Vimpauto Bačkio Blogas

Esame girdėja apie tokius veikėjus ne vienas , daugeliui jie asocijuojasi su mistiškais ritualais , bet kaip ten yra iš tikrųjų ?

Žodis ‘šamanas’ kilęs iš Šiaurės – Centrinės Azijos, Tungu kalbos. Į kitas kalbas jis pateko per rusų kalbą.

Šiuolaikinėje, istorinėje ar tradicinėje šamaniškoje veikloje, šamanas kartais gali atlikti šventiko, mago, metafiziko ar gydytojo vaidmenį. Svarbiausias šamano padėtį nulemiantis veiksnys yra asmeninė patirtis. Šamaniškos perspektyvos bei galios pagrindas yra kitų būties bei sąmonės sričių žinojimas bei jų kosmologija. Šis žinojimas įgalina šamaną būti tiltu tarp pasaulietinio, aukštesniojo bei žemesniojo pasaulių. Dauguma žmonių suvokia, kad šamanas gyvena prie pat realybės ribos, ir apskritai prie pačios visuomenės ribos. Kai kurie iš tiesų yra ištvermingi ir gali pasinerti į šias sritis bei ištverti išorinius sunkumus ir asmenines krizes, apie kurias pasakoja arba kurias pastebi dauguma šamanų.

Antropologai šamanizmą priskiria prie archainių maginių – religinių fenomenų, kuriuose šamanas yra ekstazės meistras. Mircea Eliade apibrėžė šamanizmą kaip ekstazės techniką. Šamanas gali pademonstruoti ypatingas magines galias (tokias kaip ugnies, vandens kontrolė ar magiškas skrydis). Pati bendriausia specializacija yra gydytojas. Išskirtinė šamanizmo ypatybė yra susitelkimas į ekstazišką transo būseną, kurios metu, kaip tikima, šamano siela palieka kūną ir pakyla į dangų (dausas) ar nusileidžia į žemę (požemio karalystę). Yra pavyzdžių, susijusių su dvasių apsėdimu, tačiau tai greičiau išimtis, o ne taisyklė. Taip pat svarbu pažymėti, jog nors tradicinėse visuomenėse dauguma šamanų yra vyrai, tačiau šamanu tapti gali ir vyras, ir moteris.

Tradiciniame šamanizme yra palyginti daug bendrų veiklos bei patirties bruožų, kuriuos tyrinėja šiuolaikiniai mokslininkai. Kai kurie mokslininkai nekreipia dėmesio į senesnius tradicinius užsiėmimus, o kiti pradeda tyrinėti būtent juos. Naujos “sąmonės antropologijos” srities atsiradimas bei transpersonalinės psichologijos kaip “ketvirtosios galios” psichologijoje įkūrimas atvėrė naujus kelius (iki tol jie buvo negalimi) tyrinėti gamtą bei sąmonės istoriją. Vis daugiau pašalinių, nepriklausančių akademinei sričiai, žmonių pradėjo rimtai gilintis į senovines šamaniškas technikas, siekdami patekti į pakitusios sąmonės būseną.

Tradiciniai šamanai lavinosi sapnų valdymo (lucid dreaming) technikas. Šiandien tai vadinama out-of-the-body (oobe) patirtimi. Šiuos būdus tyrinėti vidinį pasaulį nagrinėja daugybė žmonių. Kai kurie yra mokslininkai, kai kurie – kilę iš tradicinių visuomenių, o likusieji yra šiuolaikiniai netradicinio šamanizmo arba neo-šamanizmo praktikuotojai. Šamaniškoje praktikoje bei tūkstantmečio pradžioje svarbų vaidmenį suvaidino ne tik šios technikos, bet ir near-death-experience (NDE), priešmirtinė patirtis. Etnografinės šamanizmo studijos tam pateikia daugybę patvirtinimų. Atsinaujina susidomėjimas šiomis senomis tradicijomis; vis didesnio dėmesio susilaukia šamaniniai darbo su sapnais būdai bei buvimas sąmoningu ir budriu sapnuojant.

