsinimus į svarbiausius JAV galybės ir turto simbolius – Pasaulio prekybos centrus ir Pentagoną. Atakos nusinešė beveik 3 tūkst. žmonių gyvyyyyyyybių:(

Gudai, Gotai, Getai

Didžioji istorijos klaida: Romą užkariavo mūsų protėviai

 

Lietuvių kilmės mokslininkė atskleidė didžiąją istorinę apgavystę, kuri padarė daug skriaudos lietuvių tautai. Pasirodo, senovės Romą ir dalį Europos užkariavo ne skandinavų, o mūsų protėviai. Iki šiol mažai žinome apie lietuvius, gyvenusius iki Mindaugo, kurio karūnavimo dieną laikome valstybine švente. Šią spragą pamėgino užpildyti Venesueloje gyvenanti lietuvė mokslininkė Jūratė Statkutė de Rosales. Ispaniškai kalbančioje pasaulio dalyje autoritetu laikoma lietuvė mano atskleidusi mūsų senosios istorijos falsifikacijas. Jos nuomone, Europos lingvistai ir istorikai klysta tvirtindami, kad Romą VI a. įveikė iš Skandinavijos kilę gotai. Minėtos istorinės apgavystės kilo dėl sąmoningos ar nesąmoningos klaidos, kuri buvo padaryta verčiant gudo Jordano VI a. parašytą getų (gotų), dabar vadinamų baltais, kilmės istoriją.

Be to, vertėjas Wilhelmas Martensas 1914 m. savo nuožiūra tekste perkėlė gotų (getų) kilmės vietą į Skandinaviją, nors lotyniškajame tekste to nėra.

 

Negirdėta gotų kilmė

 

Pravartu žinoti, kad romiečiai gotus vadino getais – nuo seno gyvavusia galinga tauta. Getų kariuomenė (tai tvirtina Romos rašytiniai šaltiniai) atvyko į Romą iš Pabaltijo ir Dniepro aukštupio, o ne iš Skandinavijos, kaip rašo vertėjas W.Martensas.

Klaida atsirado suplakus žodžius „Scandza“ ir „Scandia“ su „Skandinavija“. Iš tikrųjų Jordanas „skandžios“ vardu vadino dabartines Aistmarių ir Kuršių smėlėtas nerijas.

J.Statkutė de Rosales, lygindama senuosius lotyniškus tekstus ir jų vertimus, stebisi, kodėl vertėjai nesusigaudė ar nenorėjo susigaudyti lotyniškai aprašomose vietovėse ir neteisingai išvertė jų pavadinimus.

Gal, anot J.Statkutės de Rosales, taip atsitiko todėl, kad vertėjams buvo neįtikima, jog mažytė Lietuva ir Prūsija kadaise galėjo užkariauti pusę Vakarų Europos ir net įveikti Romą?

Vietovės geografinio nustatymo ir jos pavadinimo vertimo klaidos (jas mokslininkė parodo akivaizdžiai, suteikdama galimybę išprususiam skaitytojui palyginti originalų tekstą ir jo vertimą) keliavo iš knygos į knygą ir maišėsi su kitų vertėjų padarytomis klaidomis.

Kad gotai (getai) yra kilę iš Prūsijos ir dalies Lietuvos, o ne iš Skandinavijos, patvirtina ir XIII a. Kastilijos karaliaus Alfonso X Išmintingojo karališkosios kronikos. Beje, tose kronikose getai ar gotai vadinami gudais. Jiems priklausęs ir pats Alfonsas X Išmintingasis.

Praeityje vadinomės gudais

  

Pasak J.Statkutės de Rosales, atrodo, kad iki XIX a. lietuvių kalboje nebuvo žodžio „gotas“. Buvo žodis „gudas“.

Kai dabar vadinamieji gotai V a. apsigyveno Ispanijoje (galbūt net užkariavo jos dalį), jie save vadino godais arba, kaip randama Ispanijos viduramžių raštuose, gudais, atėjusiais iš Pabaltijo.

Tačiau to nepaisė vokiečių istorikai ir kalbininkai, teigdami, kad Ispanijos ateiviai buvę germanai (gotai). O žodžiai „godas“ ar „gudas“ yra visai ne germaniškos kilmės. Be to, nė viena tauta pasaulyje nevadino savęs gotais, nes tai yra žodžio „gudas“ vertimas į germanų kalbas.

„Žodis „gudai“ lotyniškai verčiamas į „getai“ – tuo nesunku įsitikinti skaitant senovės ispanų ar Romos imperijos laikų raštus. Pavyzdžiui, jau minėtąjį Jordaną“, – aiškino J.Statkutė de Rosales. Tad vokiečių kalbininkai ir istorikai mums įbruko žodį „gotai“ (angl. goths), visai nesiedami jo su žodžiu „gudai“, ir taip nutiesė kelią klaidingai Vakarų Europos ir Lietuvos istorijai.

J.Statkutė de Rosales siūlo atmesti nelietuvišką žodį „gotai“, nes prūsai ir rytinių baltų gentys senovėje atkakliai vadino save gudais – vardu, kuriuo dar Vytauto Didžiojo dokumentuose buvo vadinami jotvingiai. Šio vardo kratomės ne tik dabar.
Anot tyrinėtojos, į tai dėmesį atkreipė XVII a. prūsų autorius Motiejus Pretorijus. Jis aiškino, kad šį vardą anuomet vengta vartoti todėl, kad jis priminė pagonybę, kilusią iš Prūsijos, Lietuvos ir Žemaitijos.

Beje, Jordanas Pabaltijo tautas vadino tautų įsčiomis, o Ispanijos karaliaus Alfonso X kronikoje (XII a.) esame aprašyti kaip gudų tautų šaltinis

Baltų krikštatėvis

Senąjį mūsų tautos vardą „gudai“ galutinai išbraukė vokiečių kalbininkas G.Neselmanas (XIX a.), tyrinėjęs senąją prūsų kalbą, rinkęs lietuviškas dainas.