Ypatingas tradicinio šamanizmo bruožas yra galimybė sąmoningai judėti esant už fizinio kūno ribų. Šios sielos kelionės gali šamaną perkelti į požemio gelmes, aukštus egzistencijos lygmenis, paralelinius pasaulius ar kitas šio pasaulio sritis. Daugeliu atveju šamaniškas skrydis yra ne vidinio pasaulio patirtis. Jis laikomas skrydžiu už fizinio kūno ribų.

Kaip paminėta šiame straipsnyje, pašaukimas užsiimti šamaniška veikla dažnai būna tiesiogiai susijęs su numatyto šamano priešmirtine patirtimi. Tradiciniai pavyzdžiai yra žaibo trenkimas, kritimas iš aukštai, rimta ir kelianti pavojų gyvybei liga, ‘ryškaus sapno’ patyrimas, kuriuose pretenduojantis tapti šamanu miršta arba kai kurie jo organai sunaikinami bei pakeičiami, tokiu būdu jis tarsi iš naujo atgimsta. Išlikimas per šiuos pirminius vidinius bei išorinius susirėmimus su mirtimi suteikia šamanui asmeninės patirties, stiprinančios jos ar jo gebėjimą efektyviai dirbti su kitais žmonėmis. Kažką patyręs šamanas greičiau supras, ką reikia daryti norint pataisyti kažkieno būklę ar pakeisti susiklosčiusią padėtį.

Po-šamanizmas. Lengva šamanizmą atrasti visuomenėse, kuriose žmonės verčiasi medžiokle, rankiojimu ar gyvulių ganymu. Tačiau labiau susisluoksniavusiose visuomenėse, kuriose vyrauja žemės dirbimas ar gamyba, nustatyti grupes ar individus, kurie galėtų būti vadinami šamanais, yra sudėtinga. Visuomenė laikoma po-šamanine tada, kai jos folklore yra šamaniškų motyvų arba kai dvasinės praktikos parodo aiškių pavyzdžių, susijusių su pakilimu į dangų ar nusileidimu į požemio pasaulius, judėjimu tarp šio ir paralelinio jam Kito pasaulio (Otherworld). Visa tai turi būti jos istorijoje. Tokia visuomenė ar tradicija gali būti tapusi labai specializuota ar derinanti misticizmo, pranašavimo ir šamanizmo aspektus į tai, kas gali būti pavadinta “visiškai išplėtota praktika” arba priskirti visa tai specializuotiems asmenims.

Tiksliau sakant, visuomenė gali būti laikoma po-šamanine kai ji patenkina bent jau 6 iš 8 tokių sąlygų:

1. Vis dar egzistuoja šamaniška ekstazė, tačiau lengvo transo metodai taip pat naudojami siekiant priartėti prie Kito pasaulio.
2. Medžioklę bei rinkimą, buvusius bendruomenės ekonominio gyvenimo pamatu, pakeitė žemdirbystė ir kai kurios gamybos bei amatų rūšys.
3. Visuomenės socialinė struktūra aiškiai stratifikuota, ryški darbo specializacija.
4. Religija ir dvasinė metodologija pilnai išsivysčiusi ir nebegali būti vadinama “archaiška”. Tai ypatingai svarbu ritualams, apeigoms ir ekstaziniams būdams, tradiciškai esantiems šamanų sritimi.
5. Dvasiniame bendruomenės gyvenime mistinė ekstazė ir vizijos tapo tokiais svarbiais ezoteriniais patyrimais ir doktrinomis kaip ir šamaniškoji ekstazė, pakilimai ir nusileidimai.
6. Šamanas nebėra svarbiausias mirusių sielų lydėtojas į gretimą pasaulį. Šis vaidmuo arba atitenka dvasininkams, kai tai atliekama ritualo metu bei yra individualios arba grupinės maldos objektas, arba tikima, jog tai atlieka dievai, sielų sergėtojai, angelai ar demonai.
7. Egzistuoja profesionali dvasininkystė, reguliuojanti religinį bendruomenės gyvenimą.
8. Egzistuoja kiti gydymo, pranašavimo bei patarimo būdai, pakeičiantys pradinį šių dalykų šaltinį – šamanus.

Po-šamanizmo motyvų randama tarp Indoeuropiečių, Azijos, Afrikos bei kai kurių Šiaurės Amerikos žmonių.

Šamaniškoji ekstazė

Iš graikų kalbos kilęs žodis ekstasis pažodžiui reiškia ‘būti padėtam išorėje’ ar ‘būti padėtam’. Tai dvasinio pakilimo būsena, kuomet žmogus peržengia save, yra už savo ribų. Ekstazė gali aprėpti ir tai, kai kūną užgrobia dvasia, ir kai asmenį apima dieviškumas; ji apima ir maginę transformaciją bei sąmonės skrydžius, ir psichiatrinius gydymo būdus.

Literatūroje išskiriamos 3 ekstazės rūšys:

1. Šamaniškoji ekstazė

2. Pranašiškoji ekstazė

3. Mistinė ekstazė

Šamaniškąją ekstazę paskatina šamano sielos pakilimas į dausas ar nusileidimas į požemio pasaulį. Šios ekstazinės dvasinio pakylėtumo būsenos paprastai pasiekiamos po įtempto lavinimosi ir iniciacijos, dažnai kankinančiomis aplinkybėmis. Kontakto su aukštutinėmis, žemutinėmis sferomis ir jų gyventojais, gamtos dvasiomis rezultatas įgalina šamaną atlikti tokius darbus kaip lydėti mirusių žmonių dvasias į atitinkamą vietą kitame pasaulyje, rūpintis, kad sergančiųjų savijauta taptų geresnė bei išreikšti jų vidinių kelionių grįžtant prie kosminės išminties istoriją.

Šamano pasakymai bei kalbos yra priešingi išraiškoms pranašų bei esančių mistinėje ekstazėje. Pranašas pažodžiui kalba Dievo vardu, o mistikas pasakoja apie visaapimančią dieviškąją būtį. Misticizme tiesioginis žinojimas ar esminės dieviškosios būties patyrimas įmanomas dviem būdais: emociniu ir intuityviu. Šios trys ekstazinės patirties rūšys naudingos analizei bei diskusijai, tačiau nėra neįprasta, jei individualiai patirčiai būdinga daugiau nei vienas ekstazės būdas.

Tačiau galima teigti, jog, apskritai kalbant, yra trys ekstazės suvokimo lygmenys:

1. Fiziologinis atsakas, kai protas patraukiamas ir susikoncentruoja ties vyraujančia idėja, dėmesys atitraukiamas ir nervų sistema yra iš dalies atskirta nuo fizinių pojūčių. Kūnas rodo inertiškus refleksus, nevalingus nervinius atsakus, nepaprastą susijaudinimą.
2. Emocinis ekstazės suvokimas remiasi tokiais visaapimančiais jausmais kaip baimė, nerimas, džiaugsmas, liūdesys, nuogąstavimas, nuostaba, aistra ir kitais.
3. Intuityvus suvokimas perduodamas tiesiogine patirtimi ir viršasmeninio patyrimo bei išplėstos sąmonės ar žinojimo būsenomis.

Fiziologinis atsakas visuomet yra, tačiau emocinis gali būti arba nebūti žymus, o intuicija yra vienas esminių ekstazinio suvokimo būdų. Kai kurie teigia, jog už intuityvios dar yra ketvirtoji būsena, kurioje visuminis suvokimas peržengia protines bei emocines ribas bei supratimą.