Lietuviai jam yra dėkingi už pas-tarąjį darbą, bet ne už tai, kad jis išbraukė iš istorijos senąjį mūsų vardą „gudai“. Kalbininkas tai padarė 1845 m. savo išleistoje knygoje, kurioje pasiūlė senovės prūsus, lietuvius ir latvius vadinti baltais (pagal Baltijos jūros pavadinimą). Šiuo pasiūlymu jis panaikino bendrą senąjį minėtų tautų vardą „gudai“ ir su juo susijusią tautų istoriją perleido niekada neegzistavusiai gotų tautai.
G.Neselmaną suklaidino viduramžių dokumentai, kuriuose prūsai, žemaičiai ir lietuviai vadinami getais, gotais ir gudais (nelygu kalba, kuria parašytas dokumentas), ir tai, kad vokiečių mokslininkai juos vadino germanų tautomis.

Būdamas kalbininkas G.Neselmanas, suprantama, negalėjo priskirti prūsų, lietuvių ir latvių kalbų nei germanų, nei slavų kalbų grupei, todėl pavadino tą grupę baltais. Taip gudai tapo baltais, kuriuos naujasis vardas atkirto nuo jų labai senos istorijos, surašytos apie gotus ar gudus Vakarų Europos viduramžių kronikose, apie getus – senovės Romos raštuose.

Praleistas istorijos etapas

Kai pernai leidykla „Baltijos kopija“ išleido J.Statkutės de Rosales knygą „Didžiosios apgavystės“, jos buvo neįmanoma rasti jokiame knygyne ar bibliotekoje – tik nusipirkti pas knygų platintojus.

Knygos autorei iki šiol neteko su Lietuvos istorikais ir kalbininkais diskutuoti apie jos pastebėtas istorines apgavystes.

„Taip yra ne todėl, kad nenorėčiau polemikos, o todėl, kad Lietuvoje neatsiranda norinčiųjų tai daryti. Beje, norėčiau padiskutuoti su gerbiamu profesoriumi Zigmu Zinkevičiumi, kuris viešai neigiamai atsiliepė apie mano tyrinėjimų rezultatus. Aktyviai bendrauju su Venesuelos, Ispanijos, JAV istorikais. Neseniai mano išsamus straipsnis apie gudų kultūrą buvo išspausdintas žurnale, kurį leidžiant dalyvauja 15 pasaulio universitetų“, – pasidžiaugė J.Statkutė de Rosales.

Beveik ketvirtį amžiaus opoziciniam Venesuelos politikos, ekonomikos ir kultūros savaitiniam žurnalui „Zeta“ vadovaujanti lietuvė yra keliomis kalbomis išleidusi solidžias mokslines studijas: „Goths and Balts“ (šios knygos trumpa santrauka pernai išleista lietuviškai ir pavadinta „Didžiosios apgavystės“) ir ispaniškai parašytą knygą „Los Godos“, buvo keturi jos leidimai.

Apie savo knygose atskleistas istorines apgavystes J.Statkutė de Rosales kalba taip: „Baltų tautų istorijos atžvilgiu tas praleistas Europos istorijos etapas yra didžiulė skriauda lietuvių tautos praeičiai, ikimindauginei Lietuvai, jos dabarčiai ir ateičiai.“

J.Statkutės de Rosales biografija

Gimė 1929 m. Linkaičiuose, mokėsi Paryžiuje, kur tėvas studijavo teisę.
Karui baigiantis iš Kauno pasitraukė į Vakarus, studijavo Vokietijoje, Prancūzijoje ir JAV.
1960 m. ištekėjo ir apsigyveno Venesueloje.
Apdovanota garbingiausiais Venesuelos ordinais, o 1989 m. Pietų Amerikos Iberų Amerikos žurnalistų organizacija pripažino ją Metų asmenybe.
1996 m. Lietuvoje jai buvo įteiktas LDK Gedimino ordino Riterio kryžius.
Ilgai bendradarbiavo Klivlando (JAV) laikraštyje „Dirva“, turi nuolatinę skiltį Venesuelos dienraštyje „El Nuevo País“.
Moka ispanų, senąją ispanų, vokiečių, prancūzų, anglų, lotynų ir, žinoma, lietuvių kalbas.
Užaugino penkis sūnus, su kuriais kalbasi lietuviškai, o su vyru, žinomu inžinieriumi – ispaniškai. Namuose laikosi lietuviškų papročių, gamina lietuviškus valgius, bet gerbia ir vietos papročius.

Pasak J.Statkutės de Rosales, atrodo, kad iki XIX a. lietuvių kalboje nebuvo žodžio „gotas“. Buvo žodis „gudas“.

Kai dabar vadinamieji gotai V a. apsigyveno Ispanijoje (galbūt net užkariavo jos dalį), jie save vadino godais arba, kaip randama Ispanijos viduramžių raštuose, gudais, atėjusiais iš Pabaltijo.

Tačiau to nepaisė vokiečių istorikai ir kalbininkai, teigdami, kad Ispanijos ateiviai buvę germanai (gotai). O žodžiai „godas“ ar „gudas“ yra visai ne germaniškos kilmės. Be to, nė viena tauta pasaulyje nevadino savęs gotais, nes tai yra žodžio „gudas“ vertimas į germanų kalbas.

„Žodis „gudai“ lotyniškai verčiamas į „getai“ – tuo nesunku įsitikinti skaitant senovės ispanų ar Romos imperijos laikų raštus. Pavyzdžiui, jau minėtąjį Jordaną“, – aiškino J.Statkutė de Rosales. Tad vokiečių kalbininkai ir istorikai mums įbruko žodį „gotai“ (angl. goths), visai nesiedami jo su žodžiu „gudai“, ir taip nutiesė kelią klaidingai Vakarų Europos ir Lietuvos istorijai.

J.Statkutė de Rosales siūlo atmesti nelietuvišką žodį „gotai“, nes prūsai ir rytinių baltų gentys senovėje atkakliai vadino save gudais – vardu, kuriuo dar Vytauto Didžiojo dokumentuose buvo vadinami jotvingiai. Šio vardo kratomės ne tik dabar.
Anot tyrinėtojos, į tai dėmesį atkreipė XVII a. prūsų autorius Motiejus Pretorijus. Jis aiškino, kad šį vardą anuomet vengta vartoti todėl, kad jis priminė pagonybę, kilusią iš Prūsijos, Lietuvos ir Žemaitijos.

Beje, Jordanas Pabaltijo tautas vadino tautų įsčiomis, o Ispanijos karaliaus Alfonso X kronikoje (XII a.) esame aprašyti kaip gudų tautų šaltinis.

atjauninimas

Senėjimo teorijos, atjauninimo būdų paieškos.
   Atsakinėdami į klausimą, kodėl žmonės kaip sensta ir miršta, mokslininkai buvo pasiskirstę į dvi stovyklas: vieni rėmė programinę teoriją, kiti – susidėvėjimo.
   Pagal programinę teoriją gyvenimo laikas yra nulemtas iš anksto, o Hayflick atradimas rodo, kad viską užbaigia ląstelių viduje einantis savotiškas biologinis laikrodis. Pagal susidėvėjimo teoriją mirties priežastis yra laipsniškas kūno suirimas, kai bioxeminių reakcijų atliekos suardo ląsteles. Anksčiau labiau įtikinantys buvo susidėvėjimo teorijos šalininkai, sukaupę daugybę įrodymų apie tai, kad organizmą laipsniškai sunaikina medžiagų apykaitos žalingos atliekos. Jie manė, kad senėjimas nėra genetiškai užprogramuotas ir išvaizda kinta dėl: 1) brendimo, kai iki 25 metų žmogus bręsta pagal genetinę programą; 2) senėjimo, kuris prasideda gimstant, o gal ir anksčiau, metams bėgant ryškėja, o kai susidėvėjimas pasiekia kritinę ribą, žmogus miršta. Taigi buvo manoma, kad genuose nėra užprogramuotas tyčinis organizmo sendinimas.
   Buvo iškelta ir atmesta daugybė hipotezių. Mokslininkai ląstelėse pastebėjo įvairių senatvinių pokyčių, bet nežinojo ar tai senatvės požymiai ar priežastys. Buvo teorija, kad senstame dėl genetinės DNR grandinės gedimų. Įtikimas ir laisvųjų radikalų faktorius, nes 5% įkvėpto deguonies yra superoksidas, t.y. turi vieną nesuporuotą elektroną, kuris daro žalą ląstelių membranoms ir DNR. Ateityje pritaikius nanotexnologiją bet kokius ląstelių pažeidimus būtų galima ištaisyti, žmonės būtų sveiki ir amžinai jauni.
   Dabar beveik neabejojama, kad senatvė ateina dėl “biologinio laikrodžio” (Hayflick limit) kaltės, o visas šis mexanizmas pasireiškia per telomerų trumpėjimą po kiekvieno ląstelės pasidalijimo. Galimas telomerų pailginimas fermento telomerazės pagalba yra labai komplikuotas dėl vėžio pavojaus.
Programinės teorijos:

•Biologinis laikrodis, Heifliko limitas. [Biological clock, Hayflick limit.]
•Telomerų sutrumpėjimas. [Telomere shortening.]
•Dvi DNR formos – mirtinga linijinė ir nemirtinga apvali. [Two types of DNA.]
•Amžių programuojantys genai. [Age-programing genes.]

Susidėvėjimo teorijos:
•Laisvieji radikalai arba superoksidas. [Free radicals.]
•Genų išsekimas. [Gene exhausion concept.]
•Genetinės klaidos. [Genetic erors.]
•Bendras išsekimas arba akumuliacija. [The generalized exhaustion or a accumulation.]
•[Eversion.]
•[Dehydroepiandrosterone (DHEA).]
•[Nonenzymatic glycosylation of proteins.] •[Posttranslational glycosylation (advanced glycosylation end products, AGES).]
•Kenksmingų hormonų susidarymas. Presence of negative hormones. •Makėjaus efektas. [McCay effect.] •Gyvenimo tempas. [Rate of living.] •Pirmalaikio senėjimo sindromas.
Biologinis laikrodis. [Biological clock.]