Šamano ekstazinė patirtis siekia toliau nei šventų, demoniškų ar gamtos dvasių jutimas ar suvokimas. Ji tiesiogiai ir aktyviai įtraukia šamaną į transcendentines tikroves ar žemesnes būties sritis. Šie patyrimai gali būti arba sapno būsenoje, arba nemiegant, netgi abejose. Sapnai, ypač valdomi, dažnai vaidina reikšmingą vaidmenį šamano arba kandidato į šamanus gyvenime.
Transo būsenos

Šios parengtos ištraukos iš Joseph Bearwalker Wilson darbo, parengto 1978m., apibūdina kai kurias transo būsenos teorijas, kadangi tai liečia šamanizmą.

Tam, kad galėtų keliauti į kitus egzistencijos lygmenis, šamanas sukuria pakitusią sąmonės būseną, kuri panaši į savihipnozę. Tol, kol yra šamaniškame transe, jis visiškai kontroliuoja tokius dalykus: gali perkelti savo sąmonę ir subtiliuosius kūnus į nefizinį pasaulį, kur lanko būties dausas ir pragarus, bendrauti su dvasiomis ir jas valdyti, gauti informacijos, sugrąžinti sielas ir subtiliai keisti tikrovę, galinčią įtakoti fizinį pasaulį.

Klasikinis ir gana tikslus hipnozę apibūdinantis apibrėžimas yra: “hipnozė – išskirtinio pasidavimo įtaigai būsena, kuri individui sukeliama tam tikromis psichologinėmis ar psichinėmis manipuliacijomis”. Pagrindiniai žodžiai čia yra “išskirtinis pasidavimas įtaigai”. Hipnotizuotojas tai naudoja siekdamas paskatinti trokštamus individo pokyčius. Iš kitos pusės, asmuo, užsiimantis šamanizmu, naudoja šią būseną tam, kad nuskaidrintų savo pojūčius ir keliaudamas kituose pasauliuose galėtų išraiškingiau matyti, girdėti, jausti ir užuosti.

Lengvesnės transo būsenos panašios į tokius momentus, kai jūs taip įsigilinę skaitote knygą, žiūrite televizorių ar kino filmą, jog nesuvokiate, kas vyksta aplinkui. Gilesnio transo būsena panaši į pati pirmą jūsų jausmą pabudus ryte: suprantate, kad atsibudote, regite viską ryškiai ir tai primena sapną, esate atsipalaidavę, jaučiatės gerai ir ramiai.

Sugebėjimas pasiekti ir kontroliuoti transą yra tam tikrų priemonių bei psichinio lavinimosi rezultatas.

Sunkumų kilnotojas treniruojasi kasdien. Jis pradeda pakeldamas palyginti nedidelį svorį ir pereina prie vis sunkesnių. Ilgainiui jis gan lengvai pajėgia pakelti 200 svarų virš savo galvos. Taip dirbdamas jis ištreniravo raumenis, jog šie elgtųsi atitinkamai pagal jo valią. Jeigu jis visiškai nustos treniruotis, raumenys palaipsniui praras savo galią ir po kiek laiko jis nebegalės pakelti tokio svorio. Pradėdamas vėl tuo užsiiminėti, jis atstatys savo buvusius sugebėjimus.

Toks pat principas tinka ir transo būsenai. Jūs treniruojate protą ir valią veikti darniai tam, kad būtų galima pasiekti gilų transą. Tai įmanoma kasdien praktikuojantis. Gali užimti šiek tiek laiko bei pastangų atstatyti šį sugebėjimą, tačiau kartą tai pasiekus ir norint išlaikyti, užteks praktikuotis kartą ar du per savaitę. Jei visiškai nustojate tuo užsiiminėti, šis gebėjimas palaipsniui sumažės. Norint jį atstatyti, reikės elgtis taip, kaip ir svorio kilnotojui – praktikuotis reguliariau.