   Jei senėjimas yra susijęs su ląstelių skaičiaus mažėjimu, kyla klausimas ar neįmanoma pakeisti prarastų ląstelių naujomis? Pasirodo, kad viena iš priežasčių, trukdanti mums būti nemirtingais, slypi ląstelių dalijimosi mexanizme. Ilgą laiką manyta, kad ląstelės dalijasi neribotai, tačiau tai buvo klaida.
   Amerikiečių biologai Leonard Hayflick (San Francisco University) ir Paul Moorhead 1961 paskelbė savo eksperimento rezultatus, pagal kurį žmogaus fibrolastai (jungiamojo audinio ląstelės) paimti iš žmogaus embriono ir išauginti laboratorijoje dalindavosi 50-70 kartų (per 7-9 mėnesius) ir tada mirdavo. Atsirado terminas “Hayflick limitas”. Nustatya, kad ląstelės paimtos iš senyvo donoro dalijasi žymiai mažiau kartų. Taigi yra atvirkštinė proporcija tarp donoro amžiaus ir jo ląstelių sugebėjimo daugintis. Jaunų žmonių ląstelės dalijasi greitai, senų žmonių – lėčiau, kol galiausiai iš vis nustoja tai daryti.
   Be to paaiškėjo, kad fiziologiniai pakitimai ląstelėje (DNR, RNR, fermentuose^, lipiduose, angliavandeniuose) irgi daro įtaką dalijimosi limitui.
   Tarp vienos rūšies gyvūnų ląstelių dalijimosi skaičiaus ir rūšies gyvenimo trukmės yra sąsajos. Pavyzdžiui pelės ląstelės per gyvenimą pasikeičia 15-20 kartų, žmogaus 50-70 kartų, Galapagų salų vėžlio – 125 kartus (jis gyvena apie 175 m.).
   Visi faktai liudijo, kad ląstelės turi atskaitos mexanizmą ir nuo tada mokslininkai pradėjo ieškoti paslaptingo gyvybės laikrodžio, kuris nulemia ląstelių senėjimą. Kad nustatytų jo vietą, Hayflick ir jo mokinys Woodring Wright išėmė iš jaunos ląstelės branduolį, įdėjo į seną ląstelę, o senosios branduolį įdėjo į jauną ląstelę. Jauna ląstelė su senos branduoliu gyveno daug trumpiau už seną su jaunos branduoliu. Taip mokslininkai įrodė, kad jei biologinis laikrodis iš tikrųjų egzistuoja, tai tik ląstelės branduolyje.

Telomerų sutrumpėjimas. [Shortening of telomeres.]

   1990 m buvo publikuotas straipsnis, kuriame teigiama, kad kaskart pasidalijus ląstelei, sutrumpėja DNR siūlas. Visų stuburinių DNR siūlo galuose yra maždaug 10 000 kartų pasikartojančių raidžių -T-T-A-G-G-G-. Tie galai vadinami telomeromis. Jei palyginti 18 kartų ir 65 kartus pasidalijusių ląstelių telomeras, antruoju atveju jos būtų keliais tūkstančiais raidžių trumpesnės.
   Kai ląstelė dalijasi į dvi, abi DNR vijos taip pat turi pasidalinti į dvi. Todėl nedidelė dalis dvigubos spiralės išvyniojama ir fermentai^ šią atkarpą nukopijuoja. Taip dalelė po dalelės DNR kopijuojama ir sujungiama su prieš tai nukopijuotomis dalimis. Tačiau fermentai ne visuomet gali prisitaikyti iki pačių vijų galiukų. Nenukopijuotos vietos paliekamos ir telomeros sutrumpėja. Kai telomeroms pasidaro per trumpoms, xromosomos sukimba viena su kita ir išsigimsta, todėl ląstelės yra užprogramuotos nustoti daugintis dar iki šitam įvykstant.
   1992 m. mokslininkai atkreipė dėmesį į telomerų vaidmenį senėjimo procese. Telomeros yra xromosomų galuose lyg protektoriai, saugantys, kad xromosomos nesukibtų viena su kita galais. Su kiekvienu ląstelės dalijimusi telomeros trumpėja, todėl seni žmonės turi trumpesnes telomeras. Kai kurie biologai siūlė hipotezę, kad ląstelė miršta tada, kai telomeros tampa per trumpos. Kelis metus buvo svarstoma, ar tas sutrumpėjimas yra senatvės priežastis ar požymis ir bandyta tai susieti su Hayflick biologiniu laikrodžiu.
   Telomerazė. 1998 m. biržoje taip pašoko vienos firmos akcijos, kad teko sustabdyti pardavimus. Taip įvyko kompanijai, paskelbusiai, kad išrado “gyvybės eliksyrą”. Mokslinių tyrimų bazė buvo The University of Texas, Southwestern Medical Center at Dallas, kur dėstė minėtos firmos konsultantas, vėžio tyrinėtojas profesorius Džeris Šėjus (Jerry Shay). 1998 m. pradžioje jis, Woodring Wright ir “Gerono” korporacijos tyrinėtojai įterpė telomerazės geną į žmogaus tinklainės ir odos ląsteles ir panardino į maitinamą skystį. Kaip ir buvo įrodęs L.Hayflick, ląstelės pasidalinusios 50-70 kartų, sunykdavo. Tuo tarpu paveiktos telomerazės ląstelės dalijosi 100 kartų ir daugiau.
   Taigi naujojo projekto esmė – panaudoti visuomet ląstelėse buvusį, tik neaktyvuotą fermentą^ telomerazę. Telomerazė, kuri gali gerokai pailginti ląstelės gyvybę, gaminasi 5-ojoje xromosomoje. Ji atkuria sutrumpėjusios telomeros galus iki pradinio jų ilgio.
   Žurnale “Science” aprašyti telomerazės eksperimentai tapo L.Hayflick mokyklos triumfu. Mokslininkai įrodė, kad pagrindinė senėjimo priežastis yra ląstelių viduje iš anksto užprogramuotas procesas. J.Shay ir W.Wright jau 10 metų buvo tvirtai įsitikinę, kad kiekvienoje ląstelėje tiksi senatvės laikrodžio mexanizmas ir svajojo atrasti būdą kaip jį sustabdyti. Anot jų, xromosomų galuose esančios telomeros primena apsaugines kepurėles. Ląstelėms dalijantis dalis šio antgaliuko sunyksta. Kai sunykusi telomera nebeapsaugo DNR siūlo, dalis gyvybiškai svarbių genų žūva ir ląstelė miršta. Telomeros sudyla per 120 metų, ir tai lemiamas veiksnys, ribojantis maksimalią žmogaus gyvenimo trukmę.
   Bet yra žinoma, kad nedidelė dalis ląstelių – reprodukcinių, kraujo, odos ir kaulų smegenų – yra apsaugotos nuo telomerų sunykimo. Jas saugo jų pačių gaminamas fermentas^ telomerazė. Svarbiausia telomerazės funkcija – dalyvauti reprodukcinių ląstelių (spermatozoidų ir kiaušialąsčių) gamyboje. Taip gamta rūpinasi, kad telomeros nebūtų sutrumpėjusios mūsų palikuonims perduodamose ląstelėse. Bet kodėl šis išganingas fermentas^ nesaugo visų kitų ląstelių? Galbūt privertus jį veikti visose mūsų kūno ląstelėse, pavyktų tapti nemirtingais?
   Tačiau Shay ir Wright telomerų erozijoje įžvelgia tam tikrą ląstelių apsaugą nuo vėžio. Jei tik nekontroliuojama ląstelė ims be paliovos dalytis, xromosomose esantis gyvybės laikrodis automatiškai pradės greičiau tiksėti ir vėžinių ląstelių gyvybinės ir atsinaujinimo jėgos nusilps. Mokslininkų iš Teksaso duetas savo teoriją grindžia tuo, kad beveik 90% tyrinėtų vėžinių auglių priežastimi galėjo būti telomerazės aktyvumo padidėjimas.
   Mūsų organizme yra 6012 somatinių ląstelių. Kai kurios iš jų yra pažeistos superoksidų. Įprastomis aplinkybėmis tokos ląstelės numirtų. Telomerazė galėtų pailginti pažeistos DNR galus, taip leisdama ląstelei gyvuoti toliau. Tačiau tokia nesveika išgyvenusi ląstelė gali sukelti sunkias ligas, tame tarpe ir vėžį. Tad jei visos ląstelės taptų nemirtingom, jos vis tiek taptų mūsų mirties priežastimi.
   Mokslininkai telomerazę panaudojo ir klonavime. Nes klonavus senstelėjusią ląstelę, naujasis individas pradėtų greičiau senti. Tai dar kartą patvirtino, kad telomerazė sveikoms ląstelėms suteikia nemirtingumą. Tačiau, kaip minėta, sensacija išblėso, kai visi ekspertai pripažino, kad reikia susilaikyti nuo skuboto “jaunystės eliksyro” vartojimo, nes labai padidėja tikimybė susirgti vėžiu.

Dvi DNR formos: nemirtingas nekintantis vienaląstis ir evoliucijonuojantis, bet mirtingas daugialąstis. [Two types of DNA.]

   Visi daugialąsčiai organizmai sensta ir miršta. Per ilgą evoliuciją gyvybė pasirinko du egzistavimo būdus, kuriuos sąlygoja DNR geometrinė forma – apvali ar linijinė.
   Žarnyno lazdelės turi apvalios formos DNR, kuri neturi pabaigos, taigi ir jos telomeros netrumpėja. Ji gali be perstojo dalytis ir perduoti palikuonims visiškai tokią pat DNR kopiją.
   O štai mielių grybelio DNR yra linijinė, – kaip ir žmogaus. Xromosomų galuose yra telomeros, t.y. patikima garantija, kad gyvenimas vieną dieną baigsis. Kodėl mielių grybelis pasirinko linijinę DNR formą?
   Buvo atliktas eksperimentas, kurio metu mielių grybeliui buvo pašalintos telomeros. Jo DNR tapo apvali, kaip ir žarnyno lazdelės DNR. Tačiau mielių grybelis neteko itin svarbios funkcijos. Prieš lytiškai daugindamasis, mielių grybelis homologinės rekombinacijos metu pergrupuoja abiejų tėvų genus. Taip gimęs vaikas turi kitokį genų rinkinį negu tėvai. Normalus mielių grybelis suformuoja naują DNR sujungęs abiejų tėvų telomeras ir smarkiai kratydamasis. Tačiau telomerų neturintis mielių grybelis nebegali atlikti homologinės rekombinacijos. Taip yra todėl, kad tik dėl telomerų tėvų DNR gali priartėti viena prie kitos. Tuomet dalis genų persigrupuoja ir, kai DNR grįžta į pradinę būklę, į motinos DNR jau yra įsiterpę tėvo DNR ir atvirkščiai. Šiam procesui nuolat kartojantis, palikuonims įmanoma perduoti skirtingus genus.
   Taigi telomeros – lazda su dviem galais: homologinės rekombinacijos suteikia naujoms kartoms naujų galimybių, bet tuo pačiu ir riboja gyvenimo trukmę. Rūšys, pasirinkusios linijinės formos DNR, neteko nemirtingumo, tačiau tik taip galėjo kurti naujas genų kombinacijas ir galiausiai evoliucionuoti į žymiai sudėtingesnes daugialąstes rūšis. Dėl šio pasirinkimo šiandien Žemėje egzistuoja daugybė skirtingų gyvybės atmainų.
   Tam tikru evoliucijos momentu nutiko dar vienas svarbus įvykis – daugialąsčių organizmų ląstelės diferenciavosi į somatines ir reprodukcines.
   Taigi laikrodine bomba vadinamos telomeros buvo užprogramuotos tik daugialąsčių organizmuose. Reprodukcinės ląstelės buvo aprūpintos telomeraze, – fermentu^ prailginančiu ląstelės gyvavimo laiką. Lytinio dauginimosi metu reprodukcinės ląstelės atsiskiria nuo tėvų kūno dar prieš sprogstant “laikrodinei bombai”. Somatinės tėvų ląstelės yra užprogramuotos mirti, kai yra perduodamos reprodukcinės ląstelės. Tačiau skiriasi laiko trukmė, kiek viena ar kita rūšis dar gyvens po to. Žmonės gali dar gana ilgai pabūti su savo atžalomis.