Įėjus į bet kokią transo būseną, jūs palaipsniui progresuojate nuo įprastinio sąmonės lygmens iki gilesnių. Patogu yra turėti tam tikrus matmenis, leidžiančius nustatyti jūsų transo gilumą, taigi toliau esančios pastraipos bendrais bruožais apibūdina, kas yra būdinga įvairiam transo gilumui. Tam, kad būtų patogiau, aš suskirsčiau transo gilumą į 4 pagrindines dalis ir naudodamas iš hipnozės mokslo pasiskolintus pavadinimus pavadinau jas hipnozine, lengva, vidutine ir gilia transo būsenomis.

Hipnoziniame/hipnodiniame transe nuo įprastinės sąmonės pereinate tokiomis pakopomis: jaučiatės fiziškai atsipalaidavęs, mieguistas; atsipalaiduoja protas, todėl galite jaustis apatiškas ar abejingas, jūsų rankos ir kojos pasidaro sunkios, galite tuščiai spoksoti į priekį, nenorėti judinti galūnių. Peržengęs tai, įeinate į lengvo transo būseną. Kvėpavimas sulėtėja ir pagilėja, pulsas irgi suretėja.

Lengvo transo būsenoje nebenorite judėti, kalbėti, galvoti ar veikti. Galite patirti nevalingą burnos ar žandikaulio (kartais akių) trūkčiojimą. Jausite sunkumą visame savo kūne ir dalinį atsiskyrimo jausmą. Galite matyti vizijas. Peržengęs tai ir perėjęs į vidutinio transo būseną suvokiate, kad esate transe, tačiau jums sunku apibūdinti tą jausmą.

Vidutinio transo būsenoje neabejotinai suvokiate, kad esate transe, ir galite patirti dalinę amneziją, kol to sąmoningai neatsisakote. Naudodami tinkamą įtaigą galite padaryti taip, kad jokia jūsų kūno dalis nejautų skausmo, taip pat galite patirti lietimo, ragavimo bei uostymo iliuzijas. Tapsite jautresnis atmosferos slėgio bei temperatūros kitimams. Peržengęs tai ir patekęs į gilią transo būseną, galite patirti visišką galūnių arba kūno katalepsiją. Kitaip tariant, jeigu jūsų kūno ar galūnių padėtis pakeičiama, jūs ir liksite tokioje padėtyje tol, kol jos vėl nepakeis.

Giliame transe galite atmerkti akis, ir tai visiškai nepaveiks transo. Taip pat turėsite galimybę kontroliuoti tokias kūno funkcijas kaip širdies plakimas, kraujospūdis, virškinimas ir temperatūra. Galite padaryti taip, kad jūsų kūnas ir galūnės taptų visiškai nelankstūs. Galėsite susigrąžinti prarastus prisiminimus ir patirti jaunėjimą (amžiaus sumažėjimą), ryškius lengvumo, plaukiojimo ar skraidymo pojūčius. Ir transe, ir sugrįžus iš transo (tinkamai panaudojus įtaigą) galima patirti ir pozityvias, ir negatyvias regimąsias bei girdimąsias vizijas. (Pozityvi haliucinacija yra tuomet, kai jums pasako, jog matote kažką, ko iš tiesų nėra, ir jūs tai pamatote. Negatyvioji haliucinacija yra kai jums liepiama nematyti kažko, kas yra, ir jūs to nematote). Šioje būsenoje taip pat galima paskatinti bei sužadinti sapnus bei vizijas ir esant transe, ir vėliau natūraliai miegant (tam reikalinga tinkama įtaiga).

Kiekvienas transo būsenos gylis yra naudingas. Pavyzdžiui, lengvame ir vidutiniame transe jūs galite išmokti pradėti praktines šamaniškas keliones, tam, kad pasauliuose, besiribojančiuose su mūsų, sugebėtumėte matyti, girdėti, liesti ir uostyti. Tose transo būsenose šios kelionės atrodys kaip fantazija ar svajonės, ir galite stebėtis, ar tai yra tikra, ar tik jūsų vaizduotės vaisius. Kai treniruojatės ir gilinate transą, kelionės tampa vis ryškesnės, ir giliame transe jos atrodo taip, tarsi vyktų fizinėje tikrovėje.