Laisvieji radikalai arba superoksidas. [Free radicals.]

   Kad gamintų energiją, kūnui reikia deguonies. Kvėpuojant gautas deguonis iš plaučių su krauju išnešiojamas po visą kūną. Ląstelės viduje jis sukelia reakciją ir mitoxondrijos ima gaminti energiją.
   Kai deguonis turi papildomą elektroną, jis sklando aplinkui bandydamas jo atsikratyti. Toks nestabilus deguonis vadinamas superokisidu arba laisvuoju radikalu. Jis įstumia savo elektroną į ląstelės audinį, taip ją pažeisdamas. Įsibrovęs į ląstelės branduolį kasdien pažeidžia DNR keliuose tūkstančių vietų.
   Taigi amerikiečių gydytojo Denham Harman laisvųjų radikalų teorija yra pagrįsta šių molekulių destruktyviu poveikiu normalioms molekulėms. ~95% kvėpuojant paimto deguonies sunaudoja ląstelės, gamindamos energiją. Kiti 5% deguonies molekulių turi nesuporuotus elektronus ir vadinami superoksido anijonais (laisvųjų radikalų rūšis). Stabilus deguonies atomas turi 8 elektronus, o laisvasis radikalas turi 9 arba 7, t.y. 1 nesuporuotą elektroną, kurį bando atiduoti kitai molekulei, arba gauti dar vieną elektroną, apiplėšdamas kaimyną.
   Vykstant medžiagų apykaitai kaupiasi agresyvios substancijos (pvz. vandenio peroksidas), įvairūs laisvieji radikalai, kurių molekulės jungdamosis su riebalais, praardo skyles ląstelės membranoje, gadina proteinus padarydami juos {cross-linked}, reaguodami su DNR paveldima informacija sukelia mutacijas ir vėžį.
   Visa laimė, kad yra mexanizmai žalai atitaisyti. Vienas iš jų – tai fermentai^ šalinantys pažeidimus. Sutrikus DNR funkcijai, ji tuoj pat ima tokius fermentus gaminti.
   Tačiau visko atitaisyti kartais neįmanoma ir padaryta žala tolydžio auga. Tuomet fermentai sekliai P53 nustato, kiek dar yra pažeistų vietų. Jei žala nebeatitaisoma, jis įsako fermentams naikintojams sutraukyti DNR daugelyje vietų. Tai ląstelės apoptozė arba susinaikinimas. Ląstelės, kurių DNR negrįžtamai pažeistos, nusižudo, kad nepaveiktų viso organizmo.
   Zenajus Nakamura iš Okinavos, kuriam daugiau nei 80 metų, beveik kasdien išplaukia į jūrą žvejoti. Nuo aušros iki sutemų jis žvejoja tradiciniu Okinavos būdu “uminč” (“jūros žmogus”) – nardydamas be akvalango ilga lazda gainioja žuvis į tinklą.
   Raju Kaju universitete buvo atliktas jo ląstelių tyrimas. Nustatyta, kad pas jį itin efektyviai funkcionuoja 21 xromosomos gaminami fermetai, neleidžiantys atsirasti patologiniams pakitimams. Šie fermentai yra tarsi DNR gynybinė armija. Jie sunaikina papildomą superoksido elektroną. Tokiu būdu mažėja DNR pažeistų vietų ir senėjimo proocesas sulėtėja.
   Kiekviename žmoguje šio fermeto^ efektyvumas skiriasi. Akivaizdu, kad Okinavos ilgaamžių, tokių kaip Zenajus, fermentai veikia veiksmingiau, nei kitur gyvenančių žmonių.
   Laisvųjų radikalų aktyvumą padidina cigarečių rūkymas, o jų žalingą poveikį riboja fermentai antioksidantai, kurių organizmas pasigamina nepakankamai. Maistiniai antioksidantai randami vaisiuose, daržovėse – tai vitaminai C, E, beta karotinas, fermentas katalazė ir [glutathione peroxidase]. Manoma, kad laisvieji radikalai turi didelę įtaką įvairiose senatvinėse ligose, tarp jų emphysema, aterosklerozė, katarakta, artritas, Parkinsono liga, Alshaimerio liga, osteoporozė.

Gyvenimo tempo teorija. [Rate of living.]

   Trumpai gyvenančių gyvūnų rūšių medžiagų apykaita daug greitesnė už ilgaamžių. Pavyzdžiui kelis metus gyvenančios pelės suvartoja daugiau deguonies kūno gramui per minutę negu žmonės ir drambliai. Pagal šią teoriją ilgaamžiškumas bent šiek tiek priklauso nuo smegenų produkto hypothalamus, kurio viena iš funkcijų yra reguliuoti riebalų ir angliavandenių apykaitą.
   Senatvės tyrinėtojas iš Viskonsino universiteto Richard Weindruch kaip įrodymą pateikia skirtingą gyvūnų gyvenimo trukmę. Kuo daugiau gyvūnas ėda (proporcingai savo masei), tuo greičiau numiršta. Pvz., kirstukai kiekvienam kūno gramui kasdien sunaudodami 250 kalorijų, išgyvena tik 18 mėn., o kiaulė suvartojanti 12 kalorijų, gali gyventi iki 25 metų. Tai patvirtino ir Weidruch eksperimentai su pelėmis. Minimaliai maitinamų graužikų gyvenimas buvo perpus ilgesnis, geresnė buvo ir sveikata, palyginti su sočiai ėdusiais.

[Posttranslational glycosylation.]

   Pagal šią teoriją senėjimas priklauso nuo proteinų ir DNR {posttranslational glycosylation}. Su amžiumi kraujyje padaugėja cukraus, ypač po valgymo. Cukraus gliukozė sąveikauja su proteinais ir jie apgadinami, t.y. tampa [cross-linked]. Tokie geltonai rudi proteinai vadinami [advanced glycosylation end] produktais. Galimas dalykas, kad jie trukdo DNR kopijavimui.