Šamanizmo ekstazės technikos nėra įtrauktos į daugybę ekstazių, minimų religijų istorijoje. Tai yra ypatingai sukoncentruota ties transpersonaliniu šamano sąmonės judėjimu į aukštesniuosius ar žemesniuosius sąmonės bei egzistencijos lygmenis. Dar vienas šamanizmo aspektas yra tai, kad palyginus su kitomis dvasinėmis tradicijomis, jis yra kelias, kuriuo individas eina vienas. Šamanizmas yra visuotinis reiškinys, nesusijęs su tam tikra kultūra ar regionu, nors didžioji šamanizmo studijų dalis susijusi su Šiaurės ir Centrinės Azijos šamanizmu.
Tapimas šamanu

Kai kuriems gali būti įdomu ar šamaniškosios ekstazės arba skrydžio patyrimas padaro žmogų šamanu. Apskritai, dauguma atsakytų “ne”. Šamanas yra šiek tiek daugiau nei žmogus su patirtimi. Visų pirma, jis ar ji yra parengtas ir inicijuotas žmogus. Dažniausiai prieš tampant šamanu svarbūs būna enkultūracijos metai ir treniravimasis su mokytoju. Antra, šamanas nėra tik inicijuotas žmogus, kuriam suteiktas ir vidinis, ir išorinis mokymas, tačiau yra ir šamaniškų kelionių bei metodų (šamaniškoji ekstazė) mokytojas. Tai nėra atsitiktinis susipažinimas su tokiais sugebėjimais, tame yra tam tikras jų įvaldymo lygmuo. Galų gale, šamanas yra tarsi tarpininkas ar tiltas tarp šio pasaulio ir kito. Tai šventa atsakomybė ir tarnavimas bendruomenei. Kartais bendruomenė, kuriai tarnauja šamanas, yra gana maža. Kitais atvejais tai gali būti visa tauta. Daug kas priklauso nuo socialinių ir kultūrinių veiksnių.

Šamanu tampama vienu iš trijų būdų:

1. Paveldėtas perdavimas
2. Spontaniškas parinkimas, “pašaukimas”, “išrinkimas”
3. Asmeninis pasirinkimas ir siekimas (šis paskutinis būdas yra retesnis ir tradiciškai toks šamanas laikomas mažiau galingesniu nei tapęs šamanu vienu iš aukščiau paminėtų būdų)

Šamanas nepripažįstamas teisėtu, kol nepatyrė dviejų būdų treniravimo:

1. Ekstazinis (sapnai, transai)
2. Tradicinis (šamaniškosios technikos, dvasių vardai ir funkcijos, genties ar giminės mitologija ir genealogija, slapta kalba ir t.t.).

Dvejopas apmokymas, kurį suteikia dvasios ir vyresni šamanai, yra lygiavertis iniciacijai. Taip pat įmanoma, jog visas procesas vyktų sapne ar ekstazės potyrio metu.

Taigi, norint tapti šamanu reikia daugiau nei vieno patyrimo. Tam reikalingas mokymas, atkaklumas ir tarnavimas.

Įprastinis patyrimas, susijęs su pašaukimu tapti šamanu yra fizinė ar dvasinė krizė, dažnai lydima medicininės krizės, kurią išsigydo pats šamanas. Tai įprastinis įvykis visiems trims tapimo šamanu būdams. Šamaną dažnai ženklina ekscentriškas elgesys, toks kaip melancholijos laikotarpiai, vienatvė, vizijos, dainavimas miegant ir t.t. Tradiciniai būdai bejėgiai išgydyti pretenduojantį tapti šamanu, ir reikšmingas epizodas šamano ugdyme yra laipsniškas savęs gydymas. Esminis šios patirties aspektas yra šamano gebėjimas spręsti problemas.