Makėjaus efektas. [McCay effect.]

   Amerikiečių biologas Clive McCay 1934 paskelbė, kad kalorinis apribojimas arba kaip jis išsireiškė “undernutrition without malnutrition” graužikams gali pratęsti gyvenimą. Be to jie lėčiau bręsta. Tačiau Edward Masoro išaiškino, kad per normalią ir per dietinę mitybą, gyvūnai sunaudoja vienodą gliukozės kiekį kūno gramui ir metabolinių (medžiagų apykaitos) skirtumų nėra. Tačiau dietinė mityba sumažina gliukozės ir insulino kiekį kraujyje bei sušvelnina laisvųjų radikalų žalingą poveikį. Didelė gliukozės koncentracija (hyperglycemia) ir didelė insulino koncentracija (hyperinsulinemia) gali būti žalingi DNR.

Pirmalaikio senėjimo sindromas.

   Šia liga sergantys žmonės sensta 5-10 kart greičiau. 9 metų vaikas gali atrodyti kaip mažas senukas. Neseniai rastas genas, sukeliantis kitą šios ligos formą, kai ~30 m. ligonis pradeda dvigubai greičiau senti – Vernerio sindromą.
   Paryžiaus priemiestyje gyvena eilinė Vernerio sindromo auka – 43 m. Daniel Henri. 25 m. jis pajuto, kad rankos ir kojos darosi nejautrios ir vis sunkiau jas valdyti. Kelis kartus vos nenukritęs nuo stogo neteko elektriko darbo. Teko amputuoti dalį gangrenavusių pėdų.
   Jo kraujas buvo nusiųstas į Sietlą profesoriui Džordžui Martinui, kuris tyrė Vernerio sindromą ir, surinkęs daug kraujo pavyzdžių iš viso pasaulio, ieškojo bendro faktoriaus.
   1996 m. 8-oje xromosomoje buvo aptiktas šią ligą sukeliantis mutavęs genas. Paveldėjus jį ir iš motinos, ir iš tėvo, jis neleidžia susidaryti baltymui, kuris išvynioja dvigubą DNR viją. Jei tarp DNR vijų yra panašios raidžių kombinacijos, tos raidės gali susikeisti vietomis ir taip pažeidžiama DNR. Specialus fermentas^ gali išpainioti mazgą ir atitaisyti DNR padarytą žalą, tačiau jei dėl mutacijos jis organizme nesigamina, tokių pažeistų DNR vietų vis daugėja. Spėjama, kad pagreitinto senėjimo priežastis ir yra daugelyje ląstelių pakitusi DNR. Po šio atradimo sustiprėjo viltis atrasti vaistus.
   Net sveikų žmonių DNR yra kasdien pažeidžiama ir atrodo, kad šis faktas mums labai užkerta kelią į nemirtingumą, nes sugadintos ląstelės susinaikina, o naujos ląstelės gali gamintis tik iki tam tikros ribos – kol užtenka telomerų ilgio.

augalų stresas

Aplinkos ir augalijos santykio stebėjimai, o vėliau ir tyrimai sudarė sąlygas atsirasti nišai, kurioje palaipsniui tvirtinosi streso samprata ir terminologija, vystėsi streso teorija. Tačiau gilesnis biologinio streso supratimas prasidėjo tada, kai buvo pastebėta, kad augalas nepalankiomis sąlygomis gali susikurti apsauginį barjerą. Misūrio universiteto profesorius J.Levitas aiškino, kad biologinis stresas gali būti suprastas, kaip bet kurios aplinkos veiksnio sukelta potencialiai žalinga įtampa biologinėse sistemose.

Šiuo metu augalų patiriamas stresas dažniausiai apibrėžimas kaip:

Stresas – visuma apsauginių fiziologinių reakcijų, atsirandančių organizme dėl nepalankių veiksnių: tarprūšinės ir vidurūšinės konkurencijos, nepalankių aplinkos sąlygų, aplinkos užterštumo ar antropogeninių veiksnių tokių kaip mechaniniai pažeidimai ir k.t.

Miškų mokslo srityje reiškinys, savo išraiška prilygstantis stresui, buvo atrastas Lietuvos mokslininkų L. Kairiūkščio ir A. Juodvalkio per ilgalaikį paprastosios eglės Picea Abies (L) augimo intensyvumo stebėjimą skirtingo tankio želdiniuose. Lajų suartėjimas ir tarpusavio konkurencijos veiksniai sąlygojo eglės prieaugio sumažėjimą. Po to sekė lajų susivėrimas ir cenotinių ryšių atsiradimas lydimas prieaugio padidėjimo ir medžių diferenciacijos. Taip pasireiškė stresinė įtampa individams įeinant į cenotinius ryšius medyno lygmenyje.
Stresą sukeliančius veiksnius – stresorius W.Larcher apibūdina kaip įvairiarūšes, nepalankias, nebūtinai žūti sukeliančias sąlygas, nuolat arba sporadiškai pasireiškiančias tam tikroje vietoje. Stresą augalams gali sukelti: drėgmės stygius arba perteklius, kritinės temperatūros, vėjas, dirvožemis, gyvūnai, anglies ir azoto atmosferiniai biogenų ciklai pasireiškiantys vandens ir dirvos pH kitimu, saulės radiacijos stygius arba perteklius, aplinkos užterštumas ir k.t. L.Kairiūkščio ir A. Juodvalkio atrastas „streso efektas“ papildo šį sąrašą dar ir tuo, kad net ir tos pačios rūšies  augalai patiria stresinę situaciją sąveikaudami vienas su kitu jaunuolyno formavimosi fazėje.
Miške augantys medžiai nėra vienodi. Tos pačios rūšies ir amžiaus medžiai vieni nuo kitų skiriasi kamieno storiu, lajos forma, dydžiu, aukščiu, spyglių ir lapų kiekiu. Tokia medžių išsivystimo įvairovė natūraliame miško vystymosi procese vadinama medžių diferenciacija. Ji vyksta per visą medynų egzistavimo laiką. Tačiau stipriausiai pasireiškia jauname amžiuje.

Medžių diferenciacijos pirminėmis priežastimis laikomos:

• Genetinės medžio savybės;
• Nevienodas atsparumas aplinkos faktoriams;
• Mikrosąlygų įvairumas.

Būtent šios priežąstys ir nulemia, kurie medžiai bus nustelbti, o kurie išliks ir augs toliau nepertraukiamai veikiami įvairių stresorių, ypač tarpusavio konkurencijos.
Medžiams stresas gali pasireikšti kaip: produktyvumo nuostoliai, prieaugio į aukštį ir prieaugio į skersmenį sumažėjimu,  defoliacija ir galiausiai medžių iškritimu iš medyno. Būtent medynų produktyvumas, kaip pagrindinis kiekybinis rodiklis, priklauso nuo dviejų tarpusavyje susijusių procesų – medžių augimo ir medžių atkritimo (medynų išsiretinimo) intensyvumo, o pastaruosius labiausiai lemia patirtų stresų gausa ir intensyvumas, bei nevienodos medžių prisitaikymo galimybės prie jų.

 

Ričardas Matyženok LŽŪU miškų fakulteto 2 kurso magistrantas

Naudota literatūra:

1. Skuodienė L. Medžių stresas ir jo fiziologinė indikacija. – Kaunas: ARX Baltica spaudos namai, 2005, – 224p. ISBN 9955-638-28-1
2. Saladis J. Pušynų erdvinė struktūra, jos kitimas ir poveikis medžių augimui, medynų našumui bei tvarumui: Daktaro disertacijos santrauka. – Kaunas: Lututė, 1998. – 31p.
3. Gradeckas A., Malinauskas A. Miško želdynų veisimo biologiniai ir ekologiniai veiksniai bei patirtis Lietuvoje. – Kaunas: Lututė, 2005. – 404 p. ISBN 9955-692-14-6

bulvės istorija

Nors bulvė atrodo įprastas rudas žemėje randamas gumbas, jos istorija yra ilga ir sudėtinga. Jas garbino senovės inkai, airiai jas kaltino sukėlus badą. O šiais laikais tai yra ketvirtas maistinis augalas pagal svarbą pasaulyje. Dabar mokslininkai nusprendė išsiaiškinti, iš kur gi bulvės atkeliavo. Genetiniai tyrimai parodė, kad šiuolaikinės bulvės išvestos iš dviejų istorinių protėvių – o tai prieštarauja iki šiol žinotiems pasakojimams, rašo sciencenow.sciencemag.org.

Bulvės ne visada buvo skanios ir švelnios. Jų protėviai, vis dar augantys Pietų Amerikoje, primena gumbuotus pirštus, o dėl kartumo jos nėra labai tinkamos valgymui – nesvarbu, išvirus, iškepus ar pagaminus košę.

Du laukinių bulvių porūšiai – vienas jų auga Čilėje, o kitas – Peru Andų kalnuose – yra labai panašūs, bet skiriasi genetiškai. Dauguma mokslininkų ilgą laiką manė, kad europietiškos bulvės, visų šiais laikais auginamų bulvių pagrindas, kilo iš Čilės porūšio, nes Čilės lygumos savo gamtinėmis sąlygoms labiausiai primena Europą. Bet tarp Amerikos ir Europos į bulvių istoriją įsiterpė Kanarų salos, esančios į šiaurės vakarus nuo Afrikos. Laivų žurnaluose jau nuo 1567 metų esama įrašų, iš kurių sprendžiama, kad tai yra pirmoji aprašyta bulvių augimo vieta ne Centrinėje ar Pietų Amerikoje. O kai kurie mokslininkai mano, kad ten augančios bulvės primena Andų porūšį, bet tai niekada nebuvo įrodyta genetiškai.

Todėl JAV Žemdirbystės departamento bei Viskonsino universiteto sodininkystės specialistas Davidas Spooneris nusprendė ištirti šios salos bulves laikydamasis hipotezės, kad nepriklausomai nuo to, koks porūšis šioje saloje auga, jis tikriausiai ir bus tas pirmasis pasiekęs Europą. Jis nustatė, kad kai kurios Kanarų salų bulvės yra genetinės Andų bulvių palikuonės, o kai kurios – Čilės bulvių palikuonės.

„Idėja, kad bulvės atkeliavo vien iš Čilės, paneigta“, – sakė mokslininkas. D.Spooneris mano, kad skirtingi porūšiai į salas iš Pietų Amerikos galėjo būti atgabenti skirtingais laikotarpiais. Dabar mokslininkas planuoja ištirti šiuolaikines bulves, auginamas kitose vietose – pavyzdžiui, Europoje bei Afrikoje. Tai padės pratęsti bulvių kelionės į Europą istoriją. Dabartinio tyrimo rezultatai publikuojami leidinyje „Crop Science“.

Mokslininkas ne tik papasakojo bulvių praeitį – žinant iš kur bulvės kilo kiti mokslininkai galės lengviau tobulinti bulves, sakė Jutos universiteto (JAV) botanikė Lynn Bohs. „Jei žinosime, kokie senųjų rūšių genai dalyvavo šiuolaikinių bulvių evoliucijoje, tai galėsime atrinkti naudingiausias savybes nusakančius genus ir sukurti geresnes bulves“, – sakė mokslininkė.